Šiandien minimi 132-ąsias šventojo Henriko Jono Niumano mirties metines
Kard. šv. Henrikas Jonas Niumanas savo Diskusijose ir argumentuose aptaria, kokiu būdu turėtų ateiti Antikristas. Verta pastebėti, kad šios mintys buvo publikuotos 1872 m. ir jau tada kardinolas numatė atkritimą nuo tikėjimo, kurį galime matyti mūsų laikais. Beveik galėtume manyti, kad mūsų laikai jau yra Antikristo laikai, tačiau nepamirškime Fatimos Dievo Motinos pažado, kad galiausiai jos Nekaltoji Širdis triumfuos!
* * *
Šiuo metu būtų netikslinga pasakyti daugiau. Tik primygtinai akcentuosiu vieną konkrečią aplinkybę, esančią šventojo Pauliaus žodžiuose, kurią iš dalies jau komentavau.
Sakoma, kad „ateis atkritimas, ir pasirodys nedorybės žmogus“. Kitaip tariant, Nuodėmės Žmogus gimsta iš apostazės arba bent jau ateina į valdžią per apostazę, arba prieš tai įvyksta apostazė, arba jo nebūtų, jei ne apostazė. Taip sakoma įkvėptajame tekste: dabar atkreipkite dėmesį, kaip nepaprastai Apvaizdos eiga, matoma istorijoje, pakomentavo šią pranašystę.
Pirma, turime komentarą Antiocho atveju, kuris buvo ankstesnis už tikruosius pranašystėje numatytus įvykius. Izraelitai, arba bent jau didelė jų dalis, atsisakė savo šventosios religijos, ir tada buvo leista ateiti priešui.
Toliau buvo atkritęs imperatorius Julijonas, kuris mėgino gudrumu nuversti Bažnyčią ir vėl įvesti pagonybę: galima pastebėti, kad prieš jam iškylant jau buvo, tiksliau – galima teigti, kad jis pats buvo išugdytas erezijos; tos pirmosios didžiosios erezijos, sutrikdžiusios Bažnyčios ramybę ir tyrumą. Maždaug keturiasdešimt metų prieš jam tampant imperatoriumi kilo kenksminga arijonų erezija, kuri neigė, kad Kristus yra Dievas. Ji tarsi vėžys įsimetė tarp Bažnyčios valdovų ir dėl vienų klastos ir kitų klaidų vienu metu beveik įsigalėjo visoje krikščionijoje. Keletas šventų ir ištikimų vyrų, kurie liudijo tiesą, su baime ir siaubu dėl atkritimo šaukė, kad ateina Antikristas. Jie vadino jį „Antikristo pirmtaku“.[1] Ir iš tiesų, atėjo jo Šešėlis. Julijonas buvo auklėjamas arijonizmo glėbyje kai kurių pagrindinių jo puoselėtojų. Jo auklėtojas buvo Euzebijus, iš kurio jo parsidavėliai kildino savo vardą; atėjus laikui, jis atkrito į pagonybę, tapo Bažnyčios nekentėju ir persekiotoju ir buvo nužudytas. Jo valdymas buvo trumpesnis nei laikas, kurį truks tikrojo Antikristo valdymas.
Ir trečia, kilo kita erezija, labiau išplitusi ir turinti kur kas labiau ilgalaikes pasekmes. Ji buvo dvejopo pobūdžio – turėjo dvi galvas, kaip galėčiau jas pavadinti, nestorianizmą ir eutichianizmą, iš pažiūros priešingas viena kitai, tačiau veikusias bendro tikslo link: abi jos vienaip ar kitaip neigė Kristaus maloningojo įsikūnijimo tiesą ir ne mažiau neabejotinai siekė sunaikinti krikščionių tikėjimą, nors darė tai ir klastingiau nei Arijaus erezija. Ji išplito Rytuose ir Egipte, sugadindama ir užnuodydama tas Bažnyčias, kurios kadaise, deja, buvo labiausiai klestinčios, pirmosios apreikštosios tiesos buveinės ir tvirtovės. Iš šios erezijos, ar bent jau jos padedamas, kilo apgavikas Mahometas ir suformavo savo tikėjimą. Štai dar vienas ypatingas Antikristo Šešėlis.
Šie atvejai mus įspėja: „Ar Kristaus ir Jo Bažnyčios priešas atsiras dėl tam tikro ypatingo atkritimo nuo DIEVO? Ir ar nėra pagrindo baimintis, kad tokia apostazė pamažu ruošiama, bręsta ir skubinama jau šiais laikais? Ar ne šiuo metu beveik visame pasaulyje, t. y. čia ir ten, daugiau ar mažiau matomai ar nematomai, toje ar kitoje vietoje, bet labiausiai pastebimai ar grėsmingai civilizuotose ir galingiausiose jo dalyse, dedamos ypatingos pastangos apsieiti be Religijos? Argi neatsiranda ir nestiprėja nuomonė, kad tauta neturi nieko bendra su Religija, kad tai yra tik kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas? – o tai yra viena ir tas pats, kas sakyti, kad galime leisti Tiesai išnykti iš žemės, nesistengdami jos išlaikyti mūsų laikais ir po mūsų. Argi visose šalyse nevyksta energingas ir vieningas judėjimas, kurio tikslas – pašalinti Kristaus Bažnyčią iš valdžios ir padaryti ją nematomą? Argi nėra karštligiškų ir nuolatinių pastangų atsikratyti religijos būtinybės viešuosiuose reikaluose? Pavyzdžiui, bandoma atsikratyti priesaikų, prisidengiant tuo, kad jos per daug šventos bendrojo gyvenimo reikalams, užuot užtikrinus, kad jos būtų duodamos pagarbiau ir tinkamiau? Bandymas auklėti be religijos, t. y. pripažįstant visas religijas, o tai reiškia tą patį? Bandymas priversti laikytis santūrumo ir iš jo kylančių dorybių be religijos, pasitelkiant draugijas, kurios remiasi vien naudos principais? Bandymas tikslingumą, o ne tiesą paversti valstybės priemonių ir teisės aktų tikslu ir taisykle? Bandymas [tikinčiųjų] skaičių, o ne tiesą paversti pagrindu laikytis ar nesilaikyti vieno ar kito tikėjimo, tarsi Šventajame Rašte būtų koks nors pagrindas manyti, kad daugelis bus teisūs, o nedaugelis – neteisūs? Mėginimas paneigti Bibliją turint vieną prasmę, atmetant visas kitas, priversti žmones manyti, kad ji gali turėti šimtus prasmių, kurios visos vienodai geros, arba, kitaip tariant, kad ji neturi jokios prasmės, yra negyva raidė ir ją galima pamiršti? Bandymas visiškai išstumti religiją, kiek ji yra išorinė ar objektyvi, kiek ji yra rodoma įsakymais ar gali būti išreikšta rašytiniais žodžiais, – apriboti ją mūsų vidiniais jausmais ir taip, atsižvelgiant į tai, kokie nepastovūs ir kintantys yra mūsų jausmai, iš tikrųjų bandant sunaikinti religiją?
Be abejonės, šiuo metu egzistuoja blogio sąjunga, telkianti savo būrius iš visų pasaulio kraštų, organizuojanti savo veiksmus, besiimanti priemonių, besistengianti apsupti Kristaus Bažnyčią lyg tinklu ir rengianti kelią visuotiniam atkritimui nuo jos. Mes negalime žinoti ar būtent ši Apostazė pagimdys Antikristą, ar jo pasirodymas bus atidėtas, kaip jau buvo labai ilgai atidėliojamas, tačiau bet kuriuo atveju ši Apostazė ir visi jos ženklai bei priemonės yra iš Piktojo ir dvelkia mirtimi. Nebūkime iš tų paprastųjų, kurie patenka į mus supančius spąstus! Nebūkime suvilioti gražiais pažadais, kuriuose šėtonas tikrai slepia savo nuodus! Ar manote, kad jis toks neįgudęs savo gudrybėse, kad atvirai ir aiškiai prašytų jūsų prisidėti prie jo kovos prieš Tiesą? Ne, kad jus sugundytų, jis siūlo jums masalus. Jis žada jums pilietinę laisvę, lygybę, prekybą ir turtus, atleidimą nuo mokesčių, reformas. Taip jis slepia nuo jūsų, kokiam darbui jus rengia; jis gundo jus burnoti prieš savo valdovus ir viršininkus; jis pats tai daro ir skatina jus jį mėgdžioti; arba jis žada jums nušvitimą – siūlo jums žinias, mokslą, filosofiją, proto patobulinimą. Jis šaiposi iš praėjusių laikų; jis šaiposi iš kiekvienos juos gerbiančios institucijos. Jis tau pataria, ką sakyti, paskui tave išklauso, pagiria ir padrąsina. Jis kviečia jus kilti aukštyn. Jis rodo jums, kaip tapti dievais. Tada jis juokiasi ir pokštauja, suartėja su jumis; jis paima jūsų ranką, suneria savo pirštus su jūsiškiais, suima juos – ir tada jūs tampate jo nuosavybe.
Argi mes, krikščionys, leisime sau dalyvauti šiame reikale? Argi mes net savo mažuoju piršteliu padėsime nedorybės paslapčiai, kuri kenčia gimdymo skausmus ir krečia žemę savo skausmais? „Tenedalyvauja mano siela jų taryboje, tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę“[2]. „Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais,“[3] ...kad nebūtumėte Dievo priešų bendradarbiai ir neatvertumėte kelio Nuodėmės Žmogui, pražūties sūnui.
[1] [prodromos 'Antichristou]. – „Dabar yra apostazė, nes žmonės atkrito nuo teisingo tikėjimo. Taigi tai yra apostazė, todėl reikia saugotis priešo.“ Cyril. Catech., 15, n. 9.
[3] 2 Kor 6, 14 – red. past.
