[Pastaba: kadangi Danija, Norvegija ir Islandija buvo glaudžiai susiję su Kristijono II asmeniu, protestantizmo plitimas šiose šalyse nagrinėjamas kartu.]
Danijos reformacija
Kristijonas II Daniją valdė nuo 1513 iki 1523 m. Labai pasitikėdamas autokratiniu valdymu jis ėmėsi priemonių, kad palaužtų diduomenės ir dvasininkijos įtaką visose savo valdose. Mes matėme, kaip jis bandė įgyvendinti tai Švedijoje surengdamas Kruvinąją Stokholmo pirtį ir kaip galų gale jam sukliudė Gustavo Vazos maištas, kuriuo šis iškovojo savo šaliai nepriklausomybę.
Danijoje Krisitijonas ryžtingai puolė dvasininkiją, kuri tuo metu buvo labai įtakinga. Jo pasitelktos priemonės buvo liuteronizmo įvedimas šalyje ir įprastas šio palydovas – viso Bažnyčios turto konfiskavimas. Ta pati istorija, besiskirianti smulkmenomis.
Kristijonas nebuvo toks suktas kaip Vaza – jis ėjo tiesiai prie reikalo, neabejodamas, kad gali sutriuškinti bet kokį pasipriešinimą. Jis pakvietė į Kopenhagą Liuterio mokinį, taip pat vardu Martynas ir padarė jį savo sostinės vyskupu. Pasipiktinusi tauta garsiai protestavo, tačiau jis nekreipė į tai jokio dėmesio. Priešingai, iš pareigų pašalintas vyskupas buvo nubaustas mirtimi ir priimti įstatymai, persekiojantys dvasininkiją. Tuomet visos šalys susijungė tam, kad nuverstų Kristijoną, jis pabėgo, ir po įvairiausių nuotykių buvo įmestas į siaubingą kalėjimą, iš kurio jam nebuvo lemta išeiti gyvam.
Tuomet Danijos sostas buvo pasiūlytas Kristijono dėdei, Frederikui I iš Holšteino. Deja, jis taip pat tikėjo reformacija ir konfiskacija, kuri buvo didysis tų laikų gundymas. Vis dėlto priimdamas karališką karūną jis davė iškilmingą priesaiką išlaikyti katalikų religiją. Netrukus jis pradėjo iš pradžių slaptą, o po to atvirą dvasininkijos persekiojimą ir gynė savo elgesį 1527 m. Odesos suvažiavimo metu tvirtindamas, kad jis prisiekė išlaikyti katalikų tikėjimą, bet ne toleruoti jame esančius negeroves. Viena šių negerovių jis laikė Apaštališkojo Sosto pirmumą. Jis prisiskyrė sau visų renkamų vyskupų patvirtinimą. Jis suteikė liuteronas tas pačias teises, kurias iki tol turėjo tik katalikai, kas praktiškai reiškė erezijos gynimą ir senosios religijos persekiojimą.
Frederikui I mirus 1533 m., karaliumi tapo jo sūnus Kristijonas III, su sąlyga, kad pats būdamas protestantas jis nebus katalikybės priešas. Kaip stipriai jis sulaužė savo pažadą ir nuvedė tautą į tikėjimo išsižadėjimą galima aiškiai suprasti iš šio pažodinio protestantų autoriaus liudijimo Edinburgo Enciklopedijoje:
Vos tvirtai atsisėdęs į sostą Kristijonas III nukreipė savo dėmesį į religijos padėtį ir nusprendė vykdyti planą, kurį jam buvo nupasakojęs Gustavas (Vaza), šiuo būdu sumažindamas dvasininkijos galią. Laikydamasis didžiausio slaptumo jis surinko senatą ir jie tučtuojau priėmė nutarimą nusavinti visą Bažnyčios žemę, miestus, tvirtoves ir kaimus karūnos naudai, bei panaikinti dvasininkijos įtaką pasaulietiniams dalykams. Skirtingose karalystės dalyse beveik tuo pat metu buvo suimti visi vyskupai, o tam, kad tauta nesunerimtų dėl šio išskirtinio žingsnio, karalius sušaukė luomų susirinkimą Kopenhagoje. Didikams buvo įsakyta atvykti asmeniškai, bendruomenėms įsakyta atsiųsti savo atstovus, o dvasininkai nebuvo pakviesti iš viso. Po stiprios karaliaus kalbos prieš dvasininkijos godumą senatas patvirtino susirinkimo dekretą, kuriuo dvasininkijos valdžia ir privilegijos buvo panaikintos visiems laikams. Tada senatas patvirtino sosto paveldėtoju hercogą Frederiką, vyriausiąjį karaliaus sūnų. Mainais į šias nuolaidas karalius patvirtino didikams visas jų teises, ypač tą, kurią jie vadino gyvybės ir mirties teise savo vasalams, pagal kurią jie galėjo pastaruosius bausti kaip panorėję. Tokiu būdu Danijoje buvo sugriauta dvasininkijos valdžia, tačiau didikų tikėjimas tuo, kad jų pačių autoritetas ir galia išaugs netrukus pasirodė esą klaidingi. Nes karalystės žemės, kurias valdė dvasininkija, buvo vėl prijungtos prie karūnos ir tuo būdu išaugo būtent karališkoji valdžia. Kaimiečių engimas tęsėsi, o didikai rodė nepaliaujamą ir nuolat didėjantį norą neleisti pastariesiems kilti valstybėje, nes senatas išleido įstatymą, draudžiantį bet kokiam pasaulietiniam ar bažnytiniam asmeniui, kuris nėra didikas, pirkti bet kokią laisvą žemę karalystėje arba stengtis tokią žemę įsigyti kitu vardu.
Tokiu būdu Katalikų Bažnyčios egzistavimas Danijoje ir žmonių laisvė buvo sutriuškinti vienu kirčiu. Čia verta pažymėti, kad ir visose kitose žemėse, kuriose reformacija buvo įvesta grubia jėga, tuo pačiu metu pradėjo valdyti tironai ir žmonių teisės stipriai nukentėjo. Ir vis dėlto, moderniosios istorijos falsifikavimas, ypač anglakalbėse šalyse, yra toks stiprus, kad bendroji vyraujanti nuomonė yra ta, jog reformacija buvo tironijos pabaiga ir moderniųjų laisvių pradžia. Išskyrus Nyderlandus, kurių istorija yra atskiras atvejis, visur kitur galime matyti priešingas istorijas.
Kopenhagos susirinkimas įvyko 1536 m. Į kalėjimus įmesti vyskupai laisvę atgauti galėjo tik atsižadėdami savo pareigų. Visi taip ir padarė, išskyrus didvyrišką vyskupą Renau, kuris liko kalėjime, kol po aštuonių metų jo pasiimti atėjusi mirtis pavertė jį šlovingu kankiniu už tikėjimą. Reformacijos darbui Danijoje užbaigti iš Vitenbergo buvo pakviestas liuteronų pamokslininkas Bugenhagenas. Jo patarimu karalius paskyrė septynis „komendantus“, kurie turėjo pakeisti pašalintus vyskupus. Naujas susirinkimas, įvykęs Kopenhagoje 1546 m. panaikino visas pilietines ir politines katalikų teises, kurie tokiu būdu daugiau negalėjo užimti jokių valstybinės tarnybos pareigų ar netgi paveldėti jokio turto, o visiems kunigams ir tiems, kurie juos slėptų buvo paskelbtas mirties nuosprendis.
Reformacija Norvegijoje
Po to, kai Švedija nusimetė Danijos jungą, Norvegija liko šiai pavaldi. Deja, Drontheimo vyskupas buvo didelis Kristijono II draugas ir skatino naujoviškų doktrinų įvedimą. Tačiau norvegai buvo prisirišę prie senojo tikėjimo – juos galima buvo nugalėti tik smurtu.
Kai Kristijonas II buvo išvytas iš Danijos, Drontheimo vyskupas buvo priverstas bėgti iš Norvegijos. Vėliau, 1536 m. norvegai atsisakė pripažinti Kristijoną III savo karaliumi – jie sukilo ir išžudė arba išvarė jo šalininkus. Tada šis nusiuntė į Norvegiją savo kariuomenę ir ją visiškai nukariavo. Jis visiškai panaikino jos autonomiją ir pasodino savo patikėtinius visose svarbiausiose tarnybose. Kas dėl religijos, buvo priimti griežti įstatymai, kurie vertė visus dvasininkus priimti liuteronizmą arba bėgti iš šalies. Daugelis, ypač vienuoliai, verčiau pasirinko tremtį nei tikėjimo išsižadėjimą. Čia ir vėl, kaip ir daugelyje kitų šalių, pilietinės laisvės ir katalikybė krito kartu.
Reformacija Islandijoje
Islandija buvo atversta į krikščionybę apie 1000-uosius metus. Nuo IX iki XII a. ji buvo Šiaurės prekybos centras. Jos valdymas buvo panašus į respublikos, jos įstatymai buvo išmintingi, ji buvo savo auksinės civilizacijos viršūnėje. Tačiau 1380 m. ji buvo prijungta prie Danijos karūnos, o 1482 m. prarado pusę savo populiacijos maro metu. Vis dėlto šalis buvo beatgaunanti ankstesnį klestėjimą, kai ją pasiekė reformacija, atnešusi jos žmonėms liūdnesnius ir ilgiau trunkančius padarinius, nei maras.
Šios katastrofos istorija yra gana paprasta ir jai papasakoti užteks kelių eilučių. Danijos karalius Kristijonas III pabandė Islandijoje įvesti protestantizmą. Dvasininkija ir žmonės sukilo prieš tironą. Tada karalius atsiuntė gausius ir gerai paruoštus užsienio samdinių būrius, kurie galų gale pranoko drąsius, tačiau prastai organizuotus islandus. Jų pagrindinis vyskupas Jonas Aresonas buvo suimtas ir nubaustas mirtimi. Buvo priimti tie patys smurtingi ir savavališki įstatymai, kurie sugriovė Bažnyčią Danijoje ir Norvegijoje. Taip reformacija dar kartą buvo atnešta jos nenorinčiai tautai samdinių durtuvais.