„Kas gi tat yra didžiausias dangaus karalystėje“ (Mat. 17, 1).
Dievo planai, liečią taip atskirus žmones, taip visą žmoniją, yra gražūs. Kad žmonija būtų pagal Dievo mintį, nepakanka, kad visuomenėje nebūtų tik neteisybių, neapykantos, keršto, neatlaidumo. Kai mūsų tarpe atsitinka kokių nors nesusipratimų, mūsų atlaidumas vienų kitiems turi būti nuoširdus, atviras ir paprastas.
„Kartą Jėzus pasišaukęs vaiką pastatė jį tarp savo mokinių ir tarė: „Iš tikrųjų sakau jums, jei jūs nesigrįšite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi, kas tik pasižemins kaip šitas vaikas, tas didžiausias dangaus karalystėje“ (Mat. 18, 2-4).
Aną kartą ir kitais atvejais Kristus kalbėjo ne vaikams, kokie jie turėtų būti. Vaikus mokyti Kristus paliko jų tėvams. Jis kalbėjo apaštalams, vaikų tėvams ir minioms užaugusių, kokie jie turi būti. Jis ragino ne į vaikų amžių, ne į vaikų išmintį ir naivumą. Jis kalbėjo apie užaugusio žmogaus paprastumą, atvirumą ir nuoširdumą, šio charakterio sielos yra didžiausios dangaus karalystėje.
Tokios sielos yra didžiausios ir žemėje. Jos atvira širdimi priima Dievo malonę ir tos malonės gausiai gauna, nes tarp jų ir Dievo paprastai nėra kliūčių. Jos yra rūpestingos niekam nenusikalti. Jei kuo nors nusikalsta, jos yra skubios susitaikyti. Jos yra atlaidžios kiekvienam žmogui. Jos noriai priima ne tik Dievo, o ir žmonių gerą žodį. Jos nori gero visiems ir to gero siekia.
Tos vaikiškai paprastos sielos yra jautrios kitiems žmonėms ir todėl gailestingos. Jų darbas ir auka yra pagrindas beveik visų darbų, kiek tik jų yra žemėje iš artimo meilės.
Kadangi atvira širdimi ir su ypatingu pasitikėjimu tokios sielos priima Dievo žodį, tai Dievas teikia joms daug išminties teisingai suprasti dalykų vertę ir savo išmanymą pritaikyti praktikos gyvenime. Jie išmintingai tvarko ne tik savo privatų gyvenimą, bet yra visokių gerų darbų kūrėjai ir rėmėjai. Kokį įdomų gautume vaizdą, jeigu kas aprašytų charakterius visų laikų ir viso pasaulio nors pačių didžiausių dvasios kultūros ir labdaros institucijų kūrėjų ir rėmėjų. Mes pamatytume, kokia didelė asmenybė yra paprastos, atviros ir nevylingos sielos žmogus. Paprastai tos kūdikiškos paprastos sielos žmonės yra tie idealistai, kurie pajėgia numirti kankiniais už Dievą, už savo sielą, karo lauke iš patriotizmo, motina už savo kūdikius ir t.t.
Dievo širdžiai malonaus ir dangaus karalystėje didžiausio žmogaus priešginybė yra pasaulio išdidieji ir pasaulietiškai išmintingieji. Jie išmintimi skaito suktumą, dviveidiškumą, apgaulingą diplomatiją. Jie moka gražiais žodžiais kitus šaukti aukoti ir aukotis. Patys tačiau ne tik neskubūs pirmieji tai daryti, o žiūri, kaip iš tos jų sukurstytos geravalių žmonių minios turėti daugiau pelno. Jie moka žodžiais labai aukštai kelti ir net piniginiai aukštai įvertinti visus savo darbus, pasidarbavimus, nuopelnus visuomenei. Jie reikalauja, kad kiti juos aukštintų ir atlygintų už tai, kad jie kitus ragino į ką nors gera. Tačiau jie niekad nepagalvoja, ką jie veiktų, iš ko gyventų ir į ką taptų panaši žmonija, jeigu visi taptų jiems panašiais.
Kristus, išaukštindamas kūdikiškai nevylingos sielos žmogų, tuo pačiu pasmerkė to nuoširdaus nevylingo žmogaus priešginybę — pasaulietiška prasme gudriuosius ir suktus išminčius.
Dar daugiau ir įsakmiai Kristus pasmerkė visus anų geravalių nevylingų žmonių piktintojus. O tais paprastų sielų piktintojais yra ne tik tie, kurie savo netikusiu elgesiu užgauna jų tikėjimą, jų dorinį jautrumą, bet ir tie, kurie vylingai, net meluodami išnaudoja jų gerumą ir jų pasitikėjimą. Visiems tų kūdikiškos sielos žmonių piktintojams Kristaus sprendimas buvo labai skaudus: „Kas piktina vieną iš tų mažutėlių, kurie į mane tiki, tas vertas, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užnertas jam ant kaklo ir kad būtų nuskandintas jūros gilybėse“ (Mat. 18, 6). Ne tais pasaulio išminčiais ir mažųjų piktintojais paremtas žmonijos gyvenimas. Jie yra tik akmens ant kelio kuriant padorią ir vieni kitais pasitikinčią visuomenę. Ne tokio žmogaus Kristus ieškojo ir jis nori savo malone suformuoti ne tokį žmogų, žmogus pagal Dievo mintį tai vaiko sielos žmogus — nevylingas, nuoširdžiai atviras, vertas visokio pasitikėjimo, paprastas. Jeigu nepasidarysime kaip vaikai, nesukursime pasitikėjimo vieni kitais, neišugdysime meilės vieni kitiems, nesukursime darnios ir susiklausančios visuomenės, kitiems žmonėms būsime pasipiktinimo akmens, neįeisime į dangaus karalystę.
Žmogui į Dievo ir žmonių širdis kelias yra kūdikiškos sielos kelias.
