Teresė Lizjietė (Theresa Lisieux) mirė XIX a. pabaigoje, 1897 metais, o kanonizuota 1925, taip greit, kad buvo pažeisti įprasti šio proceso terminai. Popiežius Pijus X, pradėjęs kanonizacijos procesą, numatė, kad ji bus pripažinta „didžiausia naujųjų laikų šventąja”. Pijus XI, kuris ją kanonizavo, pavadino ją „savo pontifikato žvaigžde”, o pasaulį apėmusį visuotinos meilės ir pagarbos jaunajai karmelitei sąjūdį popiežius pavadino „šlovės uraganu” (ji mirė sulaukusi 24 metų, o palaimintąja paskelbta, kai jai tebūtų sukakę 50 metų). Dar vienas, regis, paradoksalus dalykas: Teresę, buvusią vienuolę atsiskyrėlę, popiežius paskelbė visų misijų ir misionierių globėja... Vėliau ji paskelbta Prancūzijos globėja (drauge su šv. Joana Arkiete).
Per penkiasdešimtąsias jos mirties metines, tuoj po antrojo pasaulinio karo, urna su kūnu tos, kurią imta vadinti „Prancūzijos Terese”, vežiota po visą šalį, ir visur ji būdavo su entuziazmu sutinkama. Po pasaulį pasklido šimtai tūkstančių mažosios Teresės Martin autobiografijos egzempliorių, o jos nuotraukų vien per vienerius metus – nuo 1915 iki 1916 – buvo atspausdinta keturi milijonai egzempliorių.
Per abu pasaulinius karus į ją paguodos ir pagalbos kreipėsi daugybė žmonių, buvusių mūšio lauke ir koncentracijos stovyklose. Ją vadinta „mylimiausia pasaulio mergaite”. Dar iki kanonizacijos jai priskirta 4000 stebuklų. Ji pati žadėjo: „Jeigu mano prašymai bus patenkinti, mano Dangus bus nusileidęs žemėn iki pasaulio pabaigos. Aš noriu iš Dangaus daryti gerus darbus žemėje”. Ir ji stebėtinai nuoširdžiai sakydavo: „Aš žinau, kad mane mylės visas pasaulis”.
Tad kas gi įvyko? Kai kurie nūdienos teologai ir mokslininkai sutrikę. Jie klausia savęs, ar tik Teresės šlovė nebus kilusi per nesusipratimą; regis, ji netikėtai atskleidė pernelyg lengvą, mielą, jaukų kelią į šventumą; regis, ji vienu ypu sugriovė senovinį herojiško šventumo pastatą, neprieinamą paprastiems tikintiesiems, ir vietoj jo siūlo kasdienišką šventumą, susidedantį iš smulkmenų, iš rausvų žiedlapių, beriamų virš krucifikso ar priešais Švenčiausiąjį (tai buvo daroma per Viešpaties Kūnui skirtą procesiją). Ir daugeliui atrodė, kad, atėjus Teresei, šventumas tapo vaikiška pasaka, kurią galima sekti ir suaugusiems, ir ši sakmė bus tokia pati įtaigi ir jaudinanti kaip jos paveikslėlis su krucifiksu, kurį puošia rožių puokštė.
Vėliau imta sakyti, kad šios šventosios paveikslas – pernelyg nudailintas, saldus, todėl jis negali būti tikroviškas. Nutarę atskleisti „tikrą Teresės veidą”, skeptikai ėmėsi negailestingai analizuoti jos gyvenimą, charakterį ir veiklą sociologijos ir psichologijos požiūriu. Geriausių rezultatų čia pasiekė tie, kurie stengėsi kuo tiksliau atkurti visus jos gyvenimo įvykius ir ištirti jos dvasinį paveldą, remdamiesi jaunosios karmelitės dvasine kūryba. Tačiau visa tai nė trupučio nesumažino instinktyvios meilės Teresei, kurią jai pajuto visa krikščionija; minėtieji darbai tik padėjo geriau suprasti jos gyvenimo kelią ir mokymą.
Šiaip ar taip, Teresė suvirpino slėpiningas žmonių širdies gelmes... Teresės paveikslas įkvėpė rašytojus ir mąstytojus – jis tapo simbolis ir raktas, kurio dėka galima atverti duris į jų kūrybos pasaulį (prisiminkime Bernanoso romanus ar vėlyvuosius Bergsono filosofijos darbus). „Žinia, kurią ši šventoji atnešė pasauliui, – rašė Bernanosas, – viena iš slėpiningiausių ir esmingiausių jo gautų žinių. Pasaulis merdi, nes jam stinga vaikiškumo, ir būtent į jį totalitarizmo pusdieviai nukreipė savo patrankas ir tankus”.
Palyginti neseniai buvo sukurti du filmai, liudijantys, kad inteligentai agnostikai teigiamai vertina Teresės (Kūdikėlio Jėzaus) asmenybę. Tai Olmi filmas „Legenda apie šventąjį girtuoklėlį”, sukurtas pagal Juozapo Rotos (Josef Roth) to paties pavadinimo apsakymą (jis parašytas 1939 metais ir rodo, jog autorius Teresės mokymą suvokė taip giliai, kad net pranoko kai kuriuos teologus). Netikintis režisierius A. Kavaljė filmą „Teresė” kūrė pasitelkęs „Giesmių Giesmę” (Teresė čia – įsimylėjusi mergaitė).
Tikroji Teresės Martin gyvenimo istorija – paprasta, ir daugeliui pažinojusiųjų ją atrodė, kad ji niekuo ypatingu nepasižymėjo. Teresė gimė pasiturinčių buržua šeimoje, jos vaikystė buvo laiminga. Pirmieji ketveri su puse metų buvo kupini džiaugsmo: „ji juokiasi ir džiaugiasi nuo ryto ligi vakaro”, – rašė jos motina.
Ji buvo ketvirta iš penkių dukterų, buvo jautri, maloni, nekantri, o kartu – labai švelni ir linksma. Nepaisant švelnumo, ji mokėjo ginti savo nuomonę, jeigu kitų žmonių argumentai neįtikindavo jos. Motina pasakojo: „Niekas negali priversti jos nusileisti. Net išbuvusi visą dieną uždaryta rūsyje, ji verčiau liks ten nakvoti, bet savo neatsižadės”. Tačiau ji visuomet buvo nuoširdi ir sąžininga („visas pasaulio auksas nepriverstų jos sumeluoti”) ir suklydusi visuomet karštai troško, kad jai išsyk būtų atleista. O svarbiausia – mažylę siejo gilūs ir nuoširdūs ryšiai su Dievu... Vėliau, suaugusi ji minėjo, kad nuo trejų metukų amžiaus niekuomet sąmoningai nesakė „ne” gerajam Dievui.
Laiminga vaikystė staiga nutrūko mirus motinai (nuo krūties vėžio). Visos šios ligos detalės paliko jautrios mergaitės sieloje neišdildomą pėdsaką, ypač ta diena, kai ji „ilgai” (jos pačios žodžiais) stovėjo prie karsto: „Aš dar nebuvau mačiusi karsto, bet vis dėlto supratau, ką jis reiškia”. Nuo to laiko į jos sielą įžengia liūdesys, nors šeimos gyvenimas tebebuvo kupinas švelnumo, tikėjimo ir ramybės.
Teresę augino seserys (vieną iš jų ji pasirinko savo „antrąja motina”; ji labai mylėjo tėvą – nepaprastai gerą žmogų („Mano vyras – šventas žmogus, – rašė jos motina, – aš linkėčiau tokio vyro kiekvienai moteriai”). Tėvas jau buvo senyvo amžiaus (Teresė gimė, kai jam jau buvo sukakę penkiasdešimt), jis buvo ne tik tėviškai, bet ir motiniškai švelnus. Mirus žmonai, jis gyveno šeima, valdė savo turtą, daug skaitė, mąstė, užsiiminėjo savo mėgstamais darbais – žvejyba ir sodininkyste. Jo barzda buvo žila, ir dukros švelniai vadino jį „patriarchu”. Tėvas joms buvo tarsi žemiškas Dievo Tėvo paveikslas. „Aš negaliu išreikšti savo meilės tėvui, – sako Teresė, – visa jame mane žavėjo”. Būtent tėvo dėka mergaitė išmoko mylėti gamtą; stebėdama, kaip jis meldžiasi bažnyčioje, mokėsi suprasti, kas yra malda; iš jo mokėsi ir veiklios meilės vargšams.
Tuo metu ankstesnis Teresės guvumas išblėso; ji tapo užsidariusi, nedrąsi, pernelyg pažeidžiama, ji dažnai verkdavo. Šis nykus periodas tęsėsi beveik devynerius metus, ir ji sakė, kad tai buvo „liūdniausias jos gyvenimo tarpsnis”. Viena vertus, ji tebebuvo vaikas, visi pernelyg ją lepino ir saugojo nuo nemalonių įspūdžių, o, kita vertus, ji buvo ne pagal metus subrendusi, linkusi į apmąstymus.
Kai jai sukako devyneri, sesuo, pasirinkta „antrąja mama”, paliko ją, nes įstojo į griežtą atsiskyrėlių karmeličių vienuolyną, esantį jų mieste. Teresė vėl patyrė gilią dvasinę traumą, kurią namiškiai tik padidino, nes bandė nuslėpti, kad sesuo stoja į vienuolyną. Kartu Teresė nusprendė, kad ir ji pašaukta stoti į Karmelį (jai pakako išgirsti, jog tai nuošali vieta, kur pasišalina tie, kurie visa širdimi trokšta rasti Dievą). „Aš pajutau, kad Karmelis – tai dykuma, į kurią aš Dievo valia turiu pasitraukti. Šis jausmas buvo toks stiprus, kad mano širdyje neliko nė šešėlio abejonės”.
Reikia pasakyti, kad šis pašaukimas buvo ne tik akivaizdus, bet ir be jokių psichologinių dviprasmybių. Teresė sako: „Tai nebuvo jautrios mergaitės svaja, o įsitikinimas, kad Dievas mane pašaukė: aš norėjau įstoti į Karmelį ne dėl Paulinos (sesers), ne tam, kad atgaučiau prarastą mamą, bet vien dėl Kristaus. Aš daug ką apmąsčiau, ko negalima išreikšti žodžiais”.
Ji priekaištauja motiną atstojusiai seseriai, bet ne už tai, kad ši pasirinko Karmelį, o už tai, kad „nepalaukė jos”. Tai – Teresės paslaptis: ji – vaikas, kurį žeidžia viskas, kas žeidžia vaikus, bet jau vaikystėje ji visko atsižada ir atsiduoda Dievui.
Vis dėlto išsiskyrusi su seserimi ji taip labai kentėjo, kad net susirgo keista liga: daug savaičių iš eilės ją be jokios priežasties apimdavo siaubas. Ji tapo „tarsi idiote” ir be paliovos aimanavo. Sykį, kai ji dejavo, melsdama: „Marija, Marija!”, o seserys, suvokdamos savo bejėgiškumą, meldėsi Dievo Motinai, ji pamatė, kad Dievo Motinos statulėlė, stovinti jos kambaryje, atgijo ir nusišypsojo jai. Ir ji išsyk pasveiko, tarsi pabudo po ilgo košmaro.
Seserys numatė, kad kažkas įvyko, tad ėmė ją klausinėti visų detalių, ir Teresę apėmė baimė, ar tik ji nebus apsigavusi, ar tik nebus visko išsigalvojusi, tad malonė tapo kančia... Ji buvo labai jautrus, pažeidžiamas vaikas dar ir todėl, kad jos protas ir širdis, regėjos, bręsta pernelyg sparčiai, o pojūčiai lieka vaikiški.
...Ji buvo nepaprastai nuosekli, ir tai paveikė pačias jos dvasinės patirties gelmes, tai atsispindėjo jos mokyme. Šis mergaitės sieloje subrendęs slėpiningas nuoseklumas reiškėsi viskuo: tuo, ką ji teigė, ir tuo, į ką tikėjo; tuo, kokias gyvenimiškas ir dvasines tiesas ji išpažino, ir kokį gyvenimo kelią rinkosi. Štai keletas pavyzdžių.
Dar būdama visai mažylė Teresėlė išgirdo apie Rojaus palaimą ir myluodama mamą linkėjo: „Kaip aš norėčiau, kad tu mirtum!” Išbarta ji nustebusi atsiprašinėjo: „Bet aš taip sakiau, norėdama, kad tu eitum į Dangų, juk sakei, jog, norint ten patekti, reikia mirti!” Ir savo tėčiui ji taip pat linkėdavo mirties, kai būdavo apimta ''ypatingai švelnios meilės".
...Kai tėvas, stovintis ant kopėčių, sakydavo jai: „Pasitrauk, mažyle, nes galiu ant tavęs nukristi”, ji visu kūnu prisispausdavo prie kopėčių, kad „tėveliui mirus nereikėtų kentėti matant jo mirtį”, nes tikėjosi kartu su juo mirti.
Jos tėvelis sykį vakare parodė žvaigždyną, sudarantį raidę „T”, ir ji nutarė, kad Dievas danguje parašė jos vardą.
Suaugusieji, rengdami ją, septynmetę, pirmajai išpažinčiai, aiškino, kad savo nuodėmes ji išpažins ne žmogui, o gerajam Dievui. Teresė rimtai paklausė, ar ji turi tėvui Diuseljė sakyti mylinti jį visa širdimi – juk jo asmenyje ji kalbės su Viešpačiu.
Išgirdusi, kad visi, pasmerktieji pragarui, neapkenčia Dievo, ji nutarė, jog pernelyg liūdna būti ten, kur niekas Jo nemyli, ir panoro ten patekti, idant ir pragare būtų bent kas nors, mylįs Dievą.
Šie epizodai rodo, kad net vaikystėje ji buvo subrendusi dvasiškai, nors tąsyk būta ir sunkių, skausmingų periodų; ši pradinė patirtis vėliau, Teresei suaugus, tapo jos sąmoningos veiklos ir gyvenimiškos pozicijos pagrindas.
O Teresės mokymo užuomazgą regime trumpą palyginimą primenančiame epizode iš jos vaikystės, kai jai tebuvo treji metukai. Laiške vyresniajai dukrai, besimokančiai koledže, jos motina rašė: „Aną dieną mažoji Teresėlė paklausė manęs, ar ji pateks į Rojų. 'Taip, jeigu būsi gerutė', – atsakiau aš jai. – 'Ak, mama, o jeigu aš nebūsiu gerutė, aš pateksiu į pragarą? Bet aš žinau, ką tuomet darysiu: aš nuskriesiu su tavimi, o tu juk būsi Rojuje. Tu tvirtai laikysi mane ant rankų...’ Jos žvilgsnis rodė, kad ji neabejojo: Dievas nieko negalės jai padaryti, jeigu ji pasislėps savo motinos glėbyje”.
Taigi tereikia palaukti, kol Teresė augdama įveiks tam tikrą nuotolį, kuris, mažos mergaitės nuomone, yra tarp motinos ir Dievo; jai tereikės suvokti, kad Dievas „mus myli labiau nei mūsų tikra motina”. Iš esmės tai ir yra žinia, kurią ji paskelbė pasauliui.
Tačiau kol kas grįžkime į sunkų jos ankstyvosios jaunystės laikotarpį. Teresė jau buvo brandi asmenybė. Kai jai buvo vienuolika, ir ji ėjo pirmosios komunijos, mūsų minėtas nuoseklumas jau buvo įgavęs neregėto mistinio tobulumo išraišką: „Tai buvo meilės bučinys: aš pasijutau mylima ir, savo ruožtu, sakiau: 'aš myliu Tave ir amžiams dovanoju Tau save...' Jau seniai Jėzus ir mažoji Teresėlė žvelgė kits į kitą ir kits kitą suprato... Tądien tai jau buvo ne žvilgsnis, o susiliejimas; čia jau nebeliko dviejų: Teresė išnyko tarsi vandens lašas vandenyne; pasiliko tik Jėzus”.
Ji išsyk buvo konfirmuota, ir, kadangi jai paaiškino, jog Šventoji Dvasia suteikia jai teisę liudyti Jėzų, ji paprašė ir malonės daug kentėti iš meilės Jam. Čia vėlgi matome nepaprastą jos nuoseklumą: juk buvo kalbama apie liudijimą To, kuris kentėjo ir mirė dėl mūsų.
Teresei buvo pasakyta, kad, ruošdamasi pirmajai komunijai, ji turėtų dovanoti Jėzui daug meilės žiedų, kuriuos reikėtų kasdien sumuoti. Per mėnesį su trupučiu ji suskaičiavo jų „tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt devynis”. Tuomet toks matematinis tikslumas buvo madingas, nors teologijos požiūriu jis gal ir kelia abejonių. Vis dėlto jų nekyla dėl Teresės elgesio rimtumo. Ji laukė pirmojo susitikimo su Jėzumi ir norėjo tinkamai jam pasirengti – meilės darbais.
Tuo tarpu ir antroji sesuo Martin įstojo į Karmelį (taip ją paliko dar viena „mama”), o trylikametei Teresei niekaip nepavyko įveikti savo vaikiškų ydų. Be to, ją paveikė du klaidinantys pamokslai – tuo metu Prancūzijoje buvo labai paplitęs jansenizmas, ir mergaitės sielą apėmė liguistas įtarumas, baimė. Galiausiai 1886 metų Kalėdų naktį ji patyrė „mažą stebuklą”. Mergaitė patyrė išganingą ir gaivinantį apreiškimą apie Jėzaus vaikystę, kuris visiškai ją pagydė: Teresė vėl tapo tokia, kokia buvo prieš devynerius metus: nerūpestinga, patikli, nekantri, linksma ir sumani. Ji sakė: „Nuo tos palaimingos nakties aš nepatyriau nė vieno pralaimėjimo nė viename mūšyje... Jėzus atmainė mane taip, kad aš nebeatpažinau savęs”.
Nuo 13 iki 15 metų buvo „geriausias jos gyvenimo tarpsnis”. Tuo metu dvi seserys Martin – Teresė ir Selina – patyrė „tokią laimę, kokią įmanoma patirti šioje žemėje” („Mano dvasia išaugo... Aš visuomet mylėjau tai, kas nuostabu ir didinga... Tuomet mane buvo užvaldęs žinių troškimas”).
Teresė jautė konkrečius, apibrėžtus norus, rodančius jau minėtąjį jos nuoseklumą. Sykį Teresė tarp savo maldaknygės puslapių išvydo dalį Nukryžiuotojo atvaizdo – prie kryžiaus prikaltą ranką, iš kurios lašėjo kraujas. „Mane pribloškė kraujas, tekąs iš dieviškosios rankos, ir aš pajutau gėlą, pagalvojusi, jog jis laša ant žemės, o niekas jo nerenka!” Taip ji suprato, kur jos vieta: stovėti apačioje, prie kryžiaus, rinkti Išganytojo kraują ir dalyti jį visiems, kuriuos jis gali apvalyti. „Aš pajutau mano širdį užvaldžiusią meilę ir poreikį pamiršti apie save”, nes tas, „kuris dalija Kryžiaus kraują, turi ir pats visiškai pasiaukoti”.
Ji išsyk ėmėsi darbo. Tuo metu Paryžiuje buvo žiauriai nužudytos dvi moterys. Žmogžudyste apkaltino aukštą, gražų pasipūtėlį avantiūristą Enriką Prancinį, trisdešimtmetį italą. Paskelbus mirties nuosprendį jis atsisakė atgailos ir bet kokios dvasinės paramos. Todėl Teresė pasirinko jį „savo nusidėjėliu”: nuolat meldėsi už jo sielą, aukojo įvairias aukas, užsakydavo mišias, tikėdamasi, kad jis atsivers. Ji rašė: „Sielos gelmėse aš buvau tikra, kad būsiu išgirsta, bet, norėdama pasiakinti uoliau rūpintis sielų gelbėjimu, kreipiausi į Dievą su tokia naivia malda: 'Viešpatie, aš tikiu, kad Tu atleisi nelaimingajam Pranciniui. Aš melsiu to, net jeigu jis ir nejaus jokios atgailos... Bet tai pirmasis mano nusidėjėlis, todėl prašau Tave: parodyk man kokį nors ženklą, idant suprasčiau, jog jis pajuto atgailą – tiesiog tam, kad mane paguostum!'”
Kitą dieną ji perskaitė laikraštyje, kad Prancinis pakilo ant ešafoto išdidžiai atsisakęs išpažinties, bet paskutinę akimirką staiga čiupo kryžių su Nukryžiuotuoju, kurį jam ištiesė kunigas ir tris kartus jį pabučiavo... Penkiolikmetė Teresė pavadino jį savo „pirmu sūnumi” ir nutarė „mylėti Jėzų, aistringai Jį mylėti”; meilė ir kančia jai tapo neatsiejami.
Ji galutinai apsisprendė stoti į karmelites, kad galėtų visą gyvenimą skirti maldoms už nusidėjėlius. Tačiau tebuvo penkiolikos metų ir atrodė, kad amžius bus beveik neįveikiama kliūtis. Bet, pasak jos, „Dievo kvietimas buvo toks raginantis, kad ji būtų ėjusi net per ugnį, jeigu to būtų reikėję”. Iš pradžių ji įtikino tėvą. Nors jo širdis plyšo iš skausmo, bet jis pasakė, kad „Dievas suteikia jam didžią garbę, reikalaudamas dukterų”. Vėliau ji pabandė įtikinti vietos vienuolyno viršininką, po to – vyskupą. Nepasiekusi geidžiamo, ji nutarė kreiptis į popiežių ir išsirengė su savo vyskupijos maldininkais į Romą. Iš viso keliavo gal du šimtai žmonių, vadovaujami generalinio vikaro. Tuo metu tokia kelionė buvo didelis įvykis, patraukęs tiek prancūzų, tiek italų spaudos dėmesį... Specialaus traukinio, kuriuo važiavo maldininkai, laukta visuose Italijos miestuose, kur jis sustodavo. Taigi Teresė aplankė Paryžių, Milaną, Veneciją, Padują, Boloniją... Galiausiai traukinys atvyko į Loretą ir Romą (Florenciją, Pizą ir Genują maldininkai aplankė grįždami namo).
Amžinajame mieste kulminacinis kelionės momentas buvo audiencija, kurios metu maldininkai turėjo eiti priešais popiežių ir kiekvienas gauti jo palaiminimą. Maldininkų primygtinai prašė nevarginti seno ir ligoto popiežiaus ir tyliai eiti pro šalį. Paskutinė prie jo priėjo Teresė, kuri ryžtingai sulaužė draudimą. Vėliau ji rašė: „Gerasis popiežius buvo toks senas, kad galėjai pamanyti, kas jis buvo miręs. Jis beveik neįstengė kalbėti...”
Nustebęs ir nepatenkintas vikaras Bajė išsyk įsikišo: „Švenčiausiasis Tėve, šis vaikas trokšta tapti karmelite, ir jos prašymas dabar svarstomas”. Popiežiui beliko atsakyti: „Na ką gi, mano vaike, pasielk taip, kaip nutars vyresnieji”. Teresė pabandė paskutinį sykį: „O Švenčiausiasai Tėve, jeigu jūs ištartumėte 'taip', visi sutiktų!”
Popiežius atidžiai pažvelgė į ją ir raiškiai, iškilmingai ištarė: „Gerai... Gerai... Tu įstosi į vienuolyną, jeigu Dievas taip nori” (Teresė rašė, kad jis žvelgė į ją atidžiai ir skvarbiai.) Ji bandė tęsti pokalbį, bet du sargybiniai pasiūlė jai atsistoti; matydami, kad to maža, paėmė ją už rankų ir visą apsipylusią ašaromis jėga nuvedė šalin. Ėmus Teresę kelti, popiežius davė jai pabučiuoti ranką ir palaimino.
Šis įvykis atrodė toks neįprastas, kad apie jį užsiminta prancūzų spaudoje, iš tolo stebėjusioje maldininkų kelionę. Tačiau formaliai nebuvo jokio leidimo, ir tolima kelionė, regis, liko bevaisė. Vis dėlto Teresės gyvenimui ji turėjo lemiamos reikšmės: iki jos dvasininkus ji matė tik prie altoriaus ar klausykloje, o čia nestigo progų su daugeliu iš jų susipažinti ir kasdienėje aplinkoje stebėti jų elgesį (tarp maldininkų buvo 75 dvasininkai). Mes tiksliai nežinome, kas įvyko (težinoma, kad jaunas kunigas, Šventojo Petro katedros vikaras „švelniai globojo” abi seseris Martin), tačiau Teresė grįžo į tėvynę būdama visiškai tikra, kad melstis už dvasininkų sielas – viena iš svarbiausių visų, mylinčiųjų Bažnyčią, pareigų. Vėliau ji sakys: „Italijoje supratau, koks mano pašaukimas”. O per pokalbį, įvykusį prieš duodant įžadus, ji taip paaiškino savo pašaukimą: „Aš atėjau gelbėti sielų ir visų pirma – melstis už dvasininkus”.
Priešingai negu buvo galima tikėtis, penkiolikmetei išimties tvarka buvo leista tapti vienuole. Vietos ordino vyresnysis, jausdamas dėl to apmaudą, prieš savo valią pasakė vienuolėms pranašiškus žodžius: „Galima būtų pagalvoti, kad nuo penkiolikmečio vaiko priklauso šios bendruomenės išganymas!” O atnešęs joms vyskupo leidimą nepatenkintas pasakė: „Ką gi, gerbiamosios seserys, pagaliau galite giedoti 'Te Deum'. Vyskupo vardu pristatau jums šį penkiolikmetį vaiką, kurio įstojimo jūs geidėte. Tikiuosi, ji jūsų nenuvils, bet primenu, kad priešingu atveju visa atsakomybė teks jums!” Kaip tyčia, vyskupui atvykus įstojimo ceremonijai, jis per klaidą, užuot ėmęs giedoti himną, prašantį Šventosios Dvasios malonių, pradėjo giedoti padėkos himną „Te Deum”, tuo labai nudžiugindamas vienuoles.
Taip „vaikas” pateko į vienuolyną, be to, į tokį, kur buvo labai griežta regula, ir kuris tuo metu turėjo nemažai problemų. Lizjė buvo iš dalies išblėsęs karmelitėms būdingas mistikos grožis ir kilniaširdiškumas. Dvasiškai ugdant seseris buvo aiškiai linkstama į jansenizmo pakraipos moralizavimą ir asketizmą. Jansenistai klaidingai manė, esą Dievas yra Teisėjas, kurio rūstybę tegali sušvelninti nuolatinės maldos ir aukos. Negana to, vienuolyne stigo intelektualiai bei kitaip apdovanotų žmonių (seserys Martin čia buvo baltos varnos). Šią situaciją apsunkino tai, kad vyresnioji, tiesa, protinga moteris, buvo labai valdinga ir įnoringa, linkusi savo užgaidas ir nuotaikų kaitą laikyti Dievo valios pasireiškimu. Ten būta piktnaudžiavimų, nes aršiai kovota dėl valdžios...
Mieste kalbėta, kad Teresė taps lyg ir bendruomenės talismanu, būtent todėl ją ir priėmė, nepaisant tokio jauno amžiaus. Jeigu iš tikrųjų taip buvo, Teresė viską puikiai matė. Nieko naujo, netikėto vienuolyne jai nebuvo, nes dar būdama pasaulietė nujautė, kas ten vyksta: „Pirmųjų dienų iliuzijos... Dievo malone, aš jų neturėjau. Gyvenimas vienuolyne buvo būtent toks, kokį įsivaizdavau – nė viena auka nebuvo netikėta...” Tačiau vien Dievas težino, kiek jų teko patirti. Būtent todėl ji galėjo tinkamai įvertinti malonės poveikį, nes jautėsi priimta ten, kur Dievas norėjo ją atvesti. „Su kokiu giliu džiaugsmu aš kartojau žodžius: 'visam laikui, aš čia – visam laikui!'”
Pirmiausia ji jautė pareigą apibrėžti santykius su kraujo seserimis: visa širdimi jas mylėjo, bet nenorėjo, kad šios elgtųsi su ja kaip su jaunėle – globotų, teiktų kokių nors lengvatų. Ji kartojo: „Mes jau nesame namuose”, – ir nedarė nė vieno judesio, nesakė nė žodžio daugiau nei buvo numatyta Įstatuose. Jeigu ji ir turėjo likti vaikas, ji norėjo tokia būti tik Dievui, o ne tam, kad galėtų rodyti savo prieraišumą Jo kūriniams. Vienuolyno vyresnioji, nepaisant visų jos ydų, buvo gana įžvalgi. Ji sakė, kad Teresės „branda praverstų ir trisdešimtmetei vienuolei”.
Savo ruožtu Dievas ypatingai globojo mažąją Teresėlę, kuri Juo pasikliovė. Pirmąjį jos vienuoliško gyvenimo tarpsnį temdė nenumaldoma kančia, kuri apvalė ją labiau negu kas kita: skaudino sunki, žeminanti tėvo liga, kuri, regis, turėjo teikti pažeminimą ir jo dukterims. Dėl sunkios arterijų sklerozės ir stiprių uremijos priepuolių jis tapo panašus į išprotėjusį nabagą, darantį keistus gestus, lyg ir kažką pranašaujantį. Teresė kupina skausmo širdimi žvelgė į jį pro grotas pasimatymų kambaryje, kur jis dabar retai besilankė. Galiausiai jį teko patalpinti į psichiatrinę ligoninę, ir seseris Martin pradėta vadinti „bepročio dukterimis”. Šis „epitetas” pašnibždom buvo tariamas net vienuolyne, ir žeidė kur kas skaudžiau nei manė taip sakantieji.
...Kartais jos tėvas užsidengdavo veidą tarsi suvokdamas savo pažeminimą, ir Teresė čia įžvelgdavo Kristaus šventojo veido paslaptį, apie kurį Izaijas sakė: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus” (Iz 53,2).
...Tėvo namams ištuštėjus, viskas buvo išparduota, išblėso ir brangiausi su jais susiję prisiminimai. Į vienuolyną pateko tik du daiktai: laikrodis (jis skambino chore, kviesdamas ilgoms meditacijoms) ir tėvui priklausęs krėslas su ratukais, praversiąs Teresei paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais.
Taigi karmeličių vienuolyne „mažoji” Teresė gyveno dviem paslaptimis: Jėzaus vaikyste (reikalaujančia klusnumo ir paprasto, patiklaus atsidavimo Dievui) ir Jo kančia (reikalaujančia dalyvavimo ir aukos). Todėl ji paprašė leidimo vadintis Terese Kūdikėlio Jėzaus ir Jo Šventojo Veido.
...Taigi Teresė gilinosi į Jėzaus vaikystės paslaptį. Jėzus – įkūnytas Dievo Žodis; lotynų kalba „vaikas” etimologiškai reiškia „nemokąs kalbėti”. Vadinasi, mūsų tikėjimo ištakose – didi paslaptis: Dievas tapo kūdikiu, nemokančiu kalbėti, uždėjęs mums, suaugusiesiems, pareigą rūpintis Juo, todėl visi mes turime mokytis iš Dievo Motinos...
H.U. fon Baltazaras (von Balthasar) rašė: „Miegoti ir žaisti – štai du Žodžio (tai yra Dievo Žodžio, tapusio Kūdikiu) užsiėmimai. Jie sužavėjo Teresę. Ji džiaugėsi Kūdikiu tarsi tikra motina, ir į savo santykius su Juo žiūrėjo labai paprastai ir konkrečiai”. Teresė išsprendė visas problemas, kylančias mums, suaugusiesiems, ėmus galvoti apie Visagalį Dievą: mes reikalaujame iš Jo labai daug (kad jis mus išklausytų, išpildytų prašymus, padėtų). Teresė visas šias problemas išsprendė radikaliai, ėmusi medituoti apie Jėzaus kūdikystės paslaptį. Ji siūlėsi Jam būti tarsi žaisliuku; ne brangiu žaislu, kurį vaikas net bijo paliesti, o paprastu mėgstamu žaislu...
Įvaizdžiai, kuriuos ji vartoja, pasakodama apie savo gyvenimą, atėję iš pasakiško, įprasto ir tyro vaikystės pasaulio. Tačiau tie, kuriems tenka bendrauti su vaikais, gerai žino (ypač motinos), kad šis pasaulis kartu yra ir rimtas, reiklus.
Garbindama šventą Jėzaus kūdikystę, Teresė kasdien triūsia, stengdamasi likti vaikas. Sykį savo dvasinės veiklos programą ji aiškino taip: „Likti vaiku Dievo akyse reiškia pripažinti savo menkystę, visiškai Juo pasitikėti ir visko laukti iš gerojo Dievo – taip, kaip vaikas laukia iš savo tėvo rankų... Nepaisant laiko tėkmės ir brandos, reikia stengtis nekeisti savo būsenos... Tai tolygu savo paties gerų darbų ignoravimui (nelaikant jų savo nuopelnu)... Ir niekuomet nepulti į neviltį dėl savo nuodėmių – juk vaikai dažnai pargriūna, bet jie pernelyg maži, kad krisdami stipriai užsigautų”.
Atsiribojus nuo įvaizdžių, galima pasakyti, kad čia atsisakoma nuo požiūrio į krikščionio gyvenimą kaip į svarbių pareigų ir dramatiškų situacijų seką; dėl šio požiūrio ir nusiviliame, pagalvoję, kad mus nepakankamai vertina, arba, priešingai – jaučiamės nepilnaverčiai, jeigu patys nepateisiname savo lūkesčių. O reikia tiesiog „džiugiai ir savanoriškai atsiduoti Dievui – nelyginant kūdikis, kuris be baimės užmiega tėvo glėbyje”.
Atsiduoti nebijant reiškia pripažinti, kad visa grindžiama tuo, jog suvokiame priklausą Dievui ir esame įsitikinę, kad Jis – mūsų Tėvas. Taip žmonės mokosi nepasitikėti vien savo jėgomis, savo gabumais, savo pastangomis, savo nuopelnais. Ant Tėvo rankų „miegantis kūdikis” – tai esminis krikščioniško gyvenimo įvaizdis. Jis turėtų mus įtikinti, jog bergždžia tikėtis savarankiškai išsigelbėti; jis turi padėti atsikratyti fariziejiško gėrėjimosi savimi ir savo galiomis.
Teigiamas, „aktyvusis” šio įvaizdžio aspektas – tai, kad vienintelis svarbus dalykas yra meilė, su kuria žmogus atsiduoda Dievui, ir, jeigu ši meilė tikra, ją galima išreikšti visaip, ir viskas čia tampa prasminga. Iš meilės motinai vaikas gali padovanoti jai savo žaislą. Aišku, motinai jo nereikia, be to, ji pati tą žaislą pirko, bet vis tiek šis poelgis ją sujaudina, ir ji rimtai į tai žiūri.
Mes turime tūkstančius progų pasielgti panašiai su Dievu: dovanodami Jam tūkstančius dovanėlių, galime Jam grąžinti tai, ką Jis mums davęs, ir Jis priima šias dovanas darydamas jas kur kas vertingesnes – taip klostosi abipusės meilės santykiai, kurie tęsiasi visą gyvenimą.
Todėl Teresės gyvenime viskas tapo nepaprastai svarbu ir viskas dvelkė švelnumu – juk ant kortos buvo pastatyta meilė. Ji kantriai kentėjo, kai viena iš seserų, pati to nepastebėdama besimelsdama kėlė triukšmą ir trukdė susikaupti; ji nesiskundė, kai šalia skalbianti sesuo tėkšteldavo jai į veidą purvinų paplavų, ji ramiai valgė išėdas, nes niekas kitas jų nenorėjo valgyti; šaldama ji niekuomet neišsiduodavo, nes negalima skųstis akivaizdoje To, kurį myli; ji uoliai paklusdavo net tada, kai kildavo ūpas prieštarauti; ji elgėsi itin švelniai su labai nemalonia seserimi, norėdama, kad ši jaustųsi mylima... Žodžiu, stengėsi „nepraleisti nė menkiausios progos pasiaukoti, naudojosi kiekviena smulkmena, kiekvienu žvilgsniu, žodžiu meilei išreikšti”.
Begalinė, per visą gyvenimą besitęsianti virtinė kasdienių smulkmenų griauna, žlugdo žmogų, jeigu šios smulkmenos kelia įniršį ar aklą nuolankumą. Ir, priešingai, – jos šildo širdis net tų, kurie jų nepastebi, jeigu čia viskas daroma su meile ir vardan meilės. Taip elgiantis galima atpirkti, atsverti savo silpnybes, nenuoseklumą, smulkius prasižengimus.
Teresė taikstosi net su tokiais savo trūkumais. Ne todėl, kad jų nepaisytų – priešingai, ji labai dėl jų kremtasi (taip, kaip vaiką liūdina jo bejėgiškumas), bet todėl, kad visuomet jaučiasi maža, reikalinga Dievo paramos, atlaidumo, malonės. Būtent ši Teresės patirtis išgydo to meto Bažnyčią nuo paskutinių jansenizmo ligos simptomų: negalima tikėtis, kad žmonės bus dori tik todėl, kad jie bus mokomi bijoti Dievo bausmių; priešingai, reikia, kad jie jaustų nuostabą dėl Jo meilės, pranokstančios visus jų nuopelnus.
Teresės laikais kai kurios herojiškos sielos buvo įpratusios atnašauti save „Dieviškajam Teisingumui” – tam, „kad joms tektų visos bausmės, skirtos nusidėjėliams”. Ir tokį pasiaukojimą karmelitės laikė dvasingumo viršūne. Tuo tarpu Teresė, būdama 22 metų amžiaus, paprašė vyresniosios leidimo pasiaukoti Gailestingajai Dievo Meilei – meilei, kuri, jos žodžiais, „tūkstantį kartų reiklesnė nei teisingumas”. Ji pati sukūrė pasiaukojimo formulę: „Mano Dieve! Aš trokštu mylėti Tave ir žadinti meilę Tau..., bet jaučiuosi bejėgė ir prašau Tave būti mano šventumu. Vardan tobulos meilės aš atnašauju save kaip deginamąją auką Tavo gailestingajai meilei ir meldžiu Tave sudeginti mane visą..., kad tapčiau Tavo meilės kankine, o mano Dieve!” Teresė neabejoja, kad Dievas atsivėrusias Jo meilei sielas sudegina svilinančia liepsna.
Paradoksalu, bet visa tai nereiškia, kad Teresė patyrė kažin ką šviesaus ir džiugaus. Priešingai, jos įprasta būsena buvo dvasios sausumas: ji buvo laiminga, bet tik todėl, kad mylėjo Dievą ir žinojo, jog yra mylima... Tuo tarpu gyvenimas vienuolyne tekėjo ankstesne vaga. Iš vidaus jis buvo nuostabus, o išoriškai – skurdus: vyresnioji visomis išgalėmis stengėsi išsaugoti savo postą ir jautė apmaudą, kad į jį buvo išrinkta sesuo Teresė. O ši taip ir liko naujokė, nors jai teko mokyti ką tik įstojusias naujokes...
Sulaukusi 23 metų, Teresė susirgo džiova. Naktį į Didįjį penktadienį kraujo banga pakilo iki jos lūpų. Šluostydama jas Teresė suprato, kad tai mirties žinia... Išaušus Didžiajam Penktadieniui ji pasiaukojo kentėti drauge su Kristumi. Taip ji įžengė į Alyvų darželio sutemas, kur prasidėjo ir jos kančia. „Jėzus leido, kad mano sielą apgaubtų neperžvelgiama migla ir kad mintis apie Dangų, teikusi tiek džiaugsmo, taptų tik kovos ir kančios šaltiniu...” Jai atrodė, kad ji – tarp nusidėjėlių, netikinčiųjų, ypač tarp tų, kurie dėl savo kaltės prarado tikėjimą, nes piktam panaudojo Dievo teiktas malones, ir kad ji girdi pašaipių balsų chorą, skelbiantį jai, jog viršuje – tuštuma, jog ten nieko nėra. Jai atrodė, kad ji sėdi „prie nusidėjėlių stalo”, kur turės pasilikti.
„Viešpatie, Tavo mažoji dukrelė prašo, kad Tu atleistum jos broliams; ji sutinka valgyti skausmo duoną tiek, kiek Tu pageidausi, tikrai negeidžia pakilti nuo to stalo, prie kurio sėdi nusidėjėliai, anksčiau nei išauš diena, kurią Tu nurodysi... Viešpatie, leisk mums pakilti išteisintiems...”
Jos sutikimas sėdėti „prie negarbės stalo” (kad ir ten būtų kas nors, mylįs Dievą) glaudžiai susijęs su to meto įvykiais Prancūzijoje. Šiandien mes žinome, kad Teresė turėjo pagrindo jaustis sėdinti kartu su nusidėjėliais ir bedieviais. Dėl keisto įvairių aplinkybių sutapimo paskutiniai Teresės gyvenimo mėnesiai buvo aptemdyti didelio skandalo. Jį sukėlė su Bažnyčia kovoję masonai ir antiklerikalai, ir Teresė prieš savo valią buvo į jį įtraukta. Ji kentėjo ir todėl, kad karmelitų provincijolas Hiacintas Luazonas, didžiausias to meto pamokslininkas, buvo suspenduotas, pašalintas iš vienuolių (jis įkūrė krikščionišką sektą; vedė) ir buvo pašalintas iš Bažnyčios (Teresė savo paskutiniąją Komuniją priėmė aukodamasi dėl jo sielos išganymo).
Ji aiškiai suvokė, kas vyksta pasaulyje: scientistai (sektantai, „sveiko proto” šalininkai. – Vert. past.) aršiai puolė tikėjimą, ir ji pati juto šėtonišką šios teorijos žavesį. Ji sakė seseriai: „Jeigu tu žinotum, kokios siaubingos mintys mane kankina! Nuolat melskis už mane, kad negirdėčiau šėtono, norinčio mane įtikinti savo melagingais prasimanymais. Į mano protą skverbiasi pačių aršiausių materialistų samprotavimai: mintis, kad ateityje, laipsniško progreso dėka, viskas bus moksliškai ištirta, ir mes žinosime visa ko tikrąsias priežastis, o kol kas tai mįslė, bet tik todėl, kad daug dalykų lieka neatskleista... O, mamyte, kaip galima puoselėti tokias mintis, kai taip myli gerąjį Dievą! Bet aš aukoju šią baisią kančią visų nutolusiųjų nuo Bažnyčios mokymo labui idant vargšai paklydėliai įtikėtų”.
Taigi Teresė sutiko panirti į tą baisią tamsą, kuri Didįjį Penktadienį apgaubė visą žemę: „Aš matau sieną, kylančią iki Dangaus... Visa išnyko... Aš tikiu, nes noriu tikėti”. Ir ji nešiojo prie širdies Tikėjimo išpažinimą, kurį perrašė savo pačios krauju. Tuo tarpu, paklusdama savo vyresniosios įsakymui, ji – neįtikėtinas dalykas! – rašė autobiografiją: pasakojo apie savo dvasinį kelią, kurio dėka galėjo patirti, kas yra tikra, gailestinga meilė. Savo knygoje ji aprašo, kaip jai paaiškėjo jos vienuoliškojo pašaukimo prasmė. Ji pasakoja apie didžius ir įvairius norus, nuolat jaudinusius jos sielą iki tos dienos, kai ji suvokė, jog Bažnyčia – tai Kūnas, kurio kiekvienas narys, atlikdamas savo vaidmenį, veikia visumos labui. Kartu ji patyrė neapsakomą džiaugsmą, supratusi, jog Bažnyčia privalo turėti ir širdį, ir kad jos pašaukimas – būti šioje širdyje, teikiančioje peno ir stiprybės visiems pašaukimams” („savo Motinos Bažnyčios širdyje aš būsiu meilė”).
O liga nesulaikomai progresavo: seserys, globojusios Teresę, ėmė elgtis su ja kaip su vaiku (nors pirmosios pripažino jos dvasinę brandą ir pranašumą), ir ji nuolankiai priimdavo seserų paslaugas, žinodama, kad jos laukia paskutinis, sunkiausias išbandymas: liudyti savo mokymo apie „mažųjų sielų kelią” tikrumą sunkiame kančios ir mirties kelyje.
Kūdikiui nereikia mokytis gimti, bet suaugusis, norįs likti kūdikiu Dievo akyse, turi mokytis mirti tarsi gimdamas iš naujo. Kartais Teresę apimdavo nerimas: „Kaip aš mirsiu?”, „Aš niekuomet neišmoksiu mirti!”. Ji jautė, kad tai bus baisus išbandymas: liga išsekino kūną, ją kankino nepakeliamas skausmas, bet vyresnioji nutarė, kad karmelitei nedera jo malšinti morfijumi. Teresės plaučiai visai sunyko, ir kvėpuoti buvo labai sunku (deguonies pagalvių dar nebuvo)... Žvelgdama į Mergelės Marijos paveikslą ji sušukdavo: „Švenčiausioji Mergele, tu žinai, kad aš dustu! Žemės oro man jau stinga. Kada gi įkvėpsiu dangiškojo?”
Paskutinius gyvenimo mėnesius jos kančia vis stiprėjo, ir jai, tarsi sergančiam vaikui, teko patikliai ir be išlygų atsiduoti aplinkinių globai... „Aš nebegalvoju apie save ir nežiūriu, kur aš ir kas yra mano...” „Aš gyvenu tik šios akimirkos kančia...” „Vaikų negalima pasmerkti. Mažyliai bus teisiami itin atlaidžiai. Ir visiškai įmanoma likti vaiku net užimant aukštus postus, net gyvenant labai ilgai. Neabejoju, kad likčiau mažytė, tokia kaip dabar, net jeigu gyvenčiau 80 metų”.
Klausiama, ar jos kančia visai nepakeliama, ji atsakydavo: „Ne, dar galiu ištarti gerajam Dievui, kad myliu Jį... Kam nors ėmus girti jos kantrybę, ji prieštaraudavo, tarsi ją būtų blogai supratę: „Man nė minutei nebūtų pakakę kantrybės. Čia svarbu ne mano kantrybė... Žmonės nuolat klysta!”
Vaikystės pasaulis ir iš jo atkeliavę vaizdiniai liko jai labai artimi, nepaisant kančios. Ji pasakojo seserims: „Kai man ligoninėje pirmą sykį davė šiek tiek vynuogių, aš tariau Kūdikėliui Jėzui: 'Kokios saldžios vynuogės! Žinai, nesuprantu, kodėl Tu delsi ateiti manęs paimti. Žiūrėk – aš taip pat esu vynuogių kekė, ir visi sako, kad labai prisirpusi!'”
...Jos agonija buvo ilga ir skausminga. Ji tęsėsi keletą valandų. Vakarop ji atsigręžė į vyresniąją ir paklausė: „Motule, juk tai jau agonija?.. Juk aš jau mirštu?” Vyresnioji atsakė, kad tai agonija, bet gerasis Dievas gali ją dar pratęsti. Ji ištarė: „Tąsyk... tegul... tegul... Ak! Aš nenorėčiau, kad kančios laikas būtų sutrumpintas...” Vėliau, žvelgdama į Nukryžiuotąjį ant kryžiaus, ji pasakė: „Aš Jį myliu! Dieve mano, aš Tave myliu!”
Jos galva nusviro atgal, o neapsakomos laimės kupinas žvilgsnis buvo nukreiptas kiek aukščiau nei stovėjo Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulėlė. Ji žvelgė taip maždaug tiek laiko, kiek reikėjo pasakyti „Tikėjimo išpažinimui”. Po to jos siela pakilo į Dangų. Pasaulis gavo savo „mažąją šventąją”.
1980 metais Jonas Paulius II, lankydamasis Lizjė, pasakė: „Padėkokime šv. Teresei Lizjietei. Padėkokime jai už paprastą ir tyrą grožį, kuris per ją buvo atskleistas Bažnyčiai ir pasauliui. Šis grožis žavi mus, nors ir žinome, kad jis pasiektas įveikus sunkų ir kupiną kančių kelią... Tačiau grožis egzistuoja, nes mus žavi jo paveika. Mes triūsiam vardan grožio, ir tai svarbiausias darbas, kurio dėka žmogus pažįsta savo žmogiškumo paslaptį”.
