Parengta remiantis kan. prof. Kęstučio Žemaičio straipsniu „Tragizmas ir herojiška meilė „Titanike“: kunigas Juozas Montvila“
Kunigas Juozas Montvila gimė 1885 metais Nendriniškių kaime, Marijampolės parapijoje. Jis užaugo Kazio ir Magdalenos Montvilų šeimoje, kartu su dar 7 vaikais. Baigęs gimnaziją Marijampolėje įstojo į Seinų kunigų seminariją. Jo brolio, Petro Montvilos liudijimu, būsimasis kunigas Juozas pasižymėjo darbštumu, kuklumu, pamaldumu bei meile artimui.
Dėl Rusijos imperijos persekiojimų ir draudimo eiti kunigo pareigas J. Montvila buvo priverstas palikti Lietuvą ir išvykti į Ameriką. Pasiekęs Angliją, kun. Montvila nusprendė Ameriką pasiekti pirmajai kelionei paruoštu laivu „Titanikas“. 1912 metų balandžio 10 dieną, pirmąjį trečiadienį po šv. Velykų, kun. Montvila jau buvo „Titanike“.
„Titaniko“ kapitonas, siekdamas mėlynojo kaspino (prizo, kuris skiriamas greičiausiai Atlanto vandenyną keleiviniu laineriu įveikusiam kapitonui), nepaisė perspėjimų dėl didžiulių ledkalnių ir nekeisdamas nei kelionės krypties, nei laivo greičio plaukė link Amerikos. Visgi netrukus vienas moderniausių to meto laivų sutiko lemtingą kliūtį, kuri didžiausiame to meto pasaulio laive suformavo apie 90 metrų dydžio skylę. Kun. Juozo Montvilos brolis šią situaciją aprašo taip:
„Išgirdęs pavojaus signalą, prie vairo budėjęs karininkas staiga išjungė visus motorus. Norėjo pasukti ir patį laivą, bet laivas buvo nepaprastai didelis. Jis turėjo savo inercinę jėgą ir greitį, ir jo nebuvo galima taip lengvai pasukti. Taip laivas smaigaliu atsitrenkė į ledo kalną. Ledo kalnas iš vandens buvo iškišęs tik mažą savo dalį. Vandeny buvo didelė masė, kuri lengvai sutraiškė laivo smaigalio šoną. Dešinėje smaigalio pusėje pramušė 300 pėdų skylę.“
Supratus avarijos rimtumą, prasidėjo gelbėjimo darbai, laive kilo panika. „Titaniko“ keleivius pradėta sodinti į laivelius. Bet keleivių buvo kur kas daugiau nei vietų gelbėjimo laiveliuose. Gelbėtis pasiūlyta ir laive buvusiam Juozui Montvilai bei 2-iems kitiems katalikų kunigams, vokiečiui Benediktui Perešicui ir anglui Tomui Raselui Bailui. Į gelbėjimo laivelius nebetelpantiems „Titaniko“ keleiviams sakramentus teikę, juos laiminę ir guodę katalikų kunigai savo vietų gelbėjimo laiveliuose atsisakė. 27-erių metų lietuvių kunigas Juozas Montvila liko „Titanike“ ir herojiškai mirė kartu su daugiau nei 1500 kitų keleivių.
Kun. J. Montvilos gyvenimą nagrinėjęs kan. prof. Kęstutis Žemaitis pastebi:
„Atsisakydamas vietos gelbėjimo valtyje, jaunas kunigas iš Seinų vyskupijos apsisprendė išgelbėti kito žmogaus gyvybę, tikriausiai visai nepažįstamo, nematyto ir net nežinojo, ar kas nors kada nors apie šį jo poelgį sužinos. Šis kunigo apsisprendimas, kaip elgtis katastrofos metu, liudija jo dvasinę brandą ir kunigišką kilnumą. Apsispręsti reikėjo tuoj pat. Panašiai kaip šventajam kunigui Maksimilijonui Kolbei, kuris jau vainikuotas šventųjų garbe. Juozas Montvila – priešingai, mažai kam žinomas. Vis dėlto šie du katalikų kunigai buvo labai panašūs – nedvejodami atidavė gyvybes už artimą.“
Kunigo Montvilos didvyriškumas, nors nuolat prisimenamas užsienyje, Lietuvoje vis dar žinomas menkai. Gana daug lietuvių yra girdėję apie prieš 110 metų nuskendusį „Titaniką“, bet vis dar nedaug girdėjusių apie herojišką kunigo Juozo Montvilos drąsą šios tragedijos metu.