Ps 24, 16 ir 18. Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, Viešpatie, kadangi esu vienišas ir vargšas; pamatyk mano žemumą ir manąjį vargą, ir atleisk visas mano nuodėmes, mano Dieve.
Ps 24, 1–2. Į tave, Viešpatie, pakėliau savąją sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu; lai nerausiu iš gėdos.
(Introitas)
Trečio sekmadienio po Sekminių kolektoje Motina Bažnyčia nuolankiai išpažįsta, jog tik iš Visagalio ateina visa, kas gera, teisinga ir maloninga. Jis yra visų mūsų gerų minčių, žodžių bei darbų pradžia ir pabaiga. Todėl dera melsti, kad Dievo galybė mus išlaikytų Jo malonėje, idant laikini šio gyvenimo džiaugsmai nesuviliotų mūsų širdžių ir mes neprarastume amžinųjų.
Epistolėje apaštalas Petras mus ragina atsiduoti maloningojo Viešpaties globai ir pavesti Jam visus savo rūpesčius, nes Dangiškasis Tėvas mumis nuolat rūpinasi. Esame kviečiami būti budrūs, nes piktasis priešas, kaip alkanas liūtas, dieną naktį slankioja aplink mūsų sielas, tykodamas jas pražudyti. Velnias neatostogauja, - tokia yra realybė. Neturime būti naivūs ir lengvabūdžiai. Esame kviečiami glaustis prie Viešpaties ir ištvermingai pakelti įvairius išbandymus, kad laimėtume gyvenimo vainiką: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje. O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.“
Šventoji Evangelija skelbia du Viešpaties palyginimus, kuriais nusakoma ta pati mintis – Dievas neužmiršta ir nenurašo nė vieno, Jis trokšta išgelbėti visus. Jisai nebijo palikti devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti vienos pražuvėlės. Koks nelogiškas sprendimas, - sakytume. Tačiau, jei toji pražuvėlė esame mes?
Jei toji pamesta moneta, kurią reikia surasti yra mums brangus žmogus? Mes linkę matyti visumą, o Dievas mato kiekvieną atskirai, - jam kiekvienas yra kaip visuma. Kiekvienas yra svarbus. Tačiau didžiausia bėda, jog dažnai žmogus nori likti pražuvusia avimi ir pasimetusia moneta, - taip užkirsdamas kelią savo amžinajai laimei.
Evangelija mums atskleidžia, kas yra tikrasis džiaugsmas, kuriuo džiūgauja angelai ir šventieji, - tai pražuvusio išgelbėjimas, nusidėjėlio atsivertimas. Išmokime ir mes su giedru džiaugsmu atlikti įvairias atgailos ir apsimarinimų praktikas, nes jos veda mus išgelbėjimo keliu. Stropiai, nuoširdžiai ir dažnai eikime šventosios išpažinties, nes ji – liftas į Dangų. Vienintelė priežastis dėl kurios galime liūdėti, - tai mūsų pačių per menkas uolumas ir tvirtumas.
Sakau jums:
Dievo angelai džiaugiasi
dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.
(Komunijos antifona)
