Skaistykla
Kaip maža kas mūsų miršta nuodėmės nesuteptas! O tačiau tik nesutepti gali įeiti į dangų! Kas bus su likusiais? Dievui dėkui yra skaistykla! Skaistykla yra vieta, kurioje sielos po mirties nusivalo, kentėdamos laikinas bausmes, kurių kaltės jau atleistos.
Norėdami teisingai suprasti mokslą apie skaistyklą, mes turime atminti, jog nuodėmė yra dvejopos rūšies: mirtina ir kasdieninė. Reikia taip pat atminti, kad nors per atgailą ir išrišimą nuodėmės kaltė lieka atleista, gali dar pasilikti bausmė už nuodėmes. Kada sunkių nuodėmių kaltės atleistos, reiškia, jog mūsų amžinoji tėvynė, dangus, prarastas dėl nuodėmių, vėl mums sugrąžintas. Gaudami sunkios nuodėmės kaltės atleidimą mes vėl įgyjame teisę būti Dievo vaikais ir įeiti į amžinąjį gyvenimą. Nors toji teisė mums sugrąžinta per nuodėmės kaltės atleidimą, gali dar pasilikti laikina bausmė, kuri pridera už nusižengimą Dievo įstatymams. Žmogus, pavyzdžiui, labai sužeidžiamas revolverio šūviu arba kardo kirtimu, bet chirurgas sugeba žaizdą išgydyti, ir žmogaus gyvybė būna išgelbėta. Tačiau, kad ir pašalintas mirties pavojus, pasilieka laikinos žaizdos pasekmės: silpnumas skausmas, negalėjimas naudotis sąnariu ir t. t.
Taip yra ir su nuodėme. Dievo malone ir šv. Sakramentais išgydoma sielos žaizda, kurią padarė sunki nuodėmė, bet pasilieka kai kurios pasekmės ir bausmės tolimesniam laikui. Už tas laikinąsias nuodėmės pasekmes galima atsilyginti kantrybe, atgaila, malda ir t. t. čia, žemėje, arba po mirties skaistykloje. Suprantama, Dievas gali atleisti bausmę drauge su kaltėmis, bet paprastai Jis to nedaro, kaip atsitiko su Dovydu.
Kai kurie žmonės daro sunkių nuodėmių ir niekuomet čia, žemėje, neatsilygina už jas, neskaitant per išpažintį uždedamos atgailos. Atgailą kunigas skiria tikėdamas, kad ji bus tinkamai atlikta, reikiamu atsidėjimu, ir todėl gal atlygins Dievui už nusižengimus. Bet gali atsitikti, kad visa tat nėra taip, kaip turėtų būti. Jei mūsų sakramentinė atgaila nebus papildoma gerais darbais ir laisva valia sau paskirtomis atgailomis, turėsime už mūsų nuodėmes po mirties atsilyginti.
Yra dar mažesnių nuodėmių, kurias mes vadiname kasdieninėmis, kurios nekartą mūsų nepastebimos, ir už kurias nesigailime. Tos kasdieninės nuodėmės neužmuša sielos, neatima teisės į amžinąjį gyvenimą su Dievu, bet jos sutepa sielą, padaro ją tingią ir kenkia jai įvairiais būdais. Jei kas miršta kasdieninėse nuodėmėse, jas reikia pašalinti pirmiau negu siela galės eiti į dangų, nes tenai niekas suteptas neįeina.
Tuo būdu skaistykla yra Dievo paskirta vieta, kame atsilyginama už laikinąsias bausmes, kurios pridera už nuodėmes, jų kaltę atleidus.
Kas turėjo gyvenimo prityrimo, tas, be abejonės, pastebėjo, jog kai kurie žmonės sunkias nuodėmes laiko lengvomis, o kasdienines mažmožiais. Nuodėmė tačiau yra taip svarbus dalykas, kad Kristus, norėdamas už ją atsilyginti, numirė prie kryžiaus prikaltas. Jei tai neparodo nuodėmės baisumo, čia ne Dievas kaltas, tik nusidėjėlis. Be to, gyvenime Dievas įvairiais būdais kviečia nusidėjėlį į atgailą. Jei kas čia, žemėje, jo kvietimo negirdi, turės pasiimti bausmes aname pasauly.
Dievas, kuris taip trokšta nusidėjėliui atleisti, tarytum nuolat stovi prie širdies durų ir beldžia ir šaukia, norėdamas jį atversti ir padaryti laimingą. Bet kai kurie brenda vis gilyn ir gilyn į nuodėmes, sukietindami savo širdis, kad Dievo kvietimo neišgirstų. Dievo gailestingumas toks didelis, kad, kol žmogus gyvas, vis dar yra vilties, jog mirties patale nusidėjėlis gali sugrįžti prie Dievo, ir ne vienas sugrįžta. Net ir tada Dievas jį priima ir atleidžia, jei tik jis tikrai gailisi. Bet kadangi laikas atgailai daryti baigiasi, jo siela kentės bausmę skaistykloj, nebent jei per kokį malonės stebuklą nusidėjėlis būtų atlyginęs, mokėdamas laikinąją už nuodėmes skolą nepaprastu gailesčio didumu ir karščiausia meile, arba jei jis būtų pelnęs ir Dievas jam būtų pritaikęs visuotinus atlaidus.
Jei skaistyklos nebūtų, daugelį atsitikimų sunku būtų sutaikyti atsivertimus mirties patale su Dievo teisingumu. Kadangi yra skaistykla, mes galime būti tikri, jog tie, kurie miršta su tikra atgaila ir gailesčiu, bus išganyti, kad ir tektų pasilikti skaistykloj ilgą laiką.
Dievo gailestingumas pasirodo dar tame, kad Jis mums leidžia melstis už mums brangių asmenų sielas, esančias skaistykloj, ir mus užtikrina, kad mes galime joms padėti. Kad ir tos sielos dar nėra danguje su šventaisiais, bet jos yra Dievo draugės. Jos pasimirė Jo malonėje ir tik laukia, kada galės įeiti į Jo garbę. Jos yra tartum prie dangaus vartų, kurie joms neatsidarys, kol ant jų krikšto rūbo bus suteptis.
Dėl šventųjų bendravimo jos yra mistiškojo Kristaus Kūno dalys, jos yra Jo Bažnyčia, o kadangi kūne viena dalis gali gelbėti kitai daliai, tai ir mes galime jas gelbėti. Mūsų maldomis ir gerais darbais, už jas paaukotais, mes galime paskubinti joms dangaus vartus atidaryti. Geras daiktas yra dar tas, kad jas gelbėdami mes patys žengiame į šventesnį gyvenimą.
Todėl Dievo sumanymu skaistykla ne tik apvalo tenai esančias sielas, bet ir gyviems padeda eiti į šventumą, jei jie daro gerus darbus skaistykloje esančioms sieloms pagelbėti. Kokie nuostabūs Dievo keliai! Kada mes tinkamai žiūrime į Jo parėdymus, mums aiškiau atrodo, kad Jis tikrai yra mūsų Tėvas danguje.
