Seserys vienuolės

Ankstesni šios serijos straipsniai:

Aprangos menas: dvi mąstymo mokyklos

Aprangos menas: Normalumo mokyklos problemos

Aprangos menas: mokykimės iš Išmintingosios moters

Saulėtą balandžio dieną pirmaisiais studijų metais koledže troškau į paskaitas nueiti vilkėdama baltą nėriniuotą suknelę. Bandžiau išdrįsti, bet galiausiai tiesiog negalėjau. Kas mane sustabdė?

Tik armija bevardžių merginų su beisbolo kepuraitėmis ir marškinėliais, tamprėmis, aukštomis baltomis kojinėmis ir Sperry bateliais. Maniau, kad jos atrodo juokingai, tarsi visos būtų nardžiusios po drabužių dovanojimo dėžes, bet vis dėlto negalėjau prisiversti dėvėti labai iš šios aplinkos išsiskiriančius rūbus. Pats mano suknelės grožis būtų mane per daug išskyręs. Be abejo, tai didžiulis žmogaus prigimties išsigimimas ir nuopuolio padarinys, dėl kurio mums patinka bjaurumas tol, kol jis plačiai paplitęs, ir nepatinka grožis tol, kol jis retas; juk turėtų būti atvirkščiai?

Dauguma moterų trokšta rengtis gražiau, bet dauguma jų bijo išsiskirti iš minios. Pamaldžių katalikių moterų situacija dar labiau paaštrėja. Jos skaitė šventuosius, kurie rekomendavo kuo paprastesnį apsirengimą, ir klausia, ar mūsų dienomis paprastumas reiškia, kad reikia laikytis „sportinio stiliaus“ imperatyvo[1].

Bet kas yra paprastumas? Ir ar postmoderni apranga iš tiesų yra paprasta? Paprastumas, kaip jį apibūdina Vebsteris, reiškia būti „nesudėtingam“, „be klastos“ ir „tiesmukam“[2].[3] Tai atitinka šv. Tomo Akviniečio mintis apie Dievo paprastumą ir pabrėžia paprastumo ryšį su sąžiningumu ir tiesa[4].

Prigludę marškinėliai, jogos kelnės ir džinsai taip atkreipia dėmesį į tam tikras moters kūno vietas, kad atitraukia dėmesį nuo jos pačios asmenybės (kurią išreiškia veidas) ir neigia jos nemirtingos sielos buvimą. Kita vertus, laisvi maišo tipo minėtų drabužių variantai taip stipriai byloja apie netvarkingumą ir gyvulišką patogumą, kad prieštarauja tvarkingam žmogaus kūno grožiui ir amžinajam sielos likimui. Trumpai tariant, nesvarbu, ar aptemptas, ar netvarkingas, ar erotiškas, ar sportiškai patogus, dauguma dabartinių aprangos būdų neigia tiesą apie tai, kas ir koks iš tikrųjų yra žmogus, todėl jiems trūksta paprastumo.

Kad moteris savo apranga kalbėtų tiesą, ji turi rengtis moteriškai, tvarkingai ir grakščiai. Taip ji atranda tikrąjį paprastumą ir seka prieš ją gyvenusių šventųjų moterų gretomis. Tačiau jei dauguma šventųjų džiaugėsi kultūriniu klimatu, kuriame vyravo tikri papročiai, skatinantys grožį, tinkantį kiekvienai gyvenimo būsenai, šiuolaikinės moterys atsiduria visuomenės anarchijoje, kuri visada skatina tik bjaurumą. Moterys dabar turi iš naujo atrasti, iš naujo sudėlioti ir sukurti tai, kas ankstesnėse kartose buvo perduodama iš motinos dukrai kaip savaime suprantamas dalykas.

Kadangi šiuo metu yra labai nedaug moterų, norinčių įsipareigoti šiai užduočiai, tos, kurios tai padarys, neišvengiamai išsiskirs. Tai nereiškia, kad jų drabužiai bus nenatūralūs ar neįprasti – priešingai, jie bus daug natūralesni ir žmogiškesni nei visa tai, kas šiandien matoma masinėje aprangoje. Nepaisant to, dėl savo stulbinančio retumo jie bus labai išskiriantys. Prieš krikščioniškos civilizacijos žlugimą niekas nesižavėjo vilnoniu sijonu ar nesistebėjo šiaudine skrybėle. Dabar tokius rūbus nešiojanti moteris sulaukia susižavėjusių nepažįstamųjų žvilgsnių. Būtent tai verčia gerai nusiteikusias moteris susimąstyti. Jos nenori atkreipti į save dėmesio, būti įžymybėmis parke ir maisto prekių parduotuvėje. Ar jos turi atsisakyti tikrojo paprastumo grožio dėl tariamo nenoro atkreipti į save dėmesį?

Šiek tiek netikėtai atsakymą galima rasti trumpame religinių seserų aprangos apmąstyme. Naujesniuose vienuolynuose, kuriuose vyrauja meilė Tradicijai, galima rasti puikių pavyzdžių jaunų moterų, siekiančių šventumo per savęs išsižadėjimą ir tuščiagarbiškumo atsisakymą. Ir vis dėlto tuose pačiuose ordinuose pastebimas stulbinantis reiškinys: kruopštus rūpestis ir daug laiko skiriama konkrečiam materialiam daiktui – abitui, šiam neabejotinam vienuolių ženklui, kuris stabdo eismą ir atkreipia dėmesį visur, kur tik pasirodo. Skiriama daug laiko jam kurti, gaminti ir prižiūrėti. Šios seserys paprastai pačios renkasi medžiagas (žinau vieną užsakymą, kuriam naudojamas aukštos kokybės vilnos mišinys, paprastai naudojamas policijos uniformoms!). Tuomet jos siuva drabužius rankomis arba paprastomis siuvimo mašinomis. Šios vienuolijos visada turi ilgus sąrašus rūbų, kuriuos reikia pasiūti ar pataisyti, o prieš investitūrą, kai novicės gauna abitus, siuvyklose gyvenimas tiesiog verda.

Galima būtų paklausti, ar nebūtų paprasčiau ir pigiau seserims įsigyti jau paruoštas pasaulietines uniformas? Arba dar geriau, kodėl jos negalėtų susilieti su visuomene ir tiesiog dėvėti jogos kelnes ir marškinėlius, kaip visi kiti? Bet ar tai nebūtų savanaudiškiausias iš visų galimų sprendimų? Užtenka pažvelgti į katastrofą, ištikusią vienuolynus po Vatikano II Susirinkimo, kad pamatytume, jog tokie klaidingi eksperimentai jau buvo bandyti ir visi be išimties žlugo.

Jie žlugo dėl trijų priežasčių. Pirma, rinktis patogumą ir „pigumą“ iš tikrųjų reiškia ne neturtą, bet veikiau šykštumą. Antra, masinė rinka retai kada sukuria ką nors gražaus ir nesenstančio, kuo turėtų pasižymėti kiekvienas religinis paprotys. Ir galiausiai seserys, atsisakiusios siuvimo darbų, praranda labai maitinantį savo gyvenimo aspektą, tai, kas joms padeda priimti neturto įžadą, t. y. galimybę panaudoti tą itin moterišką polinkį kurti paprastus daiktus, kad jie būtų gražūs. Kaip savo klasikinėje knygoje „Teisė būti linksmai“ rašo motina Marija Pranciška:

„Mes nedažome dalykų juodai ten, kur galėtume juos nudažyti baltai. Aplink savo naminę atliekų deginimo krosnį sodiname žydinčius tamarikus, nes nėra jokios priežasties, dėl kurios šiukšliadėžės ištuštinimas negalėtų būti atliekamas su grožiu ir grakštumu. Savo naktines gipiūras siuvame taip tiksliai ir kruopščiai, kaip kiti galėtų siūti naudodami šilką ir atlasą. Jei mus užgriūtų skurdas, turbūt mums tiktų bet kas. Bet mes pačios jį pasirinkome, mes jį palaikome. Ir ketiname jį aprengti grožiu[4].“

Viduramžiais vienuolių drabužiai priminė neturtingų našlių ar žemesnio luomo ištekėjusių moterų aprangą ir taip suteikė galimybę gyventi paslėptai. Tačiau dabar pats jų aprangos senoviškumas leidžia vienuolėms ryškiai išsiskirti, kontrastuojant su postmodernybės manieromis. Pastebėjęs šį reiškinį savo istoriniame veikale „Aprangos kultūra“, Danielis Roche rašo:

„[Vyrų ir moterų bažnytiniai drabužiai yra senovinių praktikų muziejus; XVII a. Gailestingumo dukterų, XVII a. kongregacijos, apdaras dar XX a. buvo jaunojo Liudviko XIV laikų moterų apranga; vienuolių drabužiai mus nukelia dar toliau į praeitį[5].“

Ir taip, užuot įsiliejusios į minią, šiandienės religinės seserys išsiskiria tarsi perlai, kuriuos už nugaros paliko besitraukianti banga. Jos nesivaržo priimti tuos drabužius – būtent, iki žemės siekiančią tuniką, ilgą šydą, glostančią skraistę ir karališką choro apsiaustą, – kurie iš tiesų gieda grožio žodį; jos priima juos kaip patikimiausią būdą išreikšti savo, kaip paties Kristaus nuotakų, statusą.

Ar jos stengiasi pelnyti susižavėjimą ir pagyrimą? Toli gražu ne. Tačiau kukli visuomenės pakopa, į kurią jos kadaise įsiliejo, nuo paprasto viduramžių grožio nukrypo į visišką chaosą ir bjaurumą. Nors dėl savo nuolankumo vienuolės seserys galbūt norėtų nesusilaukti tiek žvilgsnių, jos pripažįsta, kad negali kartu su visuomene nusileisti į netikrą paprastumą. Jos supranta, kad pagal vieną iš tų keistų Dievo Apvaizdos paradoksų dabartinė liūdna aprangos būklė padeda kukliausioms ir paprasčiausioms išsiskirti kaip išsiskiria spindintys brangakmeniai; ir jos tai priima, kaip ir visas paslaptingą Dievo, kuris galinguosius meta iš sostų, o nuolankiuosius išaukština, valią (Lk 1, 52).

Kaip ir religinės seserys, katalikės moterys pasaulyje turi teikti pirmenybę tiesai ir grožiui, o ne „normalumui“. Jos turi ieškoti drabužių, kurie byloja apie tai, kas jos yra, būtent Kristaus Karaliaus dukterys, pačios Bažnyčios atvaizdai ir – ištekėjusios ar ne – nemirtingų sielų dvasinės motinos [6]. Nors jų padėtis pasaulyje reikalauja, kad jos rengtųsi taip, jog neatrodytų visiškai atsiskyrusios nuo pasaulio (tokią didelę privilegiją turi tik religinės seserys), užtat jos gali teisėtai puoštis taip, kaip neleidžiama moterims, skirtoms tik Kristui. Pavyzdžiui, jos gali turėti įvairesnių drabužių, išreikšti džiaugsmą šventinėmis spalvomis ir apdarais, išryškinti gražias kūno linijas kukliais, bet prigludusiais drabužiais. Gražiai apsirengusios jos sulauks dėmesio (susižavėjimo arba paniekos), tačiau tai neturi jų trikdyti, jei tik, kaip ir jų religinės seserys, priims tai kaip paslaptingą Dievo Apvaizdos, veikiančios dabartiniame amžiuje, bruožą.

[1] Paminėtinos ištraukos iš šventųjų apie aprangą: Šv. Paulius (1 Tim 2, 9), šv. Tomas Akvinietis (Summa Theologica, IIa-IIae, q. 169, a. 1. Kuklumas išorinėje išvaizdoje) ir šv. Pranciškus Salezas (Įvadas į dvasinį gyvenimą, 25 skyrius).

[2] “Paprastumas,” Merriam-Webster, 2022 rugsėjo 9, https://www.merriam-webster.com/dictionary/simplicity

[3] Tomas Akvinietis, Summa Theologica, vert. Kun. Laurence Shapcote, OP (Green Bay: Aquinas Institute, Inc. 2012 – 2018), Ia, q. 3, a. 1.

[4] Motina Mary Francis P.C.C, A Right to Be Merry. (Providence, Rhode Island: Cluny Media, 2021) 44.

[5] Daniel Roche, The Culture of Clothing, vert. Jean Birrell (Cambridge: Cambridge University Press, 1996) 74.

[6] Alice von Hildebrand, “Spiritual Motherhood,” Plough. May 8, 2022. https://www.plough.com/en/topics/life/parenting/spiritual-motherhood

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.
  • Šis komentaras nebeskelbiamas.
    +Plebanus · 22:49 03/09/2023
    Kai kurie jauni dvasininkai  nedėvi sutanos, kaklajuostės,rengiasi madindgais vardiniais rūbais.Jei dvasininkas nedėvi insignijų,kažkas su juo negerai.
Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų