Mes matėme kaip Liuteris, prisidengdamas kova su kai kuriais tais laikais Bažnyčioje vykusiais piktnaudžiavimais ir vis labiau skatinamas sėkmės, kurios dėka jam pavyko sukelti visuomenės aistras nuėjo taip toli, kad paskelbė visiškai naują išganymo būdą, kurio, kaip jis pats pripažino, iki tol niekada nebuvo mokoma Bažnyčioje. Jis teigė, kad pats Dangus išmokė jį šios Evangelijos ir kad jis buvo skirtas mokyti jos žmones kaip vienintelio išganymo būdo. Kaip jam pavyko pasiekti, kad milijonai žmonių metė savo protėvių katalikų tikėjimą ir priėmė jį kaip senos religijos reformatorių? Šitai mes trumpai ir paaiškinsime.
Pirmiausia, mes turime prisiminti, kad jis nepradėjo iš karto viešai pamokslauti naujoviško tikėjimo. Pirmiausiai jis dėjosi kalbąs tik daugelio katalikų vardu, kaip dvasininkų, taip ir pasauliečių, valdovų ir pavaldinių, kurie skundėsi dėl kai kurių piktinančių piniginių rinkliavų neva šventiems tikslams, kurios, sakoma, buvo skirtos praturtinti Romą ir popiežių Vokietijos sąskaita. Šis skundas dar labiau pakurstė aistras, nes ankstesnis popiežius, Julijus II, išvadavo Italiją nuo Vokietijos dominavimo. Taigi, vokiečiai popiežiams jautė pagiežą.
Liuteris skundėsi dėl piktnaudžiavimų, kurie buvo susiję su indulgencijų skelbimu, tačiau palaipsniui jis išdrąsėjo ir užsipuolė pačią tikėjimo doktriną. Tuo metu Vokietijoje buvo daug veiksnių, kurie vis labiau ir labiau priešino jos žmones su Romos vyskupu.
Pirmiausiai tai buvo humanistų judėjimas. Jis iš kilo iš graikiškos literatūros mokytojų antplūdžio, kurie atvyko į Vakarus dideliais būriais ypač po to, kai 1454 m. musulmonai užėmė Konstantinopolį. Jų paskatinti išsilavinę žmonės su entuziazmu studijavo antikinę klasiką ir pagoniški idealai apsuko jiems galvas, o elegantiška tų kūrinių kalba pakeitė paprastų krikščioniškų tiesų branginimą. Ji skatino pasaulietinę dvasią netgi tarp dvasininkų ir vertė niekinti ankstesnių amžių paprastumą. Intelekto išdidumas yra savybė, labiausiai nepalanki tikėjimo ir paklusnumo dieviškajam autoritetui dvasiai. Ji trokšta teisės teisti pati.
Daugelis humanistų sveikino Liuterį kaip savo lyderį kovoje dėl intelektualinės laisvės. Jie rašė jam laiškus reikšdami paramą ir žadėdami jam pagalbą puolant Romą. Jansenas apie juos sako: „Kovoje prieš scholastinį mokymą ir bažnytinį autoritetą pastarieji [humanistai] sveikina įžūlų reformuotoją ir stoja į jo palaikytojų gretas.“ Cituodamas patikimą Liuterio amžininką tas pats autorius rašo:
Savo lūpomis ir plunksnomis humanistai nenuilstamai kovojo už Liuterį ir šiam reikalui palenkė pasauliečių širdis. Jie puolė prelatus ir teologus užgauliomis ir niekinančiomis kalbomis, kaltino juos godumu, išdidumu, pavydu, nemokšiškumu ir grubumu, sakė, kad jie persekioja nekaltą Liuterį kadangi jis buvo labiau išsilavinęs nei jie patys ir dėl to, kad jis pakankamai atvirai kalbėjo tiesą, kuri prieštaravo veidmainių apgaulėms ir klastotėms. Šie humanistai, būdami įžvalgūs ir apdovanoti vyrai, gebėdami iškalbingai ir sumaniai naudoti gyvą žodį ir raštą galėjo lengvai sužadinti užuojautą ir pagarbą Liuteriui pasauliečių tarpe ir parodyti, kad dėl tiesos ir teisingumo siekio jis buvo persekiojamas grupės pavydžių, gobšių, neišsilavinusių dvasininkų, kurie, patys būdami tinginiais ir puotautojais, dar stengdavosi išgauti pinigų iš vargšų kvailų žmogelių pasinaudodami jų prietarais (III tomas, 101 psl.)
Deja Erazmas, didžiausias tų dienų mokslininkas, pats niekada taip ir netapęs protestantu, su dideliu entuziazmu rašė apie Liuterį iki to laiko, kol nepaaiškėjo tolimesni ereziarcho tikslai. Jis ir jo draugai humanistai tomis dienomis buvo lyg šių laikų Didieji Kritikai, daugelis kurių greičiau yra racionalistai, nei krikščionys; kai kurie jų netgi kėlė klausimą dėl sielos nemirtingumo. Štai tokie vyrai sveikino Liuterį kaip žmogiškos minties išvaduotoją iš religinio autoriteto vergijos.
Joks kitas istorijos tarpsnis negalėjo būti palankesnis greitam naujoviškų pažiūrų plitimui išsilavinusiuose sluoksniuose ir bundančiuose paprastų žmonių protuose, nei pirmoji XVI a. pusė. Naujasis spausdinimo išradimas sudarė sąlygas nepaprastai minties fermentacijai ir Liuteris energingai griebėsi spaudos, kad galėtų pasiekti visą vokiečių tautą. Jos stilius buvo galingas ir labai populiarus, be gailesčio smerkiantis neteisingumą ir kalbos bei minties suvaržymus. Jansenas sako:
Liuterio knygų pardavimai buvo milžiniški ir greta jų dar pasirodydavo tūkstančiai bukletų, satyrų ir paskvilių, kurie smogė visoms esamoms Bažnyčios ir valstybės institucijoms. Jokiu kitu Vokietijos istorijos laikotarpiu revoliucinis žurnalizmas nebuvo įgavęs tokios svarbos ir tokio paplitimo, kaip tuo metu. Apie Liuterį sukosi minios šalininkų, ir tai ne dėl jo religinių pažiūrų, bet, kaip aiškina Melanchtonas, kadangi jie matė jį kaip išsilaisvinimo nešėją, kurį kiekvienas suprato tokiu būdu, kuriuo būtų pašalintos bet kokios jų kelyje esančios kliūtys ir būtų galima įgyvendinti bet kokį savo asmeninį troškimą. Daugelis jo pasekėjų buvo skatinami vienintelio — meilės destrukcijai motyvo. Žodžiu ir raštu jie dirbo tam, kad būtų sugriauta esama socialinė tvarka ir visuose visuomenės sluoksniuose pamynė pagarbą vidiniam religiniam susivaržymui ir sąžinės priekaištams, kaip ir pavaldumą pasaulietiniams įstatymams. (ten pat, 104 psl.)
Liuterio šalininkų gretos nepaprastai pagausėjo dėl jo doktrinoje esančio lengvo moralės mokymo. Jei mus gali išgelbėti vien tik tikėjimas, tada nuodėmių atleidimui daugiau nebėra reikalinga išpažintis, pasninkas ir atgaila, nereikalingas gailestis ir gyvenimo reformavimas. Daugiau nebereikia daryti gerų darbų, nes visi mūsų veiksmai, net patys geriausi, yra tik naujos nuodėmės. Daugiau nėra atsakomybės už savo veiksmus, nes mes nesame laisvi rinktis. Liuteris sakė - jei Dievas pažaboja sielą, ji šuoliuoja į dangų, bet jei ją pažaboja velnias, ji šuoliuoja į pragarą. Tačiau niekas neturi bijoti pragaro, nes jei kas nors tvirtai tiki, kad Kristus sumokėjo išpirką už jo nuodėmes ir jos visos uždengtos Jo nuopelnų apsiaustu, miręs žmogus eina tiesiai į dangų. Visa tai nuosekliai sekė iš jo prielaidų ir apie tai jis atvirai mokė savo darbe „Apie vergišką valią“.
Dar viena pagunda buvo žmogaus intelektui suteikta neribota laisvė, kad kiekvienas galėtų skaityti Bibliją ir ją savarankiškai aiškinti. Tai buvo lyg svaiginantis aistros ir nepriklausomybės kokteilis. Ir visai tai buvo paskelbta ne tik kaip saugus būdas, bet kaip vienintelis saugus būdas pasiekti amžinąją laimę.
Visa, ką reikėjo padaryti, kad būtų užbaigtas visiškas atsiskyrimas nuo Romos — tai įgyti žemiškųjų valdovų palankumą ir palenkti juos bendradarbiavimui. Kad galėtų tai užsitikrinti, Liuteris jiems pasiūlė konfiskuoti visas jų žemėse esančias bažnyčias ir vienuolynus, išpuoštus auksu ir sidabru, brangakmeniais ir brangiais liturginiais rūbais, kuriuos pamaldūs tikintieji per daugelį amžių paaukojo Dievo garbinimui. Kur tik liuteronizmas buvo priimtas vietinių valdovų, visi šie turtai buvo tuoj pat konfiskuoti, kad praturtintų juos ir jų draugus. O kartą nusavinus Bažnyčios žemes ir kitą nuosavybę, karališkieji plėšikai suprato, kad puoselėti ir palaikyti naująją religiją yra jų tiesioginis interesas — priešingu atveju jie turėti grąžinti neteisėtai įgytus turtus.
Demoralizavimas buvo baigtas per keletą metų. 1523 m. kovo 28 d. Liuteris Teutonų Riterių ordino Didžiajam Magistrui paskelbė apeliaciją, ragindamas jį ir visus religinio ordino narius pamiršti savo šventuosius įžadus, sudaryti šventvagiškas santuokas ir pasidalinti tarpusavyje vienuolynų žemes ir turtus. Jis prideda:
Aš neabejoju, kad taip pat ir daugybė vyskupų, abatų ir kitų garbingus bažnytinius postus užimančių asmenų susituoktų, jei tik nebijotų būti pirmieji, kurie tai padarytų.
Dauguma Riterių pasidavė gundymui, taip pat daug kunigų, vienuolių ir vienuolių pasekė jų blogu pavyzdžiu. Liuteris pats vedė vienuolę, Kateriną Borą, taigi jie abu sulaužė savo iškilmingus įžadus, duotus prie šventųjų altorių.
Tose žemėse plūstelėjo bedievystės srautas; pasikeitimas, įvykęs jo pasekėjuose geriausiai atsiskleidžia tame, kuo, kaip pripažįsta Liuteris, pasikeitė jis pats. Jis rašė, kad būdamas kataliku gyveno susivaržymuose, budėjimuose, neturte, skaistume, paklusnume, pasninkaudamas ir melsdamasis. Bet pakeitęs religiją jis paskelbė, kad daugiau nebegali rinktis būti ar nebūti vyru, todėl negali rinktis būti be moteries ir atsisakyti žemiausių natūraliųjų polinkių. Tuo tarpu širdyje jis jautėsi neramus. Apie tai jis dažnai rašė įvairiems draugams. Vienam jų jis sako:
Daugelis žmonių galvoja, kad jei tarpais aš išoriškai atrodau džiugus, tai mano gyvenimas yra lengvas, bet tik Dievas žino, koks jis yra iš tikrųjų.
Jis nepaliaujamai kovojo su savo paties sąžine ir, iš jo paties prisipažinimų, ieškojo palengvėjimo tuose nevilties protrūkiuose, kurie dažnai gąsdino jo draugus — besaikiame gėrime, lošime kortomis ir pasilinksminimuose, arba kerštingo įniršio proveržiuose prieš Bažnyčią, jos mokymą ir institucijas — ypač prieš popiežių.
Paskutinius penkiolika savo gyvenimo metų jis paprastai leisdavo vakarus Vitenbergo Juodojo erelio tavernoje, kur prie alaus bokalo diskutuodavo su savo maloniais bedraminčiais Melanchtonu, Armsdorfu, Aurifaberiu, Justusu, Jonasu, Lange, Linku, Staupicu ir kt. Du iš jų išspausdino šiuos pokalbių fragmentus kaip „Užstalės pokalbius“, kurie tiko jų prastam skoniui. Bet knyga atskleidžia Liuterio širdį tokią grubią, tokią sugedusią, tokią geidulingą, pagiežingą, išdidžią, kerštingą ir pan., kuri tik atstumia skaitytoją ir sukelią jam pasibaisėjimą. Džiugu, kad kol kas atsisakyta atkurti šias nešvankybes anglų kalba, išskyrus kai kurias ištraukas ir cenzūruotas versijas. Jo kalba prieš Aukščiausiąjį Pontifiką yra lyg maniako šėliojimai arba velnio apsėstojo prakeiksmai. Kiek jis būtų dar pasitarnavęs viešos moralės žlugdymui, jei būtų gyvenęs ilgiau, mes nežinome, bet tikra yra tai, kad 1539 m., likus metams iki jo mirties jis leido Pilypui, Hesės landgrafui vesti antrą kartą, kol pirmoji jo žmona dar buvo su juo susituokusi. Štai ištrauka iš ilgo dokumento, kurį jis šia proga siuntė Pilypui:
Kas dėl to, kaip sako Jūsų šviesybė, kad Jums neįmanoma susilaikyti nuo šio netyro gyvenimo, mums norėtųsi, kad Jūsų padėtis prieš Dievą būtų geresnė. Bet, galų gale, jei Jūsų šviesybė yra visiškai apsisprendęs vesti antrą žmoną, mes manome, kad tai turėtų būti padaryta slaptai. [...] Todėl Jūsų šviesybė šiuo raštu turi visų mūsų pritarimą, esant būtinybės būklei dėl to, ko jūs trokštate.
Šis ilgas dokumentas yra visas atspausdintas vyskupo Spaldingo „Reformacijos istorijos“ prieduose. Jis yra pasirašytas Martyno Liuterio, Melanchtono, Bucer'io ir kitų penkių naujos religijos lyderių.
Tiek faktų apie Liuteronizmo kilmę visiškai pakanka parodyti, kad jos autorius nebuvo Dievo žmogus ir jo darbas nebuvo Dievo darbas. Dabartiniai liuteronų tikintieji nėra kalti dėl savo religijos įkūrėjo nuodėmių, nes jie gimė trys šimtai metų po jo mirties. Dauguma jų net nežino šių faktų ar ankstyvųjų jų sektos ištakų. Bet sužinoję tikrąją tiesą, jie turi sugrįžti į vieną Kristaus Bažnyčią jei tik nori būti išganyti ir pasakyti jiems tai yra ne šiurkštumas, o artimo meilės darbas.
