Ps 26, 1 ir 2. Viešpats mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko turėčiau bijotis? Viešpats – manojo gyvenimo gynėjas – dėl ko drebėsiu? Manieji priešai, kurie mane engia, silpsta ir žūva.
Ps 26, 3. Jei prieš mane stos kariaunos, manoji širdis nebijos.
Šio sekmadienio Mišių kolekta mums primena būtinybę melsti Viešpatį, kad suteiktų mūsų laikams taiką bei ramybę, idant nevarginami išorinių suspaudimų, galėtume Jį garbinti. Šis prašymas ypatingai turi kilti iš mūsų širdžių dabar, kuomet išgyvename didžiulius neramumus mūsų pašonėje. Melskime, kad Visagalis pasigailėtų mūsų ir atitrauktų karo rykštę.
Kartu didysis Tautų Mokytojas bei Ugdytojas apaštalas Paulius mums primena, kad dabartinio laiko kentėjimai yra būtini ir juos turime priimti su kantrumu ir ramybe, nes mūsų laukia visa pranokstanti amžinoji garbė. Ne tik žmonija, bet ir visa kūrinija kenčia laukdama visų dalykų atnaujinimo meto: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. <...> ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis.
Žvelgiant į Šventąją Evangeliją, paaiškėja, kad visos mokinių pastangos be Jėzaus, yra bergždžios: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome“ Jėzus nesako, kad jūs ne taip žvejojote, ne ten užmetėte tinklus, ne tokiu būdu, kokiu reikėtų, bet tik paliepia: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.
Viešpats neduoda lengvai sukramtytų atsakymų, kodėl kartais reikia patirti nevaisingumo naktį, kuomet rodos, jog turėjo puikiai pavykti: viskas atlikta teisinga, yra reikiami žmonės, reikiamos priemonės – o tinklai tušti.
Dieviškoji Apvaizda leidžia patirti savo žmogiškos išminties ribotumą ir menkumą, ne tam, kad nustotume stengtis, bet, kad suvoktume, jog galiausiai esame tik Viešpaties įrankiai, vykdantys Jo Valią, o ne įgyvendinantys savo sukurtus verslo planus.
Galbūt ši nevaisingumo naktis, kuri apėmusi šiandienos Vakarų pasaulio Bažnyčią yra ženklas, jog per daug remiamasi vien savo jėgomis, struktūromis, evangelizacinėmis programomis ar prognozėmis.
Ar nevertėtų vėl iš naujo išgyventi tai, kas bibline kalba vadinama „baime ir drebėjimu“ – tai ką patyrė žvejys Petras: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“
Jei nebelieka vietos slėpiniui, šventumui ir anapusybei – tuomet nebelieka vietos ir Viešpaties veikimui.
Jei šventoji liturgija virtusi tik žmonių, kuriuos vienija bendra idėja, susirinkimu, o vienuolynai tapo svečių namais tiems, kurie nori pailsėti „nuo pasaulio“ – tuomet nebeišgyvenamas Kito patyrimas. Jei patys nepatiriame virpulingo Šventybės prisilietimo, tuomet nieko negalime pasiūlyti ir pasauliui, nes pasaulio tuštuma yra mumyse. Kam galvojama kaip skelbti Kristų, jei Jo skelbėjai patys nėra pažinę ir pamilę Kristaus.
Pirmiausia esame pašaukti būti Dievo Šlovės garbintojai šiame pasaulyje: turime garbinti Jį už tuos, kurie negarbina, mylėti už tuos, kurie nemyli, atsiprašyti už tuos, kurie Jį įžeidinėja.
Ten, kur garbinamas Dievas, kur teikiama pirma vieta Jam, ten Jis pats parūpina Jo Darbo tęsėjų: „O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.“
Atlikime kas mūsų galioje, visa kita patikėdami Viešpaties valiai.
Skirkime Viešpačiui pirmą vietą.
Ps 12, 4–5. Apšviesk manąsias akis,
kad niekada neužmigčiau mirtyje;
kad niekada nesakytų mano priešas: „Įveikiau jį!“
