Kol kas mes bendrais bruožais apmetėme Reformacijos įvedimo daugelyje Europos šalių kontūrus, kuriose ji tvirtai įsigalėjo. Preskotas savo Pilypo II istorijoje taip aprašo apie 1560 m. susiklosčiusią situaciją:
Praėjo vos keturiasdešimt metų nuo tada, kai Liuteris metė pirštinę Vatikanui viešai sudegindamas popiežiaus bulę Vitenberge. Nuo tada jo doktrinos buvo priimtos Danijoje ir Švedijoje. Anglijoje, tris kartus pasikeitus valdymui protestantizmas ta ypatinga forma, kurią jis išlaikė iki šiol, tapo pagrindine valstybės religija. Liepsnojantis kryžius perėjo per Škotijos kalvas ir slėnius, ir tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinko išgirsti gyvybės žodį iš Nokso lūpų. Liuterio doktrinos išplito Vokietijos šiaurėje ir galų gale Pasau sutartimi ten buvo garantuota garbinimo laisvė. Žemutinės šalys buvo „ginčijamoje žemėje“, kurioje su katalikų Bažnyčia kovojo įvairios reformatorių sektos - liuteronai, kalvinistai ir anglų protestantai. Kai kuriuose Šveicarijos kantonuose buvo priimtas kalvinizmas, o jų apaštalas savo pagrindinę būstinę įsteigė Ženevoje. Jo doktrinos plačiai sklido Prancūzijoje, kol pasidalijusi tauta buvo pasirengusi pasinerti į blogiausią iš karų, kuriame ranką kelia brolis prieš brolį. Reformų šauksmas persirito per Alpes ir nuskambėjo prie Vatikano sienų. Jis peržengė Pirėnus – Navaros karalius pasiskelbė protestantu, o Reformacijos dvasia slapta įsigavo į Ispaniją, ir kaip matėme, įsitvirtino vidurinėse ir pietinėsė karalystės provincijose.
Kuo labiau studijuoji Reformaciją, ypač jos ankstyvuosius tarpsnius, tuo labiau supranti, kad „religinės laisvės“ tarnų galvose ji reiškė laisvę sugriauti tai, ką jie vadino stabmeldišku Katalikų Bažnyčios garbinimu, Šventųjų Mišių, altorių, šventųjų paveikslų, vienuolynų sugriovimą, vyrų ir moterų vienuolystės panaikinimą, ištikimų vyskupų ir kunigų išvarymą ar nužudymą, ir žemiškųjų valdovų galios pripažinimą, kurie tučtuojau ėmėsi plėšti bet kokį turtą, kurį pamaldūs tikintieji amžių bėgyje sukaupė ir paskyrė dieviškajai tarnybai. Štai kas buvo Reformacijos esmė.
Kiekviena katalikų tauta buvo priversta atmesti ir jėga sutramdyti religinės laisvės plitimą, tam tikslui pasinaudojant inkvizicija, įkalinimais, bausmėmis, erezijos lyderių baudimu mirties bausme ir pan. Kartais visa tai peržengdavo ribas, kaip visada būna pilietinių, ar įprastų karų atveju. Katalikai kariavo prieš maištingus piliečius, nes tomis dienomis erezija reiškė karą prieš senąją religiją ir niekur, nė vienoje šalyje protestantizmas nebuvo įvestas kitaip, kaip tik karu. Protestantas vyskupas Viljamas Stabsas rašo:
Ten, kur protestantizmas buvo tik idėja, kaip Prancūzijoje ir Italijoje, jis buvo sutriuškintas inkvizicijos; kur remiamas politinės galios ir palaikomas konfiskuotu bažnytiniu turtu tapo fizine jėga — ten jis išliko. Pažvelgus į doktrinos pokyčius atsiveria nelabai malonus vaizdas, matant, kad ten, kur buvo bandoma į jį žvelgti tyru ir nežemišku žvilgsniu, jam nepasisekė, o ten, kur jam antrino teritorinis godumas ir politinis priešiškumas, tai pavyko.
Arba vėl:
Instrumentai, kuriais ji [t.y. Reformacija] buvo įgyvendinta, buvo despotiški monarchai, neturintys principų dvasininkai, grobuoniška aristokratija ir vangūs, vergiški parlamentai. Ji ištryško iš brutalios aistros, buvo maitinama savanaude bei korumpuota politika ir įgyvendinta kruvinais ir baisiais nusikaltimais.
Reformacija Airijoje
Airija yra pritrenkiantis viso to pavyzdys. Jei kuri nors šalis tapo tyrais dėl fanatikų įkarščio, su kuriuo jie bandė primesti savo naujas idėjas to nenorinčiai tautai, tai buvo gražioji Erino sala, o griovimo procesas truko ištisus tris šimtmečius. Aš nebandysiu aprašyti šio kruvino reikalo istorijos, nes norint rašyti istoriją žmogus turi būti ramus ir nedraskomas aistrų, o aš nematau, kaip galėčiau išlikti ramus kalbėdamas šia tema. Aš nesu nei airis, nei airiškos kilmės; bet jaučiu, kaip mąstant apie tas baisybes, tokį žiaurų ir nuolatinį smurtą, kurį patyrė ištisos kartos siekiant išnaikinti tikinčiųjų, didvyriškų žmonių tikėjimą, rašiklis mano rankoje pradeda kaisti, skruostai degti, o širdis – virpėti nuo pasipiktinimo ir užuojautos.
Tegul vietoje manęs kalba davatkiškas protestantas poetas Spenseris. Jis buvo Airijoje Dezmondo sukilimo pabaigoje ir gavo tris tūkstančius akrų konfiskuotos airiškos žemės kaip savo grobio dalį. Jis rašė:
Iš kiekvieno pakampio ir slėnio jie [t.y. katalikai] šilaužte šliauždavo ant rankų, nes kojos jų nebelaikė, jų kalba buvo lyg iš po žemių kalbančių dvasių, jie valgydavo dvėselieną – ir laimingi buvo tie, kurie galėjo jos rasti. Netrukus jų beveik nė vieno nebeliko, o šalis, kurioje nieko netrūko ir ką tik buvusi gausiai apgyvendinta staiga liko be žmogaus ir kitokio gyvio.
Tai tik viena iš siaubingų tragedijų scenų, baisesnių nei Šekspyro karaliaus Lyro tragedija. Visa tai giliai įrašyta visos airių tautos protuose ir širdyse, ir nebūtina smulkiai visko pasakoti bandant įrodyti, kad Dievas pasirenka įvairaus amžiaus didvyrius neleisdamas pragaro vartams nugalėti savo ištikimųjų draugų. Štai dar keletas scenų iš šios liūdnos tragedijos. Aš pacituosiu D'Arsi Makdži:
Kol pietuose vyko karas prieš Dezmondus, visi matė, kad prisidengiant sukilimu, kova su juo buvo nukreipta prieš katalikų religiją. Jei kam nors dėl to kilo abejonių, įvykiai, sekę tuoj po Elžbietos pergalės netrukus juos įtikino. Kašelio arkivyskupas Dermotas O'Harlis, sulaikytas nugalėtojų, 1552 m. buvo pristatytas į Dubliną. Čia protestantų primatas Loftusas beveik metus laikė jį uždarytą, bandydamas pasiekti, kad jis išsižadėtų popiežiaus primato ir pripažintų karalienės valdžią. Supratus, kad jo tikėjimas yra nepajudinamas, jis buvo išvestas nukankinti prie Stepono Žaliojo apylinkę miesto pakraštyje, ten pririštas prie medžio, jo batai pripildyti kuro, o kojos apnuogintos ir išteptos aliejumi ir alkoholiu. Jie pakaitomis tai uždegdavo, tai užgesindavo jį deginančią ugnį, taip pratęsdami jo kankinimą ištisas keturias dienas. Jam nepalūžus, prieš auštant penktajai dienai jie galų gale atėmė jo gyvybę ir paliko jo suanglėjusius kaulus tarp pelenų prie stulpo.* Pamaldžių draugų surinktos relikvijos buvo paslėptos pusiau sugriuvusioje šv. Kevino bažnyčioje prie Dublino vartų, vadinamų Kevinsportu. Tada Dezmondų Kilmaloko kelionės metu buvo sulaikyti Patrikas O'Heilis, Majo vyskupas, kun. Kornelijus, pranciškonas ir kai kurie kiti. Kad išgautų iš jų naujojo tikėjimo išpažinimą jiems kūjais sulaužė šlaunis, o svertais – rankas. Jie mirė nenugalėti, o jų nukankinimo instrumentai buvo palaidoti kartu su jais Ašketono pranciškonų vienuolyne. Kita auka buvo garbusis kun. Ričardas Kreigas, visos Airijos primatas.
Katalikybė Airijoje išgyveno trijų amžių persekiojimus ir tapo išsigelbėjimo sėkla tiekai milijonų žmonių, gyvenančių mūsų laikais visoje žemėje, kiek tūkstančių aukų sudėjo karalienės Elžbietos ir po jos sekusiais persekiojimų laikais.
Reformacija Prancūzijoje
Reformacija nepavyko Airijoje, nes nuskendo savo aukų kraujyje. Jai taip pat nepavyko ir Prancūzijoje, bet čia ji buvo paskandinta kaip katalikų, taip ir hugenotų kraujyje. Štai trumpas apibendrinimas iš Spaldingo Reformacijos istorijos:
Visa Reformacijos istorija Prancūzijoje gali būti nusakyta dviem sakiniais: kalvinistai intrigomis ir ginkluota jėga bandė iškilti ir įsteigti naują religiją vietoje senosios, tačiau po ilgos kovos jiems šitai vis dėlto nepavyko ir Bažnyčia išsaugojo Prancūziją. Kova, vykusi tarp audringos protestantų mažumos ir ryžtingos katalikų daugumos buvo ilga ir baisi; ja buvo siekiama išspręsti svarbius klausimus, kurie galų gale turėjo lemti Prancūzijos likimą. Beveik šimtą metų vykęs pilietinis karas, kurstomas religinio uolumo ir fanatizmo visoje šalyje įsidegdamas su nauja jėga ją visiškai nuniokojo. Galų gale katalikai, priešpastatydami intrigą intrigai ir jėgą atremdami jėga išlaikė pozicijas, o protestantai, kadaise buvę tokie įkvėpti, nunyko ir tapo nežymia visuomenės dalimi.
Išsireiškimas „priešpastatydami intrigą intrigai“ rodo į šv. Baltramiejaus žudynes. Visose šalyse, kurias bandydavo užkariauti, protestantai regzdavo intrigas ir sąmokslus, kaip mes parodėme šiame esė rinkinyje. Galų gale jie buvo įveikti tokio paties pikto įrankio Prancūzijoje, bet jis priklausė ne Katalikų Bažnyčiai, ne katalikų vyskupams ar kunigams, tačiau be skrupulų veikusiai karalienei regentei Kotrynai Mediči, kuri širdyje buvo netikinti, tačiau priklausė katalikiškajai pusei. Mes bjaurimės jos baisiu sąmokslu, net jei be jo Bažnyčia būtų netekusi Prancūzijos, nes blogis negali būti daromas tam, kad būtų pasiektas geras tikslas. Vis dėlto, tegu protestantai atsimena, kad jie neturi teisės skųstis būdami nugalėti savo pačių ginklu.
Reformacija Nyderlanduose
Paskutinius aptarsime Nyderlandus. Tuo metu šią šalį sudarė dabartiniai Nyderlandai ir Belgija bei kai kurios mažesnės provincijos, kurios dabar yra Prancūzijos dalis. Prieš prasidedant Reformacijai šalis klestėjo, tačiau buvo pajungta Ispanijos karūnai. Kai kalvinistai iš Prancūzijos, karalienės Elžbietos intrigantai ir pavaldiniai protestantai imigrantai iš Anglijos bei Flandrijos jaunuolių, grįžtančių iš Vokietijos universitetų parvežamos liuteronų naujovės ėmė kurstyti šalies norą nusimesti svetimos šalies jungą, šalis tapo sukilimo prieš Pilypą II ir jo katalikus valdytojus židiniu. Šalies nepriklausomybė viliojo galima nauda, o dauguma nepatenkintųjų buvo daugiausiai eretikai. To pasekmė, kaip ir visose šalyse, į kurias ateidavo naujoji evangelija, buvo karas, kuris Nyderlanduose truko apie 50 metų ir baigėsi Olandų respublikos įkūrimu. Kai tik buvo įkurta, ji tęsė katalikybės persekiojimą savo šalyje. Protestantų istorikas Menzelis šį dalyką išdėsto taip:
Vietoje katalikų ir liuteronų tikėjimų buvo įvestos kalvinistų tikėjimo tiesos ir garbinimo formos. Katalikų vykdomi žiaurumai prilygo tiems, kuriuos darė konfliktuojantys reformatoriai. Didžiausius žiaurumus vykdė Sonoi, kurio valdymu metu 1577 m. buvo išžudyti paskutiniai šalies katalikai.
Taip sako Menzelis. Bet ar galime tikėti tuo, kad likusių katalikų buvo nedaug, jei pirmosios protestantų pamaldos, kaip jis pats sako, buvo įvykę vos prieš tris metus? Arba jų turėjo būti daug, arba turėjo būti masinis tikinčiųjų egzodas. Laipsnis, kuriuo Reformacija užvaldė Europa iki 1570 m. Makkolio „Rankės Popiežių istorijos kritikoje“ aprašomas taip:
Per penkiasdešimt metų nuo tos dienos, kai Liuteris viešai nutraukė komuniją su Romos Bažnyčia ir sudegino popiežiaus Leono bulę prie Vitenbergo vartų protestantizmas pasiekė savo zenitą -- padėtį, kurią jis netrukus prarado ir kurios niekada nebeatgavo. Anglijoje, Škotijoje, Danijoje, Švedijoje, Livonijoje, Prūsijoje, Saksonijoje, Hesene, Viurtenburge, Palatinate, kai kuriuose Šveicarijos kantonuose, šiaurės Nyderlanduose protestantizmas visiškai triumfavo, o visose kitose šalyse, esančiose šioje Alpių ir Pirėnų pusėje jos triumfas rodėsi arti.
***
Esė rinkinio apibendrinimas
Šių esė ciklu mes pabandėme paaiškinti Reformacijos kilmę, kad parodytume, jog tai buvo ne Šventosios Dvasios darbas, ne ramus ir pamaldus šventų vyrų bendradarbiavimas, pilnas Dievo meilės, kuriuo yra gaivinama tikroji Bažnyčia ir šią užduotį atlikome glaustu, bet teisingu pasakojimu. Nors daugelis mažiau svarbių momentų mūsų teiginiuose, be abejonės, galėtų būti laikomi kontroversiškais, mūsų pagrindinė mintis yra nenuginčijama.
Šią trumpą apybraižą apie pradinę protestantizmo kilmę mes užbaigsime keletu Makkolio pastabų, kurias galėtume pavadinti antruoju Reformacijos etapu. Jis rašo:
Iš pradžių atrodė, kad sėkmė krypsta protestantizmo pusėn, tačiau pergalę šventė Romos Bažnyčia. Jai sekėsi visur. Jei pažiūrėsime į situaciją po penkiasdešimties metų, mes pamatysime, kad ji nugalėjo ir dominavo Prancūzijoje, Belgijoje, Bavarijoje, Čekijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. Per kitus du šimtus metų protestantizmas taip ir neatkovojo jokios tuo metu prarastos dalies. Be to, nereikėtų slėpti, kad šis nuostabus popiežystės triumfas turėtų būti labiau priskiriamas ne ginkluotai jėgai, bet stipriam viešosios nuomonės pasikeitimui.
* D'Arsi Makdži arkivyskupo Dermoto O'Harlio kankinystės aprašymas nėra visai tikslus: nors arkivyskupas iš tiesų buvo barbariškai kankinamas jo kojas deginant ugimi, galų gale jam buvo įvykdyta mirties bausmė pakariant Hogeno Gryno apylinkėse Dublino pakraštyje.
