Turinys
Biblijos tekstai, dažnai vadinami „Dievo žodžiu“, sudaro esminę neklaidingo tikėjimo lobio dalį. Jie perteikia Dievo apreikštą mokymą, kurį, saugomą ir aiškinamą hierarchinės Bažnyčios, turi priimti žmonija. Šventasis Raštas, tas nesenstantis lobis, žavėjo ištisas skaitytojų kartas, skatindamas jas siekti šventumo ir nurodydamas joms kelią, tiesą ir gyvenimą – Jėzų Kristų.
Bažnyčia saugojo ir perdavė šiuos švenčiausius tekstus, naudodama popiežiaus užsakytą lotynišką leidimą, kurį apie 400 m. parengė šv. Jeronimas. Pirmą kartą surinkta V amžiuje, Vulgata, arba „visuotinė“ Biblija, apima sudėtingą, tūkstančius metų trunkančią istoriją. Šiame straipsnyje siekiama išryškinti svarbiausius įvykius, padėjusius sukurti didįjį Jeronimo veikalą, ir apžvelgti Vulgatos palikimą Katalikų Bažnyčioje iki pat šių dienų.
Bibliją sudaro rašytiniai tekstai, kuriuose saugomos šventos tiesos, Dievo tiesiogiai apreikštos išrinktiems žmonėms ir patikėtos jo Bažnyčiai. Žmogiškieji šių tekstų autoriai, veikiantys kaip įrankiai dieviškojo Menininko rankose, ištikimai perdavė Dievo žinią, tačiau jų, kaip raštininkų, vaidmuo yra antraeilis, o Dievo, kaip autoriaus, vaidmuo – pagrindinis. Pradedant Mozės perteiktu pasaulio sukūrimo aprašymu ir baigiant šv. Jono Apokalipsėje pateikta laikų pabaigos vizija, Biblijos tekstus skiria šimtmečiai, jie yra parašyti įvairiomis kalbomis ir skirtingais literatūriniais stiliais. Pavyzdžiui, Psalmės yra hebrajų poezija, o šv. Pauliaus laiškai – prozos kūriniai, parašyti graikų kalba po tūkstančio metų. Nors Dievas yra pagrindinis visos Biblijos autorius, jo raštininkai, kaip antraeiliai autoriai, suteikė asmeninių bruožų savo parašytiems tekstams. Taigi Biblija kaip visuma yra įvairialypis ir vienas kitą papildantis Dievo apreikštų tekstų rinkinys. Romos Katalikų Bažnyčia, naudodamasi jai, kaip Kristaus Sužadėtinei, patikėta valdžia, paskelbė tam tikrus šventuosius tekstus įkvėptais Dievo, būtent – 72 mums žinomos katalikiškosios Biblijos knygas. Savo oficialiu pritarimu ji patvirtino vieną autorizuotą kanoninį Biblijos vertimą – lotyniškąją Vulgatą.
Šventųjų tekstų vaidmuo Šventajame Rašte
Dar gerokai prieš tai, kai hierarchinė Bažnyčia apibrėžė tikslų visos Biblijos turinį, šventieji tekstai atliko lemiamą vaidmenį Dievo nustatytame žmonijos išganymo plane. Dievas pats ant akmeninių plokščių išrėžė Dešimt įsakymų, prieš perduodamas juos Mozei ant Sinajaus kalno (Iš 31, 18). Dievas įsakė izraelitams aprūpinti savo karalius ir kunigus rašytinėmis Mozės Įstatymo kopijomis, kad šie vadovai galėtų jį „skaityti visą savo gyvenimą ir bijoti Viešpaties, laikydamiesi visų Jo mokymų bei apeigų“ (Įst 17, 18-19). Kai žydai nukrypo nuo šių mokymų ir apeigų, rašytinio Įstatymo atradimas įkvėpė juos atgailauti ir sugrįžti pas Viešpatį (Neh 8).
Kai laikų pilnatvėje Dievas priėmė kūną ir apsigyveno tarp mūsų, Jis vėl pasitelkė šventuosius tekstus, kad atverstų savo tautą. Per savo viešąjį gyvenimą Jėzus Kristus ne kartą pabrėžė, kad Jis asmeniškai išpildo žydų Raštuose esančias pranašystes apie Išganytoją. Pavyzdžiui, per vienas šabo pamaldas gimtojo Nazareto sinagogoje Jėzus viešai perskaitė, o paskui išaiškino Izaijo knygos ištrauką, tiesiogiai ją priskirdamas savo atpirkimo misijai (Lk 4, 14–22). Kai vienas išsilavinęs žydas gudriai Jo paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus į klausimą atsakė kitu taikliu klausimu: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“, taip duodamas suprasti, kad atsakymas glūdi Raštuose (Lk 10, 25–28). Kabėdamas ant kryžiaus, mūsų Viešpats senąja hebrajų kalba pacitavo pirmąją mesijinės 21-osios psalmės eilutę: „Eli, Eli, lamma sabachtani“, kad besityčiojantys žydų religiniai vadovai, šią ištrauką žinoję atmintinai, galėtų suprasti, jog kenčiantis Išganytojas jų akyse išpildo Raštų pranašystes (Mt 27, 46). Prisikėlęs iš numirusių, Jėzus supeikė du į Emausą keliavusius nusiminusius jo mokinius, tardamas: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“ (Lk 24, 25-27) Šis atvertimo metodas komentuojant žydų Raštus buvo svarbus ir artimiausių Kristaus mokinių veikloje. Pavyzdžiui, diakonas Pilypas palenkė savo pusėn Etiopijos karalienės Kandikės dvariškį eunuchą ir pakrikštijo jį, paaiškinęs Izaijo knygoje esančias nuorodas į nuolankųjį Mesiją (Apd 8, 25–34). Be to, šventojo Pauliaus laiškuose gausu nuorodų į Senojo Testamento pranašystes, numatančias Kristaus atperkamąjį darbą. Rašydamas savo mylimam sūnui Kristuje ir bičiuliui vyskupui Timotiejui, šv. Paulius sako, kad „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti...“ (2 Tim 3, 16).
Bažnyčia nusprendžia, kurios knygos yra kanoninės
Vienas svarbiausių ankstyvajai Bažnyčiai tekusių uždavinių buvo tiksliai apibrėžti, kas yra autentiški Dievo įkvėpti raštai, o ypač – kurie ankstyvųjų krikščionių bendruomenių sukurti tekstai turėtų būti pridėti prie žydų Raštų. Greitai buvo prieita prie bendros nuomonės, kad tik apaštalų ar jų tiesioginių bendradarbių – tokių, kaip evangelistas Morkus, padėjęs šv. Petrui, ar Lukas, padėjęs šv. Pauliui – raštai nusipelno dieviškojo Apreiškimo statuso; visi kiti tekstai yra neįkvėpti ir apokrifiniai. Nepaisant dažnų persekiojimų, skilimų ir erezijų, nepaisant nesusipratimų, kopijuotojų klaidų, nesutarimų, neteisingų priskyrimų ir didelių atstumų – trumpai tariant, nepaisant įvairiausių sunkumų, vos per kelias kartas įsitvirtino keturių evangelijų kanonas. Šventasis vyskupas Ireniejus Lionietis, šv. Jono Evangelisto mokinio šv. Polikarpo mokinys, rašydamas II a., užtikrintai teigė, kad kiekvienas, neigiantis, jog yra būtent keturios evangelijos, turi būti „tuščiagarbis, neišmanėlis ir įžūlus“. Apaštališkoji tradicija, išlikusi tarp ankstyvosios Bažnyčios tėvų, nesvyruodama tvirtino išskirtinį Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijų autentiškumą.
Netrukus vyskupai su keturių evangelijų pasakojimais susiejo ir kitus apaštališkuosius raštus, būtent: Apaštalų darbus, įvairius apaštalų Petro, Pauliaus, Jokūbo, Jono ir Judo laiškus bei Apreiškimą Jonui, arba Apokalipsę. Žodis „apaštalas“ čia yra neatsitiktinis, nes pagrindinis Naujojo Testamento tekstų autentiškumo kriterijus buvo jų apaštališka kilmė. Mirus paskutiniam apaštalui, dieviškosios tiesos apreiškimas Dievo įkvėptų raštų ir žodinės tradicijos pavidalu baigėsi ir niekada nebeturėjo būti keičiamas. Nuo to momento hierarchinė Bažnyčia ėmėsi užduoties integraliai ir neiškraipant perduoti iš kartos į kartą šias išganingas tiesas ir jas teisingai aiškinti. Šiam darbui reikėjo sudaryti šventųjų raštų kanoną, o vėliau surinkti juos į vieną Bibliją.
IV amžiuje, iškart pasibaigus krikščionių persekiojimų Romos imperijoje epochai, vyskupai kruopščiai nustatė ir surinko Dievo apreikštus tekstus į šiandieninį Šventojo Rašto kanoną. Kai pirmasis krikščioniškas Romos imperatorius Konstantinas savo naujosios sostinės Konstantinopolio dvasininkams užsakė penkiasdešimt naujų visos Biblijos egzempliorių, jis kreipėsi į mokslingą vyskupą Euzebijų iš Cezarėjos. Euzebijus, negailėdamas nei pastangų, nei išlaidų – juo labiau, kad Konstantinas sutiko apmokėti visas išlaidas iš imperatoriaus iždo – greitai įvykdė šį užsakymą ir netrukus išsiuntė egzempliorius, kurių kiekvieną sudarė trys ar keturi tomai. Žinoma, šios Biblijos buvo parašytos graikiškai – išsilavinusiųjų kalba, kuri jau seniai buvo įsigalėjusi visame romėnų pasaulyje ir kuria buvo parašyti Naujojo Testamento tekstai. Visą Senąjį Testamentą į graikų kalbą prieš šešis šimtmečius buvo išvertę žydų mokslininkai, bet apie tai vėliau. Šių imperatoriškųjų graikiškų Biblijų tekstai suskirstyti iš esmės tokia pačia tvarka, kokią praėjus dviem kartoms perdavė šv. Jeronimas savo lotyniškoje Vulgatoje.
Patvirtindamas Euzebijaus kanoną, kitas Rytų vyskupas, šv. Atanazijus iš Aleksandrijos, 367 m. savo velykinėje homilijoje pamini identiškai išdėstytą Naujojo Testamento knygų sąrašą. Dar svarbiau yra tai, kad popiežius šv. Damazas prieš savo mirtį 384 m. patvirtino autentiškų Senojo ir Naujojo Testamento šventųjų tekstų skaičių bei tvarką, o jo įpėdinis šį sąrašą išsaugojo dokumente, dabar vadinamame „Gelazijaus dekretu“ (Decretum Gelasianum).
Vulgatos vertimas
Popiežius Damazas taip pat užsakė atlikti autoritetingą Šventojo Rašto vertimą į lotynų kalbą ir šiai nelengvai užduočiai pasirinko šventąjį Jeronimą, klasikinį išsilavinimą turėjusį mokslininką, laisvai kalbėjusį graikiškai, puikiai rašiusį lotyniškai ir išmaniusį hebrajų kalbą.
Jeronimas pakluso pop. Damazo nurodymams ir 382–384 m. dirbo Romoje, globojamas Šventojo Tėvo. Jis pradėjo nuo svarbiausių tekstų – evangelijų, nes, pirma, jose tiesiogiai kalbama apie Jėzaus Kristaus (visų Šventojo Rašto tekstų esmės ir centro) išganomąją misiją ir, antra, evangelijų skaitiniai užėmė svarbią vietą kasdienėse katalikų liturgijos maldose (Mišiose ir Valandų liturgijoje). Senieji lotyniški evangelijų vertimai egzistavo jau šimtmečius ir buvo naudojami liturginiams skaitiniams prieš Eucharistijos auką. Tačiau toks platus naudojimas, ypač persekiojimų šimtmečiais, sukėlė nemažai problemų, pavyzdžiui: ištraukos dažnai būdavo klaidingai išverčiamos iš graikų kalbos arba neteisingai nukopijuojamos nuo kito lotyniško vertimo, jos būdavo priskiriamos skirtingiems evangelistams arba parafrazuojamos iš atminties, arba iškraipomos apokrifiniais priedais. Jeronimas netrukus suprato, kad reikia išvalyti Šventąjį Raštą nuo žalingų „šiukšlių“, susikaupusių per ilgą laiką dėl žmogaus proto polinkio klysti. Savo naujojo evangelijų vertimo įžangoje jis pažymėjo, kad „egzistuoja beveik tiek pat tekstų variantų (exemplaria), kiek yra pačių rankraščių“, t. y. beveik kiekvienas jo nagrinėtas lotyniškųjų evangelijų egzempliorius turėjo savitą kalbą! Vis dėlto jis išmintingai ir pamaldžiai apsiribojo tik minimaliomis pataisomis, tame pačiame įžanginiame laiške popiežiui Damazui paaiškindamas:
„Kad šios evangelijos labai nesiskirtų nuo įprasto lotyniško teksto, savo plunksna ištaisiau tik tas klaidas, kurios, mano nuomone, keitė prasmę, o visa kita palikau taip, kaip buvo.“
Taigi jis paliko nusistovėjusį senąjį lotynišką tekstą, patvirtintą tradicijos ir ilgai naudotą liturgijoje, išskyrus tuos atvejus, kai jis iš esmės prieštaravo dar senesnio graikiškojo originalo aiškiai pažodinei prasmei. Jeronimo darbo vaisius buvo peržiūrėtas ir nežymiai pataisytas leidimas, išlaikantis tęstinumą su praeitimi, o ne esminis pakeitimas.
Būdamas Romoje, šv. Jeronimas ėmėsi panašaus darbo su psalmėmis – kitu svarbiu liturginių tekstų šaltiniu. Jo darbas vėlgi buvo tik nežymus peržiūrėjimas, pataisymas ir standartizavimas, atsižvelgiant į klasikinį graikišką Senojo Testamento vertimą – Septuagintą. Pavadinta pagal septyniasdešimt dviejų vertėjų, parengusių šį puikų ir labai tikslų graikišką vertimą iš senovės hebrajų kalbos, skaičių, Septuaginta užėmė ypatingą vietą tarp žydų Šventojo Rašto leidimų. Bažnyčios mokytojai (tarp jų šv. Augustinas ir šv. Jeronimas) mini žydų tradiciją, pagal kurią, apie 280 m. pr. m. e. Egipto karalius Ptolemėjas II Filadelfas paprašė žydų mokslininkų išversti hebrajų Raštus į graikų kalbą, kad jie būtų įtraukti į jo augančią Aleksandrijos biblioteką. Atsakydamas į tai, Jeruzalės vyriausiasis kunigas entuziastingai išsiuntė į Aleksandriją po šešis atstovus iš kiekvienos iš dvylikos hebrajų giminių, iš viso septyniasdešimt du.
Pasak legendos, jie dirbo atskirai vienas nuo kito 72 dienas, o pasibaigus šiam laikotarpiui visi pateikė savo vertimus patikrinimui. Ir štai visi septyniasdešimt du graikiški vertimai per stebuklą buvo visiškai vienodi, žodis žodin! Kitus 500 metų žydų mokslininkai toliau taisė bei pildė šį graikišką leidimą, ir Jeronimo laikais jame buvo visi Senojo Testamento tekstai, šiuo metu esantys katalikiškoje Biblijoje.
Jeronimas labai gerbė Septuagintą, tačiau pripažino, kad tai buvo tik originalių hebrajų Raštų vertimas. Darbas su Naujuoju Testamentu jį įtikino, kad, norint tinkamai ištaisyti esamus lotyniškus vertimus, būtina remtis originaliais tekstais. Tas pats galiojo ir Senajam Testamentui, todėl Jeronimas, dar būdamas Romoje, toliau studijavo hebrajų kalbą ir net skolinosi hebrajiškus tomus iš vietinės sinagogos. Šios studijos jam labai pravers ateityje, kai jis tęs savo sunkų uždavinį – parengti pataisytą ir tikslų visos Biblijos vertimą į lotynų kalbą.
384 m. mirus popiežiui Damazui Jeronimas skubiai paliko Romą – ten jis buvo įgijęs įtakingų priešų – ir su savo biblioteka bei keliais bendražygiais pasitraukė į Betliejų. Ten likusius 25 gyvenimo metus paskyrė maldai, studijoms, mokslinių darbų ir laiškų rašymui. Per šiuos ilgus metus, praleistus rytinėje Viduržemio jūros provincijoje, Jeronimas toliau tobulino hebrajų kalbą, taip pat atrado nuostabų šaltinį, padėjusį jam tobulinti savąjį Senojo Testamento vertimą: Origeno „Heksaplą“.
Daugiau nei prieš šimtmetį garsaus (bet ne visiškai ortodoksiško) Rytų egzegeto sudarytoje „Heksaploje“ („Šešiaskiltėje“) žydų Šventojo Rašto tekstas pateiktas šešiose skiltyse: pirmojoje buvo užrašytas hebrajiškas originalas, antrojoje – graikiška hebrajiškų raidžių transliteracija, trečiojoje – senasis graikiškas Septuagintos vertimas, o ketvirtojoje, penktojoje ir šeštojoje – vėlesnių žydų mokslininkų pataisyti graikiški vertimai. Jeronimas jau buvo susipažinęs su Origeno egzegetiniais darbais – anksčiau jis iš graikų į lotynų kalbą buvo išvertęs Origeno komentarus Senojo Testamento pranašų knygoms – tačiau „Heksapla“ sustiprino augantį Jeronimo įsitikinimą, kad Septuagintoje ne visada išlaikoma tiksli pažodinė hebrajiškojo originalo prasmė.
Problema buvo ta, kad ankstesnės lotyniškos Senojo Testamento versijos rėmėsi tik graikiškąja Septuaginta, kuri pati buvo netobulas hebrajiškojo originalo vertimas, taigi tos versijos buvo vertimo vertimas. Jeronimas drąsiai nusprendė, kad, rengdamas savąjį pataisytą lotyniškąjį Biblijos leidimą, jis remsis hebrajiškuoju originalu tada, kai reikės patikslinti neaiškiai išverstas Senojo Testamento vietas. Tuo pat metu jis tęsė darbą su likusia Naujojo Testamento dalimi, lygindamas senąjį lotyniškąjį tekstą su graikiškaisiais originalais.
Šiuo produktyviu brandaus mokslinio gyvenimo laikotarpiu Jeronimas ne kartą vartojo frazę „hebraica veritas“, norėdamas pabrėžti, kad originaliuose žydų Raštuose glūdi „hebrajiška tiesa“, neužtemdyta šimtmečių vertimų. Dėl šio įsitikinimo Jeronimas netgi peržiūrėjo savąjį Psalmyno leidimą, kurį užbaigė prieš daugelį metų Romoje, šį kartą sutikrindamas graikiškąjį Septuagintos tekstą su hebrajiškuoju originalu. Ilgainiui Jeronimo lotyniškasis psalmių vertimas iš hebrajų kalbos išstūmė visas kitas versijas brevijoriuje.
Vulgatos istorija po šv. Jeronimo mirties
Per savo gyvenimą šv. Jeronimas atliko milžinišką užduotį – parengė ir išplatino patikimą viso Naujojo Testamento ir didžiosios dalies Senojo Testamento vertimą į lotynų kalbą. Prireikė laiko, kol jo naujasis leidimas įsitvirtino, ypač dėl to, kad tais laikais Biblijos retai cirkuliuodavo kaip vienas tomas. Tam nepadėjo ir barbarų įvykdytas romėnų politinės tvarkos Vakaruose sunaikinimas. Vis dėlto katalikų dvasininkai greitai pripažino aukštą Jeronimo darbo kokybę, jo stiliaus patrauklumą ir išmintingą apdairumą taisant senesnius vertimus tik tada, kai jų kalba padarydavo neaiškią originalaus teksto prasmę ar net jai prieštaraudavo. Beje, patį terminą „vulgata“, reiškiantį „visuotinė“, krikščionys Jeronimo vertimui priskyrė tik viduramžiais, kai Šventojo Rašto kopijos tapo labiau standartizuotos ir paplitusios.
Svarbus Jeronimo lotyniškosios Biblijos laipsniško triumfo etapas įvyko apie 800 m., kai Karolio Didžiojo laikais trumpam įsivyravo visuotinis politinis stabilumas. Artimiausias imperatoriaus patarėjas buvo diakonas Alkuinas iš Jorko, talentingas mokslininkas ir Šventojo Rašto žinovas. Karolio Didžiojo paragintas, Alkuinas pavedė savo vienuolyno Tūre skriptoriumui masiškai leisti vienatomes lotyniškąsias Jeronimo Biblijas. Gamyba tęsėsi dar ilgai po Alkuino mirties, visą IX amžių, tiems laikams įspūdingu tempu – maždaug po dvi pilnas Biblijas per metus. Šios Biblijos, kruopščiai ranka perrašytos Karolingų minuskulu ant didelių plono avies odos pergamento lapų, yra tokios aukštos kokybės, kad šiandien jų tekstą gali iššifruoti net ne specialistai.
Biblijos nebuvo vienintelė ar net pagrindinė Jeronimo lotyniškojo vertimo platinimo priemonė. Kasdienėje valandų liturgijoje (brevijoriuje) – per naktines pamaldas, vadinamas noktiurnomis arba vigilijomis – buvo numatyti ilgi Šventojo Rašto skaitiniai. Po vidurnakčio, įsivyravus tamsai ir tylai, dvasininkai skaitė ilgas Senojo ir Naujojo Testamentų ištraukas, pritaikytas prie liturginio metų ciklo. Po jų sekė patristinės homilijos ir egzegezės, aiškinančios tų konkrečių ištraukų reikšmę. Karolis Didysis ir jo dvasininkai patarėjai, įvesdami Jeronimo lotyniškąjį tekstą kaip Vakarų liturginį standartą, sukūrė „visuotinį“ Šventąjį Raštą, kurį kasdien skaitė tūkstančiai pamaldžių Dievo garbintojų.
Kitas svarbus Vulgatos istorijos etapas taip pat įvyko Prancūzijoje, tačiau praėjus trims šimtams metų po Karolio Didžiojo imperijos iširimo. Bažnyčios mokslininkų grupės, ypač Laone, palaipsniui surinko autoritetingas kiekvienos Biblijos knygos glosas (žinoma, lotyniškai). Šios glosos – mažesniu šriftu įrašytos paraštėse ar net įterptos tarp pagrindinio teksto – apėmė tiek trumpus tiesioginius atskirų žodžių paaiškinimus, tiek ilgus komentarus apie paslaptingų Biblijos figūrų metaforinę reikšmę. Susiejus geriausius Bažnyčios tėvų mokymus (papildytus naujesnėmis teologinėmis įžvalgomis) su atitinkamomis Šventojo Rašto ištraukomis, Laone buvo parengta pirmoji Biblija su komentarais. Ji netrukus tapo įprasta Šventojo Rašto studijavimo priemone viduramžių teologams. Žinoma, pagrindinis tekstas, apsuptas visų šių naudingų glosų, išliko Jeronimo lotyniškasis vertimas, o kadangi glosos siejosi vos ne su kiekvienu Biblijos žodžiu, Vulgatos tekstas buvo vis atidžiau tikrinamas. Be to, tūkstančiams studentų plūstelėjus į naujuosius Europos universitetus, ypač į garsųjį Paryžiaus teologijos fakultetą, Biblijų su komentarais paklausa XIII a. sparčiai augo. Dėl to daugėjo kopijavimo klaidų, ir netrukus prireikė tekstus vėl taisyti. Iš tiesų, kaip beveik prieš tūkstantmetį suprato šv. Jeronimas, kuo labiau knyga yra perrašoma ranka, tuo daugiau atsiranda skirtingų teksto variantų ir iškraipymų. Galiausiai dominikonų ir pranciškonų teologai parengė Biblijos korektūras, siūlydami pataisymus esamiems universitetiniams Vulgatos leidimams, kuriuose per dešimtmečius intensyvaus naudojimo prisikaupė daugybė klaidų.
Vulgata ir protestantizmo bei racionalizmo iškilimas
Nepaisant to, kad tiek daug dėmesio ir rūpesčio buvo skirta tikslios lotyniškos Biblijos parengimui, viduramžiais Bažnyčios vadovai niekada oficialiai nenustatė „standartinio“ Biblijos leidimo visai Katalikų Bažnyčiai. Praktikoje lotyniškoje liturgijoje šimtmečius buvo naudojami autentiški tekstai, patvirtinti ilgamečio vartojimo. Tik atsiradus spaudai bei iškilus protestantų erezijų grėsmei, popiežiai pasinaudojo savo aukščiausia valdžia ir nustatė dogmatinį Biblijos knygų kanoną bei autorizuotą Biblijos versiją. Tobulėjant spaudai, XV amžiuje buvo išleidžiama daugiau Biblijų, ir jose buvo mažiau klaidų. Tiesą sakant, pirmoji dideliu tiražu (apie 180 egzempliorių) išspausdinta knyga buvo Johano Gutenbergo 1454 m. išleista Vulgata. Kai po šimto metų Tridento Susirinkimas ėmėsi spręsti didėjančios protestantizmo grėsmės klausimą, dėl spaudos atsiradusi standartizavimo galimybė paskatino Susirinkimo tėvus parengti oficialią katalikų Bibliją, paremtą Vulgata.
Manipuliavimas Šventojo Rašto tekstais buvo pagrindinis protestantų išpuolių prieš Romos Katalikų Bažnyčią ginklas. Protestantai teisingai pripažino, kad pati Biblija yra dieviškos kilmės, tačiau atsisakė pripažinti bet kokią taisyklę, kaip reikia aiškinti dažnai paslaptingą Dievo Žodį. Vis dėlto aiškus Šventojo Rašto aiškinimo standartas Bažnyčioje neabejotinai egzistavo jau daugiau kaip tūkstantį metų. Noktiurnose išsaugoti patristiniai pamokslai ir viduramžių Biblijų glosos yra svarbūs šios autentiškos Tradicijos, perduodančios tinkamą dieviškojo Apreiškimo supratimą, pavyzdžiai. Tačiau protestantai atmeta Tradiciją, kad sukurtų savo naują mokymą. Jie atmeta Vulgatą ir visus patikimus jos komentarus, per amžius neatskiriamai susietus su šiuo visuotiniu Šventojo Rašto tekstu. Pavyzdžiui, Martynas Liuteris iškraipė Bibliją, kad apgintų savo eretišką teologiją. Viena iš jo strategijos priemonių buvo išversti į vokiečių kalbą visą Naująjį Testamentą – šio darbo jis ėmėsi pasislėpęs Vartburgo pilyje, iškart po to, kai buvo oficialiai ekskomunikuotas. Norėdamas išsilaisvinti iš tradicijos suvaržymų, jis atmetė lotyniškąją Vulgatą ir vertė tiesiai iš graikiškų tekstų. Kai negalėdavo išversti sunkiai suprantamų Biblijos vietų arba kai jos prieštaraudavo jo susikurtai teologijai, kartais jas tiesiog praleisdavo. Pavyzdžiui, Jokūbo laiške (2, 20) aiškiai sakoma, kad „tikėjimas be darbų yra miręs“, todėl Liuteris jį apskritai atmetė, pavadinęs „šiaudiniu laišku“.
Atsakydama į tai, hierarchinė Bažnyčia Tridento Susirinkime stojo ginti tradicinio Šventojo Rašto supratimo. Kaip vieną iš pirmųjų darbo klausimų Susirinkimo tėvai apibrėžė tikslų kanoninių knygų sąrašą. Po to jie du kartus paskelbė, kad lotyniškasis Biblijos Vulgatos leidimas turi būti laikomas lygiaverčiu originaliam Šventojo Rašto tekstui (pro authentica habenda) ir kad niekas nedrįstų jo dėl kokių nors priežasčių atmesti. Frazė „pro authentica habenda“ reiškia, kad ilgai puoselėtas Jeronimo Vulgatos lotyniškasis tekstas turėtų būti vertinamas kaip turintis tokį pat autoritetą bei vertę kaip ir žodžiai, kuriuos užrašė patys įkvėptieji šventųjų knygų autoriai. Tada Susirinkimas pabrėžė Tradicijos svarbą teisingai aiškinant Šventąjį Raštą, teigdamas, kad tik Šventoji Motina Bažnyčia turi teisę spręsti apie tikrąją Biblijos prasmę ir kad niekam neleidžiama prieštarauti vieningam Bažnyčios Tėvų sutarimui. Be to, Susirinkimas nurodė, kad po itin kruopštaus teksto peržiūrėjimo Vulgata turi būti išspausdinta iš naujo.
Beveik po penkiasdešimties metų popiežius Sikstas V įvykdė šį Susirinkimo nutarimą ir 1590 m. savo vardu ir autoritetu išleido oficialų Vulgatos leidimą. Sikstas mirė praėjus vos keliems mėnesiams po pirmojo leidimo, o jo įpėdinis Klemensas VIII 1592 m. išleido atnaujintą tekstą, vėliau pavadintą „Siksto-Klemenso Vulgata“. Joje jau buvo šiandien mums įprastas skyrių ir eilučių suskirstymas. Šis autoritetingas leidimas maždaug tris šimtus metų išliko oficialia katalikų Biblija ir tapo 1962 m. Mišiolo ir Brevijoriaus, kuriuos šiuo metu naudoja Šv. Pijaus X kunigų brolija, bibliniu pagrindu.
Tačiau sudėtinga Vulgatos istorija čia nesibaigia. XIX a. pabaigoje Apšvietos įkvėpti Biblijos kritikai siekė sumenkinti Šventojo Rašto knygų istorinį pagrįstumą ir priversti suabejoti jų, kaip Dievo apreikštų tekstų, išskirtiniu statusu. Atsakydamas į tai, popiežius Leonas XIII enciklikoje „Providentissimus Deus“ (1893 m.) paragino katalikų mokslininkus susipažinti su savo priešininkų lingvistinėmis žiniomis ir tekstų kritikos metodais, kad galėtų geriau apginti Biblijos autentiškumą. Siekdamas apsaugoti Bažnyčią nuo kaltinimų prietaringumu ir neišmanymu, popiežius šv. Pijus X 1907 m. pavedė benediktinų mokslininkų grupei ištirti seniausius viduramžių Vulgatos rankraščius, apvalyti nuo bet kokių klaidų garbingą Siksto-Klemenso leidimą ir taip atkurti pirminį Jeronimo tekstą. 1933 m. Pijus XI Romoje įsteigė popiežiškąją benediktinų abatiją, pavesdamas jos globą šv. Jeronimui. Šioje abatijoje vienuoliai turėjo parengti jo pirmtako numatytą rekonstruotą Vulgatą.
Jau Pijaus XII pontifikato metu katalikų požiūris į Biblijos studijas palaipsniui ėmė keistis, o po Vatikano II Susirinkimo Vulgata buvo iš esmės peržiūrėta. Savo enciklikoje „Divino Afflante Spiritu“ (1943 m.) Pijus XII pripažino garbingą Vulgatos statusą ir jos oficialią padėtį Bažnyčioje po Tridento Susirinkimo, tačiau, nors ir gyrė Vulgatą kaip patikimą tikėjimo ir moralės vadovą, leido netgi katalikų mokslininkams suabejoti jos „kritiniu autentiškumu“, leisdamas suprasti, kad Vulgata ne visada tiksliai perteikia graikiškų ar hebrajiškų originalų prasmę. Atrodo, kad šis popiežiaus pareiškimas paneigia nedviprasmišką Tridento teiginį, kad Jeronimo Vulgata „turi būti laikoma lygiaverte originalui“ (pro authentica habenda). Netrukus šiuolaikiniai (tiksliau, modernistai) katalikų biblistai pasiūlė sudaryti naująjį Vulgatos leidimą, paremtą naujausia kritine metodologija.
Vatikano II Susirinkimo metu viltys dėl oficialaus Naujosios Vulgatos leidimo sutapo su panašiu troškimu sukurti naują Mišių ir Valandų liturgijos (brevijoriaus) Romos apeigyną. Atsižvelgiant į istoriškai glaudžius Šventojo Rašto ir liturgijos ryšius, šis sutapimas nestebina. Iškalbinga tai, kad 1963 m. paskelbta pirmoji Susirinkimo konstitucija ragino peržiūrėti Psalmyną kartu su kritiškai atnaujinta Valandų liturgija („Sancrosanctum consilium“, Nr. 91-92). Pasibaigus Susirinkimui popiežius Paulius VI gynė savo pasiūlytą Vulgatos peržiūrą, nes ji esą „atitinka šiuolaikinius kritinius originalių graikiškų ir hebrajiškų tekstų leidimus“. Katalikų ir protestantų mokslininkai, gavę popiežiaus palaiminimą, bendrai parengė naująjį leidimą ir netgi atnaujino Vulgatos stilių pagal „krikščionišką biblinę lotynų kalbą“ – tai labai skyrėsi nuo Jeronimo nuostatos taisyti tradicines teksto dalis tik tada, kai jos iškraipydavo pažodinę originalo prasmę, ir reiškė panieką jo, kaip vertėjo, sprendimams.
1979 m. popiežius Jonas Paulius II panaikino popiežiškąją benediktinų abatiją ir paskelbė „Nova Vulgata“, pavadindamas ją „tipišku“ katalikišku leidimu. Taip jis netiesiogiai sumenkino Vulgatos, kaip oficialios Katalikų Bažnyčios Biblijos, statusą. Šv. Pijaus X kunigų brolija atmeta protestantiškas ir modernistines simpatijas, įkvėpusias sukurti Naująsias Mišias. Lygiai taip pat ji atmeta ir naujovišką ekumeninę dvasią, kuria buvo vadovaujamasi peržiūrint garbingąją šventojo Jeronimo Vulgatą. Brolija laukia dienos, kai ir Mišios, ir Šventasis Raštas vėl bus gerbiami pagal tradicinę Bažnyčios praktiką.
