Kiekvienas ką nors tiki — amžinąją Mintį, didžiąją Dvasią, didžiąją Realybę, pasaulio Architektą. Vieni tiki Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų, kiti — tik Dievą be Kristaus. Vieniems Kristus neatskiriamas nuo Bažnyčios, kitiems — Bažnyčia ne Kristaus kūrinys, ne jo Mistinis Kūnas.
Nėra netikinčių, bet daug — nepilnai tikinčių ar iškreiptai. Ne visų tikėjimo turinys tas pats, dar labiau ne ta pati forma. Tai daugiausia individualistai, kokie yra ir lietuviai. Jie nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina. „Kam to įsakymo iš viršaus, kam mokymo — dogmų? Aš tuo netikiu!“ Subjektyvus tikėjimas, bet tikėjimas! „Kam toji Bažnyčia, sakramentai, ypač išpažintis? Ar aš negaliu pats vienas su Dievu rokuotis?“ Natūralistinis tikėjimas — be malonės, bet tikėjimas!
Žmogus tvirtina netikįs, lyg būtų tuo įsitikinęs. Ar jis nekartoja svetimų žodžių ir teiginių? Niekur nėra tiek štampuotų ir nudėvėtų frazių, kaip priekaištuose religijai ir Bažnyčiai. Ar ką naują išrado naciai? Kopijavo mūsų Trakų rabino frazes, paleistas prieš krikščionybę dar 17 amžiuje. Ar išranda ką nauja komunistinis ateizmas?
Kova prieš tikėjimą yra pati neišmaniausia ir nekūrybiška.
Netikėjimo bangelės slenka lyg rūkas palei žemę. Vieniems sukelia čiaudulį ir nuobodulį, kitus užkrečia madingumu. Netikėjimas veikia kaip mada, kuri sukausto mintį, suvaržo žodį, uždeda antspaudą elgesiui. Yra madingos plokštelės, lygiai kaip ir manieros. Serga žmonės įvairiais „izmais“ dėl to, kad šiuo vardu „groja“ kur nors plokštelė. Mūsų tautos šviesuolis kitados buvo apkurtintas rusiškų plokštelių, kaip ir nūnai kurtinamas tėvynėje. O niekas taip nemoka visko neigti ir kartu tikėti savo neigimu, kaip rusas. Šiandieninis rusas komunistas verčia ir kitus tikėti jo melu. Žmonės iš baimės, iš prisitaikymo „netiki“. Netiki, ką rusas sako, bet kalba, kaip jis — prieš Dievą, Bažnyčią.
Religinio netikėjimo apraiškos dažnai pertempiamos. Kartais tik dalis netikėjimo — susvyravimas, nusivylimas, nors žodžiuose jau visas šimtas procentų. Žmogus kartais mėgsta iš degtuko skaldyti vežimą, ypač šioj srity. Nori save įtikinti arba kitus. Siekia pateisinti savo apsileidimą, ribotą pažinimą, protinę tinginystę ar sąžinės nevalyvumą. Labai lengva pasakyti „netikiu“, sunkiau derinti savo gyvenimą netikėjimo dogmoms. Žmogus daro kompromisus pats sau meluodamas. Kai jis bando būti tiesus, meta tuščiažodžiavimą ir ieško pilnutinės religijos.
Religijos pradmenys glūdi žmogaus prigimty. Išsivilkti iš prigimties sunkiausia, nors ne vienas bando, užuot praturtinęs savo prigimtį antprigimtine malone. Mes, šiauriečiai, Milašiaus žodžiais, darome vieną klaidą — daugiau ieškom tiesos nei malonės. Ieškom neatbaigtu pasirengimu ir susipainiojam. Ieškom lengvesnės tiesos, kuri mažiau įpareigoja — pateisinančios „tiesos“, kuri yra palankesnė. Tokia tiesa maloniai šypsosi kiekvienam praeiviui gatvėje, kiekvienam linkčioja galva, net komunistams siūlo derybas. Malonės neieškom. Bažnyčion ateinam tik piktintis. Malonė laukia paprastumo ir kuklumo; prašo padėti prie durų karaliaus vainiką ir suklupti maldaujančiu elgeta. Malonė neateina aklinai uždaron širdin, nors kojos ją atneštų ligi paskutiniųjų bažnyčios suolų. Individualistai lietuviai yra per išdidūs ieškoti žmonių, o ypač Dievo malonės.“
(Kun. Stasys Yla, „Dievas sutemose“. Toronto, 1964)