Šv. Klemensas Romietis
Klemensas Romietis (I–II a.), anot seniausio Romos vyskupų sąrašo, pateikto Ireniejaus (Adv. Haer. 3, 3, 3), Apaštalų Sostą valdė ketvirtasis. Euzebijaus Bažnyčios istorijoje (3, 15, 34) rašoma, kad Romos vyskupu jis buvo nuo dvyliktųjų Domiciano iki trečiųjų Trajano valdymo metų, t. y. 92–101 m.
Apie Klemenso gyvenimą žinome labai mažai. Ireniejaus teigimu, jis buvo asmeniškai pažįstamas su apaštalais Petru ir Pauliumi. Laiškas korintiečiams – vienintelis mus pasiekęs Klemenso Romiečio kūrinys, kartais netiksliai vadinamas Pirmuoju laišku korintiečiams (mat Antrasis laiškas yra ne laiškas, o homilija, sukurta kito autoriaus). Graikiškai parašytas Laiškas korintiečiams yra seniausias (iš neįtrauktų į Naująjį Testamentą) krikščioniškas tekstas, kurio autorystė ir parašymo laikas žinomi ir istoriškai patikrinti. Gausių nuorodų į šį kūrinį būta jau seniausiais laikais – jį citavo Polikarpas, Klemensas Aleksandrietis ir kt. Apytiksle Laiško sukūrimo data laikomi 96 m. Pasiuntiniai, vežę jį iš Romos į Korintą, apibūdinami kaip žmonės, kurių gyvenimas nuo pat jaunystės iki senatvės buvo nepriekaištingas; taigi kalbama apie antros kartos krikščionis. Be to, pirmuose Laiško skyriuose minimi Romos Bažnyčios vargai sietini su krikščionių persekiojimais Domiciano valdymo metu I a. paskutinio dešimtmečio pradžioje.
Parašyti laišką autorių paskatino Korinto krikščionių bendruomenėje vykusi kova dėl bažnytinės valdžios ir nesiliaujantys tarpusavio vaidai. Šios nesantaikos užuomazgas įžvelgė dar šv. Paulius, kuris laiškuose, skirtuose Korinto bažnyčiai, įspėjo šio miesto krikščionis apie susiskaldymo pavojų ir ragino juos gyventi taikoje ir santarvėje. I a. pabaigoje Korinto krikščionys pašalino iš valdžios savo vyresniuosius, kurie, kaip teigia Klemensas, dorai ir šventai vykdė savo pareigas, o vietoj jų iškėlė kitus. Garbingųjų Korinto Bažnyčios vyresniųjų pašalinimo priežastis, kaip nurodoma Laiške, buvo kai kurių asmenų noras iškilti, neapykanta ir pavydas gabesniems, garbesniems ir šventesniems už save, įžūlus hierarchijos nepaisymas.
Klemenso laikais krikščionių bendruomenės buvo daugiau ar mažiau autonomiškos. Vis dėlto Romos Bažnyčia turėjo gerokai didesnį autoritetą negu kitų miestų Bažnyčios. Nors nurodymai Korinto Bažnyčiai dažniausiai dar nėra tiesiogiai formuluojami kaip įsakymai, tačiau neginčijamas Romos vyskupo autoritetas aiškiai juntamas. Be to, kadangi Korintas 44 m. pr. Kr. buvo iš naujo įkurtas jau kaip romėnų kolonija, ryšiai tarp abiejų miestų turėjo būti labai glaudūs, todėl nenuostabu, kad Romos krikščionys jautė didelę atsakomybę už Korinto Bažnyčios likimą.
Pagrindinė Klemenso Laiško intencija – kvietimas susitaikyti ir gyventi visuotinėje santarvėje. Taikos (ειρήνη), santarvės (όμόνοια) motyvai varijuojami įtaigiai, pasitelkiant gausybę pavyzdžių iš istorijos ir kosmologijos. Antikinė retorika siūlo vengti sauso minčių dėstymo, reikalauja teiginius iliustruoti pavyzdžiais, teikia pirmenybę ne ilgai silogizmų grandinei, o taikliam ir talpiam vaizdui. Tai nusako vienas iš retorikos principų, reikalaujantis savajai minčiai „surasti medžiagą": kiekviena mintis, kiekviena loginė konstrukcija, kuri pagal Aristotelio tradiciją suvokiama kaip forma, μορφή, turi būti pripildyta konkretaus turinio, kuris traktuojamas kaip medžiaga (ύλη, materia). Klemensas Romietis šių retorikos taisyklių griežtai laikosi: visas Laiškas sumanytas kaip meniškai įtaigių pavyzdžių (παραδείγματα) visuma, kurią filosofinė refleksija pakylėja iki kosminio masto apibendrinimų. Ypač daug pavyzdžių iš Senojo Testamento (Septuagintos vertimo). Jį Klemensas cituoja labai gausiai, matyt, iš atminties. Šitai kartais sukelia tam tikrą įvairiose Senojo Testamento vietose sutinkamų posakių ir teiginių interferenciją, „susiliejimą", tačiau tai nėra painiojimasis – greičiau paliudijimas, kaip autorius kuria naujas teologines konstrukcijas, drąsiai ir įkvėptai išbandydamas naujas prasmes, glūdinčias toli vienas nuo kito esančių Šventojo Rašto loci kombinacijose.
Turinys
- Laiškas korintiečiams
- Pavyzdingas ankstesnis Korinto bendruomenės gyvenimas
- Dabarties nesantaikos Korinto bendruomenėje
- Pavydas – krikščionių persekiojimų priežastis
- Atgailos galimybė – Kristus
- Žmonių tarpusavio elgesio pavyzdys – Jėzus Kristus
- Dievo darniai valdomas pasaulis – pavyzdys krikščionims
- Prisikėlimo iš mirusių analogijos gamtos pasaulyje
- Bendruomenės saitai
- Šventųjų pareigų hierarchija
- Maištavimo kelias nėra Kristaus kelias
- Bendruomenės sutaikymo kelias
- Klemenso malda
- Laiško santrauka, pasiuntiniai, palaiminimas
Laiškas korintiečiams
Dievo Bažnyčia, viešinti Romoje, Dievo Bažnyčiai, viešinčiai Korinte: Dievo valia pašauktiems ir pašvęstiems per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Tebūnie per Jėzų Kristų visagalio Dievo jums pagausintas džiaugsmas ir taika.
Pavyzdingas ankstesnis Korinto bendruomenės gyvenimas
1. 1. Dėl netikėtų, viena paskui kitą mus užgriuvusių nelaimių ar vargų [1] kiek pavėluotai ketinu atkreipti [jūsų] dėmesį į tuos dalykus, dėl kurių jūs, brangieji, ginčijatės, taip pat ir į nepriderantį, Dievo išrinktiesiems svetimą, bjaurų ir šventvagišką maištą [2], kurį nedaugelis nutrūktgalvių ir pasipūtėlių pakurstė iki tokios beprotybės, jog tariamas su dievobaiminga pagarba, didžiai šlovingas ir visų žmonių vertai mylimas jūsų vardas yra didžiai šmeižiamas. 2. Kas gi, kad ir trumpai pas jus pagyvenęs, neįsitikino jūsų tikėjimo visapusišku dorybingumu ir tvirtumu? Kas nesistebėjo išmintingu ir prideramu pamaldumu Kristuje? Ir neskelbė apie dosnaus jūsų svetingumo paprotį? Ir nelaimino tobulo, nepajudinamai tvirto žinojimo? 3. Mat viską darėte nešališkai ir žengėte Dievo įstatymų keliu, paklusdami savo vadovams ir teikdami savo vyresniesiems pelnytą pagarbą; jaunuolius raginote mąstyti apie tai, kas dorovinga ir dievobaiminga; o moterims sakėte viską daryti nepriekaištinga, pamaldžia ir skaisčia sąžine, kaip reikia mylėti savo vyrus; pamokėte jas tvarkytis namuose laikantis paklusnumo taisyklės ir būti labai išmintingas.
2.1. Ir visi jūs, niekuo nesigirdami, buvote nusižeminę savo mintimis, labiau paklusdami nei reikalaudami klusnumo, mieliau duodami nei imdami [3]. Tenkindamiesi tuo, ką Kristus davė jūsų kelionei, buvote atidūs jo žodžiams ir rūpestingai ėmėte juos į savo širdis, o jo kančios buvo jums prieš akis. 2. Šitaip visiems buvo duota gili ir žėrinti ramybė bei nepasotinamas troškimas daryti gera, ir visiems buvo gausiai išlieta Šventosios Dvasios [4]. 3. Pilni troškimo būti šventi, su puikiu pasiryžimu ir pamaldžiu pasitikėjimu jūs tiesdavote savo rankas į Visagalį Dievą, maldaudami jį būti gailestingą, jei kuo nors netyčia nusikalsdavote. 4. Jūs kovojote dieną ir naktį už visus brolius, idant gailestingumas ir užuojauta išgelbėtų tam tikrą skaičių jo išrinktųjų. 5. Buvote skaistūs, nekalti ir atlaidūs vieni kitiems. 6. Bet koks maištas ir bet koks susiskaldymas buvo jums atgrasus. Liūdėjote dėl savo artimųjų nuodėmių, o jų valios silpnumą laikėte savo silpnumu. 7. Nesigailėjote darydami visa, kas tik gera, pasiruošę kiekvienam geram darbui [5]. 8. Būdami pasipuošę visais atžvilgiais dorybingu ir garbingu gyvenimo būdu, viską darėte jo baimėje. Viešpaties įsakymai ir įstatymai buvo įrašyti jūsų širdžių plokštėse [6].
Dabarties nesantaikos Korinto bendruomenėje
3. 1. Jums buvo suteikta visa šlovė ir pilnatvė, ir išsipildė tai, kas parašyta: Numylėtinis valgė ir gėrė, sustorėjo ir nutuko, ir ėmė spardytis [7]. 2. Todėl kilo pavydas ir neapykanta, nesantaika ir maištavimas, persekiojimai ir netvarka, karas ir nelaisvė. 3. Šitaip sukilo negarbingi prieš garbingus [8], nežinomi prieš garsius, kvaili prieš protingus, jauni prieš vyresniuosius. 4. Štai kodėl šalin pasitraukė teisingumas ir taika [9]; mat visi pamiršo Dievo baimę ir leido apakti tikėjimui į jį, liovėsi vaikščioję jo įstatymų ir įsakymų keliais [10] bei gyvenę vertai Kristaus, bet kiekvienas ėmė klaidžioti, klausydamas piktos savo širdies užgaidų, apimtas nusikalstamo ir šventvagiško pavydo, per kurį į pasaulį įžengė mirtis. [...]
Pavydas – krikščionių persekiojimų priežastis
5. 1. Tačiau, idant paliktume senovės pavyzdžius, pereikime prie mūsų amžininkų, kovotojais tapusių visai neseniai; paimkime kilnius mūsų kartos pavyzdžius. 2. Dėl neapykantos ir pavydo didžiausi ir tiesiausi stulpai [11] buvo persekiojami ir kovojo iki pat mirties. 3. Paimkime, pavyzdžiui, kilniuosius apaštalus. 4. Kad ir Petrą, kuris dėl neteisingo pavydo ne vieną ir ne du, o daugelį kartų iškentėjo vargus ir šitaip davęs liudijimą iškeliavo į priderančią šlovės vietą. 5. Dėl pavydo ir nesantaikos Paulius parodė, kaip atlyginama už ištvermingumą. 6. Septynis kartus nešiojo grandines, buvo ištremtas, apmėtytas akmenimis [12], o tapęs [Gerosios Naujienos] skelbėju tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose [13], iš savo tikėjimo įgijo prakilnią šlovę. 7. Visą pasaulį mokęs teisumo, atkeliavęs į Vakarų pakraštį, ir davęs liudijimą valdovų akivaizdoje [14], išsiskyrė su pasauliu ir nukeliavo į šventąją vietą, tapęs didžiausiu ištvermingumo pavyzdžiu.
6. 1. Prie šių šventai gyvenusių vyrų prisijungė gausus būrys išrinktųjų, kurie, iškentėję gausius pavydo sukurstytus pažeminimus ir kankinimus, tapo mums gražiausiu pavyzdžiu. 2. Dėl pavydo persekiotos moterys, – danaidės ir dirkės, – nenuilstamo bėgimo už tikėjimą lenktynėse iškentusios siaubingus ir šventvagiškus pažeminimus, pasiekė tikslą ir, nors silpno kūno, gavo šlovingą apdovanojimą. 3. Pavydas atskyrė žmonas nuo vyrų ir pakeitė tai, apie ką mūsų tėvas Adomas yra pasakęs: Dabar šitai yra kaulas išmano kaulų ir kūnas iš mano kūno [15]. 4. Pavydas ir nesantaika sugriovė didelius miestus ir išrovė su šaknimis didžias tautas.
Atgailos galimybė – Kristus
7. 1. Brangieji, šitai rašome ne tik jus mokydami, bet ir sau primindami; mat esame toje pačioje arenoje ir mūsų laukia ta pati kova. 2. Todėl palikime tuščius ir bergždžius svarstymus ir ateikime prie šlovingos ir šventos mūsų Tradicijos taisyklės; [3.] matykime, kas gražu, kas miela ir priimtina mus Sutvėrusiojo akimis. 4. Žvelkime į Kristaus kraują ir suvokime, koks jis yra brangus [16] jo Tėvui, jei išlietas dėl mūsų išgelbėjimo visam pasauliui atnešė atgailos malonę. 5. Peržvelkime visų kartų gyvenimą ir supraskime, kad iš kartos į kartą Viešpats suteikė galimybę atgailauti [17] norintiems atsigręžti į jį. [...]
Žmonių tarpusavio elgesio pavyzdys – Jėzus Kristus
14. 1. Mat teisinga ir šventa, broliai, kad mes verčiau taptume klusnūs Dievui, negu pasipūtime ir nesantaikoje sektume paskui bjauraus pavydo vadus. 2. Jei nutrūktgalviškai pasiduosime norams žmonių, kurie veržiasi į ginčus ir maištus, idant atskirtų mus nuo to, kas gera, ne dažnai pasitaikantį nuostolį turėsime, bet užsitrauksime didelį pavojų. 3. [Todėl] būkime geri vieni kitiems taip, kaip gailestingas ir švelnus yra tas, kuris mus sukūrė. [...]
16. 1. Kristus priklauso nusižeminusiems, o ne tiems, kurie kelia save virš jo ganomų avelių. 2. Dievo didybės skeptras [18] Viešpats Jėzus Kristus – neatėjo girdamasis ir pasikėlęs puikybėn, nors ir galėjo, tačiau nusižeminęs, kaip Šventoji Dvasia apie jį buvo paskelbusi [19]. [...]
Dievo darniai valdomas pasaulis – pavyzdys krikščionims
19. [...] 2. Turėdami dalį gausiuose, didžiuose ir šlovinguose dalykuose, skubėkime prie pradžioje mums duoto ramybės tikslo ir įsižiūrėkime į Tėvą – viso pasaulio Kūrėją, ir sekime paskui jo nuostabias, besiliejančias per viršų ramybės dovanas ir gerus darbus. 3. Pamatykime jį protu ir pažvelkime, kokiu būdu be pykčio jis valdo visą savo kūriniją.
20. 1. Jo valdomi dangūs besisupdami jam taikiai paklūsta. 2. Diena ir naktis perbėga jo nustatytą kelią [20], visiškai viena kitai netrukdydamos. 3. Saulė ir mėnulis, taip pat ir žvaigždžių chorai pagal jo nurodymą, sutartinai, be jokio nukrypimo sukasi jiems nustatytose ribose. 4. Vaisių nešanti žemė tinkamu metu pagal jo norą gausiai augina maistą žmonėms, žvėrims ir visiems gyvūnams, esantiems ant jos, nesipriešindama ir nekeisdama nieko, kas yra jo nustatyta. 5. Neprieinami požemio bedugnių ir neišaiškinami mirusiųjų pasaulio dėsniai yra valdomi tų pačių įstatymų. 6. Bekraštė jūra, kurią talpinantis indas pagal Kūrėjo sumanymą yra suskirstytas į dalis, kur subėga vanduo, neperžengia ją juosiančių skląsčių, tačiau elgiasi taip, kaip jis jai nurodė. 7. Mat [Kūrėjas] pasakė: Ateisi iki šitos vietos, ir tavo bangos bus tavyje sudaužytos [21]. 8. Bekraštis žmonėms Okeanas ir už jo esantys pasauliai yra kreipiami tų pačių Valdovo įsakymų. 9. Pavasario ir vasaros, rudens ir žiemos laikai taikiai užleidžia vietą vieni kitiems. 10. Vėjų prieglauda nustatytu metu jų neužgaudama atlieka savo tarnybą. Neišsenkantys šaltiniai, sukurti džiaugsmui ir sveikatai, be pertraukos duoda žmonėms savo krūtis, nešančias gyvybę. Mažiausi gyvūnai buriasi santarvėje ir taikoje. 11. Didysis Kūrėjas ir visa ko Valdovas nustatė, kad visa tai vyktų taikingai ir sutartinai, darydamas gera visiems, o ypač ir pernelyg – mums, atbėgusiems ieškoti jo pasigailėjimo per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuriam šlovė ir didybė per amžių amžius. Amen.
21. 1. Budėkite, brangieji, kad gausios jo malonės netaptų mums pasmerkimu, jei negyvensime taip, kad būtume jo verti, ir santarvėje nedarysime to, kas yra gražu ir miela jo akims. 2. Mat vienoje vietoje sakoma: Viešpaties Dvasia – tai žibintas, tyrinėjantis vidaus gelmes [22]. 3. Suvokime, kaip jis arti, kad nuo jo nėra paslėptas nė vienas iš mūsų svarstymų ar minčių. 4. Tad būtų teisinga, jei mes nebėgtume nuo jo valios. 5. Verčiau jau susipyktume su neprotingais, nemąstančiais ir pasipūtusiais žmonėmis, besipuikuojančiais pagyrūniškomis kalbomis, o ne su Dievu. 6. Garbinkime Viešpatį Jėzų Kristų, kurio kraujas už mus atiduotas, gerbkime savo vadovus, reikškime pagarbą vyresniesiems, jaunuolius mokykime Dievo baimės, nukreipkime savo moteris į tai, kas gera: [7.] teparodo mielą skaistų būdą, teįrodo tyrą savo troškimą būti švelnioms, savo kalbos saikingumą teatskleidžia tylėjimu, savo meilę tedalija ne šališkai, bet su šventu pamaldumu po lygiai visiems, bijantiems Dievo. 8. Mūsų vaikai tegauna savo dalį Kristaus mokyme; tesužino, ką Dievo akivaizdoje įstengia padaryti nusižeminimas, ką Dievui matant pajėgia šventa meilė, kokia graži ir didi jo baimė, gelbstinti visus, šventai ir su tyra sąžine į jį besikreipiančius. 9. Mat Dievas yra visų minčių ir sumanymų tyrėjas; slypi mumyse jo kvapas, ir kai tik jis panorės, jį atims. [...]
Prisikėlimo iš mirusių analogijos gamtos pasaulyje
24. 1. Pagalvokime, brangieji, kaip Valdovas nuolat nurodo mums būsimąjį prisikėlimą, kurio pradžią padarė, prikeldamas Viešpatį Jėzų Kristų iš mirusių [23]. 2. Pastebėkime, mielieji, nustatytu metu vykstantį prisikėlimą. 3. Jį mums atskleidžia diena ir naktis; naktis eina miegoti – prisikelia diena; diena išeina – atkeliauja naktis. 4. Paimkime vaisius: kaip ir kokiu būdu vyksta sėja? 5. Išėjo sėjėjas ir pabėrė dirvon visas sėklas; šios, nukritusios į žemę sausos ir plikos, suyra; po to Valdovo Apvaizdos didybė prikelia jas iš suirimo, ir iš vienos išaugina ir atneša gausių vaisių [24].
25. 1. Pažvelkime į nepaprastą ženklą, pasirodantį Rytų kraštuose, tai yra netoli Arabijos. 2. Mat yra paukštis, vadinamas feniksu [25]; jis, būdamas vienintelis toks, gyvena penkis šimtus metų; atėjus susinaikinimo metui, iš smilkalų, miros ir kitų kvapniųjų augalų pats suka sau mirties lizdą, į kurį, pasibaigus laikui, įžengia ir miršta. 3. Iš pūvančio kūno išauga toks kirminas, kuris, maitindamasis mirusiojo gyvūno drėgme, auginasi sparnus. Paskui, suaugęs, pakelia aną lizdą, kuriame guli jo pirmtako kaulai, ir, nešdamasis jį, keliauja iš Arabijos krašto iki pat Egipto į miestą, vadinamą Heliopoliu. 4. Visiems stebint, vidurdienį atskridęs prie Saulės aukuro, padeda ant jo kaulus ir tuomet išskuba atgal. 5. O žyniai pasižiūri į metraščių (χρόνου) įrašus ir atranda, kad jis atkeliavo, pasibaigus penkišimtiesiems metams.
26. 1. Nejaugi dar manome, kad būtų didelis ir neįprastas stebuklas, jei visa ko Kūrėjas prirengtų prisikėlimą tų, kurie jam šventai tarnavo tvirto tikėjimo pasitikėjime, kai netgi paukščio pavyzdžiu parodo mums savojo pažado didybę? [...]
Bendruomenės saitai
37. 1. Tad įtempę visas jėgas kariaukime, broliai, vadovaudamiesi tobulais jo įsakymais. 2. Pamąstykime apie mūsų valdovams tarnaujančius karius – kaip tvarkingai, kaip klusniai, kaip nuolankiai jie vykdo nurodymus. 3. Ne kiekvienas jų yra kariuomenės vadas, tūkstantinės vadas, šimtinės, penkiasdešimtinės [26] ar žemesnio už pastarąjį rango vadas, tačiau kiekvienas savo vietoje vykdo valdovo ir vadų paliepimus. 4. Didieji nepajėgia išsiversti be mažųjų, mažieji – be didžiųjų [27]. Visi yra tam tikru būdu susiję, ir visiems tai naudinga. 5. Paimkime savo kūną: galva negali gyvuoti be kojų, nei kojos – be galvos; mažiausi mūsų kūno nariai būtini ir naudingi visam kūnui, tačiau visi jie sutaria ir paklūsta vieningai tvarkai, idant sveikas išliktų visas kūnas [28].
38. 1. Taigi visas mūsų kūnas tebūnie išgelbėtas Jėzuje Kristuje, ir kiekvienas tepaklūsta savo artimui, priklausomai nuo dydžio dovanos, kurią jam suteikė Dievas [29]. 2. Stiprusis tesirūpina silpnuoju, o silpnasis tegerbia stiprųjį; turtuolis tešelpia vargšą, o vargšas tedėkoja Dievui už tai, kad pasiuntė jam [gelbėtoją], kuris padėjo įsigyti tai, ko stokojo; išmintingasis teparodo savo išmintį ne žodžiais, bet gerais darbais; nusižeminęs tegul ne sau pačiam liudija, bet teleidžia, kad apie jį liudytų kas nors kitas; skaistus kūnu tesigiria žinodamas, kad yra kitas, kuris teikia jam sugebėjimą valdyti aistras. [...]
Šventųjų pareigų hierarchija
40. 1. Kadangi šie dalykai mums yra aiškūs, be to, esame pasinėrę į dieviškojo pažinimo gelmes, privalome daryti tvarkingai visa, ką Valdovas įsakė vykdyti nurodytu metu. 2. Jis paliepė, kad būtų aukojamos atnašos ir atliekamos apeigos, tačiau ne atsitiktinai ir netvarkingai, bet nustatytu metu ir valandomis. 3. Jis panoro savo aukščiausiuoju sprendimu apibrėžti, kur ir kas tai turi daryti, kad šventai su jo pritarimu vykdomi dalykai būtų mieli jo valiai. 4. Juk aukojantys savo atnašas nustatytu metu yra jam mieli ir laiminami, o sekantys paskui Valdovo įstatymus neklysta. 5. Vyriausiajam Kunigui skirtos savos apeigos, kunigams nustatyta savo vieta, levitai įpareigoti atlikti savąją tarnystę; o pasauliečiai [30] yra susaistyti pasauliečiams skirtų reikalavimų.
41. 1. Kiekvienas iš mūsų, broliai, su tyra sąžine tepelno Dievo palankumą savo vietoje, dievobaimingai neperžengdamas nustatytų savosios tarnystės taisyklių. 2. Ne visur, broliai, aukojamos įprastinės atnašos, priesaikų aukos ar aukos už nuodėmes ir nusikaltimus, bet vien tik Jeruzalėje; o ir ten atnašaujama ne bet kur, tačiau priešais šventyklą prie aukuro, Vyriausiajam Kunigui ir minėtiesiems Dievo tarnams atidžiai apžiūrėjus ir ištyrus tai, ką ruošiamasi aukoti. 3. O tie, kurie ką nors atlieka ne pagal Dievo valią, užsitraukia mirties bausmę. 4. Žiūrėkite, broliai, juo gilesnis žinojimas mums patikimas, juo didesnis pavojus gresia.
42. 1. Apaštalai paskelbė mums Gerąją Naujieną iš Viešpaties Jėzaus lūpų, o Jėzus Kristus buvo atsiųstas Dievo. 2. Tad Kristus – iš Dievo, o apaštalai – iš Kristaus; ir viena, ir kita pagal Dievo norą įvyko suderintai. 3. Gavę nurodymus ir tapę visiškai tikri, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikėlė, įtikėję Dievo žodžiu ir įsitikinę Šventosios Dvasios veikimu, [apaštalai] iškeliavo, skelbdami ateinant Dievo karalystę. 4. Platindami Naujieną per kaimus ir miestus, busimųjų tikinčiųjų vyskupais ir diakonais skirdavo pirmuosius atsivertėlius, išmėginę Šventąja Dvasia. 5. Ir šitai nebuvo nauja – juk nuo senų laikų buvo parašyta apie vyskupus ir diakonus; štai kaip sako Raštas [31]: Pagal teisumą paskirsiu ją vyskupus, o ją diakonus – pagal tikėjimą. [...]
Maištavimo kelias nėra Kristaus kelias
44. 1. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir mūsų apaštalai sužinojo, kad dėl vyskupo vardo kils nesantaika. 2. Taigi dėl šios priežasties, tobulai numatydami ateitį, jie paskyrė sau pagalbininkus ir tuomet davė nurodymą, kad tuo atveju, jeigu paskyrusieji juos užmigtų, kiti išmėginti vyrai perimtų pirmųjų pareigas. 3. Todėl mes manome, jog yra neteisėta šalinti iš dvasinės tarnybos tuos, kurie buvo paskirti apaštalų arba – vėliau – kitų pripažintų vyrų, pritarus visai Bažnyčiai, ir kurie nepriekaištingai tarnavo Kristaus ganomoms avelėms – nusižeminę, romiai ir kilniai, kaip ne kartą liudijo daugelis. 4. Todėl mes užsitrauksime nemažą kaltę, jei atimsime vyskupystę iš tų, kurie nepriekaištingai ir šventai paliudijo savo dovanas. 5. Palaiminti yra savo kelią nuėję vyresnieji, kurie mirė nugyvenę vaisingą ir tobulą gyvenimą: mat jiems nebereikia saugotis, kad kas nors jų nepašalintų iš prirengtos jiems vietos. 6. Juk matome, jog jūs kai kuriuos dorai gyvenusius vyresniuosius pašalinote iš tarnybos, kurią jie garbingai vykdė.
45. 1. Broliai, mėkite ginčus ir būkite kovingi dalykuose, susijusiuose su išganymu. 2. Pasinerkite į Šventus Raštus – Tiesos Raštus, įkvėptus Šventosios Dvasios. 3. Supraskite, kad juose nėra parašyta nieko, kas būtų neteisėta ir suklastota. Juose nerasite, kad teisieji būtų buvę pamaldžių vyrų vejami iš bendruomenės. 4. Teisuoliai buvo persekiojami, tačiau tų, kurie nesilaikė Įstatymo; buvo įkalinami, tačiau tų, kuriems nebuvo nieko šventa; buvo mušami akmenimis, bet nusikaltėlių; buvo žudomi, bet bjauraus ir nusikalstamo pavydo apimtųjų. [...]
8. O ištvėrusieji pasitikėdami paveldėjo šlovę ir garbę, buvo išaukštinti ir tapo Dievo įrašyti jo Atminties Knygoje amžių amžiams. Amen.
46. [...] 4. Tad sekime paskui nekaltus ir teisiuosius – juk jie yra Dievo išrinktieji. 5. Kodėl tarp jūsų viešpatauja nesantaikos ir pykčiai, nesutarimai, susiskaldymai ir karas? 6. Nejaugi turime ne vieną Dievą, ne vieną Kristų, ne vieną Dvasią, išlietą ant mūsų, ir ne vieną pašaukimą Kristuje? [32] 7. Kokiu tikslu tampome ir tąsome į šalis Kristaus narius, maištaujame prieš savąjį Kūną [33] ir taip prarandame protą, jog pamirštame esą vieni kitų dalys? [...]
47. 1. Dar kartą paimkite palaimintojo apaštalo Pauliaus laišką. 2. Ką jis jums pirmiausiai parašė [34] tuomet, kai Evangelija dar tik pradėjo plisti? [35] Kaip teisingai, Dvasios įkvėptas, jums parašė laiške apie save, Kefą ir Apolą [36], – mat net ir tada jūs buvote šališki! 4. Tačiau anas šališkumas jums atnešė mažesnį suklydimą; juk buvote palinkę į įgaliotų apaštalų ir jų pripažinto vyro pusę. 5. Dabar pagalvokite, kokie gi žmonės jus suklaidino ir sumenkino jūsų garsios broliškos meilės autoritetą. 6. Gėda, brangieji, ir net per daug gėda, ir neverta krikščioniško elgesio tai, ką girdžiu – jog tvirčiausia ir sena Korinto Bažnyčia, sukurstyta vieno ar dviejų asmenų, maištauja prieš vyresniuosius. 7. Ir ta žinia atkeliavo ne tik pas mus, bet ir pas tuos, kurie išpažįsta skirtingą nuo mūsų tikėjimą [37], taigi per jūsų neprotingumą tai užtraukė Viešpaties vardui nešlovę, o jus pačius įstūmė į pavojų.
48. 1. Skubiai tad atsikratykime šito, parkriskime prieš Valdovą, verkime ir maldaukime jo, kad jis, tapęs gailestingas, sutaikytų mus su savimi ir grąžintų mus atgal į garbingą ir tyrą mūsų broliškos meilės kelią. 2. Mat šis kelias yra tie patys į gyvenimą atrakinti teisumo vartai, apie kuriuos parašyta: Atrakinkite man teisumo vartus; įėjęs pro juos, šlovinsiu Viešpatį. 3. Šitie vartai yra Viešpaties; teisieji įžengs pro juos [38]. Mat yra daug atrakintų vartų, tačiau į teisumą tie patys vartai, kurie veda į Kristų [39]; palaiminti yra pro juos įžengę – tie, kurie kreipia savo kelią į šventumą ir teisumą [40], viską atlikdami be rimties sudrumstimo. 5. Tebūnie kas nors tikintis, tebūnie pajėgus paaiškinti žinojimą, tebūnie sugebąs atskirti kalbas [41], tebūnie skaistus savo darbuose. 6. Nes juo šlovingesniu žmogus yra laikomas, juo labiau privalo nusižeminti ir ieškoti to, kas naudinga visiems, o ne jam pačiam.
49. 1. Turintis meilę Kristuje tedaro tai, ką Kristus yra paliepęs. [...]
51.1. Tad panorėkime, kad mums būtų atskleista tai, ką per Priešo [42] pinkles padarėme bloga ar suklydome. Taip pat ir anie, kurie tapo maišto ir nesantaikos vadais, privalo paisyti bendros vilties. 2. O gyvenantieji [Dievo] baimėje ir meilėje trokšta, kad pažeminimai verčiau užgriūtų juos pačius, o ne jų artimuosius; mieliau kenčia savo pačių, negu gražiai ir teisėtai mums perduotos santarvės pasmerkimą. 3. Juk geriau žmogui išpažinti savo nuodėmes, nei sukietinti savo širdį, kaip kad sukietėjo širdis sukilusiųjų prieš Dievo tarną Mozę; jiems skirta bausmė tapo aiškiai matoma [43]. 4. Mat nužengė gyvi į Hadą [44] ir mirtis juos ganys [45]. [...]
Bendruomenės sutaikymo kelias
54. 1. Kas iš jūsų yra kilnus, kas gailestingas, kas pilnas meilės? 2. Jis tepasako: „Jei dėl manęs kyla maištas, nesantaika ir susiskaldymai, aš išvyksiu, išeisiu, kur tik jūs panorėsite, ir darysiu tai, ką liepia dauguma [46]; tegu tik Kristaus ganomos avelės gyvena taikiai su joms paskirtais vyresniaisiais“. 3. Šitai padaręs nusipelnys sau didžią šlovę Kristuje, ir kiekviena vieta jį priims. Mat žemė ir visa, kas ant jos, yra Viešpaties [47]. 4. Gyvenantieji Dievo karalystėje, kuria nenusiviliama, šitai darė ir darys. [...]
57. 1. Na, o jūs, dariusieji pradžią maištui, pakluskite vyresniesiems [48] ir, sulenkę savo širdžių kelius, leiskitės išmokomi atgailauti. 2. Palikę puikybę ir pasipūtėlišką savo kalbų įžūlumą, išmokite nusižeminti. Juk jums geriau, kad būtumėte rasti tarp Kristaus ganomųjų maži ir išrinkti negu, manydami esą viršesni, netektumėte vilties būti jo išganyti. [...]
58. [...] 2. Priimkite mūsų patarimą, ir jums neteks gailėtis. Mat gyvas yra Dievas, gyvas Viešpats Jėzus Kristus ir yra Šventoji Dvasia – išrinktųjų pasitikėjimas ir viltis, – idant tas, kuris negailėdamas, su nusižeminimu ir uoliu klusnumu įvykdė Dievo duotus nurodymus ir įsakymus, būtų įrikiuotas ir įrašytas tarp tų, kuriuos gelbsti Jėzus Kristus, per kurį Dievui garbė per amžių amžius. Amen.
Klemenso malda
59. 1. O jei kurie nors nepaklus tam, ką jis per mus yra pasakęs, težino, jog supančios save nuodėme ir nemažu pavojumi. 2. Na, o mes būsime laisvi nuo šio suklydimo ir klūpomis melsdami nuolat prašysime, kad visa ko Kūrėjas apskaičiuotąjį savo išrinktųjų skaičių visame pasaulyje išlaikytų sveiką per savo mylimą Tarną mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį mus pašaukė iš tamsos į šviesą [49], iš nežinojimo į savojo Vardo šlovės pažinimą. 3. Kad dėtume viltis į tavo Vardą, visos kūrinijos šaltinį, tu atveri mūsų širdies akis [50]; kad žinotume [51], jog esi vienintelis Aukščiausiasis aukštybėse, rymai Šventas tarp šventųjų [52]. Tu nutrenki žemėn išdidžiųjų puikybę [53], išblaškai pagonių sumanymus [54], žemai esančius išaukštini, o esančius aukštai – pažemini [55]; tu teiki turtus ir nuskurdini [56], žudai ir duodi gyvybę [57], tu vienintelis sielų Geradaris ir kiekvieno kūno Dievas [58]; tu peržvelgi gelmes [59], tu žmogaus darbų Stebėtojas [60], pavojun patenkančiųjų Išlaisvintojas, viltį praradusiųjų Gelbėtojas [61], bet kokios dvasios Kūrėjas ir Prievaizdas [62]; tu gausini žemės tautas ir iš visų išsirenki mylinčius tave [63] per tavo numylėtąjį Tarną Jėzų Kristų, per kurį mus išmokei, pašventinai ir pašlovinai [64].
4. Trokštame, o Valdove, kad Tu taptumei mūsų Gelbėtoju ir Gynėju [65]. Išgelbėk tuos iš mūsų, kurie kenčia, pakelk nupuolusius, apsireikšk vargstantiems, išgydyk sergančius, susigrąžink tuos savo tautos narius, kurie klaidžioja [66], pamaitink alkstančius, išlaisvink mūsų kalinius, prikelk silpnuosius [67], paguosk nusiminusius; padaryk, kad visos tautos žinotų, jog tu esi vienintelis Dievas [68], jog Jėzus Kristus yra tavo Tarnas, o mes – tavo tauta ir tavosios ganyklos avelės [69].
60. 1. Tu neišyrančią pasaulio tvarką padarei matomą savo veikimu. Tu, Viešpatie, sukūrei žemę. Ištikimas visoms kartoms [70], teisingas sprendimais, nuostabus galybe ir didybe, išmintingas kurdamas ir įžvalgus pamatus dėdamas to, kas sukurta, geras visame, ką regi akys, palankus pasitikintiems tavimi, užjaučiančiu ir gailestingu [71], – atleisk mums mūsų nuodėmes ir kaltes, suklydimus ir nusižengimus. 2. Neįskaityk visos savo tarnų ir tarnaičių kaltės, tačiau išskaistink mus savosios tiesos tyrumu [72] ir nukreipk mūsų žingsnius [73], idant mes vaikščiotume širdies šventume [74] ir darytume tai, kas gražu ir kilnu tavo akyse [75], ir tų, kurie mus valdo. 3. O taip, Valdove, mūsų labui taikingai parodyk mums savo Veido šviesą [76], idant pridengtumei mus savo galingu delnu [77], apsaugotumei nuo bet kokio suklydimo savo aukštai ištiesta ranka [78] ir išgelbėtumei mus nuo tų, kurie be priežasties mūsų nekenčia [79]. 4. Duok santarvę bei taiką mums ir visiems, gyvenantiems žemėje, kaip esi davęs mūsų tėvams, šventai besišaukusiems tavęs su pasitikėjimu ir tiesa [80], idant taptume paklusnūs visagaliam ir prakilniam tavo Vardui, taip pat tiems, kurie valdo mus bei vadovauja mums šioje žemėje.
61. 1. Tu, Valdove, savo didžia ir neapsakoma galybe suteikei jiems karališką valdžią, kad mes, žinodami jiems tavo duotąją šlovę ir garbę, jiems paklustume, visiškai nesipriešindami tavajai valiai; duok jiems, o Viešpatie, sveikatos, taikos, santarvės ir tvirtumo, idant nepiktnaudžiaudami naudotųsi tavo jiems duota aukščiausia valdžia. 2. Tu, Dangaus Valdove ir amžių Karaliau [81], suteiki žmonių sūnums šlovę, garbę ir valdžią tam, kas yra ant žemės. Tu, o Viešpatie, nukreipk jų sprendimus į tai, kas tavo akyse yra gražu ir miela, idant taikiai, švelniai ir dievobaimingai naudodamiesi tavo jiems duota valdžia sulauktų tavo palankumo. 3. O, Vieninteli, pajėgus padaryti visa tai, taip pat ir tai, kas mums yra pernelyg gera! Tau dėkojame per Vyriausiąjį Kunigą ir mūsų sielų globėją Jėzų Kristų, per kurį tau šlovė ir didybė ir dabar, ir iš kartos į kartą, ir per amžių amžius! Amen.
Laiško santrauka, pasiuntiniai, palaiminimas
62. 1. Broliai, pakankamai prirašėme jums apie tai, kas dera mūsų religijai ir kas naudingiausia dorybingam gyvenimui tų, kurie nori tobulėti dievobaimingume ir teisume. 2. Mat visais atžvilgiais išnagrinėjome tikėjimą ir atgailą, tikrą meilę ir susivaldymą, saikingumą ir ištvermę, primindami, kad teisingumu, tiesa ir didžiadvasiškumu jūs turite šventai pelnyti visagalio Dievo palankumą – sutardami, gyvendami be keršto meilėje, taikoje ir nuolat būdami gailestingi, kaip kad ir mūsų paminėti protėviai, įgiję palankumą nusižemindami prieš Dievą Tėvą ir Kūrėją, ir visus žmones. 3. Ir visa tai priminėme su juo didesniu malonumu, nes aiškiai žinojome, kad rašome žmonėms ištikimiems, be galo šlovingiems ir linkusiems tyrinėti dieviškojo mokymo žodžius.
63. 1. Tad privalu, kad, susipažinę su tokiais didžiais ir gausiais pavyzdžiais, palenktume sprandą [82] ir užimtume vietą, skirtą tiems, kurie yra paklusnūs, idant, numalšinę beprasmį maištą, be jokios gėdos pasiektume mums skirtą tiesos tikslą. 2. Mat suteiksite mums džiaugsmo ir laimės, jei paklusę tam, kas mūsų parašyta su Šventosios Dvasios įkvėpimu, sunaikinsite neleistiną savojo pavydo siausmą, atsižvelgę į prašymą siekti taikos ir santarvės, kurį reiškėme šiame laiške.
3. Mes pasiuntėme ištikimus ir išmintingus vyrus, nepriekaištingai gyvenusius pas mus nuo jaunystės iki senatvės, kurie bus liudytojai tarp jūsų ir mūsų. 4. Šitai padarėme, idant žinotumėte, jog visas mūsų rūpestis ir buvo, ir yra, kad jūs nedelsdami susitaikytumėte.
64. 1. Galiausiai visaregis Dievas, sielų Valdovas ir kiekvieno kūno Viešpats [83], išrinkęs Viešpatį Jėzų Kristų ir mus per jį padaręs išrinktąja tauta [84], teduoda kiekvienai sielai, besišaukiančiai šlovingo ir švento jo Vardo, tikėjimą, baimę, taiką, ištvermingumą ir didžiadvasiškumą, susivaldymą, tyrumą ir saikingumą, idant ji patiktų jo Vardui per mūsų Aukščiausiąjį Kunigą ir globėją Jėzų Kristų, per kurį Dievui šlovė ir didybė, galybė ir garbė – ir dabar, ir per visus amžių amžius. Amen.
65. 1. Klaudijų Efebą ir Valerijų Bitoną su Fortūnatu, pasiųstus nuo mūsų, taikoje ir su džiaugsmu skubiai išsiųskite atgal pas mums, idant jie greičiau praneštų apie taiką ir santarvę, kurių mes meldžiame ir ilgimės, ir mes būtume greičiau pradžiuginti ramybės, kuri viešpatauja pas jus. 2. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus palaima tebūnie su jumis ir visais, kurie yra Dievo pašaukti per jį, per kurį Dievui šlovė, garbė, galybė ir didybė, amžinas sostas – nuo amžių per amžių amžius. Amen.
[1] Kalbama apie krikščionių persekiojimus Romoje Domiciano valdymo laikais (ypač 93 m.).
[2] Korinto bendruomenė pašalino iš valdžios savosios Bažnyčios vyresniuosius.
[3] Plg. Apd 20, 35.
[5] Plg. 2 Tim 2, 21; Tit 3, 1; 2 Kor 9, 8; Kol 1, 10; 2 Tim 3, 17; Tit 1, 16.
[7] Plg. Įst 32, 15.
[12] Plg. 2 Kor 11, 24–25.
[13] Vakarai – tai Heraklio Stulpai ir Ispanija. Kaip matome, šv. Pauliaus noras nuvykti į Ispaniją Rom 15, 24 galiausiai išsipildė.
[16] Plg. 1 Pt 1, 19.
[17] Plg. Išm 12, 10.
[18] Plg. Ps 44, 7; Žyd 2, 6–10.
[20] Plg. Per 1, 5.
[21] Plg. Job 38, 11.
[22] Plg. Pat 20, 27.
[23] Plg. 1 Kor 15, 20–23.
[24] Plg. Mt 13, 3; Mk 4, 3; Lk 8, 5; 1 Kor 35–38.
[25] Antikos laikais tikėta realiu fenikso egzistavimu. Apie jį kalba Herodotas savo Istorijoje (II, 73 ir daug kitų istorikų bei geografų. Helenizuoti žydai šią legendą buvo pritaikę savo istorijai (plg. Euzebijus, Praep. ev., IX, 29. Vėliau feniksas įsitvirtino krikščionių simbolikoje.
[26] Tokio rango romėnų kariuomenėje nebuvo. Klemensas čia nurodo į tradicinį Dievo tautos skirstymą dykumoje (plg. Iš 18, 21; 25; Įst 1, 15.
[27] Populiarus posakis; plg. Platonas, Įstatymai, 10, 902e; Sofoklis, Ajaksas, 158–161.
[28] Plg. 1 Kor 12, 12–27; Rom 12, 4–5.
[30] laikes antrōpos. Tai pirmą kartą krikščioniškoje literatūroje pavartotas terminas, reiškiantis visus krikščionių bendruomenės narius, išskyrus dvasininkiją. Laos – tai „Dievo tauta“, „Dievo žmonės“, kitaip negu pagonys, kurie priklauso ne Dievui, o „šiam pasauliui“.
[31] Plg. Iz 60, 17. Septuagintoje diakonai neminimi.
[32] Plg. Ef 4, 4–6; 1 Kor 8, 6.
[33] Plg. 1 Kor 12, 12–27; Rom 12, 4.
[34] Turimas galvoje Pirmasis Pauliaus laiškas korintiečiams.
[36] Plg. 1 Kor 1, 10–12.
[37] Pagonis, bet ypač žydus.
[38] Plg. Ps 117, 19–20.
[39] Plg. Jn 10, 7–9.
[41] Plg. Pauliaus žodžius apie Dvasios dovanas 1 Kor 12, 8–10.
[42] Priešas – Šėtonas.
[43] Kalbama apie Korės maištą prieš Mozę. Maištautojus visos Izraelio tautos akivaizdoje prarijo prasivėrusi žemė; Plg. Sk 16.
[44] Plg. Sk 16, 30–33.
[46] Plg. Apd 6, 5; 15,12; 30.
[49] Plg. Apd 26, 18; 2 Pt 2, 9; Iz 42, 16.
[55] Plg. Job 5, 11; Iz 10, 33; Ez 17, 24; 21,31.
[56] 1 Sam 2, 7.
[57] Plg. Įst 32, 39; 1 Sam 2, 6; 4 Kar 5,7.
[60] Plg. Est 5, 1a.LXX.
[63] Žydų ir krikščionių išrinktumo tema.
[65] Plg. Ps 118, 114; Jdt 9, 11.
[68] Plg. 3 Kar 8, 60; 4 Kar 19, 19; Iz 37, 20; Ez 36, 23; Jn 17, 3.
[74] 3 Kar 9, 4
[75] Įst 6, 18; 12,25–28; 13,19; 21,9.
[76] Sk 6, 25; Ps 30, 17; 66,2 ir kt.
[77] Plg. Iz 51, 16; Išm 5, 16 ir kt.
[78] Plg. Įst 4, 34; 5,15 ir kt.
[79] Plg. Ps 17, 18; 105,10 ir kt.
[80] Plg. Ps 144, 18.
[81] Plg. Tob 13, 7; 11; 1 Tim 1, 17; Apr 15, 3.
[82] Plg. Sir 51, 26.