Neseniai lankėmės didelėje parapijoje ir netoli mūsų susmuko moteris. Mano žmona, greitosios pagalbos slaugytoja, greitai puolė prie jos ir pradėjo daryti krūtinės ląstos paspaudimus, nes moters širdis buvo nustojusi plakti. Kai moteris buvo „prikelta iš numirusiųjų“, atvykę medikai išvežė ją iš bažnyčios, kad suteiktų tolesnę pagalbą. Mišios nenutrūko, ir netrukus viskas grįžo į įprastas vėžes. Po Komunijos visa šeima atsiklaupėme ir meldėmės už moterį. Taip pat dėkojome Dievui, kad būtent šią dieną nusprendėme eiti į šias Mišias kaip lankytojai. Jei mano žmonos ten nebūtų buvę, ši moteris galėjo atsidurti Dievo teisme anksčiau, nei tikėjosi.
Mūsų Viešpats aiškiai sako, kad mes nežinome nei savo mirties dienos, nei valandos (Mk 13, 32), ir mums nepriklauso jos žinoti. Šventajame Rašte gausu ištraukų, patvirtinančių, kad budrumas, kuris yra kažkur tarp paranojos ir atsainaus aplaidumo, yra tai, ko reikalaujama iš kiekvieno žmogaus, besirūpinančio savo dvasine padėtimi Viešpaties akivaizdoje. Mes stebime savo finansus. Žinome vietinės sporto komandos statistiką. O kiek iš mūsų žino savo sielų būklę?
Taip pat neturėtume atidėlioti išpažinties, kad neatsidurtume už malonės būklės ribų, kai išleisime paskutinį kvapą ir būsime pakviesti atsiskaityti už savo gyvenimą. Užtenka vienos neišpažintos mirtinos nuodėmės, kad žmogus patektų į pragarą. Dauguma praktikuojančių ortodoksiškų katalikų tai žino ir stengiasi gyventi taip, kad visada sąmoningai išliktų malonės būsenoje – atleidimo džiaugsme, kurį gaubia blaivus suvokimas, nuo ko buvome išgelbėti. Tačiau daugelis bažnyčių lankytojų to nežino, niekada nebuvo to mokomi arba atmestinai galvoja: „Aš esu geras“. Išpažintis yra lengvai prieinama beveik visur. Nėra jokio pasiteisinimo, jei šio atleidimo malonės derliaus Sakramente negaunate reguliariai.
Tačiau žmogus, kuris Dievo kantrybę laiko savaime suprantamu dalyku ir ją nuolatos bando visą gyvenimą gyvendamas ne Jo malonės įtakoje, kitoje gyvenimo pusėje gali atsibusti su siaubu. Nes atsivertimai mirties patale nėra tokie dažni, kaip manoma.
Įsivaizduokite, kad atsiduriate staigiso mirties akivaizdoje tuo metu, kai mažiausiai tikitės. Jus gali supti atsitiktiniai praeiviai pasivaikščiojimo metu arba nepažįstami žmonės prekybos centre, o ne pamaldūs Mišių lankytojai. Kai mirties angelas ateina netikėtai, tikimybė, kad tokiomis aplinkybėmis krikščionis pakrikštys nekrikštytąjį ar kunigas suteiks paskutinį patepimą, jokiu būdu nėra garantuota. Arba gali būti, kad minia tokios nelaimės atveju tiesiog teiks pirmenybę medicininiams, o ne dvasiniams poreikiams.
Nusidėjėlis gali iškvėpti paskutinį atodūsį žiūrėdamas į amžinybės skliautą ir galvodamas, kodėl jis iššvaistė visą gyvenimą, kurio metu turėjo galimybę įvertinti savo gyvenimą ir atgailauti, kovodamas dėl amžinojo gyvenimo prieš patekdamas pas teisėją ir paprasčiausiai neturėdamas laiko pasitaisyti. Jis atidėjo rytdienai tai, ką galėjo padaryti šiandien. Galbūt dėl to, kad jis mano, jog jam iš tiesų nereikia to atleidimo, kad jam „viskas gerai“? Kad Dievas negalėtų jo pasiųsti į pragarą su „tais žmonėmis“, kurie to „nusipelnė“?
Žinoma, yra malonės ir Bažnyčios mokymo patvirtinta galimybė atlikti tobulo gailesčio aktą, kaip tai paskutinę valandą padarė šventasis Dizmas, kreipdamasis į šalia jo kabantį Mesiją, ir kartu su Juo patekti į rojų. Tačiau tobulas gailestis yra antgamtinė malonė ir priklauso nuo nusidėjėlio gailesčio dėl nuodėmės, mylint Dievą dėl Jo paties, o ne bijant pragaro (tai būtų netobulas gailesčio aktas) – tai nelengva net šventiesiems!
Viešpats nėra beširdis skolų išieškotojas, laukiantis, kol vieną kartą „paslysime“, kad galėtų atlikti galutinį patikrinimą ir ištremti mus į amžinąją tamsą. Jis nori, kad grįžtume pas Jį ir niekada neišeitume, kad negrįžtume prie nuodėmės. Jis suteikia mums visą malonę, kad būtume išgelbėti.
Tiems, kurie pasitiki Kristaus ir Jo Motinos pažadais ir galbūt nori papildomo užtikrinimo (ir „draudimo“), yra Pirmųjų penktadienių ir Pirmųjų šeštadienių pamaldumo praktikos, kurios suteikia nusidėjėliui malonių, būtinų ištverti mirties valandą, kad jis nemirtų neturėdamas pašvenčiamosios malonės. Taip pat yra Karmelio kalno Dievo Motinos pažadas šventajam Simonui Stokui, kad tie, kurie mirs dėvėdami rudąjį škaplierių, nepatirs amžinosios ugnies. Jau maždaug penkerius metus esu įsipareigojęs praktikuoti Pirmųjų penktadienių ir Pirmųjų šeštadienių pamaldumą, taip pat esu įsirašęs į rudojo škaplieriaus broliją ir pasitikiu mūsų Viešpaties ir Dievo Motinos pažadais, kad jie padės man sunkią valandą. Jei jie nėra verti pasitikėjimo, tai kas tuomet yra?
Tiems, kurie rimtai žiūri į mūsų Viešpaties perspėjimus, būtų išmintinga įsiklausyti į šventojo Jokūbo žodžius neatidėlioti atgailos ateičiai: „Nagi jūs, kurie kalbate: „Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, – juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta." (Jok 4, 13-14). Žinoti, kad mirsite, yra standartas; manyti, kad nemirsite – netgi manyti, kad netrukus nemirsite – yra nukrypimas. Vien tai, kad esate „Mišias lankantis“ katalikas, nepadės jums labiau nei tiems fariziejams, teigusiems, kad Abraomas yra jų tėvas, kuriuos įspėjo mūsų Viešpats (Mt 3, 9).
O tie iš jūsų, kurie rimtai nekreipia dėmesio į šiuos perspėjimus ir atideda savo atsivertimą iki pat mirties, žaidžia rusišką ruletę su savo siela. Vagis ateina naktį. Galiausiai jūsų sėkmė nusišypsos; ir išgirsite ne tuščios kameros spragtelėjimą, bet verksmo ir dantų griežimo garsą, kai pabusite kitoje pusėje ir patirsite niekada nesibaigiantį apgailestavimo košmarą.
