Ps 65, 1–2. Šlovinkite Dievą džiaugsmo šūksmais, visa žeme, aleliuja; giedokite šlovės giesmę jo vardui, aleliuja; teikite jam iškilmingą garbę, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 65, 3. Sakykite Dievui: „Kokie baisūs tavieji darbai, Viešpatie! Tavo galybės akivaizdoje tau meluos tavieji priešai.“
(Introitas)
Šio sekmadienio Kolektoje Bažnyčia dėkoja Visagaliui Dievui, kad parodo klystantiems vaikams tiesos spindesį ir sugrąžina iš klaidų sutemos bei kartu meldžia, kad mes išmoktume išmintingai atskirti tai, kas yra tinkama ir naudinga Kristaus mokiniams, o kas žalinga ir vengtina. Tokios išminties reikia ypač šiais laikais, kuomet gyvename aplinkoje, kurioje beveik viskas yra priešiška tam, ko moko mūsų tikėjimas.
Epistolės skaitinyje, apaštalas Petras moko, jog geriausiais tikėjimo liudijimas remiasi ne žodžiais, bet doro gyvenimo pavyzdžiu: „Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną.“ Kuomet tikinčiojo gyvenimas nieko nesiskiria nuo netikinčiojo, – kaip bus paskelbta Geroji Naujiena? Tikėjimo tiesos yra sėklos, kurios turi sudygti mūsų kasdienybės dirvoje ir duoti gausių vaisių: „Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingų žmonių nesąmones. Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“. Pirmieji apaštalo Petro laiško skaitytojai gyveno panašiais laikais kaip ir mes, kuomet aplinka aukštino moralinį palaidumą, klestėjo neteisingumas ir stipresniojo teisė, tačiau būtent savo gyvenimo šventumu, pirmieji krikščionys sugebėjo perkeisti to meto visuomenę. Ta pati užduotis laukia ir mūsų.
Šventoji Evangelija mus nukelia į Paskutinės Vakarienės menę, kur Išganytojas prieš eidamas kentėti stiprina ir drąsina savo mokinius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“
Taip, pasaulis džiūgauja, kuomet išveja Kristų, džiūgauja, kuomet įteisina vis naujas nuodėmingumo formas pavadindamas jas lygybės bei tolerancijos vardais, pasaulis džiūgauja, – tačiau šis džiaugsmas yra tarsi girto žmogaus šėlionės, joms pasibaigus ateina neviltis ir tuštuma. Mūsų džiaugsmas, kurio niekas iš mūsų neatims – tai Kristus, visada esantis su mumis.
Dabartinio laiko suspaudimai ir sielvartai yra būtini, kad būtume apvalyti ir sustiprinti. Glauskimės prie Viešpaties esančio savo Bažnyčioje iki pat laikų pabaigos. Dėkokime ir šlovinkime Viešpatį už Jo nuostabius darbus, ištikimai pakelkime kasdienybės vargus ir iššūkius, nes mums nėra ko bijoti, – nebent atsitraukti nuo Kristaus.
Šlovink, mano siela, Viešpatį;
šlovinsiu Viešpatį savo gyvenime;
giedosiu savajam Dievui psalmę,
kol gyvas būsiu, aleliuja.
(Ofertorijus)
