Tradiciniame kalendoriuje gruodžio 2-oji yra mergelės ir kankinės šv. Bibijonos šventė. Ji buvo įkalinta dėl tikėjimo, o vėliau – dėl to, kad atsisakė paklusti įkalintojo seksualinio pobūdžio paliepimams – buvo mirtinai sumušta švininiais diržais. Jos šventės Mišių kolekta yra tiesiog nuostabi:
Deus, omnium largitor bonorum, qui in famula tua Bibiana cum virginitatis flore martyrii palmam conjunxisti: mentes nostras ejus intercessione tibi caritate conjunge; ut, amotis periculis, præmia consequamur æterna. Per Dominum…
Dieve, visų gėrybių davėjau, kuris sujungei savo tarnaitėje Bibijonoje nekaltybės žiedą su kankinystės palme: malonėk per jos užtarimą sujungti mūsų sielas meile su Tavimi, kad pašalinus pavojus gautume amžinąjį atlygį. Per mūsų Viešpatį...
Ši kolekta mums atskleidžia viską, kas gražiausia romėniškame stiliuje: pirmiausia į Dievą kreipiamasi dėl kokios nors Jo savybės ar tobulumo (šiuo atveju kaip į „visų gėrybių davėją“), paskui Jis pripažįstamas kaip tas, kuris savo šventajam suteikė kokią nors savybę ar tobulumą (šiuo atveju pasinaudojant elegantišku paralelizmu sujungtos „nekaltybės žiedo“ ir „kankinystės palmės“ dovanos); remdamiesi Jo gerumu ir jos užtarimu, tuomet prašome Jį padaryti mums tai, ką Jis padarė jai, būtent: „sujungti mūsų sielas meile su Tavimi, kad pašalinus pavojus gautume amžinąjį atlygį“. Vos keliomis glaustomis frazėmis perteikiamas ištisas krikščioniškojo gyvenimo portretas.
Jos Mišių skaitinys (iš bendrinio „Me Expectaverunt“) yra vienas iš tų nuostabių senojo apeigyno atvejų, kai visas skaitinys yra malda:
„Šaukiau: „Tu, VIEŠPATIE, esi mano tėvas!
Nepalik manęs vargo prispausto,
kai esu bejėgis gintis nuo įžūliųjų.
Visados šlovinsiu tavo vardą
ir giedosiu padėkos giesmes“.
Mano malda buvo išklausyta,
nes tu išgelbėjai mane nuo žūties
ir išvadavai mane iš vargo.
Užtat ir dėkoju tau bei šlovinu
ir garbinu VIEŠPATIES vardą.“ (Sir 51, 10-12)
Dažnai straipsniuose atkreipiu dėmesį į tai, kad senosiose Mišiose skaitiniai skaitomi taip, tarsi tai būtų maldos Dievui, nors jie taip pat yra ir mums skirti pamokymai. Mes keliame aukštyn Jo įkvėptus žodžius, kad pagerbtume Jį, dėkotume Jam už šį pamokymą, prašytume Jo malonės ją įvykdyti. Neretai Biblijoje sutinkame šventus vyrus, primenančius Dievui Jo pažadus ir kad Jis šių pažadų „laikytųsi“! Tačiau būna ir ypatingų momentų, kuomet pamoka yra malda tiesiogine ir akivaizdžia prasme. Tokiais momentais pamokymą skaitančio kunigo ar subdiakono stovėjimas atsisukus į liturginius Rytus atrodo ypač tinkamas.
Gruodžio 3-ąją minima šv. Pranciškaus Ksavero, misijų globėjo, šventė. Kaip dažnai nutinka, matome gana įdomų ir ryškų skirtumą tarp senosios kolektos ir [per liturginę reformą] pakeistos Novus Ordo kolektos.
Tradicinė kolekta:
Dieve, kuriam atrodė gera palaimintojo Pranciškaus pamokslais ir stebuklais sutelkti į savo Bažnyčią indų tautas, maloningai suteik, kad ir mes, garbinantys jo šlovingus nuopelnus, sektume jo dorybių pavyzdžiu. Per mūsų Viešpatį...
1969 m. kolekta:
Dieve, kuris šventojo Pranciškaus Ksavero pamokslais laimėjai sau daugybę tautų, suteik, kad tikinčiųjų širdys degtų tokiu pat uolumu dėl tikėjimo ir kad Šventoji Bažnyčia visur džiaugtųsi palikuonių gausa. Per mūsų Viešpatį...
Naujojoje oracijoje nėra nieko heterodoksiško (ir tikrai malonu matyti, kad čia teigiamai minimas „uolumas“). Tačiau atkreipkite dėmesį, kaip naujakalbė išstūmė „stebuklus“ ir „jo šlovingų nuopelnų“ garbinimą; kaip joje nebesakoma, kad Dievui „atrodė gera“ veikti per šventąjį, pabrėžiant dieviškosios malonės pirmenybę; ir kaip joje tautų telkimas į Bažnyčią, kuris yra tvirta nuostata, pakeistas „palikuonių gausa“, kas nebeturi tokio paties orumo. Apibūdinčiau naująją kolektą kaip mažiau vertikalią, hagiocentrišką ir antgamtinę. Iš tiesų tokia yra bendra Pauliaus VI naujojo apeigyno tendencija, atitinkanti horizontalųjį humanizmą ir modernizmą, dėl kurių jis ir kiti liturgijos reformuotojai liūdnai pagarsėjo.
Likę šiai šventei skirti tradicinių Mišių tekstai nėra per daug ypatingi ir paimti iš įvairių bendrinių tekstų. Tačiau verta atkreipti dėmesį į genialų sprendimą epistolei priskirti tą patį skaitinį (Rom 10, 10-18), kuris vos prieš kelias dienas buvo skaitomas šv. Andriejaus šventės Mišiose.
Šiame skaitinyje pirmiausia triuškinama protestantų pozicija:
„Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“
Kitaip tariant, apaštalus siunčia Kristus, o jie savo ruožtu siunčia savo įpėdinius, suteikdami jiems įgaliojimus per šventimus ir jurisdikciją, ir tai tęsiasi iki misionierių, tokių kaip šventasis Pranciškus Ksaveras, kuris „ateina ne savo vardu“, bet Kristaus ir Jo Bažnyčios vardu. Pats skaudžiausias klausimas, kokį tik galima užduoti protestantų pastoriui, yra šis: „Kas tave siuntė skelbti Kristaus Evangelijos?“ Gali būti, kad jie nurodys žmogų, kuris juos paskyrė pastoriumi, ir tokiu atveju tą patį klausimą galima pakartoti ir jam; o galbūt jis pasakys, kad jį siuntė Kristus arba Šventoji Dvasia. „Na, tuomet koks yra jūsų įrodymas, kad jus siuntė pats Kristus? Ar norite pasakyti, kad Jis jums pasirodė ir jus pamokė, kaip tai padarė šventajam Pauliui? Ir kad esate padaręs ir galite daryti stebuklus savo teiginiui pagrįsti?“
To paties skaitinio naudojimas lapkričio 30 d. ir gruodžio 3 d. pabrėžia Bažnyčios apaštališkumą, kuris yra jos „ad gentes“ misijos šaknys ir patvirtinimas. Tad labai derama, kad jis pirmiausia skaitomas per didžio Rytų Bažnyčios, turinčios tuos pačius apaštališkuosius pagrindus kaip ir Romos Bažnyčia, globėjo šventę, o paskui per didžiojo Kontrreformacijos jėzuito šventę! Jie vienodai priklauso vienai Kristaus Bažnyčiai, už kurios ribų yra tik vilkai avių kailyje.
Laiške (taip pakartojama žinia, siekiant ją pabrėžti – dar vienas puikus usus antiquior bruožas, suprantant, kad kartojimas yra stiprybė, o ne silpnybė) taip pat sugriaunama madinga universalizmo erezija, nes pradžioje sakoma, kad išgelbėjami tie, kurie „tiki širdimi ir išpažįsta lūpomis“; kad kiekvienas, kuris „šaukiasi Viešpaties vardo“, bus išgelbėtas; kad tai neįvyks, jei neateis pamokslininkas ir nepaskelbs jiems Evangelijos; kad tikėjimas ateina klausantis žodžio; ir galiausiai, kad „NE VISI paklūsta Evangelijai“.
Šventasis Paulius labai stengiasi siekdamas perteikti mintį, kad išgelbėjimas yra dovana, kurią Kristus per savo Bažnyčią dovanoja tiems, kurie ją aktyviai priima – ir ne kitaip. Atsiprašau, posusirinkiminis baltazarianizme: mes „nedrįstame tikėtis, kad visi žmonės bus išgelbėti“, nepriklausomai nuo to, ar jie tiki Kristų, ar ne (nes visiškai akivaizdu, kad daugybė žmonių, prieš palikdami šį gyvenimą, Kristumi netiki). Veikiau tikimės ir meldžiamės, jog visi žmonės išgirs jiems skelbiamą Dievo žodį ir tikėjimu jį priims, kad taip galėtų būti išgelbėti Kristaus malone.
