Ps 26, 7 ir 9. Išgirsk, Viešpatie, manąjį balsą, kuriuo šaukiausi tavęs; būk mano pagalbininkas, neapleisk manęs ir nepaniekink manęs, Dieve, mano Išganytojau.
Ps 26, 1. Viešpats manoji šviesa ir mano išganymas – ko gi bijosiu?
(Introitas)
Sekmadienio kolektoje Šventoji Motina Bažnyčia meldžia, kad Viešpats Dievas, kuris mums, savo vaikams, yra parengęs daugybę neregimų malonių, suteiktų mūsų širdims savo meilės dvasios, kurios padedami ir skatinami, mes galėtume šias malones gauti, nes tik Dievo ir artimo meilė yra tas raktas, kuriuo atrakinamas dieviškasis malonių lobynas.
Epistolėje toliau girdime apaštalo Petro pamokymus, kurie nubrėžia kasdieninio krikščioniškojo gyvenimo gaires. O jos yra grindžiamos vieninteliu reikalavimu – artimo meile, kuri yra trumpiausias kelias patikti Dievui. Romi širdis, nesinešiojanti pagiežos bei neapykantos, santūri kalba, pilna meilumo ir padrąsinimo, pavyzdingas elgesys – visa tai yra geriausia evangelizacija kasdienos aplinkoje: „būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs. Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo. Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!“ Artimo meilės darbai ir savitvarda išlaisvina iš susirūpinimo savimi ir padeda mums ramiai pasitikti įvairius išbandymus, kurie mūsų nesugniuždo, bet priešingai – sutvirtina.
Šventoji Evangelija perteikia Kalno pamokslo – krikščioniškosios konstitucijos – pamokymus. Viešpats kviečia iš savo minčių, kalbų ir širdies išvyti bet kokį priešiškumą artimui – norą jį įžeidinėti, smerkti, rūstauti: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį.“
Išganytojas aiškiai pabrėžia, kad Dievui nėra maloni auka to, kurio širdis nėra laisva nuo piktumo ir neatleidimo. Nesakykime, kad tai neįmanoma ir nepasiekiama. Daugybės šventųjų pavyzdys rodo priešingai. Galiausiai pats Viešpats visuomet gailestingai elgiasi su mumis, nors mes nuolat Jį skaudiname savo nedorybėmis.
Atminkime, kad su kantrybe bei romumu visada nugalėsime, o pasiduodami nirtuliui, bambėjimui, - mes tik pabloginsime ką gero esame nuveikę.
Vieno teprašiau Viešpaties, tik vieno tenoriu:
kad apsigyvenčiau Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas.
(Komunijos antifona)
