Pamokslas, pasakytas per liaudies misiją 1919 m. gruodžio mėn. Šv. Liudviko bažnyčioje, Miunchene.
Mano mieli vyrai ir moterys!
Per praėjusias dienas mums buvo primintas mūsų galutinis tikslas, mūsų amžinoji paskirtis, kuri yra ta, kad mes tarnautume Dievui ir būtume su Juo amžinai laimingi. Mes tada girdėjome apie nuklydimą nuo savo galutinio tikslo, mes kažką girdėjome apie sunkiąją nuodėmę. Karčiausi sunkiosios nuodėmės vaisiai yra pragaras. Tegul jis būna mūsų šiandieninio apmąstymo tema. Aš galiu jus užtikrinti, kad nejaučiu malonumo ir nesiekiu sukelti kitiems žmonėms baimės, net jei ji būtų išganinga baimė. Bet man čia nutinka kaip geram tėvui, kuris savo vaikams kartais turi būti nemalonus. Šią akimirką vaikams tai yra skausminga, bet vėliau, kai vaikai įgaus proto, jie džiaugsis, kad tėvas kartais buvo nemalonus.
O dabar, mano mieli vyrai ir moterys, šitą dalyką mes norime kartu trumpai apmąstyti!
Pirma: pragaras yra.
Antra: kas yra pragaras?
Pragaras yra. Kas mums tai sako? Tai mums sako protas ir pats mūsų Išganytojas. Čia trumpa mintis, kuri turėtų mums viską paaiškinti. Sąžinės balsas mums sako, kad yra įstatymų, kurie įrašyti į žmonių širdis. Ir šitie įstatymai gali būti duoti tik amžinojo įstatymo davėjo, Dievo. Taigi, yra Dievas, kuris davė žmonijai šiuos įstatymus. Bet protingas įstatymų davėjas turi norėti, kad jo įstatymai būtų apsaugoti. Būtų prastas įstatymų davėjas, kuris tik sukurtų įstatymus ir jam būtų vis tiek, ar į juos kreipiamas dėmesys ar ne. Ir jeigu Viešpats Dievas davė įstatymus, tada Jis taip pat turėjo nustatyti atlyginimą ir bausmę tiems, kurie laikosi įstatymų arba juos pažeidžia. Tai vadinama įstatymo sankcija. Be sankcijos įstatymas neturi absoliučiai jokios reikšmės ir vertės. Kur nėra įstatymo sankcijos, įstatymas savaime žlunga. Taigi, Viešpats Dievas yra be galo išmintingas įstatymų davėjas, ir todėl Jis turėjo nustatyti sankcijas, atlyginimą ir bausmes.
Ką mums sako protas, tą nedviprasmiškai sako ir Šventasis Raštas: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41) Dabar aš gerai žinau, kad visuomet buvo ir yra žmonių, kurie iškreiptai suvokia šiuos žodžius ir tada pareiškia: „Taip, šitų žodžių negalima priimti paraidžiui. Šitas žodelis amžinai reiškia ilgą, sunkią, bet ne nesibaigiančią bausmę. Šitą žodelį reikia suprasti perkeltine prasme.“ Bet, mano mieli klausytojai, viskas prieštarauja tokiai nuomonei. Pirma, mūsų dieviškasis Išganytojas paskelbia sprendimą. Mes žinome, kad pirmas reikalavimas, kurio laukiame iš sprendimo, yra kad sprendimas būtų aiškus, apibrėžtas ir tiksliai išreikštas. Ten nereikia sąvokų perkeltine prasme, bet pirmas reikalavimas yra aiškumas. To reikalaujama net iš žemiško sprendimo, bet čia juk kalbama apie pasaulio Teisėjo sprendimą, apie sprendimą, turintį didžiausią pasekmę laikui ir amžinybei. Ir todėl dieviškasis Išganytojas, amžinasis Teisėjas, negalėjo į savo sprendimą įtraukti žodžių perkeltine prasme. Antra, ir tai yra dar aiškiau, dieviškasis Išganytojas kartą pasakė: „Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 46). Bet niekada protingam žmogui neatėjo į galvą mintis suabejoti, kad amžinąjį gyvenimą reikia suprasti tikrąja žodžio reikšme kaip amžinąją laimę. Na, jeigu šiuo atveju aš šitą žodį turiu suprasti taip, kas man tada duoda teisę, kai kalbama apie amžinąją bausmę, sakyti, kad šį kartą reikia suprasti perkeltine prasme?
Mano mieli vyrai ir moterys! Tai yra negarbinga. Niekada negalima ramia sąžine to ginti. Kas galėtų abejoti šių žodžių tikrąja prasme, jeigu dieviškasis Išganytojas pats juos paaiškina? Aš jums priminiau šiuos žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“ (Mk 9, 43). Bet dabar aš jūsų klausiu: kokia gi yra ugnis, negęstanti ugnis? Tai yra ugnis, kuri dega, visuomet dega ir nepaliauja degti. Bet ugnis, kuri nepaliauja degti, yra amžina ugnis tikrąja to žodžio prasme.
Po šitų aiškių žodžių apie pragaro bausmės amžinybę mums lieka tik arba – arba. Arba Kristus yra melagis, arba, mano mieli draugai, jeigu Kristus, amžinoji Tiesa, sako: „Pragaras yra“, kokia iš to nauda, jeigu bet koks profesorius iš katedros arba savo raštuose nori visomis įmanomomis priemonėmis išsisukti pats ir išsukti kitus nuo amžinosios pragaro bausmės? Kokia gi tau iš to nauda? Tuo tarpu Kristus, amžinoji Tiesa, sako: „Pragaras yra.“ Arba kokia tau iš to nauda, jeigu dirbtuvėje arba gamykloje prie alaus bokalo juokiamasi iš amžinosios pragaro bausmės, taip, kokia gi tau nauda? O tuo tarpu Kristus, amžinoji Tiesa, teigia: „Yra pragaro bausmė.“ Todėl, mano mieli draugai, paaiškinsime šiandien trumpai ir aiškiai: Kristus, amžinoji Tiesa, mums sako nedviprasmiškai aiškiai: „Yra amžinos pragaro bausmės.“
Bet sakoma: „Dievas yra teisingas, Jis negali nubausti už vieną nuodėmę, vieną klaidą, vienos akimirkos nusikaltimą amžinąja bausme. Bausmė turi atitikti tam tikrą klaidą, kaltę.“ Taip, tą patį ir mes sakome. Bausmė turi atitikti kaltę, bet ne kaltės trukmę. Kitaip ar reikėtų nusikaltėlį, kuris, šaltakraujiškai sugalvojęs, sušaudė žmogų tik per kelias akimirkas, uždaryti į sunkiųjų darbų kalėjimą? Kas visame pasaulyje galėtų paneigti tokį nuosprendžio teisėtumą? Jeigu vienas žmogus nužudo kitą, tada mes nelaikome per sunkia bausme, jeigu tas turi leistis uždaromas visam gyvenimui į sunkiųjų darbų kalėjimą, nors nusikaltimas truko tik vieną akimirką. Taigi, bausmė turi atitikti ne nusikaltimo trukmę, bet nusikaltime slypinčią blogybę.
Tada aš jūsų klausiu: kokia blogybė yra nuodėmėje? Kas sunkiai nusideda, su aišku supratimu peržengia Dievo apreikštą įstatymą. Taigi, nusidėjėlis kojomis spardo be galo šventas Dievo teises. Jis prieštarauja be galo didelei didybei. Ir tai yra be galo didelis nusikaltimas. Tame yra be galo didelis blogis ir todėl tokios bausmės. Kiti sako: „Bet Dievas yra gailestingas. Kaip Dievas gali padaryti žmogiškas sielas amžinai nelaimingas?“
Mano mieli vyrai ir moterys! Aš galiu jums pasakyti: Dievui šlovė ir padėka, kad Jis yra gailestingas. Jeigu aš šį vakarą būčiau pakviestas pas sunkų ligonį ir ten paaiškėtų, kad tas vargšas žmogus savo gyvenime darė vieną nuodėmę po kitos, jeigu man taptų aišku, kad visas jo gyvenimas buvo viena didelė nuodėmė, bet jeigu aš tada pamatyčiau, kad dėl to jis gailisi, kad jam skaudu nugyvenus tokį klaidingą gyvenimą, ir jeigu aš pamatyčiau, kad tas žmogus tada taptų silpnadvasis ir nusimintų, taip, mano mieli vyrai ir moterys, tada aš jam pasakyčiau: „Mano mielas drauge! Turėkite pasitikėjimo! Jums dabar tikrai yra liūdna, bet dabar jūs turite tikros geros valios. Todėl pasitikėkite, Dievas yra gailestingas.“ Dabar pasakysiu priešingai.
Jeigu žmogus nenori, jeigu žmogus per savo paties didelę ir sunkią kaltę taip dažnai atstūmė gelbstinčią Dievo ranką, jeigu žmogus, taip, taip dažnai per sunkią kaltę tapo Dievo pasmerkimo indu! Taip, tada toks žmogus negali skųstis, jeigu jis patiria visą Dievo teismo bjaurumą su visu jo griežtumu. Dievas yra gailestingas. Bet Jis taip pat be galo teisingas. „Tu teisus, Viešpatie, teisūs tavo sprendimai“ (Ps 119, 137).
Mano mieli vyrai ir moterys, mums, kurie stovime ant savo šventos religijos pagrindo, lieka tik viena: atlikti tikėjimo aktą pripažįstant šitą pagrindinę krikščionybės tiesą. Net jeigu tiesa yra baisi ir siaubinga, ji yra geradarybė žmonėms, kurie be tos perspektyvos dėl lengvabūdiškumo ir paviršutiniškumo visai nebesiorientuoja. Ačiū Dievui, kad žmogus turi tokią ribą, kurios jis niekada protingai negali peržengti. Todėl mes atliekame tikėjimo aktą, pripažindami šitą pagrindinę mūsų religijos tiesą. Taip, mano Dieve, aš tikiu pragaro bausmės amžinumu, kadangi taip pasakei Tu, kuris esi amžinoji ir neklystančioji Tiesa.
Bet kas yra pragaras?
Dabar jūs neturėtumėte laukti, kad aš prieš jūsų akis kurčiau visokius vaizdus. Žiūrėkite, aš to negalėčiau, net jeigu norėčiau, kadangi esu per daug blaivus žmogus, kad pasilikčiau fantazijose. Ir visai nereikalinga kurti fantazijos vaizdų. Pragaras yra pakankamas siaubas, prie jo nieko nereikia pridėti. Kas padaro pragarą tokį siaubingą? Pragaras yra siaubingas, nes jis yra vieta be Dievo. Kartą sutikau žmogų, kuris man sukėlė slogų įspūdį. Šitas žmogus man papasakojo, ką turėjo širdyje. Jis sakė, kad jautėsi pašauktas kažkam visiškai kitkam, bet sąlygos susidarė tokios, kad jis buvo pastūmėtas į savo profesiją. Ir dabar jis jautėsi mirtinai nelaimingas. Aš pabandžiau šitą žmogų paguosti. Bet tada pagalvojau: jeigu žmogui gali būti taip sunku apsirikus pasirenkant laikinąją profesiją, kaip tada bus žmogui, jeigu jam ateis aiškus supratimas, kad jis nepasiekė savo amžinosios paskirties? Mano Dieve! Tu, vargšas ir nelaimingas žmogau! Niekada nepamatysi išsipildžiusio savo esminio ir tikro buvimo tikslo. Kas dabar yra galutinis mūsų tikslas? Tai Dievulis. Nes Jis mus sukūrė. Jis sukūrė mus sau ir „nerami yra mūsų širdis, kol nepailsi Tavyje“. Kai siela atsiskiria nuo kūno, ji su nesulaikoma jėga veržiasi į Dievą, kad susivienytų su savo galutiniu tikslu. Ir tada šitas siaubingas žodis: „Atgal! Šalin nuo manęs!“ Su Kaino pasmerkimo žyme ant kaktos pasmerktasis yra paskirtas klaidžioti be ramybės iš amžinybės į amžinybę.
Pragaras yra vieta be Dievo. Kartą nutiko, kad viena šeima per vieną naktį prarado 20 000 markių. Mažai šeimai tai didelis, sunkus nuostolis. Bet jeigu mirtis kaip vinį iš mūsų šono išplėšia mūsų mylimuosius, ak, tai visiškai kažkas kita. Jeigu žmogui žemiškas, laikinas praradimas taip įsismelkia į širdį, kaip jam bus, jeigu paaiškės, kad jis prarado Dievą, vienintelį, aukščiausiąjį gėrį. Nes Dievas nėra viena tų žemiškų gerovių, kurių praradimas mus taip skaudina, jis yra vienintelis tikras gėris, kuris apima visus tobulumus. Kuo mes čia, žemėje, kilniu ir mylimu gėrėjomės, tai vis tik silpni Dievo didingumo, grožybės ir maloningumo atvaizdai.
Gerai žinau, kad kol žmogus yra prikaustytas prie savo nuodėmių bei aistrų, jam šitas praradimas nerūpi. Jis turi savo palaidas pažintis, savo aistringą džiaugsmą. Kodėl jam turėtų rūpėti Dievas? Taip, mano drauge, taip galbūt yra dabar. Bet ateis akimirka, kai iš tavęs per vieną naktį viskas bus atimta, kai visiškai pasikeis visa žemiškoji viltis. Ateis akimirka, kai per vieną naktį iš tavęs viskas bus atimta, kai visiškai žlugs visos žemiškosios viltys. Ir kai liks tik viena: nenugalimas tavo sielos Dievo ilgesys. Įsivaizduokite žmogų, kuris pasiklydo tarp uolų aukštuose kalnuose. Jis dairosi aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn, jis visur žvalgosi, gal suras nors vieną gurkšnį vandens, jis rėkia, jis šaukia, nusivylęs pargriūva. Tu, nelaimingas žmogau, kaip tu klaidžiosi tamsiose amžinybės erdvėse, berėkiantis ir besišaukiantis Dievo! Mano mieli draugai! Aš noriu jūsų karštai paprašyti, leiskite šiems paaiškinimams jūsų širdyse veikti tyloje. Tai yra pragaro bausmės esmė: pragaras yra vieta be Dievo!
Visa tai nebūtų taip bjauru, jeigu neprisidėtų dar vienas dalykas: pragaras yra nusivylimo vieta, kadangi jis yra amžinas. Jeigu pragaras nebūtų amžinas, tada pragaras nebūtų pragaras. Kas mums padaro pragarą tokį beviltišką ir šiurpų? Tai jo amžinybė! Jeigu fronte, kovos lauke, gulėjo vargšas bičiulis, siaubingai sudraskytas, kenčiantis didžiausius skausmus, tada aš galėjau be religinės paguodos pasakyti bičiuliui dar ir tai: „Dabar žiūrėk, mielas drauge, taip, kaip yra dabar, negali trukti ilgai. Arba greitai bus geriau, arba Dievulis pasiims tave pas save.“
Bet tiktas siaubas yra tai, kad pragaras yra amžinas. Nusivilti ir negalėti numirti. To negalima įsivaizduoti. Veltui! Per vėlu! Kaip dažnai man buvo sakoma: „Tvarkyk savo reikalą, kol yra laiko.“ Mano drauge! Dar nėra per vėlu. Dar yra laiko. Kiek, tai tik mūsų Viešpats Dievas žino. Bet aš jūsų prašau, neleiskite praeiti malonės laikui nesusimąstant ir nepadarius apyskaitos mūsų Viešpačiui Dievui, kad mes visi kartu priklausytume tiems, kurie gali šlovinti ir garbinti Dievo gailestingumą. Amen!
