Garsusis ispanų dailininkas 1962 metais gavo vieno pasiturinčio seminaristo užsakymą: nutapyti pragaro viziją, kurią trims piemenėliams 1917 m. liepos 13 d. Fatimoje parodė Dievo Motina.
„...Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys, kurios plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).
Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys.
Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:
„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. Karas eina link pabaigos. Bet jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI pontifikato laikais prasidės kitas, dar baisesnis karas. [...] Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“[1]
Kas gali būti bendro tarp siurrealizmo ir Švč. M. Marijos? Šiuos dalykus savo mįslingoje asmenybėje suderino vienas žinomiausių praėjusio amžiaus menininkų – Salvador Felipe Jacinto Dalí y Domenech (1904–1989). Paveikslas gali padėti mums suvokti tos asmenybės tragediją.
Stambiam kepsniui valgyti naudojamos šakutės bado ir siaubingai tampo bejėgišką kūną... Kaip ir daugelyje Dalí paveikslų, menotyrininkai ir šiame pastebi paslėptą dailininko autoportretą. Jei tamsų plyšį kiek kairiau nuo centro laikysime ašarojančia akimi, tuomet lyg kiaurai pro kankinamą kūną išvysime žmogaus veidą. Keista, kad dailininko parašas yra ne kaip įprasta kampe, o per vidurį, lyg tiesiai po tuo veidu. Gal Salvadoras Dalí išvydo save pragare? Gal todėl šis paveikslas mažai siejasi su vaikų aprašyta vizija – čia nesimato nei velnių, nei besiblaškančių sielų, panašių į anglis. Jame lyg išreikšta asmeninė menininko kančia, baisus suvokimas, kad amžinybėje gali tekti susidurti su tuo klaikiu absurdu, kurio aukštinimui jis pašventė savo gyvenimą. Juk siurrealizmas – iš pasąmonės pragarų iškilusio absurdiško chaoso garbinimas.
Salvadoras Dalí gimė 1904 m. Figueres mieste Katalonijoje. Jo motina buvo uoli katalikė, todėl pasiuntė sūnų mokytis į maristų ordino brolių vedamą mokyklą. Bet tėvas – aršus ateistas, todėl sūnui buvo sunku susigaudyti religijos klausimuose. Penkiolikmetis savo dienoraštyje rašo: „Ėjau į bažnyčią, išpažinau savo nuodėmes ir priėmiau Sakramentą. Taip nori mano motina; be to, tai yra labai įdomu, ir tai dalykas, kurį privalu daryti“. Jau tuomet nuo esminių būties problemų jis išmoko bėgti į vaizduotės karalystę – atsiskleidė jo talentas dailei. 1922-26 Dalí studijuoja Madrido San Fernando dailiųjų menų akademijoje ir pasineria į patį „bohemos“ dugną – žavisi anarchizmu, už studentų maišto organizavimą net sėdi kalėjime. Susidomi S. Freudo psichoanalize, dailėje eksperimentuoja su visomis avangardinio abstraktaus meno kryptimis – ekspresionizmu, dada, kubizmu... 1925 jis pripažįstamas geriausiu Katalonijos jaunu menininku, bet akademijos diplomo negauna – prieš egzaminus pareiškia, kad nė vienas profesorius nėra pasiekęs jo lygio ir nėra pajėgus jį egzaminuoti. Tuo metu pasiekiamas ir moralinio nuosmukio dugnas – artima draugystė su homoseksualistu poetu ir dramaturgu F. García Lorca.
„Jei mano norų nebus klausoma, Rusija išplatins savo klaidas visame pasaulyje...“ Nuosekliausi marksistai to meto menininkų pasaulyje buvo siurrealistai. Politikoje jie garbino Marksą ir Leniną, o jų „estetika“ rėmėsi S. Freudo veikalu „Sapnų aiškinimas“ – vidinis sapnų, pasąmonės vaizdinių pasaulis esąs labiau autentiškas ir realus nei racionaliai regimasis. Paprasčiausia priemonė pasinerti į „siurrealybę“ – narkotikai. Gal Salvadorą apsaugojo jau mirusios motinos maldos danguje, bet jis nutarė siekti iracionalių būsenų tik be narkotikų pagalbos. Nedegradavo kaip daugelis jo kolegų ir sukūrė vienus žymiausių siurrealizmo mokyklos darbų: išskydę kūnai, skruzdėlės, puvėsiai, šlykščiausios pornografinės fantazijos, beprasmė destrukcija – bet viskas atlikta puikia dailės technika.
1929 Dalí suvedžioja siurrealisto poeto Paulio Éluard‘o žmoną – rusę emigrantę iš Kazanės Jeleną Diakonovą, pravarde Gala. Gala tampa Dalí meiluže ir „mūza“, be kurios neįsivaizduojama visa tolesnė jo kūryba.
1934 įvyksta keista permaina: Salvadorui Dalí atsibosta siurrealizmo doktrina, jis ima ilgėtis klasikos, susižavi Renesanso tapyba. Negana to, sudaro su Gala tvarkingą civilinę santuoką, ir, erzindamas savo kairuolius kolegas, juokais ima reikšti simpatijas A. Hitleriui. Siurrealistų judėjimas triukšmingai pašalina Dalí iš savo gretų ir iki pat jo mirties vadina jį išdaviku bei „fašistu“. Dalí nenusimena ir pareiškia: „Siurrealizmas – tai aš“.
„Jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI pontifikato laikais prasidės kitas, dar baisesnis karas“. Ispanijos pilietinis karas (1936-39) iš esmės pradėjo II pasaulinį karą ir nenusileido jam žiaurumu. Marksistai ir anarchistai degino bažnyčias, tūkstančiais žudė vienuoles ir kunigus. Apvaizda neleidžia bolševizmo bangai užlieti Vakarų Europos – karą laimi generolas Francisco Franco. Jo „Falangos“ karo teismas už kolaboravimą su komunistais 1936 m. sušaudo Dalí draugą F. García Lorca. Šio rašytojo kūryba Ispanijoje buvo oficialiai uždrausta iki 1953 m., vėliau jis imamas laikyti ispanų literatūros klasiku.
Dalí laikėsi neutraliai, kare nerėmė nė vienos pusės. 1940 jis išvyksta į JAV ir ten praleidžia karo metus. 1948 grįžta į Franco valdomą Ispaniją. Tuo metu dalininkas atranda katalikybę, jos estetinį grožį, ypač domisi šv. Kryžiaus Jono mistika. Prasideda „klasikinis“, „religinis“ Dalí kūrybos laikotarpis: „Šv. Antano gundymai“ (1946), „Port Lligato madona“ (1949), „Šv. Jono Kryžiaus Kristus“ (1951), „Paskutinės Vakarienės Sakramentas“ (1955). Šie modernūs kūriniai buvo pripažinti „religiniu menu“ tiek Ispanijos hierarchų, tiek Romos. Išties, tai bene vieninteliai XX a. dailės kūriniai, kurie yra ir meno šedevrai, ir perteikia katalikiškas idėjas.
1958 Dalí susituokia su Gala katalikų bažnyčioje. Tačiau Dalí nepatiria atsivertimo – jis neranda jėgų išsivaduoti iš savojo subjektyvizmo kiauto ir nepriima jam Viešpaties parengtų malonių. 1963 m. dailininkas rašo: „Remdamasis savo protu ir tuo, ką man atskleidė mūsų laikų paskutinieji mokslo atradimai [tuo metu jis domėjosi kvantine fizika ir genetika], aš esu įsitikinęs, kad Dievas egzistuoja. Tačiau aš netikiu į tikėjimo Dievą, nes – nelaimei – aš neturiu tikėjimo“. Savo estetinę programą jis išdėsto 1951 m., paskelbdamas „Manifeste Mystique“ – „nuklearinio misticizmo“ idėją. Kai kurie menotyrininkai mano, kad šiame laikotarpyje ypač stipri Galos įtaka – ji buvo rimtai susidomėjusi ezoterika. „New age“idėjos atsispindi ir pamflete „Mano kultūrinė revoliucija“, kurį Dalí 1968 m. platino tarp maištaujančių Sorbonos studentų. Vietoj komunizmo Dalí studentams siūlo esteticizmą, mokslo ir technikos „sudvasinimą“ bei „mistifikavimą“ – raudoną vėliavą pakeisti į mėlyną „Naujojo amžiaus“ vėliavą.
Buvęs anarchistas ir marksistas Dalí tampa gerbiamu „fašistinės“ Ispanijos dailininku. Dalí nuoširdžiai remia F. Franco valdžią, savo laiškuose generolui pritaria mirties nuosprendžiams politiniams kaliniams. Dalí net nutapė Franco dukters portretą. 1964 dailininkas apdovanojamas vienu aukščiausių Ispanijos ordinų – Izabelės Katalikės didžiuoju kryžiumi. Pasaulio menininkų bendruomenės pasipiktinimas beribis...
Kodėl S. Dalí liko pusiaukelėje, kodėl nesiryžo nugalėti praeities demonų, kuriuos buvo iššaukęs iš savo pasąmonės, ir netapo praktikuojančiu kataliku? Savo „Pragaro vizijoje“ Dalí netapė Dievo Motinos savo „mūzos“ Galos veidu, kaip daugelyje kitų paveikslų – gal nedrąsiai bandė atrasti tikrą Nekaltai Pradėtosios grožį? Jam nepavyko. Gala ir Švč. M. Marija buvo nesuderinamos, o jis buvo pasirinkęs Galą. 1982 Gala miršta, ir Dalí paskęsta į depresiją. Jo neguodžia nei privatūs Ispanijos karaliaus Juano Carloso vizitai, nei karaliaus jam suteiktas markizo titulas (nuo 1982 Dalí vadinasi Marquès de Dalí de Púbol). Paskutinius savo gyvenimo metus dailininkas praleidžia visiškai užsidaręs nuo pasaulio ir kentėdamas nuo nervinio negalėjimo valgyti. Miršta 1989 m. nuo infarkto, palaidotas savo gimtajame mieste Figueres, savo įsteigto muziejaus „Teatro Museo Gala Salvador Dalí” kriptoje.
Galime tikėtis, kad Fatimos Dievo Motina neleido dailininkui išvysti tos baisios vietos, kurios viziją jam teko nutapyti. Gal prieš savo mirtį dailininkas išgyveno savo mėgstamo rašytojo šv. Jono Kryžiaus aprašytą „tamsiąją naktį“, kuri apvalė jo sielą nuo „siurrealybės“ purvo? Turėkime viltį, kad jo gyvenime išsipildė Dievo Motinos pažadai: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos...“
[1] Iš regėtojos sesers Lucijos „Ketvirtojo atsiminimo“ (1941 m.) // Joachim M. Alonso, Schwester Lucia spricht über Fatima, Fatima 1987, p. 172.
