Garbingieji Broliai,
Pasveikinimas ir Apaštališkasis Palaiminimas
Įžanga
Laisvė yra kilniausia gamtos dovana. Ji neužtinkama kitur, kaip tik protaujančių ir protingų būtybių prigimtyje. Laisvė suteikia žmogui tokią aukštą vertybę, kad jis visada pasilieka savo sprendimų vykdytojas ir savo veiksmų viešpats.
Bet labai daug pareina nuo to, kaip žmogus tą savo aukštą vertybę panaudoja. Laisvė, būdama aukštų gėrybių motina, gali būti lygiai taip pat ir didžiausių negerovių versmė. Aišku, žmogui dera klausyti proto, siekti dorovinio gėrio ir tiesiu keliu eiti prie savo aukščiausiojo tikslo. Bet jis gali ir kitur nuklysti. Sekdamas netikrųjų gėrybių viliojimais, jis gali dorovinę santvarką sugriauti ir savo pasirinkimu sau pačiam pražūtį rasti. Jėzus Kristus, žmonių giminės Atpirkėjas, pirmykščią žmogaus vertybę vėl atstatęs ir dar ją pakėlęs, labai daug paramos suteikė ir žmogaus valiai. Jisai nukreipė ją prie kilnesnių dalykų siekimo, paremdamas čia, žemėje, savo malone ir statydamas prieš akis amžinąją laimę danguje. Panašiu būdu ir ryšium su kalbamąja kilnia gamtos dovana — turi didelių nuopelnų ir visada jų turės Katalikų Bažnyčia. Jai yra pavesta Jėzaus Kristaus mums atneštas malones per visus amžius platinti ir dalyti. Nežiūrint to, yra nemaža tokių, kurie laiko Bažnyčią žmonių laimės priešininke. Šito reiškinio priežastis yra ta, kad patsai laimės supratimas yra klaidingas ir iškreiptas. Kartais pati laimės sąvoka būna netinkamai pakeičiama. Kitais atvejais sauvališku būdu jos apimtis perdėtai išplečiama. Tada suplakama su laisvės supratimu daug tokių dalykų, kurie, sveikai galvojant, su ja nieko bendro neturi.
Jau kita proga, būtent — Mūsų Enciklikoje „Immortale Dei", Mes esame pasisakę dėl vadinamųjų moderniųjų laisvių. Ten buvo atskirta tiesa nuo klaidos. Kartu buvo įrodyta, kad jei tose laisvėse kas nors gera yra, tai tos gėrybės yra lygiai tiek pat senos, kaip pati tiesa. Todėl šitie dalykai buvo visados Bažnyčios mielai pripažįstami ir gyvenimo praktikoje panaudojami. O tai, kas yra tikrai nauja, tai, tiesą pasakius, šitoji naujovė sudaro tą niekingesnę dalį, kuri gimsta iš neramių laikų ir perdėtos naujoviškumų ieškojimo aistros. Bet yra daug tokių žmonių, kurie atkakliai laikosi tos nuomonės, kad šitos laisvės, neišskiriant nė jose glūdinčių klaidų, sudarančios mūsų laikų didžiausią papuošalą. Be to, esą, valstybę kuriant, jos sudarančios būtiniausią pagrindą. Taip, kad tų laisvių nesant, esą, visiškai neįmanomas būtų tobulas valstybių valdymas. Atsižvelgiant į tokias pažiūras, atrodo, kad viešoji gerovė iš Mūsų reikalauja, kad Mes šiuos klausimus skyrium apsvarstytumėm.
2>I dalis. Bažnyčios mokslas apie laisvę
Pirmiausia kreipkime žvilgsnį į moralinę laisvę, kaip ji pasireiškia pavienių žmonių ir valstybės gyvenime. Bet bus labai naudinga, jei mes prieš tai bent trumpai pakalbėsime apie prigimtąją laisvę. Pastaroji, tiesa, skiriasi nuo moralinės. Bet ji yra versmė ir pradžia, iš kurios savaime kyla kiekviena kita laisvės rūšis. Visų žmonių įsitikinimas ir bendras sutarimas yra tikriausias prigimties balsas. O jis pripažįsta kalbamąją prigimtąją laisvą tik toms būtybėms, kurios turi išmintį ir protą. Laisvėje glūdi teisingiausias pagrindas, kodėl žmogus laikomas atsakingu už tai, ką. jis padaro. Ir tai yra visiškai teisinga. Visi kiti gyviai vadovaujasi tiktai pajautimais. Aklas prigimties impulsas stumia juos ieškoti to, kas jiems naudinga, ir vengti to, kas priešinga. Žmogus, priešingai, kiekvienoje gyvenimo padėtyje vadovaujasi protu. Pastarasis gi supranta, kad visos ir pavienės gėrybės, kurios yra pasaulyje, gali būti ir nebūti. Tuo pačiu protui yra aišku, kad nėra būtino reikalo, kad mes pavienes kalbamųjų gėrybių būtinai sau pasisavintumėm. Valiai paliekama laisvė nutarti ir išsirinkti, kas yra labiau tinkama. Tačiau žmogus gali spręsti apie kalbamųjų gėrybių vadinamąjį atsitiktinumą vien tik dėl to, kad jame yra paprastos prigimties dvasinė ir protaujanti siela. Turėdamas šitokią prigimtį, žmogus pareina ne iš medžiaginio pasaulio. Ne nuo pastarojo pareina ir jojo išsilaikymas. Būdamas Dievo sukurtas, jisai toli pralenkia bendrą medžiaginių būtybių padėtį ir turi ypatingą, jam liktai savitą, gyvenimo bei veikimo būdą. Iš to pareina, kad jo supratimui yra prieinamos nekintamos ir būtinos tiesos bei gėrio sąvokos. Kartu prieinamas ir supratimas, kad tos pavienės gėrybės nėra jokiu būdu būtinos. Ir taip nustačius, kad žmogaus siela skiriasi nuo mirtingos būties ir kad ji turi protavimo galią, kartu surandamas prigimties laisvės stipriausias pagrindas.
Kaip žmogaus sielos paprastumo, dvasingumo bei nemirtingumo, taip lygiai ir laisvės niekas nėra garsiau skelbęs bei pastoviau gynęs, kaip Katalikų Bažnyčia. Jinai vieną ir kitą, kaip dogmą, visada skelbė ir nūnai saugoja. Dar daugiau. Eretikams ir naujoviškų pažiūrų atstovams prieštaraujant, Bažnyčia pasiėmė laisvės gynėjos rolę. Tuo būdu liko apsaugotas nuo pražūties tasai aukštas žmogaus gėris. Istoriniai raštai liudija, su kokiu smarkumu pasipriešino jinai beprotiškoms manichiejų ir kitų pastangoms. Visiems yra žinoma, su kokiu pasiryžimu ir su kokia jėga kovojo jinai naujesniaisiais laikais dėl žmogaus valios laisvumo — tiek Tridento Bažnyčios susirinkime, tiek vėliau prieš Jansenijaus pasekėjus. Niekados ir niekur neleido ji įsigalėti fatalizmui.
Taigi laisvė, kaip sakyta, yra savybė tokių būtybių, kurios turi išmanymą ir protą. Jei žiūrėsime laisvės esmės, tai ji nėra niekas kita, kaip tik galėjimas pasirinkti tikslias priemones, vedančias į pasirinktąjį tikslą. Kas gali pasirinkti vieną iš daugelio galimybių, tasai, aišku, yra savo veiksmų viešpats. Pagrindas, dėl ko mes vieno ar kito dalyko geidžiame, yra to dalyko gerumas. Šitą gerumą mes vadiname naudingumu. Kiekvienas gerumas turi tą ypatumą, kad jisai sužadina norą tą gėrį turėti, pasiekti. Mūsų valios ypatinga savybė yra laisvė. Dar tiksliau bus pasakius, kad laisvė yra pati valia, kiek pastaroji savo veikime turi galimumą rinktis. Tačiau pirma, negu valia vienaip ar kitaip apsispręs, proto pažinimas, lyg koks švyturys, turi dalyką nušviesti. Vadinasi, valia tegali geisti tiktai tokio gėrio, kurio gerumą pripažins protas. Šitas teigimas yra juo tikresnis, kad kiekviename valios veiksme įvertinimas eina pirma pasirinkimo. Šitas įvertinimas nustato gėrio tikrumą ir kuris gėris statytinas aukščiau kitų. Negalima protingai abejoti, kad bet koks įvertinimas arba sprendimas yra ne valios, bet proto veiksmas. Iš to visa eina tokia išvada. Valia yra savo prigimtimi proto valdomas gėrio siekimas. Betgi laisvė glūdi valioje. Taigi ir laisvė, panašiai, kaip pati valia, turi pasireikšti proto pripažįstamo gėrio siekime.
Tačiau abi tos dvasinės galios nėra visai tobulos. Dėl to gali pasitaikyti ir tikrai dažnai pasitaiko, kad protas pasiūlo valiai ne tikrąjį, bet tik tariamąjį gėrį, kurio valia ir ryžtasi siekti. Tai, kad mes galime klysti ir tikrai klystame, yra trūkumas, įrodąs mūsų proto netobulumą. Antra vertus, galima laikyti mūsų laisvės įrodymu tą faktą, kad mes galime siekti ir tariamo gėrio vietoje tikrojo. Juk ir liga yra savotiškas įrodymas, kad mes esame gyvi. Tačiau tai yra vis dėlto tam tikras laisvės nukrypimas. Lygiai taip pat ir valia savo nukrypimu suteršia laisvę, jei ji, nuo proto pareidama, ima siekti ko nors tokio, kas priešinga protui. Tokiais atvejais valia laisvę panaudoja piktam. Dėl tos priežasties be galo tobulas Dievas jokiu būdu negali geisti dorovinės blogybės, nors jis ir naudojasi aukščiausio laipsnio laisve. Mat, jis yra tuo pačiu laiku aukščiausia išmintis ir pati gėrio esmė. Taip pat ir dangaus šventieji, turėdami prieš akis aukščiausiąjį gėrį, negali geisti moralinio blogio. Vykusiai Augustinas ir kiti ginče su pelagianais pastebėjo, kad jei galėjimas nukrypti nuo gėrio priklausytų prie laisvės esmės ir sudarytų josios tobulumą, tai tuo atveju Dievas, Jėzus Kristus, angelai ir šventieji, kuriuose kalbamojo galėjimo nėra, — arba būtų buvę nelaisvi, arba tikrai mažiau tobuli, negu netobulas žmogus, esąs čia, žemėje. Apie tą patį reikalą dažnai ir daug yra kalbėjęs Angeliškasis Daktaras. Iš jojo išvedžiojimų seka įtikinanti išvada, kad galėjimas nusidėti yra ne laisvė, bet vergiškumas. Kristaus Viešpaties žodžiai: „Kiekvienas, Kuris nusideda, yra nuodėmės vergas" [1] — duoda jam progą labai sumaniai pastebėti: „Kiekviena būtybė yra tai, iš ko susideda josios prigimtis. Kada išorinis veiksnys priverčia tą būtybę veikti, tai tasai veikimas ne kyla iš jos, bet yra to išorinio veiksnio jai primestas. Tada susidaro vergiška padėtis. Žiūrint žmogaus prigimties, jis yra protinga būtybė. Todėl proto impulsas yra paties žmogaus impulsas. Juo sekdamas, žmogus veikia savo iniciatyva. Tai yra laisvumo žymė. O kada žmogus nusideda, tai jisai elgiasi ne pagal protą. Jis tada būna lyg ir kito skatinamas. Jis yra pasidavęs pašalinės jėgos valdžiai. Ir todėl „kiekvienas, kurs nusideda, yra nuodėmės vergas." Net senovės filosofija buvo tai gana aiškiai supratusi. Pirmon eilėn — tie jos atstovai, kurie mokė, kad laisvas galįs būti tiktai išmintingas. Kaip patirta, jie laikė išmintingu tik tokį žmogų, kuris yra išmokęs gyventi atitinkamai prigimčiai, tai reiškia — padoriai ir dorovingai.
Toks reikalas su žmogaus laisve. Ją teko sustiprinti tinkama pagalbos paspirtimi, kad visus jos tykis su laisve pasireiškimus nukreiptų į gerą ir atitrauktų nuo pikto, nes kitaip valios laisvė būtų galėjusi daug kam pakenkti. Ir taip visų pirma buvo reikalingas įstatymas, kaip taisyklė, rodanti, kas darytina ir kas nedarytina. Tikro vardo įstatymas negali būti taikomas tokiems gyvūnams, kurie veikia su tam tikru būtinumu. Savo veikime jie tesivadovauja prigimties impulsu ir jokio kitokio veikimo būdo savaime nepažįsta. Gi laisvosios būtybės tik todėl gali veikti ar neveikti, šitaip ar anaip veikti, kad jos pasirenka, ką nori. Proto sprendimas, apie kurį kalbėjome, eina pirm viso kito. Tasai sprendimas ne tik nustato, kas savo esme yra dora, kas nedora, bet taip pat jis nustato ir tai, kas yra gera ir todėl darytina, kas bloga ir todėl vengtina. Protas nurodo valiai, ko ji privalo siekti ir nuo ko šalintis, kad žmogus galėtų pagaliau tą vyriausią tikslą pasiekti, į kurį visa kita turi būti taikoma.
Šitą, taigi, proto potvarkį vadiname mes įstatymu. Vyriausia priežastis, dėl ko žmogui yra reikalingas įstatymas, glūdi valios laisvėje, tarytum šaknyje. Jis reikalingas, kad mūsų valia neprasilenktų su sveiku protu. Todėl yra visų didžiausia klaida ir iškrypimas, jei kas ima galvoti arba sakyti, kad žmogui todėl nereikalingas įstatymas, kad jisai yra laisvas. Jei šitaip būtų, tai sektų išvada, kad laisvė neturinti atsižvelgti į protą. Kaip tik priešinga pažiūra yra visiškai teisinga. Žmogus todėl turi pasiduoti įstatymui, kad jis iš prigimties yra laisvas. Tuo būdu žmogaus veikimui vadovauja įstatymas. Atpildą ir bausmę nurodydamas, jisai skatina žmogų elgtis dorovingai ir vengti nuodėmės. Šitoksai yra pirmoje eilėje prigimties Įstatymas.
Jis yra parašytas ir tarytum kalte iškaltas atskirų žmonių sielose. Jisai iš tikro yra ne kas kita kaip tik patsai žmogaus protas, įsakąs daryti gera, draudžiąs pikta. Bet šitoksai žmogiško proto įsakymas niekad negalėtų turėti įstatymo galios, jei jisai nebūtų atgarsis ir paaiškinto jas anos aukštesnės išminties, kuriai privalo nusilenkti mūsų protas ir mūsų laisvė. Kadangi įstatymas uždeda pareigas ir suteikia teises, tai jisai turi remtis autoritetu. Vadinasi, tikru galėjimu nustatyti prievoles, apibrėžti teises ir bausmėmis bei atpildu padaryti privalomu tai, kas įsakyta. Aišku, kad visa tai pralenkia žmogaus išgales. Todėl jisai negali būti pats vyriausias įstatymų leidėjas, nustatąs savo paties veiksmų taisykles. Iš to savaime seka, kad prigimties įstatymas yra amžinas įstatymas. Jisai yra protingoms būtybėms įgimtas, kad jas lenktų į tinkamą elgesį ir joms skirtą tikslą. Šitas amžinasis įstatymas yra Kūrėjo, visą pasaulį valdančio Dievo, amžinasis protas.
Su šitomis doro elgesio taisyklėmis ir klaidų stabdžiais Dievo gerumas sujungė tam tikrus specialius paramos būdus, kurie labai tinka žmogaus valiai stiprinti ir tinkamai lenkti. Pastarųjų tarpe pirmą vietą užima ir ypatingai pasižymi Dievo malonės galia. Jinai apšviečia protą ir stiprina valią išganingu pastovumu, visada ją lenkdama dorovinio gėrio link. Tuo būdu malonė padaro, kad laisvės panaudojimas veikime yra mažiau varžomas ir saugesnis. Labai toli nuklysta nuo tiesos, kas galvoja, kad dėl šitokio Dievo poveikio mūsų valios aktai būna mažiau laisvi. Dievo malonės galia veikia žmogaus viduje ir gražiai derinasi su jo prigimties palinkimais. Juk ji išeina iš to paties Kūrėjo, ką mūsų siela ir valia. O jisai nukreipia visų dalykų veikimą atitinkamai jųjų prigimčiai. Angeliškasis Daktaras pažymi, kad Dievo malonė kaip tik dėl to, kad ji išeina iš gamtos Kūrėjo, turi ypatingą savumą ir sugebėjimą kiekvieną prigimtį išlaikyti josios būvyje ir apsaugoti josios savitą pasireiškimą, jėgą ir veikimo būdą.
Kas pasakyta apie pavienių žmonių laisvę, gali būti labai lengvai pritaikyta žmonėms, kuriuos vienija ir riša civilinės bendruomenės saitai. Ką padaro pavieniuose žmonėse protas ir prigimties įstatymas, to paties siekia bendruomenėje žmonių įstatymas, paskelbtas bendrajai piliečių naudai. Kai kurie tų žmogiškų įstatymų turi galvoje dalykus, kurie savo prigimtimi yra gėrį arba blogi. Pirmuosius tie įstatymai įsako vykdyti, antrųjų — vengti, nurodant kartu ir atitinkamas sankcijas. Bet šios rūšies įstatymai randa savo vyriausią pagrindą ne visuomenėje. Visuomenė, nebūdama žmogiškos prigimties versme, negali būti nei tąją prigimtį atitinkančio gėrio, nei jai prieštaraujančio blogio šaltinis. Gėris ir blogis buvo pirmiau, negu visuomenė. Juos tenka išvesti iš prigimties įstatymo, taigi ir amžinojo įstatymo. Todėl prigimtosios teisės nuostatai, kuriuos išreiškia žmonių įstatymai, turi ne tik tų žmogiškų įstatymų galią, bet išreiškia aną daug aukštesnį ir daug tobulesnį įsipareigojimą, kuris plaukia iš prigimties įstatymo ir iš amžinojo įstatymo. Žiūrint šios rūšies įstatymų, būtų politinio įstatymo pareiga padaryti piliečius drausmingus, kaip to reikalauja bendra teisinė santvarka; sudrausti blogus ir nusižengti linkusius, kad jie, nuo blogo sulaikyti, siektų to, kas gera. Arba bent, kad jie nedarytų visuomenei žalos bei nuostolių.
Kiti politinės valdžios patvarkymai neplaukia iš prigimtos teisės tiesiog ir betarpiškai, bet tarpiškai ir išvadiškai. Jie aptaria įvairius dalykus, kurie gamtos santvarkoje yra nužymėti tik labai bendrai ir palaida forma. Taip prigimtis sako, kad piliečiai turi prisidėti prie viešosios ramybės ir gerovės kūrimo bei išlaikymo. Bet kas darytina, kokiu būdu ir kokioje srityje veiktina — nustato ne prigimtis, bet žmonių išmintis. Šitokios gyvenimo taisyklės, protingai apsvarstytos ir teisėtos vyriausybės paskelbtos, sudaro žmonių įstatymus tikra to žodžio prasme. Jie įsako, kad visi piliečiai sutar tinai siektų bendro valstybės tikslo, ir žiūri, kad nuo jo nebūtų nukrypta. Jie tiek padeda siekti gero ir sulaiko nuo to, kas tam gėriui priešinasi, kiek jie sutaria su prigimtąja teise ir sudaro pastarosios išvadas.
Iš to matome, kad žmogiškosios laisvės taisyklės ir josios norma ankštai siejasi su amžinu Dievo įstatymu. Ir tai liečia ne tik pavienius žmones, bet ir žmonių bendruomenes bei sąjungas. Vadinasi, tikroji laisvė pasireiškia žmonių draugijoje visiškai ne tuo, kad kiekvienas gali daryti ką tinkamas. Iš to kiltų didžiausia netvarka ir sumišimas, vedąs prie valstybės žlugimo. Tikroji laisvė yra tada, kai valstybės įstatymai padeda mums taip gyventi, kaip reikalauja amžinasis įstatymas. O valdančiųjų laisvė pasireiškia anaiptol ne tuo būdu, kad jie gali įsakinėti savavališkai ir ką patinkami. Tai būtų taip pat niekinga ir vestų prie didžiausios žalos valstybei. Privalomoji žmogiškųjų įstatymų galia turi remtis ta mintimi, kad jie plaukia iš amžinojo įstatymo. Ir dėl to jie neprivalo įsakinėti tokių dalykų, kurie yra svetimi amžinajam įstatymui, visokios teisės šaltiniui. Labai išmintingai sako Augustinas: „Aš manau, kad tu tuojau patsai įžvelgsi, kad nieko teisingo ir teisėto nėra aname laikinajame (įstatyme), kas nebūtų buvę šio amžinojo (įstatymo) žmonių pasisemta [2]. Taigi, jei kuri nors valdžia paskelbia tokį patvarkymą, kuris nesuderinamas su sveiko proto pagrindais arba kas valstybei žalinga, tai toksai patvarkymas neturi įstatyminės galios. Jisai negali būti teisingumo taisyklė. Be to, jisai trukdytų kaip tik tą gėrį, kuriam siekti bendruomenė yra sukurta.
Dėl to su žmogaus laisvės prigimtimi neišvengiamai siejasi reikalas pasiduoti aukščiausiam ir amžinajam protui. Pastarasis nėra niekas kita, kaip tik įsakančio arba draudžiančio Dievo orumas. Tai galioja bet kuriai laisvės rūšiai. Tiek pavienių žmonių, tiek bendruomenėms. Laisvei tų, kurie įsakinėja, ir tų, kurie kitų klauso.
Šitos teisingiausios Dievo teisės žmonių atžvilgiu pastarųjų laisvės jokiu būdu nepanaikina ir nesugriauna, veikiau ją apsaugo ir patobulina. Tikras visų būtybių tobulumas pasireiškia tuo, kad jos į savo tikslą linksta ir jįjį pasiekia. O Dievas ir yra tasai aukščiausias tikslas, kurio privalo siekti žmogiškoji laisvė. Šitą teisingiausią ir kilniausią mokslą, kurį mes jau savo proto šviesa įstengiame pažinti, Bažnyčia, laisvę ir savo dieviškojo Steigėjo pavyzdžio ir pamokymų traukos paakinta, visur ir visada platino ir gynė. Savo pačios uždavinius atlikdama, ji niekad nesiliovė praktiškai prie to mokslo taiklusis. Ji nesiliovė ir krikščioniškas tautas atitinkamai mokiusi. Dorovės srityje Evangelijos nuostatai nesulyginamai pralenkia stabmeldžių išmintį. Jie žmogų ragina ir nuveda į tokį šventumą, koksai senovėje žmonėms buvo visiškai nežinomas. Tuo keliu eidamas žmogus artėja į Dievą, o kartu pasiekia kas kartą tobulesnę laisvę.
Taip visais laikais reiškėsi labai didelė Bažnyčios įtaka, saugojant bei ginant pilietines ir politines tautų laisves. Nebūtų reikalinga išskaičiuoti josios nuopelnus šioje srityje. Pakaks suminėjus vergiją, tą seną pagoniškų tautų negerovę, panaikintą visų pirma Bažnyčios pastangomis bei išganinga įtaka.
Jėzus Kristus pats pirmas ėmė skelbti teisių lygybę ir tikrą žmonių broliškumą. Lyg jojo aidas praskambėjo jo Apaštalų balsas, kad nėra nei žydo, nei graiko, nei barbaro, nei skito, bet — visi broliai Kristuje. Šiuo atžvilgiu Bažnyčios įtaka yra labai didelė ir taip plačiai žinoma, jog, kaip rodo patyrimas, jai į bet kurį kraštą koją įkėlus, laukiniai papročiai ilgai išsilaikyti negali. Trumpu laiku žiaurumo vietą užims švelnumas, gi barbarijos tamsybių — tiesos šviesa. Taip pat Bažnyčia niekad nepaliauna teikusi didelių geradarybių ir civilizuotoms tautoms. Ji pasipriešina neteisingai sauvalei. Apsaugo nuo nuoskaudų nekaltuosius ir silpnuosius. Pagaliau, ji deda pastangų, kad valstybės susikurtų tokią santvarką, kuri dėl jos teisingumo piliečių būtų mėgstama, gi dėl savo pajėgumo — svetimų būtų bijoma.
Dėl to yra tikriausia prievolė gerbti autoritetą ir klusniai pasiduoti teisingiems įstatymams. Šiuo būdu įstatymų jėga ir jų budrumas apsaugo piliečius, kad nedorėliai jų teisių nepažeistų. Teisėta valdžia yra iš Dievo, ir kas valdžiai priešinasi, priešinasi Dievo nuostatams. Šitaip klusnumas įgauna kilnumo, nes jisai rodomas teisingiausiam ir aukščiausiam autoritetui. Bet jei kai kuriais atvejais pradeda įsakinėti toksai, kuris tam neturi teisės, arba jei įsakoma tai, kas priešinga protui, amžinajam įstatymui, Dievo įsakymams, — tai neklausyti yra visiškai teisinga. Tais atvejais neklausoma žmonių, kad būtų galima klausyti Dievo. Taip būna užkertamas kelias tironijai ir politinė valdžia negali visko sau pasiglemžti. Būna apsaugotos teisės pavienių piliečių, šeimyninės bendruomenės, visų valstybės narių. Visiems būna patikrinta tikroji laisvė, kurios esmė, kaip įrodėme, yra ta, kad kiekvienas gali gyventi pagal įstatymus ir sveiką protą.
II dalis. Klaidingi mokslai apie laisvę
Jeigu eina kalba apie laisvę, tai niekas neturėtų teisės Bažnyčios kaltinti, kas priešingai teisybei kartais įvyksta, prikišant jai, esą, ji esanti priešininkė pavienių žmonių ir valstybės laisvės. Žinoma, turime galvoje teisėtą ir dorą laisvę, kaip ją apibūdina protas ir mūsų išvedžiojimai. Bet jau daugelis pasekė Liuciferiu, kuris ištarė nedorą žodį: „Netarnausiu!" Jie laisvės vardu supranta beprotišką palaidumą. Tokie yra ir atstovai vienos labai paplitusios ir labai įtakingos srovės, kurie nori vadintis liberalais, išvesdami savo vardą iš žodžio „laisvė".
Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iš keltus dėsnius stengiasi liberalai įvesti dorovės srity ir gyvenimo praktikoje. Žmogiško proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tasai protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomąjį nuolankumą. Pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save paįį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai mūsų paminėti liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs patsai sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Jinai laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymo ir, kaip taisyklė, įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą. Nesunku pramatyti, prie kokių, pagaliau, išdavų visa tai priveda visų pirma žmonių bendruomenę. Susidarius stipriam įsitikinimui, kad nieko nėra aukščiau žmogaus, seka išvada, kad pavienio žmogaus laisvoje valioje, o ne kokiame nors šalia ir viršum žmogaus esančiame veiksnyje, tenka ieškoti priežasties, iš kurios kyla žmonių bendruomenė bei pilietinis susibūrimas. Tada ir valstybinė valdžia būna išvedama iš minios, lyg iš aukščiausio šaltinio. Be to, galvojama, kad pavienio žmogaus protui esant vieninteliam privataus gyvenimo vadui bei tvarkytojui, viešame gyvenime negali būti jokios kitos normos, kaip tik kolektyvinis protas. Todėl, esą, visa valdžia glūdinti ne kitur, kaip masėse, ir tautos dauguma galinti nustatyti visas teises ir pareigas. Bet iš pirmiau pasakyto aiškiai matyti, kad toksai galvojimas prieštarauja protui. Ne tik žmogaus, bet kiekvieno kito kūrinio prigimčiai prieštarauja noras, kad tarp žmogaus arba pilietinės bendruomenės ir Dievo Kūrėjo, kuris tuo pačiu yra ir vyriausias visų įstatymų leidėjas, — nebūtų jokio ryšio, nes gi yra būtina, kad bet koks padaras sietųsi kuriuo nors būdu su savo padarytoju. Tai yra bendras visų būtybių įstatymas, ir nuo to pareina atskirų būtybių tobulumas, kad kiekviena jų laikytųsi tos vietos ir to laipsnio, kuris jai bendroje gamtos santvarkoje nuskirtas. Būtent, kad žemesnieji dalykai nebūtų laikomi pranašesniais už aukštesniuosius ir kad jiems pasiduotų.
Ir be to, šitoksai mokslas yra nepaprastai pavojingas tiek privatiems žmonėms, tiek valstybėms. Iš tikrųjų, jeigu žmogaus protas tėra tik vienas ir vienintelis nustatytojas, kas yra teisinga ir kas gera, tai tuo pačiu išnyksta tikrasis skirtumas tarp gera ir pikta. Išeina, kad skirtumas tarp doro ir nedoro glūdi ne jų skirtingoje esmėje, bet pavienių žmonių pažiūrose bei sprendime. Kas patinka, bus laikoma leistina. Savaime atsivers kelias į visokius gyvenimo iškrypimus, jei įsigalės šitoks dorovės mokslas, kuris yra beveik visiškai nepajėgus geidulingiems žmogaus dvasios sąmyšiams suvaldyti ir nuslopinti.
Tas pat yra su viešaisiais reikalais. Valstybinė valdžia netenka tikro ir natūralaus pagrindo, iš kurio ji šiaip semia savo galią bendrajai gerovei kurti. Daugumos valia įstatymų leidybos keliu nustato, kas darytina ir nuo ko atsisakytina. O tai gali labai lengvai vesti į tironiją. Atmetus Dievo valdžią ir jo teises į pavienį žmogų ir į žmonių bendruomenę, nuosekliai atmetama bet kokia vieša religija. Beveik nekreipiama dėmesio į religinius reikalus. Minia, tikėdama tuo, kad ji yra visos valdžios šaltinis, labai lengvai ima maištauti ir daryti sukilimus. Pareigos ir sąžinės stabdžius atmetus, nebelieka kitų priemonių, kaip tik jėga. Bet ir jėga nėra tos rūšies priemonė, kuri galėtų pati viena, suvaldyti liaudies aistras. Tai pakankamai patvirtina beveik kasdieninė kova prieš socialistus ir kitas maištininkų sroves, kurios seniai yra pasiryžusios valstybių pagrindus išjudinti iš vietos. Bešališki šio klausimo tyrinėtojai tegu nustato ir pasako, ar šios rūšies teorijos naudingos tikrajai ir žmogaus vertajai laisvei, ar gal veikiau jie tą laisvę iškraipo ir net visiškai panaikina. Tiesa, ne visi liberalizmo šalininkai pritaria toms pažiūroms, kurios savo kraštutinumais sukelia baimės, kurios, kaip matėme, aiškiai priešinasi tiesai ir yra didžiausių blogybių priežastis. Aiškios tiesos priversti, daugelis jų nesibijo pripažinti, o kai kada ir visiškai atvirai pasisako, kad laisvė yra ydinga ir net į palaidumą išsigimsta, jeigu ji, tiesą ir teisingumą paniekinusi, įsidrąsina peržengti ribas. Dėl to ji visada turi būti sveiko proto tvarkoma ir vedama. Iš to peršasi išvada, kad ji turi būti taip pat subordinuota (palenkta, Vert.) prigimtajai teisei ir amžinajam Dievo įstatymui. Bet šitoje vietoje jie sustoja. Jie paneigia laisvo žmogaus prievolę paklusti lygiai ir tiems įstatymams, kuriuos Dievui patiks jam uždėti kitokiu būdu, t. y, ne per prigimtąjį protą.
Bet šitaip kalbėdami jie patys sau prieštarauja. Juk jie pripažįsta, ir niekas negali pagrįstai to paneigti, kad reikalinga pasiduoti Dievui, kaip vyriausiam įstatymleidžiui. Pagrindas yra tas, kad visas žmogus yra Dievo rankose ir jojo siekia. Betgi tada niekas neturi teisės Dievo legisliatyviniam (įstatymų leidžiamajam, Vert.) autoritetui nustatinėti ribas ir nurodinėti būdus, tuo pačiu nenusižengdamas privalomajam klusnumui. Jei žmogaus protas tiek įsidrąsins, kad ims nustatinėti, kokios ir kaip toli siekia Dievo teisės bei kas sudaro žmogaus pareigą, tai šitokiu atveju Dievo įstatymų bus paisoma ne tikrai, o tik tariamai. Tada Dievo autoriteto ir jojo apvaizdos vietą užims asmeninės pažiūros Todėl yra būtina gyvenimo taisykles ištikimai ir pagarbiai semtis ne tik iš amžinojo įstatymo, bet iš visų ir kiekvieno įstatymo, kurį tik be galo išmintingas ir be galo galingas Dievas jo paties pasirinktu būdu yra mums paskelbęs. Tuos įstatymus mes galime pažinti iš aiškių ir visiškai neabejotinų žymių. Ši pareiga yra juo aiškesnė, kad kalbamieji įstatymai, eidami iš to paties šaltinio ir turėdami tą patį autorių, kaip ir amžinasis įstatymas, visiškai sutaria su protu ir prigimties įstatymą žymiai patobulina. Jie išreiškia, pagaliau, mokslą to paties Dievo, kuris mūsų protą ir valią maloningai lenkia ir valdo, Kad juos abudu apsaugotų nuo klaidų. Ir taip tebūna šventai ir nepažeidžiamai sujungta tai, ko skirti negalima ir nevalia. Visuose dalykuose teesie Dievui nuolankiai ir klusniai tarnaujama, kaip to jau patsai prigimties protas reikalauja.
Nuolaidesni yra tie, kurie nemažiau patys sau prieštaraudami sako, kad privačių žmonių gyvenimas ir dorovė turį derintis prie Dievo įstatymų nurodymų. Bet kitaip esą su valstybe. Viešuose reikaluose esą leistina Dievo įstatymų neišlaikyti. Įstatymų leidyboje taip pat nesą reikalo į juos atsižvelgti. Iš čia kyla kaip tik toji pavojinga išvada, kad valstybė ir Bažnyčia turinčios būti viena nuo kitos atskirtos. Bet visai nesunku įžvelgti, kokie neprotingi yra šitokie teigimai. Pati pilietinės bendruomenės prigimtis reikalaute reikalauja, kad valstybė teiktų savo piliečiams progų ir priemonių gyventi dorai. Gi dorai gyventi reiškia — gyventi atitinkamai Dievo įsakymams, nes gi Dievas yra kiekvieno gerumo bei teisingumo šaltinis. O su tuo visu nesiderina mintis, kad kalbamaisiais Dievo įstatymais valstybei būtų leistina nesirūpinti. Arba kad valstybė galinti skelbti nuostatus, sakytiems įstatymams priešingus. Pagaliau, tautos vadovai valstybės atžvilgiu turi dar ir tą prievolę, kad jie rūpintųsi ne vien žemiškais patogumais ir išoriniais dalykais, bet kad jie kartu, išmintingų įstatymų padedami, patikrintų ir dvasines gėrybes. O šių pastarųjų puoselėjimui nieko tinkamesnio negalima net ir išgalvoti, kaip tie įstatymai, kuriuos patsai Dievas yra davęs. Todėl tie, kurie valstybės valdyme nenori atsižvelgti į Dievo įstatymus, negali sudaryti politinės vyriausybės, kuri tikrai atitiktų savo paskirtį ir prigimties reikalavimus.
Bet dar svarbiau yra tai, ką Mes patys jau ne kartą esame pabrėžtinai iškėlę, kad yra kai kada būtinas politinės ir bažnytinės valdžios tarpusavis bendradarbiavimas, nors politinė valdžia turi ir ne tą patį artimiausią tikslą ir kitomis priemonėmis naudojasi, negu bažnytinė valdžia. Juk abi jos vadovauja tiems patiems žmonėms. Neretai taip pat pasitaiko, kad abiem tenka spręsti tuos pačius reikalus, nors ir skirtingu požiūriu. Kiekvienu atveju, kada susidaro šitokia padėtis, reikalinga būtinai tarti, kad yra tokia tvarka ir toksai būdas, kada sutartinis veikimas yra visiškai galimas, pašalinus pirma nesutarimo bei ginčų priežastis. Šituo reikalu nebūtų išmintinga ieškoti konflikto. Tai būtų aiškiai priešinga išmintingiausia j ai Dievo valiai.
Kalbamasis sutarimas ne be pagrindo lyginamas su tuo ryšiu, kuris kūną jungia su siela. Tai yra naudinga abiem pusėm. Jųdviejų išskyrimas yra pragaištingas. Pirmon galvon kūnui. Pastarajam atneša jisai mirtį.
Didesniam aiškumui pasiekti, reikalinga skyrium kulto laisvė apsvarstyti įvairius vadinamus laisvės laimėjimus, kurių mūsų laikais siekiama. Pradėkime nuo to, ko reikalaujama atskiram asmeniui ir kas taip labai prieštarauja tikėjimo dorybei, būtent — nuo vadinamos kulto laisvės. Pagrindinis tos laisvės dėsnis skamba: kiekvienam leista pasirinkti tokią religiją, kokia jam patinka. Arba iš viso — jokios nesilaikyti. Iš visų žmogaus prievolių yra, be abejo, didžiausia ir švenčiausia ta, kuri jam įsako Dievą pamaldžiai ir nuolankiai garbinti. Tai yra būtina išvada iš tos tikrovės, kad mes visada pasiliekame Dievo valdžioje, kad jo apvaizdos esame valdomi, kad iš jo kilę, į jį turime nueiti. Prie to tenka pridėti, kad negali būti be religijos tikros dorovės.
Religija yra toji moralinė dorybė, kuri apima visa, kas veda į Dievą, kaip aukščiausią ir paskutinę žmogaus gėrybę. Todėl religija, kuri „rūpinasi tuo visu, kas tiesiog ir betarpiškai tarnauja Dievo garbei" [3], stovi aukščiau už kitas dorybes ir yra jų vadovė. Jeigu klausiama, kurią iš daugelio tarpusavyje kovojančių religijų reikalinga pasirinkti, tai I tą klausimą protas ir pati prigimtis duos atsakymą. Reikalinga laikytis tos religijos, kurią Dievas įsakė. Žmonės patys gali ją lengvai atskirti, žiūrėdami tam tikrų išorinių ženklų, kuriais Dievo apvaizdai patiko ją atžymėti. Aišku, kad tokiame svarbiame reikale klaida būtų galėjusi atnešti nepaprastai žalingų vaisių. Todėl kalbamoji laisvė pripažįsta žmogui teisę jojo aukščiausiąją pareigą iškreiptai atlikti, arba ją visiškai palikti neatliktą. Tai reiškia, kad jam leidžiama nusigręžti nuo nekintamo gėrio ir į blogą nukrypti. Bet tai, kaip jau minėta, nėra laisvė, o tik laisvės iškreipimas ir nukrypusios sielos vergavimas nuodėmės jungui.
Kalbamoji laisvė valstybės gyvenime šitaip suprantama. Valstybė neturi jokio pagrindo bei reikalo Dievą garbinti arba bent norėti, kad jisai būtų viešai garbinamas. Taip pat nėra reikalo vienai kuriai religijai palikti pirmenybę, bet jos visos lygiomis turi būti laikomos. Net ir į tai nereikalinga atsižvelgti, jei tauta išpažįsta katalikų tikėjimą. Tai būtų teisinga tik tokiu atveju, jei pilietinė žmonių bendruomenė Dievo atžvilgiu jokių prievolių neturėtų. Arba jei ji tų prievolių teisėtai galėtų atsisakyti. Betgi abu šie prileidimai yra aiškiai klaidingi. Nėra jokios abejonės, kad Dievo valia susikūrė pilietinės žmonių bendruomenės. Tai aiškiai matyti ir iš tos bendruomenės dalių, ir iš jos formos, kaip, sakykim, iš autoriteto ir iš priežasčių, ir iš tų gėrybių gausumo, kurias ji žmogui teikia. Dievas skyrė žmogų visuomeniniam gyvenimui ir įkurdino jį tos pačios prigimties būtybių būryje. Tik bendruomenėje gyvendamas jisai gali patenkinti tuos savo prigimties reikalavimus, kurie, būnant jam vienumoje, liktų nepatenkinti. Todėl būtina yra, kad pilietinė bendruomenė, tokia būdama, Dievą laikytų savo tėvu bei kūrėju ir jam pagarbiai lenktųsi, kaip savo viešpačiui bei valdovui. Todėl valstybė be Dievo nusižengia teisingumui ir protui. Tas pat tenka pasakyti apie tokią valstybę, kuri, kaip sakoma, su visomis religijomis yra lygi ir joms visoms pripažįsta tas pačias teises. Tokios valstybės laikysena praktikoje sutampa su bedieviškos valstybės nusistatymu.
Religinė vienybė yra būtinai naudinga valstybei. Bet dera išpažinti tą religiją, kuri tik viena tėra tikroji. Kuri tokia yra, nesunku pažinti, ypač katalikiškose valstybėse. Ji turi savyje tarytum įspaustas tikrumo žymes. Taigi šių valstybių vadovai privalo išlaikyti ir ginti, jeigu jie nori, kaip pareigos to reikalauja, išmintingai ir naudingai rūpintis piliečių bendruomenės gerove. Juk viešoji valdžia yra įsteigta valdomųjų gerovei. Tiesa, artimiausias valstybės valdžios tikslas yra vesti piliečius į šio žemiško gyveninio gerovę. Bet, antra vertus, nėra jos pareiga trukdyti, bet kaip tik priešingai — padėti žmogui pasiekti aną aukščiausią ir paskutinę gėrybę, kuri sudaro amžiną žmogaus laimę. Bet religijos atsisakius būtų tai neįmanoma.
Visa tai esame kita proga išsamiai išdėstę. Šiuo atveju norime tiktai trumpai pastebėti, kad šitokia laisvė yra nepaprastai žalinga tiek valdantiesiems, tiek valdomiesiems. Gi religija atneša nuostabių vaisių. Ji juk išveda valdžios kilmę iš paties Dievo. Gi valdytojams primygtinai įsako, kad jie nepamirštų savo pareigų, kad neskelbtų neteisingų ir perdaug kietų įstatymų, kad vadovautų tautai su įmanomu švelnumu ir beveik su tėviška meile. Ji nori, kad piliečiai pasiduotų teisėtajai vyriausybei, nelyginant kaip Dievo tarnams. Tuo būdu religija jungia valstybės valdytojus ir valdomuosius ne tik klusnumo, bet ir pagarbos bei meilės saitais. Ji draudžia maištavimus ir kitokius sumanymus, kurie suardo tvarką ir viešąją ramybę ir, pagaliau, sudaro sąlygas, kad piliečių laisvės dar labiau būtų suvaržytos. Šį kartą nutylėsime, kiek religija prisideda prie dorovės kėlimo ir kiek toji dorovė pačią laisvę stiprina ir apsaugo. Protas parodo ir istorija patvirtina, kad juo valstybė yra dorovingesnė, juo ji bus laisvesnė, turtingesnė, galingesnė.
Turime trumpai aptarti taip pat ir neribotą žodžio bei spaudos laisvę. Vargu bereikia minėti, kad šitokia netvarkoma, bet kokias ribas bei saiką peržengianti laisvė nėra teisėta. Teisė yra moralinė gėrybė. Mes jau sakėme ir turime vis dažniau priminti, kad neprotingai galvoja, kas mano, kad toji prigimties suteiktoji gėrybė be skirtumo ir lygiai teisėtai gali būti naudojama teisybei ir melui, dorovei ir nedorybei. Kas teisinga ir dora, turi teisę būti valstybėje skleidžiama su išmintingu laisvumu, kad galėtų pasiekti kiek galint daugiau žmonių. Melagingos pažiūros, kaip didžiausias dvasios maras, lygiai, kaip ir nedorovingumas, kuris papročius ir sielas sugadina, gali būti teisėtai viešosios valdžios slopinamas su visu rūpestingumu, kad negalėtų būti skleidžiami pačios valstybės pražūčiai. Yra visiškai teisinga, jei įstatymų orumu sulaikomos iškrypusios dvasios klaidos, kurios yra iš tikro nepatyrusios liaudies dvasios pavergimas. Į tai tenka žiūrėti lygiai taip pat, kaip žiūrima į skriaudas, silpnesniesiems prievarta padarytas. Ir tai su juo didesniu pagrindu, kad žymiai didesnė piliečių dalis arba visiškai nepajėgia, arba tik labai sunkiai teįstengia susigaudyti klaidingose išvadose bei dialektinėse suktybėse. Ypač kai šios pastarosios pataikauja aistroms. Pripažinus kiekvienam neribotą laisvę kalbėti ir rašyti, nieko nebeliktų švento ir nepažeisto. Nebūtų pagerbtos nė tos didžiausios bei tikriausios mūsų prigimtį liečiančios tiesos, kurios gali būti laikomos visuotiniu ir pačiu kilniausiu žmonių giminės paveldėjimu. Dažnai pasitaiko, kad, tiesą po truputį aptemdžius, lengvai įsiviešpatauja įvairių pragaištingų klaidų negerovė. Iš to palaidumas lygiai tiek turės naudos, kiek tikroji laisvė nuostolio, nes juo didesnė ir saugesnė bus laisvė, juo labiau bus įžabotas palaidumas. Antra vertus, nėra priešinga prigimčiai, kad kiekvienas galvotų kaip patinkamas ir kad savo pažiūras laisvai garsintų apie tuos dalykus, kurie Dievo palikti žmonėms tirti bei svarstyti. Šios rūšies laisvė niekada nepriveda prie tiesos paglemžimo. Dažnai prisideda prie jos atradimo bei iškėlimo.
Lygiai taip tenka galvoti ir apie vadinamą mokymo laisvę. Nėra abejonės, kad žmonių dvasia tik tiesa turi būti maitinama. Tiesoje glūdi protingų būtybių gėris, tikslas ir tobulumas. Todėl neprivalo mokymas nieko kita skelbti, kaip tik tiesą. Nėra skirtumo, ar skelbiama kas nors žinantiems, ar nežinantiems. Pastariesiems, mokymas turi uždavinį suteikti tiesos pažinimą. Pirmiesiems — jį apsaugoti. Dėl tos priežasties yra mokančiųjų prievolė klaidas iš žmonių protų pašalinti ir juos prieš klaidingas pažiūras padaryti atsparius. Iš to aiškiai pasirodo, kaip priešinga yra protui toji laisvė, apie kurią mes čia kalbame ir kuri vien tik tam ir tegali būti naudinga, kad su josios pagalba ir josios priedanga žmonių supratimas būtų iš pagrindų iškreipiamas. Čia turima galvoje laisvė, kaip teisė mokyti ką patinkant. Politinė valdžia negali duoti piliečiams šitokios laisvės nenusižengdama savo pareigoms. Juo labiau, kad mokytojas visada turi daug įtakos savo klausytojams. Be to, tik labai retais atvejais teįstengia mokinys patsai suprasti, ar tikra yra tai, ką skelbia jojo mokytojas.
Dėl šitų priežasčių ir šios rūšies laisvė, kad ji būtų dora, turi būti apribota tam tikrais suvaržymais. Mokymas negali būti nebaudžiamai paverčiamas sugadinimo įrankiu. Yra dvi rūšys tiesų, kurias mokytojai turi skelbti: viena prigimtųjų, antra — antprigimtinių tiesų. Galima sakyti, kad bendrąjį žmonių giminės turtą sudaro tos prigimtosios tiesos, kurios sudaro vyriausius arba pagrindinius žmogaus galvojimo dėsnius, o taip pat ir tos, kurios tiesiogiai iš anų pirmųjų eina. Kadangi šiomis tiesomis, lyg stipriausiu pagrindu, remiasi ir dorovė, ir teisingumas, ir religija, ir net patys žmonių bendruomenės jungiamieji saitai, tai būtų tikrai nedora, neprotinga ir nežmoniška leisti, kad tos tiesos būtų nebaudžiamai pažeidžiamos ir griaunamos. Su lygiu pietizmu (pagarbumu, Vert.) reikalinga saugoti ir tą didžiausią bei švenčiausią turtą, kurį sudaro tiesos, mūsų sužinotos iš paties Dievo. Yra kai kurių pagrindinių tiesų, kurias apologetai yra pakartotinai įrodę gausingais ir labai aiškiais bei įtikinančiais įrodymais. Šos rūšies tiesos yra: kad tai, kas yra mums paties Dievo apreikšta, kad vienatinis Dievo Sūnus buvo tapęs žmogumi tiesai paliudyti, kad jisai yra įsteigęs vieną tobulą draugiją, būtent — Bažnyčią, kurios galva — jis pats ir su kuria pasilikti iki pasaulio pabaigos jis yra pažadėjęs. Jo valia buvo pavestos visos tos tiesos, kurias jis pats skelbė, tai draugijai tuo tikslu, kad ji jas saugotų, gintų, aiškintų, pasiremdama teisėtu įgaliojimu. Kartu jo buvo įsakyta, kad visos tautos klausytų jojo Bažnyčios lygiai, kaip jo paties. Kurie priešingai elgsis, bus pasmerkti amžinam atmetimui. Iš to aiškiai pasirodo, kad Dievas yra žmogui geriausias ir patikimiausias mokytojas, kaip versmė ir pradžia kiekvienos tiesos. Taip pat ir jo Viengimis Sūnus, besiilsįs Tėvo prieglobstyje. Jis yra kelias, tiesa, gyvenimas, tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų. Visi žmonės privalo klausyti jojo mokslo: „Ir juos visus pamokys Dievas".
Bet tikėjimo bei dorovės klausimais Dievas padarė Bažnyčią savo dieviškojo mokymo dalyve. Jisai apdovanojo ją ypatinga dovana, kad ji, Dievo saugojama negali paklysti. Todėl ji yra vyriausia ir saugiausia mirtingųjų mokytoja ir turi neliečiamą laisvo mokymo teisę. Tikrai, semdama pati jėgų iš tų tiesų, kurias ji gavo iš Dievo, Bažnyčia neturėjo didesnio rūpesčio, kaip tą, kad jai Dievo pavestąjį uždavinį šventai atliktų. Stipresnė už visas ją supančias kliūtis, ji niekad nepaliovė kovojusi dėl savo mokymo laisvės. Tuo būdu, niekingus prietarus išsklaidžiusi, ji per krikščionišką išmintį atnaujino pasaulį.
Kadangi pats protas nedviprasmiškai rodo, kad negali būti tikro prieštaravimo tarp Dievo apreikštų tiesų ir tiesų, prigimtu protu pažintų, tai darosi aišku, kad iš pastarųjų tos negali būti tikros, kurios nesiderina su pirmosiomis. Bažnyčiai, kaip Dievo pastatytajai mokytojai, nė neateina į galvą tyrinėjimo dvasią arba mokslinę pažangą trukdyti. Ji neturi mažiausio noro apšvietą bei pažangą stabdyti.
Priešingai, ji pati teikia šviesos. Ji pažangai siūlo savo saugią globą. Dėl tos pačios priežasties ji nemaža prisideda prie pačios žmonių laisvės pažangos. Jėzui Kristui Atpirkėjui priklauso mintis, kad per tiesą žmogus pasidaro laisvas. „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus". Nėra todėl pagrindo sveikai suprastajai laisvei nusiskųsti, nėra pagrindo būti nepatenkintam nė tikrajam mokslui dėl tų teisingų ir būtinų įstatymų, kurie, Bažnyčiai ir protui reikalaujant, apriboja atskiro žmogaus mokymo laisvę. Bažnyčia, kaip patyrimas rodo, tuo būdu siekdama svarbiausia apsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą, stengiasi kiekvieną rūšį pasaulinių mokslų globoti ir ugdyti, nes pasauliniai mokslai savyje yra geri bei pagirtini ir verti to, kad jais būtų rūpinamasi. Be to, kiekvienas mokslas, kurį sveikas protas sukūrė ir kuris atitinka realią tikrovę, gali nemaža prisidėti prie paaiškinimo tų tiesų, kurias mes tikime dėl Dievo apreiškimo. Iš tikro, Bažnyčiai priklauso dėkingumas už tas dideles geradarybes, kad ji pagirtinu būdu išsaugojo senovės išminties paminklus, kad ji mokslo židinius visur kūrė, kad visada sužadindavo protų varžytynes, kad rūpestingiausiai globojo visas tas meno šakas, kurios sudaro didžiausią mūsų pažangaus amžiaus papuošalą.
Pagaliau nereikia nė to nutylėti, kad stovi atviras labai platus laukas, kuriame gali pasireikšti žmonių veiklumas, kur gali laisvai lenktyniauti jųjų protai. Tai yra tie dalykai, kurie neturi būtino sąlyčio su religijos ir krikščioniškosios dorovės mokslu. Arba dalykai, kurių sprendimui Bažnyčia savo autoriteto nėra panaudojusi, palikdama juos išimtinai ir laisvai mokslininkų nuožiūrai. Pagaliau, tie klausimai, nuo kurių sprendimo pati susilaikydama, Bažnyčia paveda juos mokytų vyrų tyrimui.
Iš pasakyto aiškėja, ką tenka manyti apie tą laisvės rūšį, kurios liberalizmo atstovai su tokiu uolumu siekia ir skelbia. Iš vienos pusės jie reikalauja sau ir valstybei tokios neribotos laisvės, kad kiekvienai klaidai yra pasirengę be jokio svyravimo atverti duris ir atkelti vartus. Gi iš antros pusės Bažnyčiai jie daro kliūčių. Josios laisvę jie siaurina, kiek tik įstengia, nors iš Bažnyčios mokslo netenka bijoti jokių negerovių. Priešingai, iš jos reikia laukti daug naudos.
Labai giriama yra taip vadinama sąžinės laisvė. Jeigu ją kas taip supranta, kad kiekvienam leidžiama pagal norą Dievą garbinti ar jo visiškai negarbinti, tai jos klaidingumą pakankamai įrodo tai, ką pirmiau esame pasakę. Bet galima sąžinės laisvę ir kitaip suprasti. Būtent, kad valstybėje žmogui leidžiama, jokių kliūčių nedarant, taip, kaip sąžinė įpareigoja, Dievo valią ir jo įsakymus vykdyti. Tai yra tikroji laisvė, tinkama Dievo vaikams. Ji gražiausiai apsaugo žmogaus asmens vertybę ir stato aukščiau už bet kokią jėgą bei prievartavimą. Ji yra Bažnyčiai visada pageidaujama ir ypatingai brangi. Šios rūšies laisvės nesvyruodami reikalavo sau Apaštalai. Apologetai savo raštais įrodė jos neliečiamumą. Begalinis skaičius kankinių pašventino tą laisvę savo krauju. Ir visiškai teisingai! Šita krikščioniškoji laisvė paliudija, kad Dievui priklauso žmonių atžvilgiu aukščiausia ir labiausiai teisėta valdžia. Gi iš antros pusės, žmogaus prievolės Dievui yra pačios svarbiausios ir didžiausios. Ji neturi nieko bendra nei su maištavimo, nei su vergavimo dvasia. Nėra mažiausio pagrindo įtarti, kad ji linkusi neklausyti valstybinės valdžios. Juk žmonių valdžia tik tiek teturi teisės įsakinėti ir reikalauti klusnumo, kiek ji neprieštarauja Dievo valdžiai ir kiek ji prisitaiko prie Dievo nustatytos tvarkos. Bet jeigu įsakoma tai, kas aiškiai prieštarauja Dievo valiai, tai tokiu atveju labai nukrypstama nuo minėtos tvarkos ir kartu sueinama į konfliktą su Dievo autoritetu. Todėl yra pagrindo tokiais atvejais neklausyti.
Liberalizmo šalininkai, pripažindami pasaulinei valdžiai despotiškas ir neaprėžtas teises, antra vertus, paneigdami bet kokį reikalą atsižvelgti gyvenime į Dievo valią, visiškai nepripažįsta tos su religija ir dorove suderintos laisvės, apie kurią Mes kalbame. Jeigu būna kas nors daroma sakyta jai laisvei apsaugoti, jie laiko tai teisių pažeidimu ir maištavimu prieš valstybę. Jei jų pažiūra būtų teisinga, tai kiekvienam, kad ir žiauriausiam, despotizmui tektų pasiduoti ir jį pakęsti.
III dalis. Pritaikymas praktikoje
Bažnyčios karščiausias troškimas yra, kad tos krikščioniškos pažiūros, kurias Mes trumpai palietėme visose valstybės srityse būtų tikrai pritaikytos. Jose randamos kaip tik geriausios priemonės gydyti tas gausias ir tikrai nemenkas šių laikų blogybes, kilusias žymia dalimi iš tų taip aukštai keliamų laisvių, iš kurių laukta gerovės ir garbės. Išdavos nepateisino vilčių. Susilaukta ne saldžių ir sveikų, bet karčių ir supuvusių vaisių. Jeigu dabar pasigendama vaistų, tai jų reikia ieškoti grąžinant atgal sveikas pažiūras. Tik iš jų galima laukti tvarkos išlaikymo ir tikrosios laisvės apsaugojimo.
Visada ir kiekvienoje padėtyje motiniškomis akimis Bažnyčia žvelgia į žmogaus silpnybes. O jos yra tikrai nemažos. Ji pažįsta dalykų padėtį ir sielų nuotaikas. Pažįsta taip pat ir šių laikų dvasią.
Dėl to, nors tik gera ir tikra iš esmės tepripažindama, ji supranta, kad kartais tenka valstybės vyriausybei kai ką pakęsti, kas nėra tikra ir teisinga, jei tuo būdu siekiama išvengti didesnės blogybės iirba tikimasi atsiekti ar apsaugoti kokią nors vertybę. Juk ir be galo gera ir visagalinti Dievo apvaizda pakenčia pasaulyje blogybes, dalimi, kad nesutrukdytų didesnių gėrybių, dalimi, kad išvengtų skaudesnių negerovių. Valstybių valdyme labai dera pasekti pasaulio Valdovu. Kadangi žmonių valdžia ne kiekvieną blogybę gali sukliudyti, tai jai tenka „daug kas leisti ir palikti be bausmės, kas tačiau su pagrindu baudžiama Dievo apvaizdos" [4].
Ir vis dėlto, jei sakytomis aplinkybėmis žmonių įstatymas gali ir turi blogybes pakęsti dėl bendrosios gerovės ir vien tik dėl to, tai jis tų blogybių negali ir neprivalo nei girti, nei norėti. Blogybė iš esmės tėra tik gėrybės pašalinimas. O tai yra visada priešinga viešajai gerovei, kurios įstatymleidyba turi, kiek tik gali, siekti ir globoti. Ir šiuo atžvilgiu dera, kad žmonių įstatymas pasektų Dievu. Jisai tuo pačiu, kad pasaulyje pakenčia blogybes, „neparodo noro, kad blogybės įvyktų, neparodo taip pat noro, kad blogybės neįvyktų, bet tik parodo norą leisti, kad blogybės įvyktų, o tai yra gera" [5]. Šis Angeliškojo Daktaro posakis trumpiausiai išreiškia visą mokslą apie blogybės pakentimą (toleranciją, Vert.).
Norint klausimą teisingai išspręsti, tenka pripažinti, kad juo daugiau blogybių tenka valstybės gyvenime pakęsti, juo labiau šitoji valstybė nutolsta nuo savo idealo. Blogybių pakentimas priklauso politinės išminties taisyklių. Bet ir to pakentimo ribas turi užbrėžti valstybės tikslas. Būtent — viešoji gerovė. Todėl jei pakentimas valstybei atneša tik nuostolių ir jei iš jo tenka laukti dar didesnių blogybių, tai peršasi išvada, kad to pakentimo negalima laikytis, nes šiose sąlygose joksai gėris jo nepateisina. Jeigu dėl ypatingos valstybės padėties tam tikrais laikais Bažnyčia praktikoje užmerkia akis į kai kurias naujoviškas laisves, tai ji daro tai ne dėl to, kad ji to norėtų, bet dėl to, kad jai atrodo, jog geriau bus nusileidus. Bet laikams pagerėjus, ji pasinaudos, be abejo, savo laisve. Ji stengsis, kaip jai dera, įspėdama, ragindama, maldaudama atlikti jai Dievo paskirtą pareigą. Būtent — rūpintis amžinu žmonių išganymu. Pati taisyklė visada pasiliks galioje, kad šitoji visuotinė, visiems be skirtumo ir kiekvienam reikalui suteikta laisvė pati savyje, kaip jau daug sykių sakėme, nėra nei siektina, nei pageidautina. Yra priešinga protui, jei klaidai teikiamos lygios teisės, kaip ir tiesai.
Kas liečia toleranciją, tai tenka stebėtis, kiek maža teisingumo ir išminties rodo liberalizmo atstovai, palyginti su Bažnyčia. Pripažindami piliečiams visais minėtais klausimais ir visose srityse neribotą laisvę, jie peržengia bet kokį saiką ir atsistoja tokioje pozicijoje, jog tenka manyti, kad jie tiesą ir dorovę ne daugiau vertina kaip melą ir nusikaltimą. Bažnyčią, tą tiesos šulą ir ramstį, tą nepaperkamą dorovingumo mokytoją, kaltina jie kietumu ir netolerancija. Mat, ji, kaip jos pareiga reikalauja, aną palaidą ir pragaištingą pakentimo supratimą pastoviai atmeta ir laiko neleistinu. Taip elgdamiesi, jie net nepastebi to, kad jie trūkumu laiko tai, už ką turėtų girti. Garsiai besigirdami savo tolerancija, praktikoje labai dažnai kitaip elgiasi, rodydami katalikybės klausimu nepaprastai daug santūrumo bei šykštumo. Tiesiog eikvotojiškai siūlydami visiems laisves, betgi daugeliu atvejų tos laisvės Bažnyčiai neduoda.
Pabaiga
Jeigu dabar dėl aiškumo visą Mūsų kalbą su tiesioginėmis išvadomis norėsime pakartoti trumpai ir papunkčiui, tai pati pagrindinė mintis bus šioji. Yra būtina, kad visas žmogus tikrai ir pastoviai stovėtų Dievo valdžioje. Todėl tegali būti kalba apie tokią žmogaus laisvę, kuri pripažįsta minėtaią priklausomybę nuo Dievo ir neatsisako pasiduoti jojo valiai. Tą Dievo valdžią paneigti arba jos nepakęsti visiškai nereiškia žmogaus laisvumo, o tik tai, kad žmogus savo laisvę panaudoja piktam ir maištauja. Iš tokio sielos stovio išsivysto ir susidaro pagrindinė liberalizmo klaida. Jisai pasireiškia įvairiomis formomis, nes ne tuo pačiu būdu ir nelygiu laipsniu gali valia atsisakyti klausyti Dievo ir tų, kuriuos jisai padarė savo valdžios dalyviais.
Blogiausia liberalizmo rūšis, o kartu ir didžiausias laisvės iškrypimas yra tada, kai Dievo valdžia iš pagrindų paneigiama ir visiškai atsisakoma jam paklusti — tiek viešame, tiek privačiame bei šeimyniniame gyvenime. Šiai rūšiai tenka taikyti visa, kas ligi šiol prieš liberalizmą buvo pasakyta. Greta to paminėtinas mokslas tų, kurie sutinka, kad reikalinga pasiduoti Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui, nes iš jo galybės eina visa gamtos tvarka. Tačiau jie atkakliai atmeta tuos Dievo autoritetu apreikštus tikėjimo bei doros įstatymus, kurie prašoka gamtos ribas. Arba, mažiausia, nemato reikalo į minėtus įstatymus atsižvelgti, ypač viešajame valstybės gyvenime. Jau buvo pirma paaiškinta, kaip labai šitie klysta ir kaip jie patys sau prieštarauja. Iš to mokslo, tarytum iš galvos ir šaltinio, išplaukia ana pragaištinga pažiūra, kad Bažnyčia reikalinga atskirti nuo valstybės. Tačiau yra aiškiai teisingas priešingas teigimas. Vertė abiejų valdžių nėra lygi, ir jųjų uždaviniai yra skirtingi. Bet jųdviejų veikla turi būti suderinta, ir jos privalo viena kitai patarnauti.
Šituo klausimu ilgainiui susidarė dvejopa pažiūra. Dauguma norėtų, kad valstybė nuo Bažnyčios būtų pilnai ir visiškai atskirta. Pagal jų manymą, visuose teisiškuose valstybės santykiuose, įstaigose, papročiuose, įstatymuose, valdinėse pareigovietėse, jaunimo auklėjime turėtų būti nė kiek neatsižvelgiama į Bažnyčią. Tarytum jos nė būti nebūtų. Jie nusileidžia tik tiek, kad jei pavieniai piliečiai nori, tai jie gali privačiai laikytis religijos. Prieš taip manančius galioja visas Mūsų argumentų svoris, kuriuos Mes iškėlėme, atmesdami pažiūrą, kad Bažnyčia turinti būti atskirta nuo valstybės. Prie to tik tiek tegalime pridėti, kad nesąmonė yra galvoti, jog, valstybei Bažnyčią niekinant, tos valstybės piliečiai galį ją gerbti.
Kiti, tiesa, neneigia to, kad Bažnyčia yra. Iš tikro jie to ir negali paneigti. Bet jie paneigia jos prigimtį ir jai nepripažįsta tobulos organizacijos esminių teisių. Jų manymu, ji neturinti leisti įstatymų, teisti, bausti, o tik skatinti, patarti bei vadovauti tiems, kurie savo noru ir valia josios vadovavimui pasiduoda. Tuo būdu jų pažiūra siekia šios dieviškos bendruomenės prigimtį visiškai iškreipti, jos autoritetą, mokymo teisę, visą josios veiklą susiaurinti ir aprėžti. Tuo pat laiku pasaulinės vyriausybės teises ir galią jie išplečia iki to laipsnio, kad ir Dievo Bažnyčią pastato valstybės valdžion ir viešpataviman, lyg ji tebūtų tik paprastas, laisvas piliečių sambūris. Tokioms pažiūroms atremti tinka įrodymai, apologetų kadaise naudoti ir Mūsų pavartoti Enciklikoje „Immortale Dei." Iš jų matyti, kad Dievo sutvarkymu Bažnyčia turi savyje visa, kas priklauso prie esmės ir teisių teisėtos, aukščiausios, visais atžvilgiais tobulos draugijos.
Daugelis, pagaliau, nepritaria Bažnyčios atskyrimui nuo valstybės. Bet jiems atrodo, kad Bažnyčia turėtų vadovautis laiko dvasia. Kad ji turėtų lankstytis ir taikytis prie to, ko reikalauja šių dienų politinė išmintis valstybės tvarkyme. Šita pažiūra nėra smerktina, jeigu ji turi galvoje tokį sutarimą, kuris tiesai ir teisingumui jokiu būdu neprieštarauja. Būtent, kada Bažnyčia, tikėdamasi didelių ir svarbių laimėjimų, būna sukalbamesnė ir tiek nusileidžia laiko dvasiai, kiek gali nepažeisdama savo šventų pareigų. Bet to negali būti, kada eina kalba apie tokius reiškinius bei teorijas, kurios iš pasikeitusių papročių ir klaidingų pažiūrų neįeisimu būdu iškyla. Negali būti tokio laiko, kad būtų nereikalinga religija, tiesa, teisingumas. Dievo valia buvo, kad šitie didžiausi ir švenčiausi dalykai pasiliktų Bažnyčios globoje. Todėl ir negalima norėti, kad ji klaidą ir neteisybę pataikūniškai pakęstų. Arba kad ji būtų nuolaidi tam, kas tiesioginiu būdu kenkia religijai. Iš to, kas pasakyta, išeina, kad nevalia reikalauti, ginti, teigti, tarytum, pačios prigimties žmogui suteiktų teisių, — tokių laisvių, kaip minties, spaudos, mokymo ir skirtumo nedarančios religijos laisvės. Jei tokias laisves prigimtis iš tikrųjų būtų suteikusi, tai išeitų kad leistina ginčyti Dievo teises, ir joks įstatymas žmogaus laisvei negali užbrėžti jokių ribų. Antra vertus, iš aukščiau pasakyto išeina, kad šios įvairios laisvių rūšys, esant rimtam pagrindui, gali būti pakenčiamos, tik, žinoma, ne be saiko ir ne be ribų. Priešingu atveju jos lengvai pavirstų palaidumu bei laukiniškumu. Kur iš tikro tokios laisvės egzistuoja, jomis piliečiai privalo naudotis taip, kad jų elgesiui nieko nebūtų galima prikišti. Savo pažiūras į tas laisves jie privalo suderinti su Bažnyčios pažiūromis. Kiekviena laisvė tegali būti laikoma teisėta, kiek ji sudaro sąlygas kurti bei plėsti dorovinį gėrį. Priešingu atveju — niekados.
Jei pasitaiko, kad valstybės vyriausybė peržengia tinkamas ribas ir varžo piliečius daugiau, negu teisinga, arba jei ji atima Bažnyčiai prideramąją laisvę, tai leista yra siekti kitokio valstybės sutvarkymo, kur laisvas veikimas būtų užtikrintas. Tokiais atvejais siekiama ne anos neribotos ir ydingos laisvės, bet tik tam tikro palengvinimo, kurio tikslas yra visumos gerovė. Ir tai būna daroma vien tam tikslui, kad būtų sudarytos sąlygos pasireikšti geram ten, kur negerovei leidžiama visiškai nevaržomai reikštis.
Nėra iš esmės jokio nusižengimo moralei, jeigu teikiama pirmenybė tokiai valstybės santvarkai, kur valdo tautos atstovybė. Svarbu, kad liktų nepaliestas katalikiškasis mokslas apie kilmę ir valstybinės valdžios vykdymą. Bažnyčia neatmeta nė vienos iš galimų įvairių valstybės formų, jeigu tik jos įstengia užtikrinti piliečių gerovę. Ji tiktai nori, kad kiekviena tų formų turėtų tokį pagrindinį sutvarkymą, kad nebūtų kieno nors teisių pažeidimo, ypač gi pačios Bažnyčios. Bet to reikalauja ir pati prigimtis.
Yra garbinga dalyvauti viešajame gyvenime, jei ypatingos laiko bei kitokios sąlygos nestoja tam skersai kelio. Bažnyčia laiko netgi pagirtinu dalyku, jei kiekvienas prisideda prie visumos gerovės ir, kiek tik jo išgalės leidžia, valstybę gina, apsaugo, stiprina. Bažnyčia nepasmerkia taip pat ir to, kad kas nenori, kad jojo tauta vergautų kam nors svetimam. Žinoma, jei tai gali įvykti nepažeidžiant teisingumo. Pagaliau, nepeikia Bažnyčia nė tų, kurie nori pasiekti, kad valstybės gyventų kiekviena pagal savo įstatymus ir kad piliečiams būtų užtikrintos ko plačiausios galimybės dalyvauti gerovės kėlime. Bažnyčia visada buvo ištikimiausia užtarėja pilietinių neperdėtų laisvių. Tai gražiausiai paliudija Italijos miestai. Jų municipalinių savivaldybių santvarka atnešė jiems gerovę, turtus, garsą. Tai įvyko kaip tik tuo laiku, kada išganinga Bažnyčios įtaka, niekam nekliudant, buvo pasiekusi visas valstybės dalis.
Garbingieji Broliai, Mes tikime, kad visa tai, ką Mes, Mūsų apaštališkas pareigas vykdydami ir tikėjimu bei protu pasiremdami, nurodėme, daugeliui atneš naudos. Ypačiai, jei Jūs Mūsų pastangas paremsite. Mes gi nuolankiausia širdimi Mūsų maldaujančias akis keliame į Dievą. Mes karštai jo šaukiamės, kad jis teiktųsi žmonėms suteikti savo išminties ir patarimo šviesos. Kad jie, tų dorybių sustiprinti, didžiausios svarbos reikaluose pažintų tikrąją tiesą. Tik tuo atveju galės jie su nepajudinamu pastovumu visais laikais taip tvarkyti savo privatųjį ir viešąjį gyvenimą, kaip reikalauja tiesa. Šitų dangiškų gėrybių pranokėjas ir Mūsų palankumo liudininkas teesie apaštališkasis palaiminimas, kurį Mes iš širdies Viešpaties vardu teikiame Jums, Garbingieji Broliai, o taip pat dvasininkams ir šiaip žmonėms, kuriems kiekvienas Jūsų vadovaujate.
Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1888 metų birželio mėn. 20 dieną, vienuoliktaisiais Mūsų popiežiavimo metais.
Popiežius Leonas XIII
[1] Jn. 8, 34.
[2] De Lib. Arb., 1. I, c. 6 n. 15;
[3] S. T. II II q. LXXXI
[4] S. August. D. Lib. Arb. 1, I, c. 6 n. 14;
[5] S. Th. p. I q. XIX a.
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.
