Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
„Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.“ (1 Pt 4, 8.)
Šitie Šventojo Rašto žodžiai mums primena tai, ką mes garbiname visą birželio mėnesį – Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Apaštalas ragina mus turėti meilės vieni kitiems, nes ši meilė, mūsų meilė, uždengia nuodėmių gausybę. O ką reiškia Jėzaus Širdies meilė? Ji uždengia viso pasaulio nuodėmes: nuo Adomo ir Ievos iki paskutinių žmonių. Šios meilės užtenka visoms nuodėmėms uždengti. Švenčiausioji Jėzaus Širdis praliejo kraują už visas sielas, ir Jos meilė uždengia visų mūsų nuodėmių gausybę.
Ką mes garbiname tame Švč. Jėzaus Širdies kulte? Pirmiausia garbiname fizinę Jėzaus Kristaus širdį, t. y. Jo žmogišką širdį, susivienijusią su dievyste. Mat visas Jėzaus kūnas ir siela buvo susijungę su Antrojo Dievo Asmens dievyste. Taigi mes garbiname žmogiškąją Jėzaus širdį, kaip Jo žmogiškosios prigimties centrą, kaip Jo žmogiškosios sielos buveinę. Tačiau pačioje šios širdies gelmėje mes labiausiai garbiname pačią Jėzaus Kristaus meilę mums, Jo meilę ir gailestingumą, kuris ir uždengia mūsų nuodėmes. Širdis yra regimas Jo neregimos meilės simbolis ir židinys. Todėl brevijoriaus maldoje Bažnyčia meldžiasi: „Tavo meilė leido Tave sužeisti matomu ieties smūgiu, kad galėtume garbinti Tavo nematomos meilės žaizdas.“ Ta Jėzaus Širdis, kaip skaitome evangelijos pabaigoje, buvo sužeista matomu ieties smūgiu, kad parodytų, jog ji yra žeidžiama mūsų nuodėmių, ir kad mes galėtume joje „garbinti nematomos meilės žaizdas“. Dievo Sūnus prisiėmė visą žmogaus prigimtį; ne tik kūną, bet ir sielą su visomis jos galiomis: protu, valia, atmintimi ir jausmais. Ir kaip giliausi mūsų sielos pojūčiai ir aktai yra fiziškai jaučiami širdyje, taip ir Jėzaus širdis buvo visų Jo dieviškų intencijų, ketinimų, jausmų ir minčių šaltinis. Taigi garbindami Švč. Jėzaus Širdį prisimename ir garbiname visą vidinį Jėzaus gyvenimą.
Apaštalas Jonas savo laiške labai trumpai apibūdina Dievą: „Dievas yra meilė.“ Dievas ne tik myli mus, bet Jis yra pati meilė. Jėzus Kristus, antrasis Švč. Trejybės asmuo, myli mus ta pačia begaline dieviška meile, kuri vienija tris Švč. Trejybės asmenis tarpusavyje, kuri sudaro vidinį Dievo gyvenimą. Ir štai antrasis Švč. Trejybės asmuo ateina į pasaulį, įsikūnija. Jo širdyje yra visa ta Švč. Trejybės vidinio gyvenimo pilnatvė. Taigi galime sakyti, Dievas yra meilė, Jėzus Kristus yra meilė ir Jo Švč. Širdis yra meilė, pats meilės įsikūnijimas. Jėzus Kristus myli mus, kiekvieną iš mūsų asmeniškai, ne tiktai nuo savo Įsikūnijimo momento, bet nuo amžinybės, dar prieš mūsų sutvėrimą. Todėl Švč. Jėzaus Širdis yra ne tik Dievo simbolis, ne tik ženklas, bet paties Dievo įsikūnijimas. Tai yra Dievas, kuris mus sutvėrė, kuris padovanojo mums visą pasaulį, visas savo malones iš savo meilės.
Dievas nesikeičia, todėl ir Jo meilė liko nepakitusi po žmogaus nupuolimo, po žmogaus nuodėmės, ji netgi dar sustiprėjo, nes Jis trokšta mus išganyti, trokšta mus išgelbėti nuo tos nuodėmės. Ši meilė atliko Dievo Sūnaus įsikūnijimo stebuklą, iš tos meilės Dievo Sūnus sutiko priimti žmogiškąją prigimtį. Nuo tada Jis mus myli ne tik kaip Dievas, bet ir kaip žmogus, visa savo žmogiška valia ir jausmais. Mylėjo mus iki pat mirties ant kryžiaus, iki paskutinio kraujo lašo, kurį praliejo iš savo pervertos širdies. Kaip tik visa tai mes ir turime prisiminti žvelgdami į Švč. Jėzaus širdį ir ją garbindami. Jėzus Kristus pelnė mums antgamtinės meilės malonę. Tai yra, jeigu galime antgamtiniu būdu mylėti savo artimą ir Dievą, turime žinoti, kad ta meilė kyla ne iš mūsų emocijų, ne iš mūsų prigimtinių jausmų, bet ji yra įlieta; tai yra įlietoji dieviškoji dorybė, kurią turime vertinti, puoselėti ir ja atsakyti į begalinę Kristaus meilę.
Šitą Jėzaus meilę simbolizuoja vanduo ir kraujas, kurie ištekėjo pervėrus Jėzaus širdį ant kryžiaus. Vanduo yra krikštas, o kraujas – Švč. Sakramentas, Eucharistija. Vanduo ir kraujas, kurie neša mums išganymą, kaip sakramentai, kurie atgaivina mūsų pačių žmogiškas nuodėmingas širdis. Ir taip iš Jėzaus širdies teka visos Dievo malonės, visi septyni sakramentai, iš jos išteka Bažnyčia, kaip antgamtinė būtis, kuri mus veda į amžiną gyvenimą. Todėl Jėzaus širdis nėra kurio nors aspekto Jėzaus gyvenime ar Jėzaus asmenyje garbinimas – šis kultas sutalpina savyje visą mūsų religiją, visas tikėjimo paslaptis, visus išganymo kelius ir būdus, kuriais Dievas ateina pas mus. Visos šventės liturginiame kalendoriuje primena mums kokius nors įvykius, Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykius arba paslaptis, tačiau visi šie įvykiai ir paslaptys teka iš Jėzaus Kristaus meilės. Kodėl Jėzus Kristus gimė, kodėl įsikūnijo, kodėl mirė ant kryžiaus, kodėl prisikėlė? Visa tai iš Jėzaus meilės. Todėl Jėzaus širdyje, arba Jėzaus širdies šventėje telpa visos kitos šventės. Ta Jėzaus meilė yra visų kitų švenčių, visų kitų įvykių pagrindas arba priežastis, visų Jėzaus Kristaus dieviškų ir žmogiškų darbų bei žodžių šaltinis. Todėl švęsdami Jėzaus širdį minime Jo Įsikūnijimą, Jo gimimą, Jo kančią ir prisikėlimą, taip pat Eucharistijos sakramentą, visus kitus sakramentus ir Bažnyčią. Eucharistijos sakramente Jėzaus Širdis netgi nori fiziškai pas mus ateiti, būti mūsų tarpe ir mūsų viduje iki pat pasaulio pabaigos. Bažnyčios kalendoriuje yra netgi atskira šventė: Eucharistinės Jėzaus širdies šventė. Taigi Jėzaus širdis ypatingu būdu yra Švč. Sakramente po duonos ir vyno pavidalais.
Koks turi būti mūsų atsakas į tą meilę. Turime meile atsiliepti į meilę. Šv. Marija Margarita Alakok, didžioji Jėzaus Širdies apaštalė, taip pat kiti šventieji sako, jog turėtume lyg pasikeisti su Jėzumi širdimis arba turėtume savo žmogišką, kūnišką širdį pakeisti Jėzaus širdimi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad turėtume puoselėti tuos pačius jausmus, tas pačias intencijas, tas pačias mintis, ketinimus, kokie yra Jėzaus širdyje. Turėtume norėti to paties, ko trokšta Jėzaus širdis, ir turėtume nekęsti to, ko nekenčia Jėzaus širdis. O ko ji nekenčia? Ji nekenčia nuodėmės. Šį aspektą labai dažnai pamirštame Jėzaus Širdies garbinime. Dažnai mūsų pamaldumas į Jėzaus Širdį yra sentimentalus, jausmingas, tačiau jeigu paskaitytume, ką Jėzus sakė savo apreiškime šv. Marijai Margaritai Alakok, sužinotume, kad pirmoji priežastis, dėl kurios turėtų būti įvesta Švč. Jėzaus Širdies šventė, yra ta, kad būtų atsiteista už įžeidimus tai Širdžiai. Tai turėtų būti ir mūsų intencija garbinant Jėzaus širdį – atsiteisti už įžeidimus, padarytus Jėzaus širdžiai.
O kas ją įžeidžia? Ne vien tik pagonys ar kažkokie Bažnyčios priešai, arba klaidatikiai, arba dideli nusidėjėliai. Tai darome ir mes, tikintieji, vaikščiojantys į Bažnyčią, artimiausiai ir geriausiai pažįstami Jėzaus Širdžiai. Mūsų nuodėmės kiekvieną dieną įžeidžia tą Širdį, todėl mes turime atsiteisti už savo nuodėmes, taip pat už nuodėmes tų, kurie nesimeldžia Jėzaus Širdžiai, kurie jos neprisimena. Tai yra pagrindinė visų maldų, litanijų arba novenų Švč. Jėzaus Širdžiai intencija. Turime atsiminti tą aspektą taip pat eidami išpažinties. Kam aš nusidėjau, ką reiškia mano nuodėmės? Tai nėra tiesiog nusižengimas kažkokiam Dievo įvestam teisiniam kodeksui ar kažkokiam taisyklių rinkiniui. Tai yra įžeidimas prieš asmenį, prieš Jėzaus Kristaus asmenį. Aš įžeidžiau Jo Širdį, aš tarsi ietimi Ją pervėriau padarydamas nuodėmę, ypač mirtiną nuodėmę. Tada visai kitaip atliksiu savo sąžinės patikrinimą, visai kitaip eisiu išpažinties, jeigu turėsiu prieš akis tą sužeistą Jėzaus Širdį.
Savo kūnišką širdį, savo nuodėmingą, juslingą širdį, kaip kūniško, nuodėmingo gyvenimo šaltinį, turime iškeisti į Jėzaus širdį, duodančią mums antgamtinį dieviškąjį gyvenimą. Jėzus Kristus ir Jo Širdis turi apsigyventi mūsų širdyje, kaip sako apaštalas Paulius, kad būtume sustiprinti, kad būtų sustiprintas tas vidinis žmogus, tas antgamtinis dvasinis žmogus, nes tiktai tas žmogus išliks visai amžinybei danguje. Amen.
