Dauguma anglikonų laiko savaime suprantamu dalyku, kad jų protėviai paliko Katalikų Bažnyčią dėl jos sugedimo. Jie labai klysta. Anglijoje, kaip ir kitose žemėse, žmonės buvo priversti priimti Reformaciją dėl baudų, įkalinimo, terorizavimo, kankinimų ir ešafoto, tam pasitelkiant ir samdinius iš užsienio. Visas procesas buvo lydimas šmeižto, nesusipratimų ir visų įmanomų apgaulės būdų. Pažvelkime į istorijos faktus.
Kai Henrikas VIII mirė 1547 m., Anglijos žmonių tikėjimas vis dar buvo toks pats, kaip ir beveik prieš tūkstantį metų, kai šv. Ostinas su savo vienuoliais atnešė jį iš Romos. Tiesa, esantys valdžioje daugiau nepripažino popiežiaus karalystės Bažnyčios dvasine galva — jo vietą uzurpavo karalius. Bet žmonės kaip ir anksčiau laikėsi senųjų tikėjimo tiesų. Lingardas rašo:
Kad išsklaidytų šiuos prietarus, Henrikas išleido nurodymus, kad pats popiežiaus vardas būtų kruopščiai pašalintas iš visų knygų, naudojamų viešam garbinimui, kad kiekvienas mokytojas uoliai įskiepytų naują doktriną kiekvienam jo globai patikėtam vaikui, kad visi dvasininkai, nuo vyskupo iki kuratoriaus kiekvieną Sekmadienį ir šventadienį mokytų, kad tikroji Bažnyčios galva yra karalius ir kad autoritetas, kuriuo iki tol naudojosi popiežius, yra valdžios uzurpavimas, kuriam karaliaus pirmtakai pakluso dėl savo neatsargumo ar baikštumo. Kad kiekvienos grafystės vyriausieji teisėjai turi budriai stebėti dvasininkų elgesį ir pranešti tarybai vardus ne tik tų, kurie apleistų šias pareigas, bet ir tų, kurie jas vykdytų tik apsimestinai ar abejingai.
Bet kokiam nepasitenkinimui nuslopinti buvo organizuotas šnipų tinklas. Daugelis kunigų ir pasauliečių dėl pasipriešinimo šiai tironijai buvo nubausti mirtimi. Anglijos šiaurėje opozicija buvo tokia stipri, kad vienas po kito kilo keletas sukilimų, tačiau Norfolko hercogas, padedamas disciplinuotų karių nuslopino prastai organizuotus maištininkus.
Kai atviras pasipriešinimas buvo palaužtas, o piliečiai tapo sukaustyti baimės, karalius išleido trumpą tikėjimo tiesų išdėstymą šešiais punktais – Kruvinąjį šešetą, kaip jį vadino netgi pats Frude, nes tie, kurie nesutiko su bent vienu iš jų, buvo deginami ant laužo. Katalikai, kurie atsisakė prisiekdami pripažinti Henriko aukščiausią dvasinį autoritetą buvo kariami arba ketvirčiuojami. Tais laikais šalyse, kurios dabar yra protestantiškos, nebuvo jokio laisvo pasirinkimo.
Po Henriko mirties jo sostą paveldėjo sūnus Edvardas VI, devynių metų berniukas. Iki jis taps pilnamečiu jo pasaulietiniu globėju tapo Somerseto hercogas, o dvasiniu — Kranmeris. Pastarasis iki to meto buvo slaptas protestantas, tačiau dabar nusimetė kaukę ir įvedė karalystėje reformuotas tikėjimo tiesas. Dvasininkų celibatas buvo panaikintas. Mišios iš pradžių buvo išlaikytos, iki „to meto, kai bus sudaryta geresnė garbinimo tvarka“, bet abiem atvejais buvo išlaikyta Komunija. Vyskupų rinkimuose daugiau nebedalyvavo diakonai ir kapitula — jie buvo visiškai perduoti karūnai. „Bendroji maldų knyga“ buvo užbaigta ir patvirtinta parlamento 1549 m., tokia, kokia buvo „padiktuota Šventosios Dvasios“. Visi bažnyčios tarnybą einantys dvasininkai turėjo pritarti šiam dekretui ir naudoti naują garbinimo būdą vietoje Šventųjų Mišių. Šeši Henriko punktai buvo panaikinti, o vietoje jų surašyti keturiasdešimt du nauji.
Vykstant šiam religijos pakeitimui pasirinkimo neturėjo nei žmonės, nei dvasininkai. Vyskupui Gardineriui aštriai pasipriešinus, kad turime labiau klausyti Dievo nei žmonių, jis buvo pasiųstas į Tauerį. Žmonės sukilo visoje karalystėje, tačiau buvo nuslopinti padedant samdiniams iš užsienio. Protestantas istorikas Halamas rašo:
Paprasti žmonės žiūrėjo į savo mokytojus kaip į tikėjimo vedlius, o didžioji dvasininkijos dalis, nepaisant nepatenkinto monarcho norų, akivaizdžiai labai nenorėjo atsiskirti nuo Katalikų Bažnyčios vienybės šiuo pavojingu religinės krizės laikotarpiu.
Arba ir vėl:
Gana žeminantis dalykas yra pripažinti, kad protestantiškas tikėjimas mūsų protėviams buvo primestas padedant kariuomenei iš užsienio.
Edvardas mirė būdamas jaunas, 1553 m. liepos 6 d. Bet jo mirtis buvo laikoma paslaptyje iki to meto, kol į jo vietą nebuvo galima pasodinto kito protestanto. Laimei Arundelio erlas teisėta paveldėtoja paskelbė Henriko dukrą Merę. Ji nedelsdama išskleidė savo vėliavą ir visą šalis susitelkė jai į pagalbą. Ta, kuriai jos priešai davė „Kruvinosios Meri“ vardą, du metus delsė pasirašyti Kranmerio ir kitų sąmokslo lyderių mirties nuosprendį. Daugeliui ji visiškai dovanojo. Tik po Viato sukilimo ji ėmėsi tikrai žiaurių priemonių prieš nenuilstančius maištininkus, kurie kūrė protestantizmo atkūrimo sąmokslus. Tai darydama ji pasekė blogu savo priešų pavyzdžiu, apie kuriuos Halamas rašo:
Persekiojimas yra mirtina reformuotųjų bažnyčių nuodėmė — ta, kuri atvėsina bet kurio jas ginančio sąžiningo vyro uolumą, ir juo labiau, kuo daugiau jis apie tai perskaito.
Beveik visa angliška literatūra tris šimtus metų buvo sąmokslas, slepiantis šią tiesą.
Žinoma, Meri atkūrė katalikų religiją, kuria vis dar tikėjo vienuolika dvyliktųjų jos pavaldinių. Ji iš naujo paskyrė tuos katalikų vyskupus, kurie buvo likę ištikimi, vedę vyskupai ir dvasininkai pasitraukė iš pareigų arba buvo pašalinti. Kranmeris buvo tyčia taip pakeitęs kunigų šventimų ir vyskupų konsekravimo formas, kad šie šventimai taptų negaliojantys. Tie vyrai, kurie buvo įšventinti tokiu negaliojančiu būdu, buvo įšventinti naujai ir tinkamai, kiti tapo pasauliečiais, kaip jiems ir priklausė.
Anglijos karalienė Elžbieta IDidžiausia kliūtis susitaikymui su Roma buvo daug įtakingų žmonių, kurie gerai pasipelnė iš Bažnyčios nuosavybės. Vyskupas Gardineris, karalienės Meri lordas kancleris iš aukščiausiojo pontifiko gavo leidimą palikti pastariesiems prisiplėštą turtą — tai buvo lyg balasto išmetimas už borto bandant išsaugoti laivą. Kardinolas Poulas, turintis Anglijos karališkojo kraujo, buvo nusiųstas į gimtąją šalį kaip popiežiaus legatas. Buvo padaryta viskas, ką leido sąžinė, kad tarp visų būtų atkurta taika. Visa tauta parlamente buvo iškilmingai atleista nuo visų papiktinimų, įvykusių valdant Henrikui ir Edvardui. Deja, tačiau Meri mirė 1558 m. ir sostą paveldėjo Elžbieta, kuri tapo katalike ir prisiekė savo atsivertimo nuoširdumu. Bet sužinojusi, kad popiežius nepripažįsta jos legitimumo ji apsisprendė pasekti blogu savo tėvo pavyzdžiu ir pasiskelbti save valstybės ir Bažnyčios galva. Ji rėmė Reformacijos tikėjimo tiesas valstybinės politikos pagrindu ir per keturiasdešimt keturis persekiojimų metus ji prievarta primetė protestantizmą Anglijos žmonėms.
Pagrindiniu savo tironijos įrankiu ji pasirinko Viljamą Cecilį. Jo planas buvo toks: uždrausti visus katalikiškus pamokslus, terorizuoti dvasininkiją, paversti juos bjauriais pasauliečių akyse, pašalinti neįtinkančius magistratus, atkurti Edvardo laikų liturgiją ir visa tai daryti atsargiai, pateikiant įvairias netikras priežastis. Jis sukomplektavo naują parlamentą, lordų ir bendruomenių rūmus, kurių atidaryme karalienė pasiskolino imperatorišką savo tėvo toną, pareikšdama, kad ji elgsis taip, kaip manys esant geriausiai tinkama, bet mieliau tai darys su jų pritarimu, nei be jo. Toliau ji privertė parlamentą atsisakyti katalikų religijos. Dvasininkų ir dviejų didžiųjų universitetų susirinkimas pareiškė audringą protestą prieš šią apostazę, todėl du įtakingiausi vyskupai buvo nusiųsti į Tauerį. Likusieji, nors ir terorizuojami, nepasidavė, tačiau jų protestas buvo paprasčiausiai ignoruotas. Visi Henriko ir Edvardo laikų įstatymai, kurie buvo panaikinti valdant Merei, buvo iš naujo patvirtinti. Naujasis garbinimas buvo primestas jėga grasinant baudomis, konfiskavimu ir mirtimi.
Valdant Henrikui reikėjo tikėti šešiuose straipsniuose išdėstytomis tiesomis, valdant Edvardui šie buvo panaikinti ir priimti kiti keturiasdešimt du, valdant Elžbietai — trisdešimt devyni, kurie išliko iki šių dienų. Jais prisiekia kiekvienas anglikonų dvasininkas Anglijoje, bet pusė iš jų patys jomis netiki. Tik vienas vyskupas priėmė reikalaujamą priesaiką, kad galėtų išlaikyti savo postą — visi kiti jų neteko, o daugelis jų buvo įkalinti. Iš žemesniųjų dvasininkų tarnybos pasitraukė tiek daug žmonių, kad kai kuriose vietovėse atlikti pamaldas turėjo pasauliečiai, daugiausiai mechanikai. Kunigai, kurie laikė Mišias slaptai, buvo persekiojami lyg vilkai, o juos sulaikius jie buvo kariami, jiems gyviems buvo perpjaunami pilvai, o nukirstos galūnės demonstruojamos viešose vietose. Tikintieji, kurie juos priglausdavo ar patarnaudavo Šventosiose Mišiose, buvo įkalinami ir kankinami, kad išduotų savo draugus.
Tokiais persekiojimais, kurie vyko valdant keliems valdovams, protestantizmas buvo palaipsniui primestas Anglijos žmonėms. Kartą atsiskyrus nuo Romos, asmeninis tikėjimo tiesų traktavimas padalino tautą į nesuskaitomas sektas.
