Sausio 23 d. popiežius Pranciškus pirmą kartą suteiks akolitų ir lektorių tarnystę ir moterims, taip įgyvendindamas savo 2021 m. sausio 10 d. paskelbtą motu proprio „Spiritus Domini“, pakeitusį Kanonų teisės kodekso 230 straipsnį ir leidusį moterims vykdyti lektorių bei akolitų tarnystę. Tačiau šį popiežiaus Pranciškaus įstatyminiu lygmeniu įvykdytą trūkį su visuotine Bažnyčios Tradicija jau anksčiau praktiniu lygmeniu vykdė arba toleravo jo pirmtakai popiežius Paulius VI, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Kodėl tai yra problema, išsamiai paaiškina vysk. Athanasius Schneideris.
1. Dieviškojo įstatymo principas liturgijoje
Šventosios liturgijos, t. y. dievogarbos, prigimtį apreiškė pats Dievas, o išaiškino Bažnyčia savo iškilmingu mokymu. Pirmasis esminis liturgijos požymis yra šis: pats Dievas žmonėms sako, kaip jie turi Jį garbinti; kitaip tariant, pats Dievas suteikia konkrečias normas ir įstatymus, kaip turi (netgi išoriškai) vystytis Jo dieviškosios didybės garbinimas.
Žmogų yra sužeidusi gimtoji nuodėmė, ir dėl šios priežasties jam iš prigimties būdingas išdidumas bei neišmanymas, o dar labiau – polinkis pasodinti save į liturgijos centrą vietoj Dievo, tai yra garbinti save įvairiomis tiesioginėmis ar netiesioginėmis formomis. Todėl autentiškam Dievo garbinimui reikalingi liturginiai įstatymai ir normos. Šie įstatymai bei normos turi būti randami Dieviškame Apreiškime: tiek rašytiniame, tiek žodžiu perduodamame (Tradicija) Dievo žodyje.
Dieviškasis Apreiškimas perduoda mums turtingą ir išsamų liturginį įstatymą. Liturginiam įstatymui skirta visa Kunigų knyga – viena iš Senojo Testamento knygų; taip pat dalis Išėjimo knygos. Kai kurios Senojo Testamento dieviškojo kulto liturginės normos turėjo tik laikiną vertę, nes jos buvo tik simboliai, išpranašaujantys būsimąjį dieviškąjį kultą, savo pilnatvę pasieksiantį Naujajame Testamente. Vis dėlto keletas elementų turėjo ir amžiną, nekintančią vertę: visų pirma, pats liturginių įstatymų poreikio faktas; antra, šių įstatymų įvairovė bei išsamumas; galiausiai, dieviškojo kulto atitikimas tam tikrai hierarchinei tvarkai. Ši hierarchinė tvarka pristatoma kaip aiškiai trilaipsnė. Senajame Testamente: vyriausiasis kunigas – kunigas – levitas. Naujajame Testamente: vyskupas (gr. episkopos – prižiūrėtojas) – presbiteris (gr. presbyteros – vyresnysis, kunigas) – diakonas (gr. diakonos – tarnas).
Jėzus atėjo ne tam, kad panaikintų įstatymą, bet tam, kad jį visiškai išpildytų (plg. Mt 5, 17). Jis sakė: „Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.“ (Mt 5, 18.) Tai ypač tinka dieviškajam kultui, nes Dievo garbinimas yra pirmasis Dekalogo įsakymas (plg. Iš 20, 3–5). Visos kūrinijos tikslas yra toks – angelai, žmonės ir net neprotingi tvariniai turi šlovinti ir garbinti Dieviškąją Didenybę, kaip sakoma apreikštoje „Sanctus“ maldoje: „Pilni yra dangūs ir žemė Tavo garbės“ (plg. Iz 6, 3).
2. Jėzus Kristus, aukščiausiasis Tėvo garbintojas ir aukščiausiasis liturginis tarnas
Pirmasis ir tobuliausias Tėvo garbintojas yra Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus. Pagrindinis Jo išganymo darbo tikslas buvo suteikti dangiškajam Tėvui garbę ir šlovę vietoj nuodėmingos žmonijos, negalinčios deramai ir priimtinai pagarbinti Dievo. Tikro dieviškojo kulto atkūrimas ir atsilyginimas Dieviškajai Didenybei, įžeistai nesuskaičiuojamų iškreipto garbinimo formų, buvo pagrindinis Įsikūnijimo ir Atpirkimo darbo tikslas.
Paskirdamas apaštalus tikraisiais Naujosios Sandoros kunigais, Jėzus Bažnyčiai paliko savo kunigystę, o kartu su ja ir viešą Naujojo Testamento kultą, kurio ritualinė kulminacija yra eucharistinės aukos aukojimas. Per Šventąją Dvasią Jis savo apaštalus mokė, kad Naujosios Sandoros kultas turi būti Senosios Sandoros kulto įvykdymas. Taigi apaštalai savo galią ir liturginę tarnybą perdavė trimis rangais, tai yra trimis hierarchiniais laipsniais, analogiškai trims Senosios Sandoros kulto tarnybos rangams.
Aukščiausiasis liturgijos atlikėjas yra Kristus (graikų kalba: hó liturgós). Jis savyje talpina ir vykdo visą dieviškąjį kultą, įskaitant ir menkiausias jo funkcijas. Šį faktą pagrindžia paties Kristaus žodžiai: „O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27). Kristus yra tarnas/kunigas. Jis yra ir diakonas par excellence. Jis yra ir vyskupas, kaip aukščiausiasis liturginės Kristaus tarnybos valdytojas. Vyskupystėje glūdi visos viešojo kulto tarnystės bei pareigos: kunigo tarnystė, diakono tarnystė, žemesniųjų šventimų tarnystė, net ir altoriaus patarnautojų tarnystė. Pontifikalinėse Mišiose pagal seniausią romėniškų apeigų formą vyskupas rengiasi visais, net ir žemesniųjų šventimų rūbais. Nedalyvaujant žemesnio rango dvasininkams, vyskupas pats atlieka visas presbiterio, diakono ir net žemesniųjų šventimų, tai yra altoriaus patarnautojų, liturgines funkcijas. Panašiai ir kunigas, nesant diakono, pats vykdo visas diakono ir žemesniųjų šventimų liturgines funkcijas. Nesant diakono, subdiakonas, žemesniųjų šventimų turėtojai ar altoriaus patarnautojai gali atlikti kai kurias diakono funkcijas.
3>3. Apaštalų Tradicija
Apaštalinė Tradicija trilypę Bažnyčios hierarchiją laikė trilypės hierarchinės Senosios Sandoros dieviškojo kulto tvarkos įvykdymu. Tai mums liudija popiežius šventasis Klemensas I, apaštalų mokinys ir trečiasis apaštalo Petro įpėdinis.
Laiške korintiečiams šventasis Klemensas Senojoje Sandoroje dieviškai įtvirtintą liturginę tvarką pateikia kaip pavyzdį teisingai kiekvienos krikščionių bendruomenės hierarchijos ir dievogarbos tvarkai. Kalbėdamas apie dieviškąjį kultą, jis teigia:
„Privalome daryti tvarkingai visa, ką Viešpats įsakė vykdyti nurodytomis progomis. [Jis] paliepė, kad būtų aukojamos atnašos ir atliekamos apeigos, tačiau ne atsitiktinai ar netvarkingai, bet nustatytomis progomis ir valandomis. Aukščiausiąja savo valia pats, išreikšdamas savo norą, nužymėjo, kur ir kokių asmenų tai turi būti vykdoma, idant viskas būtų šventai atliekama su [Jo] pritarimu ir atitiktų Jo sumanymą. Aukščiausiajam Kunigui paskirtos savos apeigos (liturghíai), kunigams nustatyta sava vieta, levitai įpareigoti atlikti savąją tarnybą (diakoníai), o pasauliečiai (ho laikòs ànthropos) yra susaistyti pasauliečiams skirtų reikalų (laikóis prostágmasin).“ (Klemensas Romietis. „Laiškas korintiečiams“, 40, 1-3,5. Naujasis Židinys-Aidai, 1993 Nr. 1, vertė N. Kardelis)
Popiežius Klemensas supranta, kad šios tvarkos principai, Dievo įtvirtinti Senojoje Sandoroje, turi ir toliau veikti Bažnyčios gyvenime. Akivaizdžiausias šios tvarkos atspindys turėtų būti liturginis gyvenimas, viešas Bažnyčios kultas. Todėl šventasis pontifikas daro tokią krikščionių gyvenimui ir kultui taikomą išvadą:
„Tegu kiekvienas iš jūsų, broliai, pagal savo užimamą padėtį stengiasi su tyra sąžine ir pagarbiai patikti Dievui, neperžengdamas nustatytų savosios tarnybos ribų (kanón tes leiturghías)“ (Klemensas Romietis, „Laiškas korintiečiams“, 41, 1).
Toliau („Laiškas korintiečiams“, 42) popiežius Klemensas apibūdina Naujosios Sandoros hierarchiją, glūdinčią pačiame mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje ir įgavusią pavidalą apaštalų misijoje. Ši tikrovė atitinka Dievo norimą tvarką (táxis). Čia šventasis Klemensas naudoja tuos pačius terminus, kuriais anksčiau apibūdino Senosios Sandoros liturginę ir hierarchinę tvarką.
Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčia žinojo, kad Dievo kultas turi vykti pagal Dievo nustatytą tvarką, laikantis Senojoje Sandoroje nustatytos dieviškosios tvarkos pavyzdžio. Todėl norint atlikti kokią nors užduotį viešose pamaldose, reikėjo priklausyti hierarchinei tvarkai. Kitaip tariant, krikščionių pamaldas, tai yra, Eucharistinę liturgiją, hierarchine tvarka vykdė oficialiai šiam tikslui paskirti asmenys. Dėl šios priežasties šie kulto vykdytojai sudarė hierarchiją, šventą hierarchiją, sudarytą iš trijų rangų: vyskupų, presbiterių ir diakonų, atitinkančių tris Senosios Sandoros kulto tarnų laipsnius: vyriausiąjį kunigą, kunigus ir levitus. Pop. šventasis Klemensas pirmajame amžiuje Senojo Testamento levitų tarnybą apibūdino žodžiu „diakonia“ (1 Kl. 40: 5). Taigi čia galime matyti senos (vėliausiai nuo V a.) bažnytinės tradicijos[1] krikščionių diakonus vadinti levitais pradžią.
4. Diakonatas
Labai aiškus ir svarbus šio panašumo tarp Senosios ir Naujosios Sandoros hierarchinių laipsnių liudijimas randamas įšventinimo apeigose. Įšventinimo apeigų tekstai siekia labai senus laikus, kaip matyti iš „Traditio Apostolica“[2] ir Romos bažnyčios sakramentarijų[3]. Šie tekstai ir apeigos savo pagrindinėmis formulėmis išliko beveik nepakitę daugelį amžių, iki mūsų dienų. Visų trijų sakramentinių šventimų pratarmėse arba konsekracinėse maldose kalbama apie hierarchinę ir liturginę Senosios Sandoros tvarką.
Senasis Romos pontifikalas[4] vyskupų įšventinimo apeigas pradeda šiuo esminiu teiginiu: „Dievo garbei reikia tarnauti pagal šventuosius luomus“ (gloriae Tuae sacris famulantur ordinibus). Senasis pontifikalas aiškiai nustato ryšį tarp aukščiausiojo kunigo Aarono ir vyskupų šventimų; naujajame pontifikale apie tai užsimenama tik bendrais žodžiais. Abiejų pontifikalų kunigų įšventinimo apeigose aiškiai kalbama apie septyniasdešimt vyresniųjų – Mozės pagalbininkų dykumoje. Kalbant apie diakonus, senasis pontifikalas aiškiai sako, kad diakonai turi Senojo Testamento levitų vardą ir pareigas: „quorum [levitarum] et nomen et officium tenetis“. Toliau jis sako dar aiškiau: „Būk išrinktas į levito pareigas“ (eligimini in levitico officio). Naujasis pontifikalas įšventinimo maldoje diakonatą taip pat lygina su levitais.
Senojo Testamento kulte levitai atliko daugybę antrinių liturginių patarnavimų ir padėjo kunigams. Diakonams teko ta pati užduotis, kaip liudija įvairios maldos ir Bažnyčios liturginė praktika nuo pirmųjų amžių. Niekas, negavęs iškilmingo paskyrimo Dievo kultui, negalėjo atlikti jokios liturginės funkcijos, net jei ši funkcija buvo antraeilė ar vien tik pagalbinė. Šias antrines ir pagalbines funkcijas atliko diakonai, Naujojo Testamento levitai, jie nebuvo laikomi kunigais. Taip Bažnyčia visada tikėjo ir meldėsi: diakonas yra įšventinamas „ne kunigystei, o tarnystei“ („non ad sacerdotium, sed ad ministerium“, Traditio Apostolica, 9). Ta pati Traditio Apostolica vėl sako: „Diakonas gauna ne kunigo dvasią, o dvasią būti vyskupo valdžioje.“
Popiežius Benediktas XVI dėl diakonato pateikė doktrininį ir kanoninį paaiškinimą. Su motu proprio „Omnium in Mentem“ 2009 m. spalio 26 d. Aukščiausiasis pontifikas pataisė Kanonų teisės kodekso 1008 ir 1009 kanonų tekstą. Ankstesniame 1008-ojo kanono tekste buvo sakoma, kad visi dvasininkai, priimantys šventimų sakramentą, atlieka mokymo, pašventinimo ir valdymo funkciją „in persona Christi Capitis“. Naujoje to paties kanono formuluotėje frazė „in persona Christi Capitis“ ir trejopos funkcijos (tria munera) paminėjimas buvo pašalintas. Prie 1009-ojo kanono buvo pridėta trečia pastraipa:
„Tie, kurie yra įšventinami vyskupais ar kunigais, gauna misiją ir galią veikti Kristaus Galvos asmenyje, o diakonai – galią tarnauti Dievo liaudžiai liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje“ („diaconi vero vim populo Dei serviendi in diaconia liturgiae, verbi et caritatis“).
Bažnyčios Magisteriumas šį būtiną paaiškinimą pateikė tam, kad diakonatas tiek doktriniškai, tiek liturgiškai būtų suprantamas tokiu būdu, kuris labiau atitiktų Bažnyčios Tradiciją. Šv. Tomas Akvinietis teigia, kad diakonas neturi galios mokyti, tai yra, jis neturi „munus docendi“ [liet. mokymo dovanos] griežtąja prasme. Esama skirtumo tarp vyskupo ar kunigo pamokslo ir diakono pamokslo. Diakonas gali pamokslauti tik „per modum catechizantis“ [liet. katechizuodamas], o „modus docendi“, doktrininis Evangelijos ir tikėjimo išaiškinimas, priklauso vyskupui ir kunigui, sako šv. Tomas (Summa Theologiae, III, q. 67, a. 1, ad 1).
Kalbant apie Bažnyčios hierarchinę tvarką, Tridento Susirinkimas aiškiai išskyrė kunigus ir tuos, kurie vadinami tarnautojais. Susirinkimas teigia: „Be kunigystės, Katalikų Bažnyčioje yra ir kitų didesniųjų ir žemesniųjų šventimų.“ (Ses. XXIII, 2 kan.) „Katalikų bažnyčioje yra dieviškai nustatyta hierarchija, kurią sudaro vyskupai, kunigai ir patarnautojai.“ (ten pat, 6 kan.) Žodis „patarnautojai“, be abejo, visų pirma apima diakonus, ir iš cituoto 2-o kanono galima spręsti, kad žemesnieji ordinai taip pat yra įtraukti į hierarchiją, nors, skirtingai nuo vyskupo ir presbiterio, jie nepriklauso kunigystei. Diakonai nėra „sacrificatores“ [liet. aukotojai], jie nėra kunigai, todėl Bažnyčios Tradicija diakonų nelaiko įprastais Krikšto sakramento ir Šventosios Komunijos teikėjais.
Visa Bažnyčios Tradicija, tiek rytų, tiek vakarų, visada kartodavo šį principą: diakonas rengia, padeda, teikia pagalbą vyskupo ar kunigo liturginei veiklai (žr., pavyzdžiui, Didascalia Apostolorum, 11). Jau Nikėjos I Susirinkimas vienareikšmiškai patvirtino šią tiesą ir šią tradicijos praktiką, sakydamas:
„Šis didis ir šventas susirinkimas sužinojo, kad kai kuriose vietose ir miestuose diakonai kunigams teikia šventosios Komunijos malonę (gratiam sacrae communionis). Nei kanoninės normos (regula, kanòn), nei paprotys neleidžia tiems, kurie neturi galios aukoti aukos (potestatem offerendi), teikti Kristaus kūną tiems, kurie tą galią turi.“ (18 kan.)
Diakonas tarnauja – vyskupo ar presbiterio asmenyje – vieningai ir nedalomai kunigystei taip pat, kaip levitai tarnavo vyriausiajam kunigui ir Mozės kunigams.
5. Diakonatas ir žemesnieji šventimai
Nors ir nėra kunigas, diakonas vis dėlto priklauso sakramentinei ir hierarchinei tvarkai. Šis faktas išreiškia tiesą, kad žemesnės liturginės funkcijos taip pat priklauso vieninteliam tikrajam kunigui Jėzui Kristui, nes jis, vykdydamas savo kunigystę, per Kryžiaus auką tapo tarnu, patarnautoju, „diakonu“. Per paskutinę vakarienę Kristus savo apaštalams, Naujosios Sandoros kunigams, pasakė: „O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja (ho diakonòn)“ (Lk 22, 27), tai yra – kaip „diakonas“. Patarnavimui liturgijoje, tai yra funkcijoms, kurioms nereikia kunigiškos galios siaurąja prasme, Dieviškuoju potvarkiu Bažnyčioje buvo įsteigtas sakramentinis rangas, tai yra diakonatas. Diakono liturginės užduotys, išskyrus Evangelijos skelbimą, laikui bėgant buvo paskirstytos kitiems altoriaus tarnams, ypač subdiakonui, lektoriui ir akolitui. Šiems tarnams Bažnyčia sukūrė nesakramentinius įšventinimus. Todėl teiginys, neva visos liturginės funkcijos, kurioms nereikia tikros kunigiškos galios, pagal įstatymą ir prigimtį priklauso visuotinei tikinčiųjų kunigystei, yra neteisingas.
Be to, šis teiginys prieštarauja dieviškojo Apreiškimo įtvirtintam principui, kada Dievas Senojoje Sandoroje (per Mozę) įsteigė levitų rangą žemesnėms, nekunigiškoms funkcijoms vykdyti, o Naujojoje Sandoroje – (per apaštalus) šiam tikslui įsteigė diakonatą. Diakono liturginė tarnystė apima ir žemiausias bei kukliausias liturgines funkcijas, nes jos išreiškia tikrąją jo šventimų ir vardo prigimtį: tarnas, diákonos. Šios žemesnės ar kuklesnės liturginės funkcijos gali būti, pavyzdžiui, žvakių, vandens ir vyno nešimas prie altoriaus (subdiakonas, akolitas), skaitiniai (subdiakonas, lektorius), dalyvavimas egzorcizmuose ir egzorcistinių maldų kalbėjimas (egzorcistas), bažnyčios durų priežiūra ir skambinimas varpais (ostiarijus). Apaštalų laikais diakonai atliko visus šiuos mažus patarnavimus per dieviškąją liturgiją, tačiau jau antrame amžiuje Bažnyčia, išmintingai apsvarsčiusi, naudodamasi Dievo jai suteikta galia, paliko diakonams aukštesnes nekunigiškas liturgines funkcijas ir, galima sakyti, atvėrė diakonato lobį, paskirstydama jo turtus, suskaidydama patį diakonatą ir taip sukurdama žemesniuosius šventimus (cf. Dom Adrien Gréa, L’Église et sa divine constitution, préface de Louis Bouyer de l’Oratoire, ed. Casterman, Montréal 1965, p. 326).
Ilgą laiką nedidelis diakonų skaičius galėjo būti išsaugotas skiriant daugiau kitų, žemesnių patarnautojų. Pirmaisiais amžiais Romos bažnyčia, gerbdama apaštalų tradiciją, nenorėjo viršyti septynių diakonų skaičiaus. Dėl to III a. popiežius Kornelijus rašė, kad Romos bažnyčia turi septynis diakonus (plg. Eusebius, Storia ecclesiastica, I, 6:43). Dar IV a. provincijos sinode, vykusiame Neocezarėjoje (tarp 314 ir 325 m. po Kr.), buvo nustatyta ta pati norma (plg. Mansi II, 544). Garb. Adrienas Gréa dvasiškai ir teologiškai giliai paaiškino organinį ryšį tarp diakonato ir kitų žemesnių šventimų: „Augant Bažnyčios medžiui ši pagrindinė diakonato šaka, paklusdama dieviškosios ekspansijos dėsniams, išsprogo ir pasidalijo į keletą šakų – subdiakonatą bei kitus žemesniuosius šventimus.“ (Op. cit., p. 326)
Kokia galėtų būti diakonato nuostabaus vaisingumo, pagimdžiusio žemesniuosius šventimus, priežastis? Pasak garb. Gréos, atsakymas glūdi fakte, kad tarp kunigystės ir tarnystės esama esminio skirtumo. Šį esminį skirtumą nusako tai, kad tik kunigas veikia in persona Christi Capitis; o diakonas to padaryti negali, kaip pakartojo popiežius Benediktas XVI savo motu proprio „Omnium in Mentem“. Kunigystė yra paprasta ir iš esmės nedaloma. Kunigystė negali būti suteikiama dalimis, nors ją galima turėti nevienodu laipsniu. Vyskupas kunigystę turi kaip galva, o presbiteris – kaip dalyvis. Savo esme kunigystė yra nedaloma (plg. Dom Gréa, op. Cit., P. 327). Kita vertus, tarnyba visiškai priklauso diakonatui ir yra neribotai atvira dalijimuisi, nes visos patarnautojų funkcijos yra nukreiptos į kunigystę, kuriai jie turi tarnauti. Dieviškoji išmintis įspaudė dalijimosi pobūdį liturginėje tarnystėje, kuri nėra griežtai kunigiška, ir įtvirtino ją sakramentiniame diakonate, palikdama Bažnyčiai laisvę, atsižvelgiant į poreikius ir aplinkybes, nesakramentiniu būdu paskirstyti skirtingas diakonato dalis žemesniems šventimams, ypač lektoriaus ir akolito tarnystėms.
Dogmiškai apibrėždamas dieviškai įsteigtą hierarchijos struktūrą, Tridento Susirinkimas kartu su terminais „vyskupas“ ir „kunigai“ pasirinko terminą „patarnautojai“, vengdamas termino „diakonai“. Tikriausiai Susirinkimas į terminą „patarnautojai“ norėjo įtraukti ir diakonatą, ir žemesniuosius šventimus, šitaip netiesiogiai pasakydamas, kad žemesnieji šventimai yra diakonato dalis. Štai XXIII sesijos 6 kanono formuluotė:
„Jei kas nors sako, kad Katalikų Bažnyčioje nėra dievišku nutarimu nustatytos hierarchijos, kurią sudaro vyskupai, kunigai ir patarnautojai, tebūnie atskirtas.“
Todėl galima sakyti, kad žemesnieji šventimai, tokie kaip lektorius ir akolitas, savo šaknis diakonate turi jau dievišku nutarimu, o Bažnyčia juos tik suformavo ir suskirstė į kelis laipsnius. (plg. Dom Gréa, loc. cit.).
6. Žemesniųjų šventimų istorinė raida
Jau II amžiuje liturginėse apeigose randama atskira šventųjų raštų skaitytojo pareigybė kaip pastovi liturginių tarnautojų kategorija. Apie tai liudija Tertullianas (plg. Praescr. 41). Dar prieš Tertulianą šventasis Justinas mini tuos, kurie Eucharistinėje liturgijoje turi Šventojo Rašto skaitymo pareigas (plg. 1 Apol. 67, 3). Jau III amžiuje Romos Bažnyčioje egzistavo visi žemesnieji ir aukštesnieji vėlesnės Bažnyčios tradicijos šventimai, ką liudija popiežiaus Kornelijaus 251 metų laiškas: „Romos Bažnyčioje yra keturiasdešimt šeši presbiteriai, septyni diakonai, septyni subdiakonai, keturiasdešimt du akolitai, penkiasdešimt du egzorcistai, lektoriai ir durininkai.“ (Eusebijus iš Cezarėjos, Bažnyčios istorija, VI, 43, 11.)
Reikia atsižvelgti į tai, kad ši hierarchinė struktūra su įvairiais jos laipsniais negalėjo būti naujovė, priešingai, ji atspindinti Tradiciją, nes po trejų metų popiežius Steponas I šventajam Kiprijonui Kartaginiečiui rašė, kad Romos Bažnyčioje nėra jokių naujovių, suformuluodamas garsų teiginį: „nihil innovetur nisi quod traditum est“ (Cyprian, Ep. 74). Eusebijus iš Cezarėjos popiežiaus Stepono I laikyseną, būdingą ir jo pirmtakams, Romos pontifikams, apibūdino šiais žodžiais: „Stephanus nihil adversus traditionem, quae iam inde ab ultimis temporibus obtinuerat, innovandum ratus est“ [liet. „Steponas nusprendė nepatvirtinti jokių naujovių, prieštaraujančių tradicijai, kurią jis gavo iš ankstesnių laikų“] (Bažnyčios istorija, VII, 3:1).
Tokiame svarbiame dalyke, kaip hierarchinė struktūra, penkių žemesnių už diakoną patarnautojų laipsnių buvimas III amžiaus viduryje negalėjo būti naujovė, einanti prieš Tradiciją. Amžininkams savaime suprantamas jų egzistavimas bylojo apie seną paprotį ir turėjo siekti bent jau II a. Romos bažnyčią, taigi, ankstyviausius poapaštalinius laikus. Pasak visų II a. ir vėlesnių liturginių dokumentų ir Bažnyčios tėvų liudijimų, lektoriaus ir kitos žemesnės liturginės tarnystės (ostiarijus, egzorcistas, akolitas, subdiakonas) priklausė dvasininkams, šios pareigos, nors ir neuždedant rankų, jiems buvo suteikiamos per šventimus. Rytų Bažnyčia tam vartojo ir vis dar vartoja du skirtingus terminus. Vyskupo, kunigo ir diakono sakramentiniams šventimams naudojamas žodis cheirotenia, o žemesniųjų dvasininkų (subdiakonų, akolitų, lektorių) šventimams – cheirotesia. Siekdama pabrėžti, kad žemesniųjų patarnautojų funkcijos tam tikru būdu yra pačioje diakono tarnystėje ir iš jos kyla, Bažnyčia žemesniems liturgijos tarnautojams taip pat priskyrė terminą ordo [liet. šventimas[5]], tą patį terminą, kuris taikomas sakramentinių šventimų hierarchiniams tarnautojams, kartu patikslindama, kad tai „žemesnieji šventimai“ – siekiant juos atskirti nuo trijų „pagrindinių šventimų“ (diakonato, kunigystės, vyskupystės), turinčių sakramentinį pobūdį.
7. Dabartinė žemesniųjų šventimų padėtis
Nuo pat pirmųjų šimtmečių, beveik tūkstantį septynis šimtus metų Bažnyčia tiek liturginėse, tiek kanoninėse knygose žemesnius už diakonatą liturginius tarnautojus be išimties vadindavo terminu ordines [šventimai]. Ši tradicija tęsėsi iki 1972 metų popiežiaus Pauliaus VI motu proprio „Ministeria Quaedam“, juo žemesnieji šventimai ir subdiakonatas buvo panaikinti, o jų vietoje buvo sukurtos lektoriaus ir akolito „tarnystės“, skatinančios aktyvų pasauliečių tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje, nepaisant to, kad tokia nuomonė neranda jokio konkretaus pagrindo Vatikano II Susirinkimo tekstuose. Nuo to laiko šios lektoriaus ir akolito pareigos gavo „pasauliečių tarnystės“ terminą. Maža to, pasklido nuomonė, neva liturginė lektoriaus ir akolito tarnystė yra visuotinės tikinčiųjų kunigystės išraiška. Remiantis šiuo argumentu, nėra jokių įtikinamų priežasčių, kodėl į oficialią lektorių ir akolitų tarnybą negalėtų būti įtrauktos moterys.
Tačiau šis argumentas neatitinka sensus perennis Ecclesiae [liet. nekintamas Bažnyčios požiūris], nes iki popiežiaus Pauliaus VI Bažnyčia niekada nemokė, kad liturginė lektoriaus ir akolito tarnystė būtų visuotinės tikinčiųjų kunigystės išraiška. Tiek nenutrūkstanti visuotinės Bažnyčios tradicija draudė moterims atlikti liturginę lektoriaus ir akolito tarnystę, tiek ir Bažnyčios kanonų teisės kodeksas draudė moterims gauti žemesniuosius šventimus.
Šiurkščiai ir aiškiai pažeisdamas nenutrūkstamą ir visuotinę Rytų bei Vakarų Bažnyčios tradiciją, Popiežius Pranciškus savo laišku motu proprio „Spiritus Domini“, paskelbtu 2021 m. sausio 10 d., pakeitė Kanonų teisės kodekso 230 straipsnį ir leido moterims vykdyti lektorių bei akolitų tarnystę. Tačiau šį popiežiaus Pranciškaus įstatyminiu lygmeniu įvykdytą trūkį su visuotine Bažnyčios tradicija jau anksčiau praktiniu lygmeniu vykdė arba toleravo jo pirmtakai popiežius Paulius VI, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI.
Kitas logiškas žingsnis būtų siūlymas prašyti moterims sakramentinio diakonato. Tai, kad popiežius Benediktas XVI pakartojo tradicinę doktriną, pagal kurią, diakonas neturi galios veikti in persona Christi Capitis, būdamas įšventintas ne į kunigus, o į patarnautojus, kai kuriems teologams suteikė galimybę prašyti, jog remiantis šiuo argumentu moterims būtų suteikta prieiga prie sakramentinio diakonato. Jie tvirtina, kad, kadangi diakonas neturi kunigystės tarnystės, draudimas įšvęsti moteris į kunigus, kurį popiežius Jonas Paulius II galutinai patvirtino dokumente „Ordinatio Sacerdotalis“ 1994 m., negalėtų būti taikomas diakonatui.
Reikia pasakyti, kad sakramentinis moterų įšventinimas į diakones prieštarautų visai visuotinės Bažnyčios – tiek Rytų, tiek Vakarų – tradicijai ir prieštarautų dieviškai nustatytai Bažnyčios tvarkai, nes Tridento Susirinkimas dogmatiškai apibrėžė šią tiesą: dieviškai įsteigtą hierarchiją sudaro vyskupai, kunigai ir patarnautojai, tai yra, bent jau diakonai (plg. sess. XXIII, 6 kan.). Be to, garsus liturgistas Aimé Georgesas Martimortas įtikinamais istoriniais ir teologiniais įrodymais paneigė moterų sakramentinio diakonato egzistavimo teoriją (žr. Deaconesses: An Historical Study, San Francisco, Ignatius Press 1986; plg. taip pat kard. Gerhard Ludwig Müller, Können Frauen die sakramentale Diakonenweihe gültig empfangen? Esantį Leo Cardinal Scheffczyk, ed., Diakonat und Diakonissen, St. Ottilien 2002, p. 67–106).
Teologinis argumentas, pagal kurį, lektoriaus ir akolito tarnystės yra priskiriamos visuotinei tikinčiųjų kunigystei, prieštarauja dieviškam principui, įtvirtintam jau Senajame Testamente, nes ten sakoma: norint atlikti bet kokią, net nuolankiausią tarnystę viešose pamaldose būtina, kad patarnautojas gautų pastovų ar šventą paskyrimą. Apaštalai išsaugojo šį principą, pagal Dievo apreiškimą nustatydami diakonato šventimus, analogiškus Senojo Testamento levitams. Šis faktas akivaizdus ir iš popiežiaus Klemenso I, apaštalų mokinio, užuominų (plg. Op. Cit.). Pirmųjų amžių Bažnyčia ir nenutrūkstanti Tradicija išsaugojo šį teologinį dieviškojo kulto principą, teigiantį, kad norint atlikti bet kokią tarnystę prie altoriaus ar viešose pamaldose, būtina priklausyti tam tikram tarnautojų, paskirtų atlikti tokias funkcijas specialia apeiga, vadinama „įšventinimu“, rangui.
Dėl šios priežasties Bažnyčia jau II amžiuje pradėjo skirti įvairias diakono, tai yra Naujojo Testamento levito, liturgines pareigas įvairiems patarnautojams ar žemesniems šventimams. Priėmimas į liturginę tarnybą nepriėmus žemesniųjų šventimų visada buvo laikomas išimtimi. Žemesniųjų šventimų dvasininkus prie altoriaus galėjo pavaduoti suaugę vyrai ar berniukai. Šiais atvejais vyriška lytis tam tikru būdu pakeitė žemesnįjį nesakramentinį šventimą, nes diakono tarnystė ir visos kitos į diakonatą įtrauktos žemesniosios tarnystės nebuvo kunigiškos. Tačiau vyriška lytis buvo būtina, nes, neturint žemesniųjų šventimų, tai yra paskutinė grandis, simboliškai siejanti žemesniuosius liturginius patarnautojus su diakonais. Kitaip tariant, žemesniųjų liturginių patarnautojų vyriškoji lytis buvo susieta su levitų liturginės tarnystės principu Senojoje Sandoroje, o ši tarnystė savo ruožtu buvo pavaldi kunigystei ir, Dievo nustatymu, rezervuota vyriškajai lyčiai.
Iš tikrųjų, Jėzus Kristus, tikras visų Naujosios Sandoros viešųjų pamaldų „diakonas“ ir „patarnautojas“, buvo vyras. Dėl šios priežasties visuotinė ir nenutrūkstama dviejų tūkstančių metų Bažnyčios tradicija tiek Rytuose, tiek Vakaruose viešosios liturginės tarnystės pareigas skyrė tik vyriškai lyčiai – ar tai būtų sakramentiniai vyskupų, kunigų ir diakonų šventimai, ar žemesnieji, tokie kaip lektoriaus arba akolito, šventimai. Moteriškoji lytis savo tarnystės modelį randa Švenčiausioje Mergelėje Marijoje, Bažnyčios Motinoje, save vadinusioje žodžiu „tarnaitė“, ancilla (lotynų k.), doúle (graikų kalba), tai yra vyriškojo diákonos atitikmuo. Svarbu tai, kad Marija pasakė ne „Aš esu Viešpaties diákona“, bet „Aš esu Viešpaties tarnaitė [doúle]“.
Moterų liturginė tarnystė Eucharistijos šventime (kaip lektorių, akolitų ir altoriaus patarnautojų) visiškai svetima tiek Senojo ir Naujojo Testamento teologinei minčiai, tiek dviejų tūkstančių metų Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tradicijai. Buvo keletas išimčių, kai uždaruose moterų vienuolynuose vienuolės galėdavo skaityti skaitinį; tačiau tai jos darė ne presbiterijoje, o už uždarų grotelių, pavyzdžiui, kai kuriuose kartūzų moterų vienuolynuose (žr. Martimort, op. cit., p. 231 ir kt.).
Šventojo Rašto skaitymo per Mišias Bažnyčia niekada nepatikėdavo asmenims, kurie nebuvo priėmę bent jau žemesniųjų šventimų. Nikėjos II Susirinkimas uždraudė priešingą paprotį sakydamas:
„Šventuose dalykuose turi būti išsaugoma tvarka (taxis), ir Dievui patinka, kai kruopščiai laikomasi įvairių kunigystės užduočių. Kadangi kai kurie, gavę dvasininko tonzūrą vaikystėje jokiam vyskupui neuždėjus rankų (me cheirotesian labòntas), eucharistinės liturgijos metu, priešingai šventiesiems kanonams, skaito iš ambonos [sakyklos] (super ambonem irriteriter in collecta legentes; graikiškai: en te synaxei), įsakome, kad nuo šio momento tai nebeleidžiama.“ (kan. XIV).
Šią normą visuotinė Bažnyčia – ypač Romos Bažnyčia – visada išlaikė iki pat liturginės reformos, įvykusios po Vatikano II Susirinkimo. Tuomet pasauliečiams, t. y. tiems, kurie nebuvo priėmę aukštesniųjų ar žemesniųjų šventimų, buvo leista viešai skaityti evangeliją, net ir iškilmingose Mišiose, o ilgainiui tai buvo leista daryti net moterims.
Norėdamas išsaugoti Tradicijos principą, reikalavusį, kad liturginius patarnavimus atliktų žemesniųjų šventimų dvasininkai, Tridento Susirinkimas primygtinai rekomendavo vyskupams užtikrinti, kad „dvasinių šventimų, nuo diakono iki ostiarijaus, funkcijas Bažnyčioje atliktų tik tie, kurie yra priėmę tokius šventimus, kaip tai buvo laikomasi nuo pat apaštalinių laikų“ (ses. XXIII, Reformos dekretas, 17 kan.). Susirinkimas leido žemesniuosius šventimus teikti net vedusiems vyrams: „Jei nėra celibato besilaikančių dvasininkų, galinčių atlikti keturių žemesniųjų šventimų pareigas, juos galima pakeisti vedusiais dvasininkais.“ (loc. cit.) Senojoje, arba ekstraordinarinėje, Romos liturgijoje [kitaip tariant, tradicinėse lotyniškose Mišiose – red. p.] skaityti skaitinius ir evangeliją iki šiol gali tik priėmusieji aukštesniuosius arba žemesniuosius šventimus; šie šventimai vis dar teikiami tose bendruomenėse, kurios laikosi usus antiquior [pažodžiui – senojo papročio, t. y. tradicinio Romos ritualo – red. p.]. Pastaroji Romos liturgijos forma išlaikė šį principą, perduotą nuo pat apaštalinių laikų ir patvirtintą Nikėjos II Susirinkimo VIII a. ir Tridento Susirinkimo XVI a.
8. Žemesniųjų šventimų tarnystė ir Kristaus kunigystė
Jėzus Kristus, vienintelis tikras vyriausiasis Dievo Kunigas, kartu yra ir vyriausiasis diakonas. Galima sakyti, kad tam tikru būdu Kristus liturgijoje taip pat yra vyriausiasis subdiakonas, vyriausiasis akolitas ir egzorcistas, vyriausiasis lektorius ir ostiarijus, vyriausiasis altoriaus patarnautojas, nes visas Kristaus gyvenimas ir žmonijos gelbėjimo operacija buvo labai kukli tarnystė. Todėl Jo kunigystė Bažnyčios tarnų kunigystėje turi apimti ir žemesnes bei nuolankesnes liturgines funkcijas, tokias kaip lektoriaus ar akolito. Dėl šios priežasties diakonatas su savo funkcijomis yra kunigystės sakramento dalis. Tas pats pasakytina ir apie žemesniąsias liturgines pareigas, jos visada buvo teisėtai vadinamos šventimais, nors formaliai ir nėra sakramentiniai šventimai.
Štai dar viena teologinė priežastis, kodėl visuotinė Bažnyčia niekada nepriėmė moterų į viešą liturginę tarnybą, net ir į žemesnes lektoriaus ar akolito tarnystes: iš evangelijų žinome, kad Kristus atliko lektoriaus funkciją (kai per sinagogos pamaldas skaitė Šventąjį Raštą, plg. Lk 4, 16), ostiarijaus funkciją (kai išvijo prekybininkus iš Dievo šventyklos, plg. Jn 2, 15), egzorcisto funkciją (dažnai išvarydamas netyras dvasias). Subdiakono ar diakono funkciją Kristus, pavyzdžiui, atliko per Paskutinę vakarienę, apsijuosęs tarno prijuoste ir plaudamas kojas apaštalams, kuriuos per tą pačią vakarienę įšventino tikraisiais Naujojo Testamento kunigais (plg. Tridento Susirinkimas, sesija. XXII, 1 skyrius).
Nuolankios ir ne tokios garbingos liturginės funkcijos taip pat priklauso kunigystės sakramento didybei ir prigimčiai. Būtų klaidinga, žmogiška ir pasaulietiška tvirtinti, kad tik aukštesnės liturginės funkcijos (skelbti Evangeliją, tarti konsekracijos žodžius) priklauso sakramentinei kunigystei, o žemesnės ir nuolankesnės liturginės funkcijos (skaitinio skaitymas ir patarnavimas prie altoriaus) priklauso visuotinei tikinčiųjų kunigystei. Kristaus karalystėje nėra jokios diskriminacijos, jokios konkurencijos siekiant daugiau galių dieviškojoje liturgijoje; veikiau viskas paklūsta tikrovei bei nuolankumo poreikiui ir atitinka Kristaus, Amžinojo Vyriausiojo Kunigo, pavyzdį.
Garb. Gréa paliko mums šias nuostabias mintis:
„Kai vyskupas ar kunigas atlieka tam tikrą paprastos tarnystės funkciją, jis tai atlieka su visa didybe, kurią jo veiksmui suteikia kunigystė. Dieviškasis vyskupų vadovas pats Jėzus Kristus neniekino žemesniųjų patarnautojų veiksmų, bet visus juos pakeldamas į aukščiausiąją savosios kunigystės garbę. Jis, kunigas visa kunigystės pilnatve, kurią gavo iš Tėvo (Ps 109, 4; Žyd 5, 1–10), norėjo pašventinti savo asmenyje žemesniųjų tarnautojų funkcijas. Vykdydamas šias žemesnes funkcijas, Jėzus jas pakėlė į savo aukščiausiosios kunigystės garbę. Nuolankiai atlikdamas šiuos žemesniuosius patarnavimus, Jis juos nei sumenkino, nei pažemino.“ (Op. Cit., P. 109)
Visi liturginiai veiksmai, atliekami bažnyčios presbiterijoje, yra atliekami Kristaus, aukščiausiojo „diakono“ vardu, todėl, pagal Bažnyčios perennis sensus ir nenutrūkstamą tradiciją, aukštesnes ir žemesnes liturgines funkcijas atlieka vyrai, turintys sakramentinius – vyskupo, kunigo ar diakono – šventimus, arba nesakramentinius žemesniųjų altoriaus patarnautojų – ypač lektoriaus ir akolito – šventimus.
Antra vertus, visuotinei tikinčiųjų kunigystei atstovauja tie asmenys, kurie liturgijos metu būna susirinkę bažnyčios navoje. Jie atstovauja ir Marijai, „Viešpaties tarnaitei“, priėmusiai Žodį ir padariusiai Jį vaisingą pasaulyje. Švenčiausioji Mergelė Marija niekada nebūtų norėjusi atlikti ir iš tikrųjų neatliko lektoriaus ar akolito funkcijos pirmykštės Bažnyčios liturgijoje. O ji būtų labiausiai verta tokios tarnybos, būdama visiškai šventa ir nekalta. Dalyvavimas liturgijoje sekant Marija yra pats aktyviausias ir vaisingiausias tikinčiųjų, ypač moterų, dalyvavimas, nes „Bažnyčia Marijoje mato aukščiausią moteriško genijaus išraišką“ (popiežius Jonas Paulius II, Laiškas moterims, 10).
✠ Astanos Šv. Marijos arkivyskupijos augziliaras vyskupas Athanasius Schneideris
[1] Pavyzdžiui, Constitutiones Apostolicae (2, 26, 3), taip pat popiežiaus Leono Didžiojo raštuose (plg. Ep 6, 6; Ep 14, 4; Serm. 59 7; 85, 2)
[2] III a. veikalas, aprašantis ankstyvosios Bažnyčios gyvenimą bei liturginę tvarką. Paprastai priskiriamas Ipolitui Romiečiui (†235).
[3] Sakramentãrijus (lot. sacramentarium) – Romos katalikų liturginė knyga, lotyniškų maldų tekstų ir formulių rinkinys, pritaikytas liturginių metų dienoms. Buvo skirtas vyskupams ir kunigams. Naudotas nuo ankstyvosios krikščionybės iki vidurinių amžių.
[4] Romos pontifikalas (Pontificale Romanum) – Katalikų Bažnyčios liturginė knyga, skirta tik vyskupams. Sudaro jo atliekamų pamaldų, sakramentinių apeigų maldos, liturgijos ceremonijos ir taisyklės;
[5] Veiksmas, kuriuo teikiamas Kunigystės sakramentas, paprastai vadinamas šventimu. Tačiau šiuo žodžiu neretai pabrėžiama taip pat šventimų teikiamoji galia. Todėl sakoma, kad šv. Mišioms laikyti ar išpažintims klausyti yra reikalingas kunigo šventimas, t. y. per šventimą gaunama galia. Šaltinis: kan. dr. Pijus Aleksa, Dievas ir žmogus, tradicinis lietuviškas katekizmas, Kaunas: Laetitia, 2014.
