Homiliją skaityta Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose liepos 12 d.
Pop. Benediktas XVI Žemaičių Kalvarijos bazilikos Švč. Mergelės Marijos paveikslui suteikė Krikščioniškų šeimų Karalienės titulą. Todėl didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų centre yra Švč. M. Marija, Krikščioniškų šeimų Karalienė. Dera šių atlaidų metu daug dėmesio skirti krikščioniškai šeimai. Į geras šeimas remiasi tiek Valstybė, tiek ir Bažnyčia. Mūsų laikmetis ypač reikalauja, kad labai brangintume vyro ir moters kuriamą krikščionišką šeimą ir ją visais įmanomais būdais gintume.
Evangelija pasakoja apie Šventąją Šeimą, kuri turėjo išgyventi didelių išbandymų. Pirmasis išbandymas – Jėzaus gimimas gyvuliams laikyti skirtoje oloje. Greitai sekė kitas sunkus išbandymas – bėgimas nuo karaliaus Erodo į Egiptą ir gyvenimas tremtyje. Evangelija nepasakoja apie Šventos Šeimos gyvenimą sugrįžus iš Egipto, bet jį nesunku atkurti. Mūsų meto terminais kalbant tai buvo gyvenimas žemiau skurdo ribos. Materialinės sąlygos ano meto paprastų žmonių buvo labai skurdžios, ir jei mums reikėtų šiandien panašiai gyventi, jaustumėmės labai nelaimingi.
Šios dienos Mišių Evangelijos skaitinys (Lk 2, 41-52) pasakoja istoriją iš Šventos Šeimos gyvenimo. Marija ir Juozapas ištikimai laikėsi žydams privalomos tradicijos Velykų šventes švęsti Jeruzalėje. Su tėvais į šventę nuo trylikos metų keliaudavo ir jų vaikai. Grįžtant tėvams iš Jeruzalės vaikelis Jėzus pasiliko šventykloje; Marijai pasakius priekaištą, kodėl jis tėvams suteikė tiek rūpesčio, Jėzus priminė, kad jis nėra tik jų – Marijos ir Juozapo –, bet ir dangaus Tėvo Sūnus, ir jam reikia būti dangaus Tėvo reikaluose.
Krikščioniška šeima šiuo metu visame pasaulyje patiria didelių išbandymų. Iš Vokietijos nuo Hitlerio į Ameriką pabėgę marksistai praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje sukėlė taip vadinamą kultūrinę revoliuciją, siekusią sunaikinti krikščionišką Vakarų kultūrą, kuri rėmėsi Evangelija ir prigimtine vyro bei moters kuriama šeima.
Naujieji marksistai suprato, kad krikščioniška kultūra labiausiai remiasi į prigimtinę krikščionišką šeimą, todėl jiems nebuvo svarbesnio uždavinio, kaip tokios šeimos sunaikinimas. Šiam tikslui labiausiai turėjo pasitarnauti jokių apribojimų nepripažįstantis seksas ir narkotikai. Savo planams įgyvendinti marksistai pasitelkė netradicinės orientacijos žmones, maištingai nusiteikusį jaunimą ir narkotikų naudotojus.
Marksistams Amerikoje pasisekė: universitetuose bei mokyklose buvo pradėta propaguoti seksualinė laisvė. Mokyklose buvo įvestas seksualinis švietimas; vaikus nuo mažens buvo pradėta mokyti neatsakingai naudotis seksualiniu gyvenimu. Veikiami tokio švietimo daugelis jaunų amerikiečių pradėjo atmesti santuoką ir gyventi partnerystėse. Jų šeimose dažniausiai augo vienas vaikas arba net ir jo buvo atsisakoma. O bandantieji priešintis tokiam gyvenimo būdui buvo žeminami ir apšaukiami atsilikėliais bei reakcionieriais.
Šios kultūrinės revoliucijos nuotaikos atkeliavo į Europą, o šiuo metu skverbiasi į Lietuvą. Žinoma, niekas nekalba, kas yra tikrieji kovos prieš krikščioniškąją kultūrą ir šeimą autoriai. Mūsų liberaliai mąstantys politikai ir žiniasklaida ištikimai tarnauja marksistų pagimdytoms idėjoms ir kovos prieš krikščionišką šeimą taktikai. Tik prisiminkime, kaip stengiamasi Seime priimti partnerystės įstatymą, ratifikuoti Stambulo konvenciją, ir kaip bandoma prigimtinei šeimai prilyginti drauge gyvenančių seksualinių mažumų sąjungas.
Lietuvos ir Bažnyčios ateitis labiausiai priklausys, kokias turėsime šeimas. Mes, tikintieji žmonės, mylime visus, tame tarpe ir klystančius žmones, tačiau krikščioniška meilė kviečia ne pataikauti atmetantiems krikščionišką šeimą, bet gyventi tiesoje ir laikytis Evangelijos, kurios kertinis akmuo yra Jėzus Kristus. Šiose Mišiose ypač melskimės, kad nebūtų suklaidinti jauni žmonės ir santuokos neiškeistų į neatsakingas partnerystes.
Švč. Mergele Marija, šeimų Karaliene, globok mūsų šeimas, kurios su pasitikėjimu ieško tavo globos. Amen.
