Anglija buvo integrali Katalikų Bažnyčios dalis nuo 596 m., kai šv. Ostinas su savo keturiasdešimčia vienuolių čia atvyko su popiežiaus Grigaliaus Didžiojo misija ir neilgai trukus atvertė didžiąją dalį šios šalies gyventojų. Nuo to laiko praėjus devyniems šimtmečiams, šalyje pamaldumas taip klestėjo, kad patys šalies žmonės ją švelniai vadino „Marijos kraičiu“, taip norėdami pabrėžti, kad jie yra labiausiai iš visų tautų pasišventę Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kuri yra tokia brangi ir artima savo Dieviškajam Sūnui. Visuose miestuose ir miesteliuose buvo gausu bažnyčių, daugelis kurių buvo gražios ir išpuoštos, o iš jų visų kilo darni garbinimo sutartinė, iš kiekvienos sakyklos buvo mokoma tų pačių tiesų ir ant pirštų buvo galima suskaičiuoti žmones, kurių protuose ir širdyse religija neužėmė garbingos vietos.
Šalis buvo nusėta vienuolynais, daugiau nei po dvidešimt vienai grafystei — maldos, mokslo ir darbo namais, iš kurių vartų veržėsi artimo meilės ir užuojautos versmės visiems jų kaimynystėje esantiems bėdoje ar ko nors stokojantiems. Anglija buvo laiminga — laiminga laiko ir amžinybės palaiminimais. Tada ji buvo „linksmoji Anglija“, bet ji tokia nebėra. Karalystė buvo galinga ir klestinti, su pilnu iždu, su joje gyvenančiais darbščiais, protingais ir patenkintais žmonėmis, ir tuo metu, kai prasideda mūsų istorija, o būtent — 1509 m. Henrikas VIII, daug žadantis aštuoniolikos metų jaunuolis, paveldėjo savo tėvo Henriko VII (kurio daugelis gerų savybių buvo pritemdytos gerai žinomo jo godaus paveldėtojo) sostą.
Naujasis karalius greitai tapo savo tautos stabu. Kilo didžiulis visuotinis džiaugsmas, kai praėjus vos dviem mėnesiams po karūnavimo jis buvo susaistytas iškilmingais moterystės saitais su dorybinga princese Katerina, Kastilijos ir Aragono karaliaus Ferdinando dukra.
Su šia žavinga žmona jis pragyveno septyniolika metų, per kuriuos ji jam pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris, kurie, deja, visi mirė kūdikystėje, išskyrus princesę Merę, kuri vėliau tapo Anglijos karaliene. Viešame gyvenime jis buvo laikomas valdovo, vyro ir krikščionio idealu. Jis karūnavo katalikų tikėjimo gynėjų sąrašo viršūnę išleisdamas knygą, kurioje nuo Liuterio atakų gynė septynis sakramentus, už ką nuo popiežiaus Leono X už uolumą gavo „Tikėjimo gynėjo“ titulą, kurį turėjo nešioti iki mirties, ir kurį Anglijos karaliai neteisėtai pasiliko iki šių dienų. Tačiau asmeniniame gyvenime Henrikas stokojo vienos svarbios dorybės — jis visą laiką buvo labai neištikimas savo nepriekaištingai sužadėtinei. Kai jam buvo trisdešimt penkeri, o jo sužadėtinei karalienei Katerinai — keturiasdešimt treji, jis leido sau susižavėti jauna dvidešimt dvejų metų mergina, kokete Ana Bolein ir nesivaržė su ja tenkinti savo nusikalstamos aistros. Žinoma, jis negalėjo jos vesti esant gyvai esamai sužadėtinei. Kai kurie jo meilikautojai slapta jam patarė, kad galbūt, išnaudojant jo galingą įtaką Romoje, jam pavyktų išsiskirti su dabartine sutuoktine tuo pagrindu, kad ši anksčiau buvo ištekėjusi už jo brolio Artūro. Bet pastarasis mirė būdamas vos keturiolikos metų ir santuoka niekada nebuvo panaudota. Be to, jei ir būtų buvusi kokia kliūtis, ji buvo panaikinta formalia Bažnyčios dispensa prieš Henriko vedybas.
Tačiau 1527 m. karalius pabandė ginčyti šios dispensos teisėtumą, bandydamas įrodyti, kad tokiu atveju karalienė Katerina nėra jo teisėta žmona, todėl jautri jo sąžinė neleidžia jam su ja gyventi kaip su sutuoktine. Kad ši pretenzija buvo tik apgaulė, rodo daugelis faktų, o ypač jo elgesys per taip vadinamą „prakaitavimo ligą“, kuri tuo metu siautė Anglijoje, o netrukus pasiekė ir karališkąjį dvarą. Kol prieš save matė mirties pavojų, jis buvo labai pamaldus, kas dieną išpažindavo nuodėmes ir kartą per savaitę priimdavo Šventąją Komuniją. Šio pamaldaus periodo metu jis netgi atnaujino santuokinius santykius su Karaliene, bet tik tol, kol maras pasitraukė. Tada jis metė Kateriną, vėl pasikvietė Aną Bolein ir vėl pradėjo skubinti skyrybų bylą su atsinaujinusia energija. Bet Aukščiausiasis pontifikas, Klementas VII, kuriam tuo metu labai reikėjo Henriko pagalbos prieš galingus priešus, visus penkis metus, kiek truko skyrybų byla, išliko tvirtas ir galų gale atsisakė tolesnio bylos nagrinėjimo.
Esant tokiai reikalų padėčiai, neturintis principų dvariškis Tomas Kromvelis karaliui pateikė suktą pasiūlymą, siūlydamas jam nusikratyti Romos jungą ir pasiskelbti savo karalystės Bažnyčios galva. Taip jis pats galėtų paskirti bažnytinį teismą santuokos panaikinimui. Daugybė žemiškų valdovų Vokietijoje tokiu būdu tapo nepriklausomi dvasiniuose dalykuose ir nuėmė gausų derlių perimdami bažnyčių ir vienuolynų žemes ir pastatus.
Karalius buvo nudžiugintas šio patarimo. Jis tuoj pat paskyrė Kromvelį savo slaptos tarybos nariu ir sekė šiuo patarimu iki pat smulkmenų. Tris metus jis gyveno slaptai svetimaudamas su Ana Bolein, kai 1533 m. jos nėštumas pareikalavo imtis ryžtingų žingsnių norint išvengti viešos gėdos. Todėl sausio 25 d. jis ją slaptai vedė, tačiau visiems buvo pranešta, kad ceremonija įvyko 1532 m. lapkričio 24 d., kadangi kūdikis gimė rugsėjo 7 d., praėjus mažiau nei 8 mėnesiams po tikrųjų vestuvių. Šis nuodėmės vaisius buvo Elžbieta, kuri, bėgant laikui greičiausiai padarė Anglijai daugiau žalos nei bet kas kitas, nes ji buvo pagrindinė protestantizmo įvedimo šalyje priežastis.
Pasirūpinti skyrybomis su Katerina Henrikas pavedė Tomui Kranmeriui, Kenterberio arkivyskupui ir padarė jį teisėju šioje byloje, nors pats popiežius buvo nedviprasmiškai rezervavęs šią teisę sau. Paklusnus teismas galų gale paskelbė skyrybų nutartį. Šiai gėdingai užduočiai Kranmeris buvo pasirinktas neatsitiktinai — jis pats, jau po šventimų buvo vedęs protestantų lyderio, Andreaso Ozianderio dukrą. Jis yra tas pats blogai pagarsėjęs vyras, kuris vėliau supažindino Angliją su reformatorių doktrina ir kuris sudarė „Bendrąją maldų knygą“.
1533 m. gegužės 28 d. Kranmeris iškilmingai paskelbė, kad karalius teisėtai vedė Aną Bolein ir kad jis dabar patvirtina santuoką savo ganytojo ir teisminiu autoritetu, kurį jis paveldėjo iš apaštalų. Ir vos po keturių metų, 1537 m. gegužės 28 d. šis vyras vėl atvirai ir iškilmingai, remdamasis „Kristaus vardu ir Dievo garbe“ pareiškė, kad pastaroji sanutoka nuo pat pradžių buvo neteisėta ir negaliojanti. Mat karalius Henrikas pradėjo įtarinėti savo žmoną, uždarė ją bokšte ir pasmerkė mirčiai dėl svetimavimo. Kitą dieną po skyrybų jai buvo nukirsta galva.
Karaliaus Henriko VIII žmonosPraėjus vos penkiems mėnesiams po šio įvykio, spalio 12 d. jo trečioji žmona, Džeinė Seimur pagimdė jam sūnų, kuris vėliau tapo karaliumi Edvardu VI. Pati motina mirė gimdydama. Jo ketvirtoji žmona buvo Ana iš Klevo, bet jis netrukus išsiskyrė ir su ja, bei už šios santuokos pasiūlymą nubaudė Kromvelį mirtimi. Vėliau jis vedė Kateriną Hovard, bet išsiskyrė ir su ja, apkaltindamas ją svetimavimu prieš santuoką ir nukirto jai galvą dėl numanomos išdavystės, kaip buvo pavadinta jos tariama nuodėmė. Jo šeštoji žmona, Katerina Par, vos išvengė savo pirmtakių lemties kai jos ir vyro nuomonės išsiskyrė religiniu klausimu — tik atvykus ją į bokštą turėjusiems nugabenti pareigūnams ji numaldė jo pyktį pačiu nuolankiausiu atsiprašymu.
Ir vis dėlto šis baisus tironas ir skandalingas svetimautojas daugelio paprastų žmonių yra laikomas rinktiniu Apvaizdos įrankiu išvaduojant Anglijos Bažnyčią nuo priklausymo vieno ganytojo ganomai kaimenei.
Kai 1532 m. Kromvelis patarė atsiskirti nuo Romos, Henrikas tučtuojau įvykdė sumanymą. Jis tuoj pat sušaukė dvasininkų susirinkimą ir pareikalavo būti pripažintas aukščiausia Anglijos Bažnyčios galva. Taip buvo priimtas tai įteisinantis aktas su viena išlyga — „kiek tai leis Kristaus įstatymas“. Šia išlyga įbauginta dvasininkija bandė nuraminti savo sąžinę, bet tironas ją ignoravo. Jis iš karto paskyrė pasaulietį Kromvelį karalystės generaliniu vikaru ir tokiu būdu iškėlė jį aukščiau už visus vyskupus. Jų galios buvo suspenduotos ir kiekvienas jų turėjo prašyti paskyrimo iš karaliaus, kad galėtų valdyti jo kaimenę. Vyskupai ir parlamentarai drebėjo prieš tironą ir tapo tik jo valios įrankiais. Jam reikalaujant, parlamentas priiminėjo įstatymus dėl skyrybų ir karalienių nukirsdinimo, dėl sosto paveldėjimo pagal jo norus nustatymo, dėl bet kokio asmens pasmerkimo mirčiai.
Pasipriešinti jo valiai reiškė mirties nuosprendį, kurį priimti savo noru reikia būti didvyriu, tad tokių atsirado tik keletas. Lordas kancleris šv. Tomas Moras ir šv. kardinolas Fišeris, Ročesterio vyskupas, drąsiai atsisakė duoti priesaiką pripažįstant aukščiausią karaliaus Henriko dvasinį autoritetą. Jie buvo įmesti į Tauerį ir nukirsdinti už savo tikėjimą. Tokiu pat būdu buvo pasielgta ir su daugybe dvasininkų ir pasauliečių, vyrų ir moterų. Religinių įstaigų pastatai buvo konfiskuoti — iš pradžių mažesnieji, kurie buvo apkaltinti pasidavimu pasaulio dvasiai, tuo tarpu didesnieji buvo paskelbti esantys be priekaištų. Tačiau vėliau atėjo ir jų eilė, o jų žemes ir turtus uzurpavo karalius ir jo pataikūnai, kai tuo tarpu paprasti žmonės, kurie šių religinių įstaigų buvo remiami liko palikti likimo valiai, o vėliau buvo ženklinami įkaitinta geležimi už tai, kad maldavo duonos, ar būdavo paverčiami vergais ir atiduodami tiems, kurie juos kaltindavo valkatavimu. Henriko darbuose būtų sunku atsekti Dievo pirštą, tačiau juose lengva pastebėti velnio, pasaulio ir kūniškų geidulių įtaką.
