Visi šventieji sutaria, kad kas nežengia Dievo takais į priekį, tas eina atgal. Šį posakį arba, tiksliau tariant, šią aksiomą[1], panagrinėsime kiek plačiau. Tebūna ji mums tinkama priemonė, raginanti kasdien sparčiai žengti tobulumo link. Ir iš tiesų, kas gali nusigręžti nuo laimingai pradėto darbo, ypač žinodamas, kad Išganytojas tam prieštarauja? Išganytojas sako: „Nė vienas, kurs prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Vadinasi, nė vienas netinka Dievo karalystei, kuris, pradėjęs žengti tobulumo keliu, dairosi atgal. Šie Kristaus žodžiai tikrai verčia žmogų rimtai susimąstyti. Ir šv. Augustinas panašiai kalba: „Mes negrįžtame atgal, kol siekiame to, kas yra prieš mus. Bet jei mes pradedame stoviniuoti, dairytis, tuoj imame grįžti atgal, nes kas neina į priekį, tas grįžta atgal. Dėl to, jei nenorime eiti atgal, turime visuomet žengti į priekį“[2].
Tą pačią mintį beveik žodis į žodį pakartoja ir šv. Grigalius, šv. Auksaburnis, popiežius šv. Leonas ir daugelis kitų šventųjų. Tą dalyką jie paliečia gan dažnai. Šv. Bernardas šią temą savo laiškuose[3] pamini ypač dažnai. Jis kreipiasi juose į apsileidusius ir aptingusius vienuolius (žinoma, tas tinka ir ne vienuoliams), kurie savo kasdieniniu gyvenimu yra patenkinti ir nė kiek negalvoja apie pažangą siekiant tobulumo. Jis tokius vienuolius tiesiai klausia: „Vienuoli, ar tu nori eiti į priekį (t. y. žengti iš dorybės į dorybę)? – Ne! – Tai gal nori grįžti atgal? – Irgi ne! – Tai ko tu nori? Gal atsakysi: „Aš noriu pasilikti toks, koks dabar esu, aš nenoriu būti nei geresnis nei blogesnis“. Vadinasi, taip kalbėdamas, tu nori pasaulyje negalimo dalyko, – kas gi pasaulyje yra pastovu?!“ Ir iš tikrųjų nieko nėra pastovaus, išskyrus tik vieną Dievą, „kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok l, 17). Ir tiktai Jis vienas tegali pasakyti: „Nes aš Viešpats ir aš nesikeičiu“ (Mal 3, 6). O visa kita pasaulyje mainosi ir keičiasi. „Šitie žus, tu gi pasiliksi ir visa kaip drabužis pasens. Kaip apdarą tu pakeiti juos, ir jie pasikeičia; tu gi esi tas pats, ir tavo metams nėra galo“ (Ps 101, 27–28).
Ypač Jobas pabrėžia žmogaus nepastovumą: „Bėga kaip šešėlis ir niekados nepasilieka tame pat stovyje“ (Job 14, 2). Šv. Bernardas vėl klausia: „Bet ar Kristus, kol gyveno žemėje ir su žmonėmis tiesioginių santykių turėjo, pasiliko stovėti vietoje?“[4] Į šį klausimą puikiai atsako šv. Lukas Evangelistas: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Vadinasi, juo Kristus labiau brendo, tuo labiau pasižymėjo savo išmintimi ir šventumu. Pranašas apie Jį sako: „kaip milžinas, bėgdamas keliu“ (Ps 18, 6).
Taigi, jeigu norime su Kristumi pasilikti, turime taip pat ir Jo keliais eiti. Šv. Jonas sako: „Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jn 2, 6). Šv. Bernardas sako: „Jeigu tu sustosi, Kristus nueis. Tada tu ne tik neprisiartinsi prie Jo, bet dar toliau nuo Jo atsitolinsi“. Jokūbas sapnuodamas matė laiptus ir jais laipiojančius angelus, kurie nestovėjo vietoje, bet nuolat laipiojo čia aukštyn, čia vėl žemyn (žr. Pr 28, 12). Tai mums duoda suprasti (kaip aukščiau moko šv. Bernardas), kad šiame gyvenime dorybių kelyje jokio vidurio negali būti: kas nekyla aukštyn, tas krenta žemyn, ir kas nežengia į priekį, tas tuo pačiu metu jau eina atgal. Čia lygiai tas pats atsitinka, kaip ir su įsibėgėjusiu tam tikru tekėlu: jei jį norėsi staiga sustabdyti, jis tuoj ims suktis atgal. Kasijonas liudija, kad tą patį kalbėdavo ir abatas Teodoras. Jis sako: „Mes turime visados būti atsidavę dorybėms ir nuolat jas lavinti, kad, užuot žengę tobulumo keliu į priekį, neimtumėme apsileisti. Siela nemėgsta visuomet būti vienoje vietoje: jei ji neauga dorybėse, kenčia nuostolį, jei nedidėja, tai mažėja. O neturint troškimo be atvangos žengti į priekį tobulumo link, tykoja nemažas pavojus visai paslysti“[5].
Šventieji Tėvai tai parodo dar aiškiau ir vaizdingiau, papildydami parinktais pavyzdžiais bei palyginimais. Kasijonas duoda štai kokį palyginimą: „Tas, kuris eina dorybių keliu, yra panašus į žmogų, brendantį ar plaukiantį sraunios upės vaga prieš vandenį. Jeigu jis tiktai kiek nurims ir nesistengs irtis prieš srovę, tučtuojau atsidurs labai rimtame pavojuje, nes vilnys, be abejo, tuoj jį pagaus, parblokš ir nusineš į jūrą. Lygiai tas pats atsitinka ir dvasios gyvenime, kur žemieji kūno geiduliai stoja mums skersai kelio. Šis kelias taip pat yra sunkus ir pavojingas, kaip ir minėtos upės vilnys. Ir jeigu mes prieš palinkusią į blogą mūsų prigimtį nekovosime, jeigu nesirūpinsime žengti tolyn dvasios gyvenime, tuoj būsime pašėlusio mūsų geidulių sūkurio įtraukti į gelmes“. Šis palyginimas yra šv. Grigaliaus užrašytas.
Ir pats Kristus sako: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Todėl kovodami su savo netvarkingais polinkiais, visuomet turime budėti ir negailėti sau prievartos, kad užkopę ant tobulumo laiptų, nenukristume žemyn ir neprarastume to, ką jau esame įsigiję. Šventieji Jeronimas ir Jonas Auksaburnis atstovauja bendrai Šventųjų Tėvų bei teologų nuomonei, kurią šv. Tomas išreiškia, kalbėdamas apie vienuolių luomą. Jis sako, kad vienuoliai yra tobulumo luome. Tačiau nereikia manyti, kad žmogus, vos įstojęs į vienuolyną, jau iš karto yra tobulas. Ne, čia jis turi nuolat siekti tobulumo. Ir tas, pasak šv. Tomo, kuris tobulumo nesiekia ir nė kiek juo nesirūpina, nėra tikras vienuolis, nes jis nevykdo vienuolių luomo pareigos. Aš čia nenagrinėsiu, ar padarytų mirtiną nuodėmę tas vienuolis, kuris sakytų: „Man pakanka, jei aš laikausi Dievo įsakymų ir savo įžadų, o kitų taisyklių, kurios manęs nesaisto sunkia nuodėme, aš nepaisau“, nes dėl to net ir patys Šventieji Tėvai nesutaria. Vieni jų tvirtina, kad taip apsileidęs vienuolis sunkiai nusideda, kiti – kad tik lengvai, išskyrus atvejį, kada vienuolis taip sakytų su panieka. Iš to seka tik viena išvada, su kuria visi sutinka: toks vienuolis negali nešioti gero vienuolio vardo, nes jis savo blogu pavyzdžiu piktina kitus ir pats save stato į mirtinos nuodėmės pavojų. Juk ir Šv. Rašte pasakyta: „Kurs nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls“ (Sir 19, 1). Taigi to mums ir užtenka įsitikinti, kad toks vienuolis nebeina į priekį, bet žengia atgal ir šalinasi iš savo luomo.
Kad tai dar aiškiau pavaizduotų, šv. Jonas Auksaburnis prideda: „Jeigu tu turėtum tarną, kuris nevogtų, neloštų kortomis, nebūtų girtuoklis, o būtų ramus, blaivus, ištikimas ir be kitų panašių ydų, bet kad jis, nors ir turėdamas tokių gerų savybių, per dienų dienas sėdėtų ir nieko nedirbtų, ar tu jį už tai aštriai nebartum? Ir iš tikrųjų! Nors jis nieko blogo nedaro, tačiau jau tuo yra negeras, kad nieko nedirba“[6]. Arba, kad ir ūkininkas, kuris šiaip būtų teisingas ir doras žmogus, bet nieko neartų, nesėtų ir kitų ūkio darbų nedirbtų, tik susikišęs rankas į kišenes ramiai sau vaikščiotų ar sėdėtų be darbo, – tokio ūkininko visi nekęs ir savo bičiuliu nelaikys. Nors jis būtų geras ir doras žmogus, bet savo kaimynams būtų kaltas tuo (ir teisingai!), kad jis, būdamas ūkininkas, neina savo pareigų. Pagaliau, jei tu turėtum ranką, kurios nors tau ir neskaudėtų, bet ji būtų suparalyžuota, ir tu negalėtum jos tinkamai valdyti, ar to nelaikytum didele nelaime? Taip pat yra ir dvasios gyvenime. Vienuolis, kuris vienuolyne tiktai tinginiauja rankas sudėjęs ir nė kiek nesirūpina savo dvasine pažanga, yra vertas didžiausio papeikimo dėl to, kad jis neina savo šventojo pašaukimo pareigų, nes nieko gero nedaryti reiškia tą patį, kaip ir daryti bloga, o neiti į priekį – tą patį, kaip ir žengti atgal.
Argi galima girti tokią dirvą, kuri, kad ir puikiausiai įtręšta bei įdirbta, atneša menką derlių? Ir jeigu tavo širdies dirva, taip puikiai parengta, Dievo malonės lietumi palaistyta ir tiesos saulės spinduliais apšviesta bei sušildyta, vis dėlto neduotų gero derliaus ar būtų visiškai bevaisė, argi tai nebūtų pasigailėtinas dalykas? Ar galėtų egzistuoti mažesnė blogybė už anos dirvos nevaisingumą? Dėl to ir Psalmininkas skundžiasi: „Jie atsilygindavo man piktu už gerą, vedė į nusiminimą mano sielą“ (Ps 34, 12). Čia ir glūdi mūsų poelgių blogumas, kad atsilyginame piktu už gerą Tam, kuriam mes esame tiek daug skolingi, Tam, iš kurio dosnios rankos tiek daug malonių esame gavę.
Kad dar plačiau šią temą atskleistų, šv. Tėvai pateikia dar ir kitą palyginimą. Atviroje jūroje tiek didžiulė audra, tiek ir visiškas štilis buriniams laivams yra gan pavojingi. Jūrininkai, nesulaukdami pakylančio vėjo ir negalėdami leistis į kelionę, palengva suvalgo visą maistą, kurį su savimi turi pasiėmę, ir taip pasilieka jūros viduryje be maisto ir, nori to ar ne, turi pažvelgti badui į akis. Panašiai atsitinka ir šio gyvenimo jūrininkams, plaukiantiems į amžinybės uostą. Jie taip pat turi ko labai bijoti: tai nedarbo meto, kaip kad jūrininkai bijosi jūros ramumo. Kitaip jų vargais negalais surinktas mažytis dorybių išteklius, kaip tų jūrininkų maistas, beregint išnyks, ir jie, smarkesnei pagundai užėjus, pasijus iš savo dorybių jau jokios pagalbos nebeturį. Tad vargas tam, kuris mėgsta tik nedarbą ir ramybę dvasinio gyvenimo kelyje.
Tautų Apaštalas sako: „Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos?“ (Gal 5, 7). Įstojęs į vienuolyną, tu gerai ir uoliai pradėjai žengti tobulumo keliu, tad ko dabar ilsiesi? „Jūs jau esate sotūs, jau turtingi“ (1 Kor 4, 8), sako Apaštalas. Tu jautiesi esąs veteranas, tu įsivaizduoji, kad savo tobulumui pasiekti esi jau pakankamai pasidarbavęs, tad dabar liko tiktai ilsėtis. Bet pagalvok, kaip toli tau dar reikia nueiti! „Tau lieka dar tolimas kelias“ (3 Kar 19, 7). Tad pagalvok: tavo kelionėje dar pasitaikys daug progų, kur labai prireiks ir nuolankumo, ir kantrybės, ir apsimarinimo (savęs išsižadėjimo), ir meilės, ir abejingumo žemiškoms gėrybėms. O priėjęs kelio galą, tu tikrai pasijusi esąs beginklis, beturtis ir vargšas.
[1] Aksioma – tai tokia tiesa, kuriai nereikia paaiškinimo (ji ir savaime visiems suprantama), kaip antai: 2X2=4 (ne 5 ar 6). Red.
[2] S. Augustini epist. 143 ad Demetriaem virg.
[3] Epist. 253 et 341.
[4] S. Bern., Epist. 254.
[5] Cassian., Collatione 6 Abb. Theodor., c. 14.
[6] Serm. de virt et vit.
