1. Mišios atsigręžus į žmones
Ištyrę atskirai stovinčius altorius pirmųjų amžių bažnyčiose, XX a. ketvirtojo dešimtmečio liturgistai padarė išvadą, esą anksčiau kunigai aukodavo Mišias „atsigręžę į žmones“ ir tik pasidavę dekadentiškam viduramžių klerikalizmui „atsuko žmonėms nugaras“. Šis mitas buvo patyliukais skleidžiamas Vatikano II Susirinkimo metu (1962 – 1965). Vėliau kai kurie mokslininkai ėmė iš naujo tyrinėti faktus ir atrado, kad jie visiškai nepagrindžia minėtos tezės ir kad iš tikrųjų tiek Rytuose, tiek Vakaruose gyvavo nepertraukiama tradicija kunigams ir bendruomenei švęsti Eucharistiją atsigręžus į tą pačią pusę – į rytus.
Popiežius Benediktas XVI, rekomendavęs U. M. Lango knygą „Turning Towards the Lord: Orientation in Liturgical Prayer“, atmetančią versus populum klaidą, mėgino paviešinti šiuos faktus. Deja, per vėlai: XX amžiuje buvo išleista milijonai dolerių puošnių centrinių altorių griovimui, kad juos būtų galima pakeisti stalais, kaip buvę „ankstyvojoje Bažnyčioje“. O kad šis mitas būtų išsisklaidęs anksčiau!
2. Šv. Komunijos dalijimas į rankas ir abiem pavidalais
Mito apie Šventosios Komunijos dalijimą į rankas istorija panaši. Prieš penkiasdešimt metų teiginiu, kad „Komunijos davimas į rankas“ buvo visuotinai paplitęs ankstyvojoje Bažnyčioje, tikėjo visi, netgi tie, kurie nenorėjo matyti šios praktikos atgaivintos. Dabar jau nebesame taip tvirtai tuo įsitikinę. Galime tik sakyti, kad kai kurios ankstyvųjų krikščionių bendruomenės praktikavo Komunijos davimą į rankas, bet Komunijos priėmimas ant liežuvio gali būti toks pat senas. O kai Komunija buvo duodama į ranką, priimantysis Komuniją iš kunigo (tik iš kunigo), įsidėdavo ją sau į burną, kita ranka jos neliesdamas. O kai kuriose vietovėse moterys ant rankos užsidėdavo baltą skepetą!
Labiau yra žinoma, kad Romos Bažnyčia kadaise teikdavo Šventąją Komuniją abiem pavidalais (kaip Rytų Bažnyčioje), bet tiksliai nežinome, kaip tai buvo daroma. Yra žinoma viena įdomi praktika, kuri buvo naudojama iki VII amžiaus, kai diakonas duodavo gerti Brangiausiąjį Kraują per auksinį šiaudelį. Kai kas mano, kad jis įmerkdavo šiaudelį į taurę (kurią liesti galėjo tik jis, arba kunigas, ar vyskupas), užspausdavo vieną jo galą pirštu, tada kitą galą kilstelėdavo virš priimančiojo burnos ir pakeldavo pirštą atlaisvindamas šiaudelio viduje esantį turinį.
Kitaip tariant, Šventoji Komunija nebuvo dalijama tarsi greitas maistas, kaip tai daroma dabar, pagal „čiupk ir eik“ sistemą, kai daugybė tikinčiųjų eilėmis sparčiai juda nuo vienos stotelės prie kitos, o komunikantai liečia Ostiją ir Brangiausiąją Taurę rankomis. Mūsų dabartinė tvarka panašesnė į protestantų nei į patristikos laikų. Reikia pažymėti, kad giliai išstudijavęs Bažnyčios Tėvus, Benediktas XVI nebeduodavo Šv. Komunijos į rankas.
3. Vietinės kalbos
Kitas plačiai paplitęs mitas yra tai, kad Bažnyčia aukodavo šv. Mišias vietinėmis, arba liaudies, kalbomis. Tačiau Jėzus sinagogose ir Šventykloje melsdavosi hebrajų kalba, kuri jau daugiau nei 300 metų buvo „mirusi“. O pirmus tris šimtmečius Romoje šv. Mišios buvo aukojamos dažniausiai ne lotynų, o graikų kalba, kurią suprato tik nedidelė dalis parapijiečių.
Kai Mišios buvo pagaliau išverstos į lotynų kalbą, jos išlaikė svetimus elementus, tokius kaip hebrajišką „Amen“ ir „Aleliuja“; netgi buvo pridėta keletas graikiškų, pavyzdžiui, „Kyrie eleison“. Be to, vertime naudota lotynų kalba sąmoningai skyrėsi nuo to meto šnekamosios kalbos: ji turėjo keistą gramatiką ir buvo pilna archaizmų. Kitaip sakant, net kai Mišios buvo aukojamos kalba, kurią žmonės galėjo suprasti, jos niekada nebuvo aukojamos „šnekamąja kalba“, jei tas terminas reiškia įprastą to meto liaudies kalbą.
O priežastis paprasta. Kiekviena apaštalų įkurta bažnytinė bendruomenė – jau nekalbant apie kiekvieną didžiąją pasaulio religiją – visada turėjo šventą kulto kalbą, besiskiriančią nuo kasdienės kalbos, specialiai skirtą Evangelijos transcendentalumui ir išskirtinumui perteikti.
4. Pasauliečių tarnystė
Kitas išlikęs mitas yra mintis, kad ankstyvojoje Bažnyčioje pasauliečiai atlikdavo didesnį vaidmenį Mišiose negu vėlesniais amžiais. Mūsų dienomis dėl to buvo pradėtos kurti įvairiausios liturginės tarnystės pasauliečiams, pavyzdžiui, lektoriaus ir t.t. Tačiau iš tikrųjų ankstyvojoje Bažnyčioje visas šias pareigas atlikdavo dvasininkai. Anksčiau Bažnyčia turėjo daugiau sakramentinių šventimų (vadinamųjų mažesnių šventimų) negu šiais laikais. Pavyzdžiui, Nikėjos Susirinkime 325 m. buvo kalbama apie „subdiakono“ šventimų apibrėžimą. Tai mums sako viena: subdiakonai jau egzistavo prieš sušaukiant Susirinkimą. Eucharistijos tarnų pasauliečių nebuvo.
5. Bažnyčia „iki Konstantino“ ir „po Konstantino“
Už visų šių mitų slepiasi stiprus „metamitas“ – tvirtinimas, kad Konstantinui legalizavus krikščionybę IV amžiuje Bažnyčios gyvenime atsirado trūkis. Bažnyčia iki Konstantino, kaip teigia šis metamitas, buvusi paprasta ir tyra, tai buvo „liaudies Bažnyčia“. Po Konstantino Bažnyčia tapusi klerikaline, hierarchine, sugadinta didingų pastatų ir pompastiškų apeigų troškimo.
Bažnyčia iš tiesų keitėsi: kai kuriais atžvilgiais į gera, kitais – į bloga, bet joje buvo daug daugiau tęstinumo nei atotrūkio. Bažnyčia iki Konstantino jau darė griežtą skirtumą tarp kunigų ir pasauliečių ir jau pripažino gražaus meno, architektūros, simbolizmo ir iškilmingumo reikšmę. Juk Paskutinė Vakarienė vyko Paschos metu, kuri pati buvo labai ritualizuota, o kiekvienos Mišios yra puošnių sinagogos ir Šventyklos apeigų viršūnė. Iš tikrųjų, Eucharistinė liturgija II ar III amžiuje trukdavo ilgiau, buvo hierarchiškesnė ir kupinesnė simbolių nei šiandieninės sekmadienio Mišios. O kadangi klauptus išrado protestantai dėl ilgų pamokslų, iki tol reikėdavo visą laiką stovėti arba klūpoti ant grindų.
Be to, net jeigu kiekvienas iš šių mitų pasirodytų besąs tikras, vis tiek tai nepateisintų grįžimo į patristinį laikotarpį. 1947 m. Popiežius Pijus XII pranašiškai įspėjo prieš archeologizmą, „perdėtą ir beprasmį antikvariškumą“, pagal kurį, tai, kas sena, yra geriau negu tai, kas laikui bėgant buvo organiškai išplėtota patvirtinant Bažnyčiai („Mediator Dei“). Popiežius nerimavo dėl liturginių novatorių, kurie tarsi peršoko 1900 šventosios Tradicijos ir dieviškojo įkvėpimo metų. Jis buvo teisus nerimaudamas, bet netgi jis nenumatė, kokiu abejotinu tikslumu bus siekiama atkurti tą „Auksinę praeitį“.
