Pijus XI. Enciklika „Quadragesimo anno“ apie socialinės tvarkos atstatymą

Garbingieji Broliai, Mielieji Sūnūs,

Pasveikinimas ir Apaštališkas Palaiminimas

Keturios dešimtys metų praėjo nuo to laiko, kai palaiminto atminimo Mūsų pirmtakas Leonas XIII išleido nepaprastai puikią encikliką „Rerum novarum“. Visas katalikų pasaulis pilnas dėkingumo džiaugsmo mini tai vertai ir iškilmingai.

Teisybė, tam nuostabiam ganytojiško rūpesčio dokumentui jau buvo paruošusios kelią Mūsų pirmtako enciklikos: apie žmonių draugijų, šeimos ir Moterystės Sakramento pagrindus[1], apie valstybinės galybės kilmę[2] ir jos sutvarkytus santykius su Bažnyčia[3], apie pagrindines krikščionio piliečio pareigas[4], apie socializmo klaidas[5] ir klaidingas žmogiškos laisvės teorijas[6], taip pat daug kitų, kurios pilnai išreiškia Leono XIII mintį. Tačiau enciklika „Rerum novarum“, palyginti su kitomis, ypatinga tuo, jog tokiu svarbiu ir reikalingu momentu nurodė, kaip tinkamai spręsti sunkias visuomeninio gyvenimo problemas, vadinamas „socialiniais klausimais“.

Proga

Baigiantis devynioliktajam amžiui ekonominė evoliucija ir pramonės kilimas daugelio tautų visuomenę vis labiau skėlė į dvi klases: viena iš jų, skaičium negausi, naudojosi visais patogumais, kurių gausiai teikė naujų laikų išradimai, o antroji klasė, nesuskaitoma daugybė darbininkų, slegiama baisaus skurdo, negalėjo išsivaduoti iš šios varganos padėties, nors ir kažin kaip būtų stengęsi.

Tokia padėtis nekėlė jokių sunkumų tiems, kurie, plačiausiai naudodamiesi pasaulio gėrybėmis, į ją žvelgė kaip į būtiną ekonominių įstatymų padarinį ir norėjo visų vargų švelninimą pavesti vien artimo meilei, tarsi ji turėtų savo skraiste pridengti tas teisingumo žaizdas, kurias įstatymų leidėjai toleruoja, o kartais net sankcionuoja. Darbininkai savo sunkų likimą kentė labai nenoriai ir galiausiai atsisakė toliau nešti tokį nepakeliamą jungą. Kai kurie iš jų, piktų patarimų kiršinami, ėmė siekti visiškai sugriauti žmonių visuomenę; o kita dalis, kurią krikščioniškas auklėjimas atitraukė nuo tų piktų sambrūzdžių, įsitikino, kad kuo skubiausiai reikia gilios reformos.

Ne kitaip manė ir nemažai katalikų – tiek kunigų, tiek pasauliečių – kurie, nuostabios artimo meilės raginami, jau seniai bandė šalinti nenupelnytą proletariato skurdą. Jie negalėjo sutikti su nuomone, kad tokia milžiniška ir neteisinga nelygybė laikinių gėrybių padalijime atitiktų be galo teisingus Kūrėjo tikslus.

Šie žmonės nuoširdžiai ieškojo greitai veikiančių vaistų prieš apgailėtiną viešosios tvarkos ardymą, taip pat priemonių, apsaugančių nuo dar didesnių pavojų. Tačiau vieni juos sutiko kaip pavojingus naujovių ieškotojus – tai parodo, kokie silpni būna net geriausi žmonės – o kiti, silpninami nuomonių įvairovės, kuri pasireiškė net jų pačių gretose, neapsisprendė, kuriuo keliu eiti. 

Šiame konflikte, taip giliai suskaldžiusiame žmones ne be skriaudos taikai, visų akys kaip visuomet nukrypo į šventą Petro Sostą, visokios teisybės saugotoją, kurio išganingi žodžiai eina į visą pasaulį. Taip prie Kristaus Įpėdinio kojų iš viso pasaulio plaukė lig šiol negirdėtas skaičius socialinių mokslų žinovų, darbdavių ir, pagaliau, net pačių darbininkų: visi vienu balsu maldavo tikrų direktyvų, kurios padėtų rasti saugų kelią.

Išmintingiausias Popiežius ilgai svarstė dalyką Dievo akivaizdoje, sukvietė labai daug prityrusių patarėjų; problema buvo rimtai persvarstyta iš visų pusių, ir pagaliau skatinamas apaštališkos pareigos[7], kad ilgesnis tylėjimas šiuo atveju neatrodytų lyg pareigų apleidimas[8], pasiryžo kalbėti Kristaus Bažnyčiai ir visai žmonijai, naudodamasis Dievo jam pavesta mokymo tarnyba.

Tuo būdu 1891 m. gegužės 15 d. jis pakėlė ilgai lauktą balsą; uždavinio sunkumo neišgąsdintas, amžiaus nepalenktas, su didžiu griežtumu nurodė žmonių giminei naujus kelius socialiniams klausimams spręsti.

Svarbesnieji turinio punktai

Jūs, Garbingieji Broliai ir Mieli Sūnūs, esate labai gerai susipažinę su tuo nuostabiu mokslu, kurį teikia enciklika „Rerum novarum“, tas neužmirštamas dokumentas. Geriausias Ganytojas nusiskundžia, kad tokia didelė žemesnioji žmonijos klasė nekaltai vargsta didžiausiame skurde; jis pats imasi drąsos ginti darbininkus, kuriuos gyvenimas palengva paliko pačius vienus, be globos, nežmoniškų darbdavių ir jų nesuvaldomų konkurentų gobšumui[9]. Jis nesitiki nieko nei iš liberalizmo, nei juo labiau iš socializmo. Pirmasis buvo parodęs visišką nesugebėjimą socialiniams klausimams spręsti, o antrasis teikė tokią prastą gydymo priemonę, kad ji būtų nuvedusi žmonių visuomenę į dar didesnę prarają.

Bet suprasdamas savo teisę ir ypatingą misiją, kad jam priklauso rūpintis religija ir vadovauti visam tam, kas su ja yra glaudžiai susiję, popiežius ėmėsi klausimo, kuriame be Tikybos ir Bažnyčios pagalbos negalimas joks priimtinas sprendimas[10]. Nekintamais proto ir apreiškimo pagrindais nušvietė „kintamas teises ir pareigas pasiturinčiųjų ir beturčių, darbdavių ir darbininkų“[11]. Su pilna pasitikėjimo drąsa ir kalbėdamas, kaip „turintis galią“[12], išaiškino ir griežtai nustatė, ką Bažnyčia, ką valstybė, ką patys suinteresuotieji gali įnešti to klausimo išsprendimui.

Ne veltui popiežius pakėlė savo apaštališkąjį balsą. Didžiai nustebę klausėsi jo su džiaugsmu ne tik ištikimi Bažnyčios sūnūs, bet ir daugelis kitų, klajojančių toli nuo tikro tikėjimo; taip pat beveik visi, kurie vėliau arba moksliškais tyrinėjimais, arba praktišku įstatymų leidimo darbu sprendė visuomeninius ir ekonominius klausimus.

Su ypatingu džiaugsmu Popiežiaus encikliką sutiko krikščionys darbininkai. Jie pasijuto suprasti ir ginami aukščiausio žemėje autoriteto, lygiai kaip ir tie kilnūs žmonės, kurie, nenuilstamai stengdamiesi pagerinti darbininkų būklę, būdavo pasitinkami abejingai, neretai įtariai, jei ne aiškiai nedraugiškai. Įvairūs kraštai teisingai įvertino apaštalinę Encikliką, kiekvienas savaip su dėkingumu ją paminėdami.

Nepaisant tokio plataus pritarimo atsirado keletas sielų, kurioms Enciklika sukėlė tam tikrą nerimą. Iš tikrųjų Leono XIII raštas toks kilnus, toks aukštas, toks visapusiškai naujas pasauliui, jog net kai kurie katalikai jį pasitiko su nepasitikėjimu ar priešiškumu. Jis taip drąsiai triuškino liberalizmo stabus, taip nepaisė jokių įsisenėjusių prietarų, taip aplenkė savo laiką, kad tingios dvasios žmonės niekino šią naują socialinę filosofiją, o bailieji nedrįso kilti į tokias aukštybes. Dar kiti stebėjosi tuo šviesiu idealu, bet laikė jį chimeriška svajone, kurios įgyvendinimo esą galima trokšti, bet ne tikėtis.

Dabartinės Enciklikos turinys ir tikslas

Enciklikos „Rerum novarum“ keturių dešimčių metų sukakties šventė, kuri su didžiu džiaugsmu pradedama minėti visų ir visur, bet labiausiai iš viso pasaulio į šventąjį miestą plaukiančių katalikų darbininkų, teikia mums trokštamą progą prabilti. Mes norime apžvelgti gausius Leono XIII enciklikos vaisius tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek visai žmonių visuomenei; Mes ginsime nuo tam tikrų svyravimų jos svarbiausias ekonomines doktrinas ir išrutuliosime kai kurias jos vietas. Pagaliau, spręsdami šių dienų ekonominį režimą ir pasmerkdami socializmą, nurodysime tikras dabartinio visuomeninės tvarkos sąmyšio priežastis ir parodysime vienintelį galimą kelią išganingos restauracijos link, būtent – dorovinių krikščioniškųjų papročių atnaujinimą. To laikydamiesi, skirsime tris svarbiausias Mūsų Enciklikos dalis.

I

Kad galėtume pradėti nuo to, ką pirmoje dalyje esame užsibrėžę, negalime susilaikyti nepaminėję šio šv. Ambraziejaus patarimo: „Dėkingumo pareiga yra pirmoji mūsų pareiga.“[13] Tad turime siųsti padėką visagaliui ir visų geriausiam Dievui už gausią palaimą, kuri teko Bažnyčiai ir pasauliui per Leono XIII encikliką. Norėdami padaryti paviršutinišką tos palaimos apžvalgą, turėtume duoti ne mažiau kaip bendrą visuomeninio ir ekonominio išsirutuliojimo vaizdą per paskutinius 40 metų. Šią visokeriopą palaimą galime suskirstyti į tris sritis, atitinkančias trijų rūšių pagalbą, kurios Mūsų pirmtakas tikėjosi iš savo didelio restauracijos darbo.

Pirmiausia Leonas XIII aiškiai nurodė, ko tikisi iš Bažnyčios: „Bažnyčia, semdama mokslą iš Evangelijos, gali tuo mokslu tą kovą arba visai sustabdyti, arba, pašalinusi žiaurumus, ją bent sušvelninti; toji pati Bažnyčia stengiasi savo dėsniais ne tik šviesti kiekvieno žmogaus protą, bet ir tvarkyti visą gyvenimą bei papročius, toji pati Bažnyčia gerina ir pačių darbo žmonių būvį, steigdama jiems daugelį labai naudingų įstaigų.“[14].

Bažnyčia nepaliko nenaudojusi šių brangių šaltinių, bet yra juos plačiai pavartojusi visuomenės rimties labui; tiek savo žodžiais, tiek savo raštais ir Leonas XIII, ir jo įpėdiniai atsidėję tebeskelbia enciklikos „Rerum Novarum“ visuomeninį ir ekonominį mokslą; jie nesustojo mėginę jį pritaikyti laikui ir aplinkybėms, visuomet pasirodydami ypatingai ir visai tėviškai atsidėję neturtėliams ir silpnuoliams, kurių gynėjais jie, būdami tvirti ganytojai, pasidarė. Su tokiu pat mokytumu ir rūpestingumu daugelis vyskupų aiškino tą patį mokslą, nušviesdami jį savo paaiškinimais ir pritaikydami įvairių kraštų reikalams pagal Šv. Sosto sprendimus ir mintį. Todėl nereikia stebėtis, kad vadovaujami Bažnyčios nurodymų, daugelis mokslininkų, tiek kunigų, tiek pasauliečių, ėmėsi karštai plėsti pagal laiko reikalavimus ekonomikos ir visuomenės mokslus, pirmiausia rūpindamiesi pritaikyti naujiems reikalams nekintamus Bažnyčios mokslo principus.

Tuo būdu susikūrė ištisas Leono XIII enciklikos įkvėptas ir apšviestas katalikų socialinis mokslas. Jį diena iš dienos nepailstamai puoselėja ir vysto tie rinktiniai žmonės, kuriuos esame pavadinę Bažnyčios padėjėjais. Be to, šis mokslas nėra uždaromas tarp akademinių sienų: jis iškeliamas į dienos šviesą ir stoja į kovą, kaip tai aiškiai parodo naudingi ir uoliai lankomi katalikiškų universitetų, akademijų ir seminarijų kursai, reguliariai rengiami ir puikių rezultatų duodantys kongresai bei visuomeninės savaitės, tyrinėjimų rateliai; pagaliau, sėkmingai plintantys puikūs visokios rūšies leidiniai.

Tuo neapsiriboja iš Leono XIII rašto plaukiantys privalumai, nes šie pamokymai pamažu ir nejučiomis paveikė net tuos žmones, kurie, neturėdami katalikų vienybės palaimos, nepripažįsta Bažnyčios autoriteto. Tuo būdu katalikybės visuomeniniai principai ilgainiui virto bendru žmonijos lobiu. Mes džiaugiamės dažnai matydami amžinas mūsų garsaus atminimo pirmtako tiesas, kartojamas ir ginamas ne tiktai nekatalikų spaudoje ir knygose, bet taip pat parlamentuose ir tribunoluose.

Maža to: po baisingo karo didžiųjų valstybių vadai stengėsi sutvirtinti taiką, iš pagrindų keisdami visuomenės gyvenimo sąlygas; tarp taisyklių, duotų darbininkų darbui tvarkyti pagal teisybę ir teisingumą, jie priėmė didelį skaičių nuostatų, taip sutinkančių su Leono XIII principais ir nurodymais, jog atrodo, kad juos tyčia iš ten pasiėmė. Be jokios abejonės, enciklika „Rerum novarum“ buvo atmintinas dalykas, ir iš tikrųjų jai galima taikyti Izaijo žodžius: „Jis duos ženklą tautoms.“[15]

Per teorinius darbus Leono XIII principams plintant sielose, šie principai imti įgyvendinti praktikoje. Pirmiausia buvo dedamos uolios pastangos, sujungtos su gera valia, kelti tą žmonių klasę, kuri dėl pramonės pažangos buvo be galo išaugusi, tačiau nebuvo gavusi visuomenės organizme teisingos vietos, todėl buvo apleista ir beveik niekinama. Mes čia kalbame apie darbininkus, apie tuos darbininkus, kurių sielos naudai, vyskupų vedami, ėmėsi darbo tiek kunigai, tiek vienuoliai, turėję pakankamai ir kitų rūpesčių, sekančių iš jų pareigų. Šios nuolatinės pastangos, kuriomis buvo norima įkvėpti darbininkams krikščionybės dvasią, be kita ko, jiems padėjo suprasti savo tikrąją vertybę, išsiaiškinti savo luomo teises ir pareigas, padėjo jiems žengti teisingos pažangos keliu, net pasidaryti savo draugų vadais.

Iš to darbininkams atsirado gausingesnių ir tikresnių pragyvenimo priemonių, nes buvo ne tik pradėta, kaip tai kvietė daryti popiežius, dauginti labdarybės ir artimo meilės įstaigas, bet diena iš dienos visur dygo naujos ir besiplečiančios organizacijos, kuriose darbininkai, amatininkai, žemdirbiai ir kitokie darbuotojai, pagal Bažnyčios norą ir dažnai vadovaujami kunigų, vieni kitiems teikė savitarpio pagalbą bei paramą.

Valstybės atžvilgiu, Leonas XIII, drąsiai peržengdamas liberalizmo ligi šiol nustatytas ribas, nesibijo mokyti, kad valstybė yra ne tiktai tvarkos ir teisės sargas: ji savo įstatymais ir institucijomis turinti energingai siekti, „kad valstybės bei atskirų žmonių gerovė savaime plėtotųsi iš paties valstybės sutvarkymo bei valdymo.“[16] Be abejonės, valstybė turi palikti atskiriems žmonėms ir šeimoms teisingą veiksmų laisvę, tačiau su sąlyga, kad bendroji gerovė būtų saugojama ir kad niekas nebūtų nuskriaustas. Vyriausybės turi ginti visuomenę ir jos narius, tačiau jos, saugodamos atskirų žmonių teises, turi ypač rūpintis silpnaisiais ir apleistaisiais. „Turtingieji yra savo turtais apsišarvavę ir ne tiek reikalauja valstybės globos, o neturtingųjų minios yra be turtų ir patys neapsigina nuo skriaudų, todėl daugiausia pasikliauja valstybės globa. Todėl valstybė ir privalo ypatingai rūpintis darbininkais, nes jie priklauso beturčių klasei.“[17]

Mums tolima mintis nepripažinti, jog jau ir prieš Leoną XIII ne viena vyriausybė yra aprūpinusi būtiniausius reikalus ir nubaudusi kaltuosius už aiškiausias skriaudas. Tačiau tik po to, kai nuo Petro Sosto aukščiausio kunigo balsas praskambėjo po visą pasaulį, valstybių tvarkytojai, aiškiau suprasdami savo pašaukimą, ėmė plačiau vykdyti visuomenės politiką.

Tačiau kai ėmė svyruoti klaidingos liberalizmo dogmos, kurios iš seno paralyžavo bet kurį naudingą įstaigų įsikišimą, Enciklika sužadino pačiose plačiose masėse galingą sąjūdį, palankų aiškesnei visuomeniškumo politikai. Enciklika užtikrino valdytojams brangią paramą geriausių katalikų, kurie, įstatymus leidžiant, buvo kilnūs naujųjų įstatymų pradininkai; dar daugiau: kunigai, giliai paliesti Leono XIII pamokymų, yra pasiūlę daug naujų visuomenės įstatymų balsuoti parlamentuose; jų nepaliaujamais rūpesčiais jie buvo visiškai įvykdyti.

Per šias nuolatines pastangas užtikrinti darbininkams jų šventas teises, kylančias iš jų, kaip žmonių ir krikščionių, orumo, gimė nauja teisės šaka, kurios visiškai nepažino prieš tai buvusios kartos. Darbininkai, jų sveikata, jų gabumai, jų šeima, jų namai, dirbtuvės, alga, draudimas nuo darbo nelaimių, žodžiu, visa, kas surišta su darbininkų luomu, ypač moterys ir vaikai, yra šių apsaugojančių įstatymų objektas.

Jei šie pertvarkymai ne visada ir ne visur tobulai sutinka su Leono XIII nustatytomis taisyklėmis, tai negalima neigti, kad juose dažnai girdėti enciklikos „Rerum novarum“ aidas, ir jai galima priskirti daugumą pagerinimų, įvykdytų darbininkų gyvenime.

Galiausiai išmintingasis popiežius parodė, kad patys darbdaviai ir darbininkai gali daug prisidėti sprendžiant visuomenės reikalus, ypač „per įstaigas, skirtas teikti pagalbą skurstantiems ir suartinančias šiuos abu luomus“[18]. Tarp šitų visų įstaigų, jo išmanymu, pirmutinė vieta tenka draugijoms, sudaromoms tiek vienų darbininkų, tiek draugijoms, kuriose yra drauge darbininkai ir darbdaviai. Popiežius primygtinai jas giria ir rekomenduoja, su didžia išmintimi aiškindamas jų prigimtį, reikalingumą, naudingumą, teises ir pareigas.

Šitie nurodymai atėjo iš tikrųjų naudingiausiu laiku, nes ne viename krašte valstybių valdžia, persiėmusi liberalizmu, maža terodė palankumo šiems darbininkų susibūrimams ir net atvirai prieš juos kovojo. Valstybė mielai pripažino ir rėmė tolygias draugijas, steigiamas kitų luomų; tačiau per nežmonišką neteisybę ji neigė prigimtą teisę burtis tiems, kuriems juo labiausiai reikėjo gintis nuo stipresniųjų išnaudojimo. Net tam tikroj katalikų aplinkoj buvo šnairuojama į darbininkų šios rūšies organizavimosi pastangas, kaip socialistų ar perversmininkų įkvėptas.

Tokie autoritetingi Leono XIII nurodymai labai padėjo sulaužyti šį pasipriešinimą ir nugalėti šį nepasitikėjimą; nurodymai dar labiau brangintini tuo, kad jie paragino krikščionis darbininkus žengti profesinių sąjungų keliu, nurodė jiems būdus ir sulaikė pareigos kelyje ne vieną darbininką, kuris buvo stipriai gundomas duoti savo vardą toms socialistų organizacijoms, kurios akiplėšiškai dėjosi vienintelėmis nužemintųjų ir nuskriaustųjų gynėjomis ir vienintele pagalba.

Dėl šių draugijų kūrimo enciklika „Rerum novarum“ visai vietoj pastebėjo, kad „darbininkų draugijas reikia taip organizuoti ir tvarkyti, kad jos virstų geriausiomis ir tinkamiausiomis priemonėmis tikslui pasiekti, būtent, kad kiekvienos draugijos narys turėtų, kiek tiktai galima, iš to medžiaginės ir dvasinės naudos sau ir savo šeimai; aišku, kad į narių religingumą ir doros kėlimą reikia žiūrėti kaip į svarbiausią dalyką, tai pirmiausias dalykas, kuriuo turi būti tvarkoma visa draugijos ekonomija.“[19] Iš tikrųjų, „padėjus religiją draugijų įstatymų pamatan, lengva nustatyti abipusius narių santykius taip, kad būtų pasiekta taika ir visuomenės gerovė“[20].

Šitas draugijas atsidėjo visur steigti kunigai ir pasauliečiai, su girtinu uolumu trokšdami įkūnyti Leono XIII minties visumą. Šios draugijos ugdė darbininkus giliais krikščionimis, mokančiais suderinti rūpestingą savo amato darbštumą su tvirtais religijos pamokymais, galinčiais iš tikrųjų ginti savo teises ir savo laikinius reikalus su tvirtumu, dėl kurio nenuneigiami nei teisybės gerbimas, nei nuoširdus noras bendradarbiauti su kitais luomais, atnaujinant visuomenę krikščionybės dvasia. Leono XIII mintys ir nurodymai buvo įvairiai vykdomi, pagal vietos ir aplinkybių įvairumą. Kai kuriose srityse viena ir ta pati draugija apsiėmė pasiekti visus popiežiaus užbrėžtus tikslus. Kitur buvo imtasi pagal sąlygų reikalą darbas lyg ir pasidalyti, paliekant specialioms grupėms ginti darbo rinkoje darbininkų teises ir jų teisingus reikalavimus, kitoms grupėms paliekant organizuoti ekonominių dalykų savišalpą, o dar kitos galiausiai visai atsidėjo vien tiktai savo narių religijos ir dorovės reikalams arba kitiems tos pačios rūšies uždaviniams.

Šis paskutinysis būdas ypač įsigalėjo ten, kur arba įstatymų leidėjai, arba tam tikri ekonominio gyvenimo reiškiniai, arba apverktinas sielų ir širdžių susipriešinimas, toks paplitęs šiuolaikinėje visuomenėje, arba, galiausiai, neatidėliotina būtinybė sudaryti vieningą frontą prieš gausias revoliucionierių gretas – kliudė sudaryti grynai katalikiškus sindikatus. Tokiose aplinkybėse katalikai darbininkai iš tikrųjų yra verčiami įstoti į neutralius sindikatus, kuriuose tačiau gerbiama teisybė ir teisingumas ir kuriuose nariams katalikams duodama visa laisvė klausyti savo sąžinės ir Bažnyčios balso. Jeigu vyskupai laiko šias organizacijos būtinomis dėl aplinkybių ir tikėjimui pavojaus nesudarančiomis, tai čia vyskupų reikalas – pritarti ar ne, kad jose dalyvautų katalikai darbininkai, laikydamiesi šiuo atveju taisyklių ir atsargumo, siūlomų Mūsų šv. atminimo pirmtako Pijaus X[21]. Pirmutinis svarbiausias atsargumas bus tas, kad šalia tų sindikatų gyvuos kitos organizacijos, kurios rūpinsis duoti savo nariams rimtą tikybos ir dorovės išlavinimą, kad jie iš savo pusės įkvėptų sindikatų organizacijoms gerą dvasią, kuria turi gaivinti visą jų veikimą. Tada įvyks, kad šios grupės darys įtakos, prašokančios jų narių ratelių ribas.

Vadinasi, tik dėl Leono XIII enciklikos visur taip išplito šie darbininkų susibūrimai, kad, nors skaitlingumu juos, deja, vis dar lenkia socialistų ir komunistų sąjungos, juose susirenka tiek atskirų kraštų ribose, tiek tarptautiniuose susirinkimuose žymios narių minios, galinčios stipriai palaikyti krikščionių darbininkų teises ir teisingus reikalavimus ar net priversti pritaikyti krikščionybės mokslą visuomenės gyvenime.

Be to, tokie išmintingi Leono XIII pamokymai ir tokie aiškūs nurodymai apie prigimtinę organizavimosi teisę pradėti taikyti ir kitoms, ne tiktai darbininkų, grupėms. Jo raštas nemaža prisidėjo, kad ir tarp žemdirbių bei vidurinio luomo atsirado ir diena iš dienos plito šios naudingos draugijos bei kitos tokios rūšies įstaigos, kuriose ekonominiai reikalai lamingai jungiami su sielos uždaviniais.

Deja, to negalima pasakyti apie sąjungas, kurias Mūsų pirmtakas taip karštai norėjo matyti steigiantis tarp darbdavių ir pramonės vadovų; Mes labai gailimės, kad jos tebėra tokios retos. Be abejo, taip yra ne tiek dėl blogos žmonių valios, kiek dėl daug didesnių sunkumų; Mes juos žinome ir teisingai įvertiname. Tačiau Mes tvirtai tikime, kad šios kliūtys greitai bus nugalėtos; ir su dideliu džiaugsmu sveikiname laimingus šioj srity bandymus, iš kurių jau pastebimų išdavų galima tikėtis ateityje dar didesnių vaisių.

Šlovingieji Broliai ir Mielieji Sūnūs, šie visi geri dalykai seka iš Leono XIII Enciklikos ir Mūsų tėra tiktai paminėti, o ne išnagrinėti; šie geri vaisiai savo skaičiumi ir savo svarba aiškiai parodo, kad nemirtingasis dokumentas nebuvo tik didingo visuomenės idealo išreiškimas. Priešingai, Mūsų Pirmtakas yra sėmęs Evangelijoje, gyvajame gyvenimo šaltinyje, mokslą, kuris gali, jei ne tuojau panaikinti, tai bent labai sušvelninti baisingą kovą, draskančią žmoniją. Kad geroji sėkla, plačiai pasėta prieš 40 metų, iš dalies yra kritusi į gerą dirvą, Mums liudija raminamieji vaisiai, kurių Dievo padedami yra gavę Dievo Bažnyčia ir visa žmonių giminė. Dėl to drąsiai galime sakyti, kad Leono XIII enciklika yra pasirodžiusi su laiku kaip „Didžioji Chartija“, kuri turi būti pagrindas viso krikščioniško darbo visuomeniškumo srityje. Kas niekintų šitą Encikliką ir jos iškilmingą minėjimą, parodytų, kad jis nieku verčia tai, ko nežino, arba nesupranta to, ką žino pusiau, arba jei supranta, tai yra vertas, kad jam būtų į akis pasakyta jo neteisybė ir jo nedėkingumas.

Vis dėlto ilgainiui kilo abejonių dėl teisingo daugelio šios Enciklikos dalykų aiškinimo arba dėl iš jų darytinų išvadų. Tai buvo priežastis, kad tarp pačių katalikų dažnai iškildavo karštų ginčų. Kadangi šalia to dėl mūsų laikotarpio reikalų ir dėl bendrosios padėties atmainų reikia tiksliau taikyti Leono XIII pamokymus, arba juos reikia net aiškinti, tai Mes esame laimingi, turėdami šią progą pagal Mūsų apaštalinę pareigą, pagal kurią Mes esame visiems skolingi[22], kiek galima į šiuos abejojimus ir dabar iškylančius klausimus atsakyti.

II

Bet prieš kalbant šiuo reikalu, reikia priminti, kad jau Leonas XIII aiškiausiai įrodė, kad Mes turime teisę ir pareigą apie šiuos reikalus, būtent ekonominus bei socialinius, tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu.[23] Be abejo, Bažnyčios misija ‒ vesti žmones ne į laikiną, praeinamą laimę, bet į amžinąją, ir dėl to „Bažnyčia laiko neturinti teisės kištis be reikalo į šiuos žemiškus dalykus“[24]. Vis dėlto Bažnyčia niekaip negali atsisakyti nuo jai pavestos pareigos naudoti savo autoritetą, tiesa, ne techniškiems uždaviniams, kuriems atlikti ji neturi nei tinkamų priemonių, nei uždėtos pareigos, bet visam tam, kas liečia dorovę. Ir tikrai, kiek tatai ją liečia, ir Dievo Mums patikėtosios tiesos, ir svarbiausioji pareiga, kuri Mums liepia skelbti bei aiškinti dorovės įstatymus, palenkia ir socialinius, ir ekonominius klausimus Mūsų aukščiausiajam autoritetui.

Nors ekonomikos mokslas ir dorovės mokslas kiekvienas savo srityje naudojasi savo dėsniais, tačiau klaidinga manyti, kad ekonomikos ir dorovės sritys tokios tolimos, tokios svetimos viena kitai, jog pirmoji nė kiek nepareinanti nuo antrosios. Be abejo, ekonomikos dėsniai, einą iš daiktų prigimties ir žmogaus sielos bei kūno sugebėjimų, nurodo, kurių tikslų šioje srityje žmogaus aktyvumas gali pasiekti, kurių negali, bei kokiomis priemonėmis jis gali jų siekti; kita vertus, protas iš daiktų ir žmogaus individualinės bei socialinės prigimties aiškiai mato tą tikslą, kurį Dievas Kūrėjas skyrė visai ekonomikos sričiai.

Dorovės įstatymas reikalauja, kad kiekvienu savo veiksmu siektume savo aukščiausio ir galutinio tikslo. Dėl to kiekvienoje srityje turime siekti tikslų, kurie prigimties, teisingiau — paties Dievo, prigimties autoriaus, yra, Mūsų supratimu, skirti tiems dalykams ir, tvarkingai derindami juos, palenkti aukščiausiajam tikslui. Jei šitą įstatymą ištikimai vykdysime, tai specialūs tikslai, atskirų žmonių ar visos visuomenės siekiamieji, pilnai susiderins su visuotiniais tikslais, o mes per juos, lyg laipsniais, pasieksime visų dalykų galutinį tikslą, būtent, Dievą, kuris yra sau ir mums Aukščiausias bei neišsemiamas gėris.

Pradėdami smulkiau nagrinėti pasiimtus klausimus, pradėsime nuo nuosavybės teisės. Žinote, Gerbiamieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, kaip energingai nuosavybės teisę nuo jo laikų socialistų nuomonės gynė laimingo atminimo Mūsų Pirmtakas, nurodydamas, kad josios panaikinimas išeitų ne darbininkų naudai, bet didžiausiam jų pavojui. Yra žmonių, kurie, suprantama, be jokio mažiausio pagrindo prasimano, kad Aukščiausias Ganytojas ir pati Bažnyčia gynė ir tebegina vien turtingųjų reikalus; antra vertus, patys katalikai nesutaria dėl tikrosios Leono XIII nuomonės prasmės. Mums rodos, būsią vietoje čia tos Enciklikos, o tuo pačiu ir Bažnyčios, mokslą šiuo klausimu apginti nuo neteisingų priekaištų bei kreivų aiškinimų.

Pirmučiausia yra aiškiausias faktas, kad nei Leonas XIII, nei teologai, Bažnyčios vedami bei mokomi, niekad neneigė ir neabejojo dėl dvejopos ‒ individualinės ir socialinės ‒ nuosavybės paskirties, priklausomai nuo to, kam ji tarnauja: atskirų žmonių ir bendrajai gerovei. Priešingai, visi vieningai teigė, kad nuosavybės teisę žmogus gavo iš prigimties, taigi iš Dievo, kad kiekvienas galėtų tenkinti savo ir saviškių reikalus, kad dėl šios teisės ir gėrybės, kurias Dievas skyrė visai žmonių giminei, galėtų tarnauti savo paskyrimui: visa tai galima pasiekti tik laikantis tam tikros ir gerai nustatytos tvarkos.

Todėl egzistuoja dvejopas pavojus, kurio reikia atsidėjus vengti. Kaip iš socialinės bei viešosios nuosavybės paskirties paneigimo ar paniekinimo būtinai patenkama į vadinamąjį individualizmą arba bent prie jo priartėjama, taip lygiai, jos privatinį bei individualinį pobūdį atmetus arba susilpninus, neišvengiamai pakliūvama „kolektyvizman" arba bent į jo skelbiamas klaidas. Nekreipiant į tai dėmesio neišvengiamai atsiduriama moralinio, teisinio ir socialinio modernizmo seklumose, apie ką esame kalbėję Mūsų paskelbtu raštu Pontifikato pradžioje.[25] Tai privalo žinoti ypač tie, kurie, naujoviškumų besiekdami, neteisingais prasimanymais kaltina Bažnyčią, kad ji leidusi įsiskverbti į teologų mokslus pagoniškai apie nuosavybę nuomonei, kurią, esą, reiktų pakeisti visiškai kitokia ir kurią jie nuostabiu nesąmoningumu vadina krikščioniška nuomone.

Norint įstatyti ginčus, kurie vedami dėl nuosavybės bei josios pareigų, į tam tikras ribas, reikia pirmučiausia kaip pagrindinį principą, kurį nustatė Leonas XIII, laikyti tai, kad nuosavybės teisė ir josios naudojimas yra du skirtingi dalykai.[26] Vadinamasis komutatyvinis teisingumas reikalauja gerbti ir neįžeisti svetimos teisės ir neperžengti savo teisių ribų; o kad savininkai privalo savo turtus naudoti tik padoriai, to iš jų reikalauja ne šis teisingumas, bet kitos dorybės, kurių dedamų pareigų „pildymo negalima reikalauti teisingumo keliu“[27]. Dėl to neteisingai kai kurie mano, kad nuosavybės teisės ir josios naudojimo ribos sutampančios; dar neteisingesnė yra nuomonė, kad blogas naudojimas ir nesinaudojimas naikina nuosavybės teisę arba kad dėl to nustojama tos teisės. Tad naudingą ir girtiną darbą daro tie, kurie, saugodami protų ramybę ir Bažnyčios visada teikiamo mokslo pilnumą, stengiasi išaiškinti tų pareigų prigimtį ir ribas, kurias viešojo gyvenimo reikalai deda ar tai pačiai nuosavybės teisei, ar tai josios naudojimui. Ir, priešingai, labai klysta tie, kurie stengiasi nuosavybės teisės individualinį pobūdį taip sumažinti, jog faktiškai jį visai panaikina.

Ir tikrai, kad šiame reikale žmonės turi žiūrėti ne tik savo atskirų interesų, bet ir bendros gerovės, aiškiai seka iš nuosavybės individualinių ir socialinių savumų. Šias gi pareigas atskirais atvejais tiksliai apibrėžti, kaip tatai yra reikalinga ir kai pati natūralioji teisė to nepadaro, turi tie, kurie veda valstybės reikalus. Dėl to viešoji valdžia, pasiremdama natūraliąja ir dieviškąja teise, gali tiksliau nustatyti, kas, turint galvoje tikrus viešosios gerovės reikalus, yra leistina arba neleistina savininkams naudojantis savo nuosavybe. Ir Leonas XIII išmintingai moko, kad „Dievas leido žmonių pastangoms ir jų institucijoms nustatinėti privatinių nuosavybių ribas“.[28] Kaip kitos visuomeninės institucijos, taip ir nuosavybės tvarkymas nelieka visiškai nekeičiamas, kaip tatai rodo istorija. Apie tai Mes esame kita proga pareiškę. „Kaip įvairiomis formomis reiškėsi nuosavybės teisė, pradedant laukinių tautų primityvia forma, kurią dar ir mūsų laikais galima kai kur pastebėti ir kuri per patriarchatų formas, vėliau per įvairias tironiškų režimų (tą vardą kartojame jo klasiška prasme) formas, toliau feodalines ir monarchines, pagaliau pasiekė moderniųjų laikų įvairiausias formas.“[29] Aišku betgi, kad valstybė neturi teisės šiame reikale savo nuožiūra elgtis, nes visada turi likti nepaliesta natūralinė teisė turėti privačią nuosavybę ir ją paveldėjimo keliu perdavinėti; tai yra dalykai, kurių valstybė neprivalo naikinti, „nes žmogus yra pirmesnis už valstybę,[30] lygiai ir „šeima yra, logiškai ir realiai imant, pirmesnė už visuomenę“[31]. Dėl to jau Aukščiausias Ganytojas Leonas XIII pasakė, kad valstybei nevalia naikinti privatų turtą nepakeliamomis naštomis bei mokesčiais. „Kadangi teisė turėti nuosavybę yra duota ne žmonių, bet prigimties įstatymu, valstybė tegali ne naikinti ją, bet tik jos naudojimą tvarkyti ir su bendrąja gerove derinti“[32]. Kai valstybė derina privatinių turtų valdymą su visuomenės reikalais, ji nekenkia, bet gera daro privatinei nuosavybei, nes tuo būdu iš esmės sukliudo, kad privatinė nuosavybė, kurią Kūrėjas skyrė žmonių gyvenimui būti parama, slegiama nepakeliamų sunkumų, pati pagaliau neišnyktų. Tuo valstybė nuosavybės neapsunkina, bet ją apsaugo; ji nesilpnina jos, bet, priešingai, sustiprina.

Lygiai ir žmogus neturi teisės visiškai laisvai savo nuožiūra šeimininkauti pelnu, būtent, tuo pelnu, kuris jam nėra būtinas tinkamam jo padėjimui deramam gyvenimui palaikyti. Priešingai, svarbi pareiga turtuoliams liepia teikti išmaldas, daryti geradarystės darbus ir būti dosniems, kaip to aiškiausiai moko Šventasis Raštas ir Šventieji Bažnyčios tėvai. Iš Angeliškojo Daktaro dėsnių išeinant, mums aišku, kad žymų ir šių laikų reikalams itin naudingą kilnumo darbą atlieka tie, kurie gausingesnes lėšas pavartoja pelningam darbui suteikti, jei šis darbas naudojamas tikrai naudingoms gėrybėms gaminti.[33]

Tai, kad nuosavybės teisė pirmučiausia įgyjama niekam nepriklausančio daikto užvaldymu arba darbu, aiškiausiai liudija visų laikų tradicija bei Leono XIII, Mūsų Pirmatako, mokslas. Tikrai, niekam nedaroma neteisybės, nors kai kas ir kitaip mano, jei niekam nepriklausąs daiktas paimamas; o darbas, kurį savo vardu pats žmogus atlieka ir kurio dėka daiktas įgauna arba naują formą, arba jo vertė padidėja, yra tas pagrindas, kuris teikia žmogui teisę į tuos vaisius.

Visai kitoks yra atvejis, kai darbas būna išnuomojamas kitam ir naudojamas kito daiktams apdirbti. Kaip tik ypatingai šios rūšies darbui tinka Leono XIII žodžiai, kad „tiesą pasakius, valstybės turtai kyla ne iš kitur, kaip tik iš darbininkų darbo“[34]. Argi nematome, kad gausingos gėrybės, kurios sudaro žmonių turtus, išeina iš darbininkų darbo ‒ ar patys vieni darbininkai jas pagamina, ar jiems dirbant įrankiais bei mašinomis, kurios žymiai didina darbo našumą? Visi žino, kad jokia tauta niekada neišsivadavo iš vargo ir skurdo, nepasiekė geresnės būties be didelio ir suderinto darbo visų žmonių, tiek tų, kurie darbus veda, tiek tų, kurie įsakymus vykdo. Bet ne mažiau aišku, kad šitos pastangos būtų likusios bergždžios, kad jos nebūtų buvusios nė pradėtos, jeigu visų daiktų Kūrėjas nebūtų pirma iš savo gerumo suteikęs gamtos išteklių, josios turtų bei jėgų. Ką gi kita reiškia dirbti, jei ne vartoti sielos ir kūno jėgas gamtos dalykams apvaldyti, arba juos naudoti kaip priemones toms jėgoms lavinti? Prigimtasis įstatymas, kitaip kalbant, jame pasireiškianti Dievo valia, reikalauja, būtent, kad šiais gamtos ištekliais būtų laikomasi tikros tvarkos, o šitoji tvarka yra tai, kad kiekvienas daiktas turėtų savo šeimininką. Iš čia plaukia, išskyrus tik atvejį, kai kas dirba sau, kad vieno darbas ir kito kapitalas turi bendradarbiauti: vienas be kito nieko negali padaryti. Taip manė ir Leonas XIII, kai rašė: „Nėra kapitalo be darbo nei darbo be kapitalo.“[35] Tad visiškai klaidinga manyti, kad iš vieno kapitalo ar vieno darbo yra kilę tai, kas kyla iš abiejų sujungtų pastangų; lygiai visiškai neteisinga, kai viena kuri pusė, paneigdama antrąją, bet kurią vaisių dalį savintųsi tik sau.

Tiesa, kad kapitalas ilgą laiką galėjo savintis per daug. Kapitalas reikalavo sau visa, kas būdavo pagaminta, visus vaisius, vos palikdamas darbininkui tik tai, kas yra būtina jėgoms palaikyti bei atnaujinti. Neišvengiamas ekonomikos įstatymas, buvo sakoma, reikalauja, kad visi kapitalai koncentruotųsi turtuolių rankose, antra vertus, tas pats įstatymas verčiąs darbininkus amžinai vargti ir skursti. Tiesa, kad gyvenimas ne visada ir ne visur patvirtino šitą mančesterinio liberalizmo doktriną; vis dėlto negalima neigti, kad ekonominis ir socialinis režimas pastoviomis pastangomis lenkė gyvenimą ta kryptimi. Dėl to nenuostabu, kad šitos klaidingos nuomonės ir klaidinantieji postulatai susilaukė smarkaus pasipriešinimo ne tik iš tųjų pusės, kurie dėl visa to turėjo netekti natūralios teisės į geresnį gyvenimą.

Panašiai nuvargintiems darbininkams pasišovė padėti vadinamieji inteligentai, klaidingam įstatymui priešpastatydami lygiai klaidingą moralinį principą: būtent, kad viskas, kas priauga ar kas lieka, atskaičius tik tai, kas reikalinga kapitalui amortizuoti bei atnaujinti, teisėtai priklauso darbininkams. Šitoji klaida, kad ir mažiau aiški negu kai kurių socialistų, reikalaujančių gamybos įrankių suvalstybinimo arba, kaip jie sako, „socializavimo“, tuo yra pavojingesnė ir lengviau klaidina neįspėtuosius. Tai suvedžioją nuodai, kuriuos godžiai gėrė daugelis tų, kurių atviras socializmas negalėjo suklaidinti.

Kad šitos klaidingos nuomonės nepastotų kelio į tiesą ir taiką, ir vieniems, ir kitiems reikalingi buvo šie Mūsų Pirmtako išmintingieji įspėjimai: „Kad ir tarp atskirų žmonių paskirstyta žemė, nenustoja tarnavusi bendrai visų naudai.“[36] Lygiai ir Mes ką tik esame tai priminę sakydami, jog tam, kad sutvertieji daiktai galėtų saugiu ir tvarkingu būdu tarnauti žmonėms, pati prigimtis paskirstė gėrybes, įsivesdama privačios nuosavybės įstatymą. Šito nevalia niekad iš akių išleisti nenorint klaidžioti.

Žinoma, ne kiekvienas išteklių bei turtų paskirstymas tinka Dievo nustatytam tikslui pilnai pasiekti arba bent tam tobulumui, kuris žmogiškose sąlygose yra visai įmanomas. Dėl to turtai, kurie dėl ekonominės bei socialinės pažangos nuolatos auga, turi būti taip skirstomi atskiriems žmonėms bei luomams, kad būtų išlaikytas, kaip sako Leonas XIII, jų naudingumas bendruomenei, arba, kitaip kalbant, kad būtų apsaugota bendroji visuomenės gerovė. Šitas socialinio teisingumo dėsnis draudžia, kad vienas luomas neleistų kitam luomui naudotis šituo gėrybių paskirstymu. Abu luomai nusideda šitam teisingumui — turtingieji, kai, nusikratę rūpesčiais, mano esant teisinga, jog visi pelnai tektų jiems, o darbininkams nieko; darbininkai, kai pasipiktinę dėl mindžiojamo teisingumo, kurį norėtų perdaug ekskliuzyviškai ginti, reikalauja sau visa, kaip iš jų rankų darbo išėjusio, arba kai jie be jokių kitų motyvų smerkia ir nori panaikinti visą nuosavybę ir kiekvieną pelną, kurs nėra darbo vaisius, nepaisydami net to, koks tas pelnas yra ir kuriems tikslams jis tarnauja visuomenėje. Negalima nenurodyti, kaip ne vietoje ir neteisingai šiame reikale yra minimi Apaštalo žodžiai: „Kas nedirba, tas ir nevalgo.“[37] Šitais žodžiais Apaštalas smerkia tuos, kurie vengia darbo, nors gali ir privalo dirbti; ragina stropiai naudoti laiką ir mūsų kūno bei sielos jėgas ir nesidaryti našta kitiems, kai patys galime save aprūpinti. Apaštalas niekur nemokė, kad darbas yra vienintelis pagrindas žmogui gauti sau pragyvenimą.[38]

Tad kiekvienam turi būti duota, kas jam priklauso, ir reikia taip daryti, kad žmogiškųjų gėrybių paskirstymas būtų vykdomas pagal viešosios gerovės reikalavimus arba socialinės teisybės normas, nes šiandieną dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija. Tai mato kiekvienas nuoširdus žmogus.

Proletariato pakėlimas yra kaip tik tas tikslas, kurį Mūsų Pirmtakas laikė būtinai siektinu. Reikia juo aiškiau pabrėžti ir įsakmiai kartoti, kad šie išganingi ganytojo nurodymai buvo dažnai užmirštami, ar tai sąmoningai nutylint apie juos, ar dėl to, kad jie laikyti neįvykdomais, nors iš tikrųjų jie įvykdomi ir turi būti vykdomi. Vien dėl to, kad „pauperizmas“, kuris Leono XIII laikais buvo toks baisus, yra kiek sumažėjęs, šie nurodymai mūsų laikais nenustojo savo reikšmės ir svarumo.

Be abejo, darbininkų padėtis pagerėjo ir pasidarė teisingesnė, ypač didesnėse ir kultūringesnėse valstybėse, kuriose negalima visus darbininkus laikyti vargstančiais ir skurstančiais. Bet, antra vertus, moderniajai industrijai ir technikai skubotai įsiveržiant į naujas sritis, į vadinamas naujas žemes ir seniausios kultūros Rytų Kraštus, be galo išaugo anų kraštų proletarų skaičius, kurių vargai šaukiasi į dangų. Prie jų prisidėjo gausingos žemės darbininkų minios, gyvenančios sunkiausiomis sąlygomis „ir netekusios vilties turėti savo žemės nuosavybę“. Todėl jei suderintomis ir vaisingomis pastangomis nebus joms padėta, jos liks visada proletariato eilėse.

Nors teisinga yra skirti proletariatą nuo pauperizmo, tai betgi tiesa, kad didelis proletariato skaičius iš vienos pusės ir mažas skaičius turtuolių su galingais ištekliais iš kitos pusės aiškiausiai įrodo, kad mūsų „industrializmu“ vadinamais laikais pagamintieji tokioje gausybėje turtai yra blogai paskirstyti ir nėra pritaikyti, kaip tatai pritiktų, įvairių luomų reikalams.

Reikia tad dėti visas pastangas, kad bent ateityje pagamintosios gėrybės teisinga proporcija atitektų savininkams ir kad ganėtinai gausingai jos patektų darbininkų tarpan, žinoma, ne tam, kad galėtų nedirbti, — žmogus gimęs dirbti, kaip paukštis skrajoti, — bet tam, kad taupydami galėtų padidinti savo nuosavybę, kad taip didindami ir išmintingai tvarkydami galėtų tinkamiau pasirūpinti savo šeimynų reikalais. Šitaip, nusikratę nuo proletariato gyvenimo netikrumų, jie ne tik pajėgs kovoti su gyvenimo sunkumais, bet ir bus įsitikinę, kad, jiems numirus, jie bent dalimi bus aprūpinę tuos, kuriuos palieka gyventi.

Visa tai Mūsų Pirmtakas ne tik nurodė, bet ir aiškiais žodžiais paskelbė, ir Mes šiuo raštu pakartotinai primename. Ir būkite tikri, kad jeigu visa šita nebus kiekvieno pagal savo išgales ir be jokio atidėliojimo vykdoma, nebus galima sėkmingai apginti viešosios tvarkos, taikos ir visuomenės ramybės nuo revoliucinių kurstytojų pastangų.

Šito gi nepasieksime, jei proletarams nebus duota galimybė savo darbštumu ir taupumu įsigyti kokią nors, kad ir kuklią, nuosavybę, kaip tai Mūsų Pirmtako pėdomis eidami jau esame sakę. Iš ko gi, jei ne iš atlyginimo už darbą, taupiai gyvendamas, galės kiek nors atidėti tas, kurs neturi nieko kita, tik darbo jėgą, kuria uždirba pragyvenimui reikalingus dalykus? Imsimės tad atlyginimo klausimo, kurį Leonas XIII laikė labai svarbiu[39], išplėtodami ir išaiškindami, kur bus reikalo, jo turinį bei dėsnius.

Pirmiausia labai klysta tie, kurie mano darbo samdymo sutartį esant iš esmės neteisingą ir dėl to pakeistiną socialine sutartimi. Taip sakydami, jie daro neteisybę Mūsų Pirmtakui, nes jo Enciklika „Rerum Novarum“ ne tik priima tokį susitarimą, bet ir plačiai svarsto jo sutvarkymą pagal teisingumo normas. Vis dėlto manome, kad šių dienų socialinio gyvenimo sąlygose bus geriau, jei, kiek tai įmanoma, darbo sutartis bus kiek suvaržoma partnerystės sutartimi. Tai jau pradėta įvairiais būdais daryti ne be žymios naudos darbininkams ir kapitalistams. Šitaip darbininkai ir tarnautojai tampa tam tikra prasme nuosavybės bendrininkais, arba dalyvauja įmonių vedime ir pelno padalijime.

Jau Leonas XIII išmintingai pareiškė, kad teisingam atlyginimui nustatyti reikia imti dėmesin ne vieną, bet daugelį aplinkybių: „Norint nustatyti teisingo atlyginimo būdą, reikia įvertinti daug įvairių priežasčių.“[40] Šituo pasakymu jis aiškiai pasmerkė lengvapėdiškumą tų, kurie mano be jokio vargo galį išspręsti šią keblią problemą, laikydamiesi vienos kurios taisyklės ar masto, ir tai dar visiškai klaidingo ir neteisingo.

Labai klysta tie, kurie neabejodami skelbia, kad darbas yra vertas ir apmokėtinas tiek, kiek vertas yra to darbo vaisius, ir kad dėl to darbininkas turįs teisę reikalauti sau visa, kas jo darbu buvo pagaminta. Kiek šitokia nuomonė neteisinga, yra jau aišku iš to, ką pasakėme, kalbėdami apie darbą ir kapitalą.

Tiek nuosavybė, tiek darbas, ypač tas, kuris nuomojamas kitam, šalia asmeninio ar individualaus pobūdžio turi ir visuomeninį ‒ šito nereikia išleisti iš akių. Yra aišku, kad jei visuomenė nebus gerai suorganizuota, jei socialinė ir teisinė tvarka neapsaugos darbo, jei įvairios profesijos, nuo viena kitos priklausančios, nesiderins ir viena kitos nerems, jei, dar svarbiau, protas, kapitalas ir darbas nesusijungs ir nesudarys lyg vieno veiksnio, žmonių veiklumas neduos norimų vaisių. Iš čia darosi negalima teisingai įvertinti ir teisingai atlyginti darbą, jei neimama dėmesin jo socialinė ir individualinė prigimtis.

Iš šito dvilypio pobūdžio, kurį žmogaus darbui suteikė prigimtis, eina labai svarbios išvados, kurios turi tvarkyti ir normuoti atlyginimą.

Pirmučiausia, darbininkui reikia tiek atlyginti, kad jis galėtų išlaikyti save ir savo šeimą.[41] Žinoma, ir kiti šeimos nariai, kiekvienas pagal savo išgales, turi prisidėti prie bendro visų išlaikymo, kaip tai matome ne tik ūkininkų šeimose, bet ir daugelyje amatininkų ar smulkių pirklių šeimose. Bet neleistina išnaudoti vaiko jaunystės ir moters silpnybės. Šeimos motinos darbas yra pirmučiausia namie arba namų ūkyje bei šeimos rūpesčiuose. Didžiausia blogybė, kurią reikia visomis pastangomis pašalinti, yra ta, kad motinos dėl menko tėvo uždarbio yra verčiamos už namų sienų ieškoti apmokamo darbo, apleisdamos motiniškus darbus bei pareigas, ypač vaikų auklėjimą. Reikia tad dėti visas pastangas, kad tėvai gautų ganėtiną atlyginimą, kurio pakaktų visiems šeimos reikalams patenkinti. Jei šių dienų pramonės sąlygos ne visados leidžia taip daryti, socialinis teisingumas reikalauja, kad būtų pirmučiausia padarytos tokios reformos, kurios užtikrintų suaugusiam darbininkui tokį atlyginimą. Čia bus vietoje atiduoti garbę tiems, kurie, turėdami išmintingą ir naudingą tikslą, yra sumanę ir išbandę įvairius būdus atlyginimui už darbą nustatinėti proporcingai darbininko šeimyninėms pareigoms taip, kad šioms pastarosioms padidėjus, didėtų ir atlyginimas ir net, jei taip atsitinka, kad jo pakaktų ir nepaprastiems reikalams.

Nustatant atlyginimo dydį, taip pat reikia turėti galvoje ir įmonės bei josios savininko reikalus; būtų neteisinga reikalauti per didelio atlyginimo, kurio įmonė be savo sunykimo ir be plaukiančios iš to darbininkų nelaimės negali pakelti. Žinoma, kad negalima laikyti teisingu pagrindu mažinti darbininkams atlyginimą, jei dėl nesugebėjimo ar nemokėjimo, arba dėl nepanaudojimo ekonominės bei technikinės pažangos įmonė per maža duoda pelno. Bet jei įmonė stokoja kapitalų, kurie būtini teisingam darbininkų atlyginimui, ar tai dėl to, kad yra neteisingomis pareigomis apkraunama, ar tai dėl to, kad turi pagamintas prekes pardavinėti pigiau, nei reikalauja teisingumas, tie, kurie ją taip vargina, sunkiai nusideda, nes atima teisingą atlyginimą iš darbininkų, kurie vargo spaudžiami yra verčiami priimti atlyginimą mažesnį, negu būtų teisinga.

Dėl to visi darbininkai ir savininkai tegul stengiasi sujungtomis jėgomis ir išmanymu nugalėti visus sunkumus bei kliūtis, o valdžios organai tenesigaili padėti šitam naudingam darbui savo išmintinga politika. Jei padėtis betgi pasidarys kritiška, tada reikia apsvarstyti, ar įmonė gali ir toliau egzistuoti, ar reikia darbininkams kuriuo kitu būdu padėti. Šituo atveju, suprantama, yra būtina, kad tarp savininkų ir darbininkų viešpatautų tam tikra vienybė ir krikščioniškas sutarimas, pasireiškiąs vaisingomis pastangomis.

Nustatant atlyginimo dydį, reikia pagaliau vadovautis bendrosios ekonominės gerovės sumetimais. Jau anksčiau išdėstėm, kiek svarbos turi bendrajai gerovei, kad darbininkai bei tarnautojai, padengę savo būtinas išlaidas, galėtų dalį savo uždarbio atidėti ir tuo palengva sudaryti kuklią nuosavybę, bet nemažesnės svarbos yra ir kitas dalykas, iš akių nepaleistinas ir mūsų laikais ypač svarbus, būtent: kad visi tie, kurie gali ir nori dirbti, gautų darbo. O tatai nemaža pareina nuo atlyginimo normų, kurios, būdamos protingose ribose, daugina darbo progas ir, priešingai, jas mažina, kai tų ribų nesilaiko. Kas gi nežino, kad per mažas ar nenormaliai padidintas atlyginimas yra buvęs nedarbo priežastis? Šita blogybė, kuri siaučia ypač Mūsų Pontifikato laikais ir vargina didelį darbininkų skaičių, kankindama juos bei gundydama, taip pat griauna valstybių gerovę bei visame pasaulyje viešąją tvarką bei ramybę. Priešinga tad socialiniam teisingumui netinkamai mažinti ar didinti darbininkų atlyginimą, siekiant vien asmeninės naudos ir nepaisant bendros gerovės. Socialinis teisingumas reikalauja, kad, derinant pastangas ir nuomones, atlyginimas, kiek tatai yra galima, būtų taip nustatomas, kad kuo didžiausias skaičius žmonių galėtų rasti darbo ir gauti už tai pragyvenimui reikalingų dalykų.

Tam tikslui padeda ir tinkamas įvairių atlyginimo kategorijų santykis bei su juo glaudžiai susijęs protingas įvairių ūkio šakų prekių kainų santykis. Kur visa šita bus tinkamai išlaikoma, ten įvairios produkcijos sritys, lyg vieną organizmą sudarę, kaip organizmo sąnariai, teiks sau naudingą pagalbą. Socialinė ekonominė santvarka bus sveikai sudaryta ir jai skirtus tikslus pasieks tuomet, jei kiekvienam ir visiems ji teiks gėrybių, kurių gali duoti gamtos ištekliai, technikos pažanga ir visuomeniškas ekonomikos reikalų tvarkymas. Tų gėrybių turi būti tiek, kiek jų būtinai reikia neišvengiamiesiems reikalams bei padoriems gyvenimo patogumams ir kad žmonės galėtų pasiekti tą laimingesnio kultūringo gyvenimo laipsnį, kuris, jei tik protingai juo naudojamasi, ne tik nekliudo dorybei klestėti, bet, priešingai, jai žymiai padeda.[42]

Visa, ką ligi šiol pasakėme apie teisingą gėrybių paskirstymą ir apie teisingą atlyginimą, svarbiausiai liečia atskirus asmenis ir tik netiesiogiai ‒ socialinį sutvarkymą, kurį Leonas XIII, Mūsų Pirmatkas, stengėsi atstatyti pagal sveikos filosofijos principus ir patobulinti pagal aukščiausius Evangelijos dėsnius.

Bet, norint sutvirtinti tai, ką jis taip laimingai pradėjo, įvykdyti tai, kas dar yra padarytina, ir ištraukti iš to žmonių giminei dar gausingesnių bei laimingesnių vaisiai, ypač būtini du dalykai: institucijų reforma ir papročių pataisymas.

Kalbant apie institucijų reformą, pirmučiausia į galvą ateina valstybė. Žinoma, ne dėl to, kad iš jos intervencijos reikia laukti bendrosios gerovės, bet dėl to, kad, vadinamajam individualizmui sunaikinus ir beveik visiškai nuslopinus intensyvų visuomeninį gyvenimą, kadaise besireiškusį gausingomis ir įvairiomis susibūrimų formomis, liko beveik tik atskiri asmenys ir valstybė. Tai nemaža kenkia pačiai valstybei, kuri, netekdama visuomeninio susitvarkymo formos ir priimdama sau visus tuos darbus, kuriuos pirma atlikdavo panaikintos organizacijos, yra slegiama ir apkrauta bemaž begalinėmis pareigomis bei darbais.

Nors ir teisybė, ir istorija aiškiai rodo, kad dėl socialinio gyvenimo pasikeitimų daug dalykų, kurių kadaise tikėtasi iš mažesnio masto organizacijų, šiandien galima laukti tik iš didelių organizacijų, visgi socialinėje filosofijoje lieka nepakeistas ir tvirtas tas principas, kuris negali būti nei susilpnintas, nei pakeistas, būtent: kaip nevalia iš atskirų žmonių atimti ir visuomenei pavesti tai, ką atskiri žmonės gali savo iniciatyva bei pastangomis padaryti, lygiai taip pat neteisinga visa tai, ką mažesnės draugijos pajėgia atlikti pačios, pavesti didesnėms bei aukštesnėms draugijoms; tai reikštų daryti nuostolius bei griauti socialinę tvarką. Bet kuri intervencija socialinėje srityje iš savo prigimties privalo ne naikinti socialinio organizmo narius, bet teikti jiems pagalbos.

Todėl vyriausybė mažesnės reikšmės darbus bei rūpesčius, kurie ją per daug blaškytų, turi palikti žemesnėms organizacijoms. Šitaip ji galės sėkmingiau ir laisviau atlikti tai, kas jai vienai priklauso daryti, ką ji viena tegali įvykdyti: vesti, budėti, raginti, drausti — žiūrint, ko reikalauja aplinkybės ar būtinumas. Valdytojai težino: juo tobulesnis bus hierarchiškas santykiavimas tarp įvairių susigrupavimų, vyriausybei laikantis šio „paramos“ teikimo principo, juo didesnis bus valdžios autoritetas bei sėkmingumas, juo geresnė visuomeninių reikalų būklė.

Ir valstybė, ir kiekvienas rinktinis pilietis pirmiausia privalo stengtis, kad, panaikinus konfliktus tarp „klasių“, įsigalėtų sutartinis profesijų bendradarbiavimas.

Būtina tad, kad socialinė politika dėtų pastangas profesinėms organizacijoms atstatyti. Ligi šiol visuomenė lieka nenormalioje padėtyje, užtat nepastovi ir svyruojanti, nes ji remiasi „klasėmis“, siekiančiomis skirtingų ir priešingų tikslų, dėl to palinkusiomis į neapykantą bei kovas.

Darbas, kaip tai aiškiai savo enciklikoje „Rerum Novarum“ išdėstė Mūsų Pirmtakas, nėra paprasta prekė. Jame turi būti pripažinta žmogiškoji darbininko vertė, ir dėl to negalima jo pirkti, pardavinėti kaip bet kurį daiktą. Vis dėlto, šiandien vadinamoje darbo rinkoje darbo pasiūla ir pareikalavimas skirsto žmones į dvi dalis ar dvi stovyklas. Šitoji dviejų grupių kova paverčia darbo rinką kovos lauku, kur abi stovyklos žiauriai viena su kita rungiasi. Visiems aišku, kad šitą blogybę, kuri gresia pavojumi pačiai visuomenės egzistencijai, reikia ko skubiausiai pašalinti. Bet visiškas pasveikimas tik tuomet bus galimas, jei, pašalinus minėtąjį priešingumą, bus sudaryti gerai sutvarkyti socialiniai organai: būtent, „grupės“, ar profesijos, kuriose bus buriami žmonės ne pagal jų reikšmę darbo rinkoje, bet pagal įvairias socialinio veikimo, kurį kiekvienas atlieka, šakas. Pati prigimtis taip veda, kad kaip vietos kaimynyste surišti žmonės buriasi į bendruomenes, lygiai taip pat vienu amatu ar profesija užsiimą žmonės — ar tai būtų ekonomikoje, ar kitoje kurioje srityje — sudaro tam tikras draugijas ar korporacijas taip, kad daugelis šias organizacijas laiko kad ir ne tokiomis esminėmis, kaip yra pati visuomenė, tai bent natūraliomis.

Kadangi tvarka, kaip tatai itin gerai aiškina šv. Tomas,[43] kyla iš harmoningai suderintų skirtingų dalykų, tai ir socialinė organizacija ‒ visuomenė reikalauja, kad įvairūs visuomenės nariai būtų stipriai kuriuo nors būdu sujungti į vieną kūną. O šitokį sujungimo pagrindą atskiros profesijos randa gamindamos gėrybes ar atlikdamos darbus sujungtomis tos pačios profesijos darbininkų bei vedėjų pastangomis, arba visuomenės gerovėje, kurios sutartinai turi siekti visos profesijos, kiekviena pagal savo išgales. Šitoji vienybė bus juo stipresnė bei sėkmingesnė, juo sąžiningiau atskiri žmonės ir pačios organizacijos stengsis vykdyti savo profesijos darbus bei savo profesijose tobulėti.

Iš to lengva suprasti, kad šitose organizacijose bendrieji visos organizacijos reikalai turi pirmenybę, bet, svarbiausia, reikia stengtis, kad kiekvienos profesijos darbai tarnautų bendrajai visuomenės gerovei. Kai kyla klausimų kokiais nors specialiais reikalais, ar tai darbininkų, ar savininkų, kiekviena pusė gali svarstyti klausimus skyrium arba tais klausimais daryti net nutarimus.

Vargu ar reikalinga priminti, jog tai, ką Leonas XIII mokė apie valstybių politines formas, galima, užlaikant proporciją, pritaikyti ir profesinėms draugijoms ar korporacijoms: būtent, žmonės turi visišką teisę pasirinkti jiems patinkančią formą su sąlyga, kad ji neprieštarautų teisingumui ir būtų suderinta su bendrosios gerovės reikalavimais.[44]

Kaip kad vienos bendruomenės gyventojai paprastai įvairiems tikslams steigia draugijas, kuriose dalyvauti ar nedalyvauti kiekvienas sprendžia savo nuožiūra, taip lygiai vienos profesijos žmonės sudaro vieni su kitais laisvas organizacijas su profesija tam tikru būdu susijusių tikslų siekti. Kadangi šios rūšies laisvos draugijos yra aiškiai ir tiksliai išnagrinėtos Mūsų garbingo Pirmtako raštuose, Mums belieka pabrėžti tik viena: žmogus yra laisvas ne tik tokioms privatinio pobūdžio organizacijoms, bet ir „duoti joms įstatus bei taisykles, kurios atrodo geriausios pasirinktam tikslui siekti“[45]. Tokia pat teisė yra steigti organizacijas, kurių tikslas išeina iš vienos profesijos ribų. Tos laisvos draugijos, kurios jau gyvuoja ir sėkmingai veikia, terengia sau kelią pagal krikščioniškos socialinės filosofijos principus ir kiekviena pagal savo išgales į aną geresnįjį susitvarkymą į korporatyvinius sambūrius, apie kuriuos pirmiau esame kalbėję.

Lieka dar pasirūpinti dalyku, kurs labai glaudžiai yra susijęs su anksčiau minėtais. Kaip negalima žmonių visuomenės vienybės pagrįsti „klasių“ kova, taip lygiai ir geras ekonominis režimas neįvykdomas nevaržoma konkurencija. Iš šitos klaidingos pažiūros, kaip iš užnuodyto šaltinio, ir kilo visos individualistinės ekonomikos mokslo klaidos. Šitas mokslas, ar iš užmiršimo, ar iš nežinojimo, paneigė ekonomikos socialinį bei moralinį pobūdį ir manė, kad valstybės valdžia ekonominio gyvenimo klausimais visai neturi domėtis, kad laisva nuo bet kokių varžtų, palikta pati savo sugebėjimams ekonominė sritis laisvoje rinkoje bei nevaržomoje konkurencijoje rasianti daug saugesnį savo vadovaujantį principą, negu kad vaduodamosi bet kurio žmogaus proto nurodymais. Be abejo, konkurencija ‒ tam tikrose ribose ‒ yra teisėta ir tikrai naudinga, tačiau ji niekada nebus tinkama ekonominiam gyvenimui normuoti. Tai pakankamai įrodė faktai, kai nelemtojo individualizmo dėsniai buvo vykdomi. Tad būtina, kad ekonomika būtų tvarkoma teisingai bei sėkmingu vadovaujančiu principu. Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvą konkurenciją, juo labiau negalės to padaryti, nes, savo prigimtimi būdama nesaikinga ir prievartinga, yra reikalinga griežto suvaldymo ir protingo vadovavimo, jeigu norime, kad ji būtų naudinga žmonėms; ko negali rasti jinai pati savyje. Reikalingi tad yra aukštesni ir kilnesni principai, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas, būtent: socialinis teisingumas ir socialinė meilė. Yra būtina, kad šis teisingumas apimtų pačias institucijas bei visą tautų gyvenimą, kad susikurtų sėkminga teisinė bei socialinė tvarka, kuri tvarkytų ir visą ekonomiką. Socialinė meilė turi tapti lyg siela tos tvarkos, kurią vyriausybės privalo energingai saugoti ir ginti; jos galės tai lengviau įvykdyti, jei atsisakys nuo tų darbų, kurie, kaip anksčiau sakėme, joms vykdyti priklauso.

Pageidautina, kad įvairios tautos, ekonomikoje taip viena nuo kitos pareinančios ir abipusės paramos reikalingos, stengtųsi bendrais žygiais bei pastangomis pasiekti tam tikrą laimingą bei naudingą tautų bendradarbiavimą ekonomikoje, sudarant išmintingas sutartis ir įkuriant reikalingas institucijas.

Jei įvairios socialinio organizmo dalys, kaip buvo sakyta, bus atstatytos, jei vedamasis ekonomikos bei socialinis principas bus atstatytas, tai ir apie šį socialinį kūną bus galima tam tikra prasme pasakyti tai, ką Apaštalas sako apie mistinį Kristaus kūną: „Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje.“[46]

Dabar, kaip tai visi žino, pradėta įgyvendinti speciali sindikatinė bei korporatyvinė organizacija. Mūsų Enciklikos turinys Mums uždeda pareigą čia trumpai paminėti, pareiškiant kelias tinkamas pastabas.

Pati valstybė sindikatą pripažįsta legaliu ir lyg suteikia jam monopolinę privilegiją, kad tik jis vienas, kaip pripažintas, gali atstovauti darbininkų ar savininkų sudarytomis sutartimis arba kolektyviniais darbo kontraktais. Dėtis sindikatan ar ne, paliekama kiekvieno nuožiūrai, ir tik tose ribose galima toks sindikatas vadinti laisva organizacija, nes sindikatinis mokestis bei kiti mokėjimai yra reikalaujami iš visų tam tikro amato ar profesijos narių, tiek iš darbininkų, tiek iš savininkų, kaip lygiai visiems yra privalomos teisėto sindikato sudarytos darbų sutartys. Tiesa, buvo oficialiai pareikšta, jog tokių legalizuotų sindikatų buvimas nekliudo, kad šalia jų de facto būtų ir kitų tos pat profesijos žmonių organizacijų.

Iš abiejų rūšių vienos profesijos ar amato sindikatų (darbininkų ir darbdavių) siunčiamieji delegatai sudaro korporacijas, kurios kaip tikri valstybės organai veda pačius sindikatus ir koordinuoja jų veikimą bendruose reikaluose.

Streikai ir lokautai draudžiami; jei šalys ginčo neišsprendžia, įsikiša vyriausybė.

Kiekvienas lengvai pastebės šios institucijos, kurią trumpai aprašėm, tam tikras geras ypatybės: taikingą klasių bendradarbiavimą, socialistų veikimo ir jų organizacijų suvaržymą, taikomąją specialių valdinių organų įtaką.

Bet kad nieko nepraleistume tokiame svarbiame reikale ir, imdami galvon visus aukščiau išdėstytus bendruosius principus bei tuos, kuriuos tuojau dar paminėsime, turime pasakyti, kad Mums yra žinoma, jog netrūksta žmonių, kurie bijo, kad valstybė, kurios uždavinys yra teikti būtinais atvejais pakankamos pagalbos, nenuslopintų laisvosios iniciatyvos. Bijoma, kad naujoji sindikatinė ir korporatyvinė organizacija nevirstų perdaug biurokratiška bei politiška ir pripažįstant jai aukščiau minėtas gerąsias puses, nevirstų įrankiu kurios nors grupės politiniams tikslams siekti, užuot tarnavusi geresnei socialinei tvarkai kurti ir remti.

Kad būtų pasiektas šis pastarasis bei kilnusis tikslas ir būtų paremta tikrai bei pastoviai bendroji gerovė, laikome svarbiausiu bei būtiniausiu dalyku, kad gailestingasis Dievas padėtų ir kad visi geros valios žmonės sujungtomis pastangomis tam tikslui dirbtų. Be to, tikimės, pasiremdami tuo, kas pirmiau pasakyta, kad šitas tikslas liks juo tikriau pasiektas, juo didesnis bus skaičius tų, kurie yra pasiryžę savo technišką, profesinį bei socialinį patyrimą tam tikslui panaudoti, ir, kas dar svarbiau, juo daugiau prisidės katalikiškieji principai bei jų praktikavimas, žinoma, ne iš Katalikų Akcijos (kuri nesiekia plėtoti tikro sindikatinio bei politinio veikimo) pusės, bet iš pusės tų Mūsų sūnų, kuriuos pati Katalikų Akcija tais principais auklėja ir kuriuos Bažnyčios priežiūroje ji rengia apaštalavimo darbams. Sakome ‒ Bažnyčios priežiūroje, nes ir šituo čia paliestu klausimu, kaip ir visur, kur kalbama apie doros dalykus, ji niekad negali pamiršti arba abejingai apleisti Dievo jai uždėtos pareigos budėti ir mokyti.

Ką pasakėme apie socialinės tvarkos atstatymą bei tobulinimą, tai, suprantama, nieku būdu negalima pasiekti be papročių reformavimo; istorija tai aiškiai įrodo. Buvo, iš tikrųjų, socialinė tvarka, kuri, kad ir ne visais atžvilgiais tobula, vis dėlto atitiko sveiko proto reikalavimus, kiek leido tų laikų sąlygos bei reikalai. Jei šitoji tvarka jau seniai išnyko, tai, aišku, ne dėl to, kad, pasikeitus aplinkybėms, ji negalėjo evoliucijos vedama bei pasikeisdama prisitaikyti, bet daugiau dėl to, kad arba žmonės, besivadovaudami vien savo egoizmu, nenorėjo tų organizacijų duris atidaryti beaugančioms minioms, ką reikėjo daryti, arba kad, klaidingai suprastos laisvės bei kitų klaidų apakinti, pasidarė nekantrūs bet kokiai naštai ir panoro atsipalaiduoti nuo bet kokio autoriteto.

Belieka apsvarstyti dabartinę ekonominę santvarką ir socializmą, tos santvarkos pikčiausią kaltintoją, kad padarytume teisingą bei viešą sprendimą apie juos, paieškotume visų blogybių teisingosios priežasties ir nurodytume svarbiausią bei būtiniausią viso to vaistą — papročių reformą.

III

Perdėm svarbūs pasikeitimai nuo Leono XIII laikų yra pasidarę tiek ekonomikoje, tiek ir socializme.

Ir pirmiausia visiems į akis krinta staigus ekonomikos veido pasikeitimas. Jums yra žinoma, Garbingieji Broliai ir Mylimi Sūnūs, kad Mūsų palaiminto atminimo Pirmtakas savo Enciklikoje labiausiai pabrėžia ekonominę santvarką, būtent, pirm visa ko iškelia kapitalo ir darbo bendradarbiavimą, kaip būtiną ekonominės pažangos faktorių, — tai labai vykusiai apibrėžė šiais žodžiais: „Nei kapitalas be darbo, nei darbas be kapitalo apsieiti negali.“[47]

Šią sistemą Leonas XIII visomis jėgomis bando sutvarkyti pagal teisingumo dėsnius. Iš to aiškėja, kad ji, kaip tokia, nėra smerktina. Ši sistema savo prigimtimi nėra žalinga, ji tik tada iškrypsta iš normalių vėžių, kai kapitalas darbininkus, arba proletarinę klasę, tokiu keliu veda ir į tokią būklę pastato, kad darbas ir visa darbo santvarka eina vien darbdavio naudai ir kapitalui didinti, neatsižiūrint nei į darbininkų žmogišką vertę, nei į socialinį ekonomikos charakterį, nei į socialinį teisingumą ir bendrą gerovę.

Vis dėlto kapitalistinė ekonominė santvarka šiandien nėra visur viešpataujanti; yra dar ir kita, kuriai lig šiol priklauso skaičiumi ir persvara reikšmingai didelė žmonių dauguma, pavyzdžiui: žemdirbių luomas, kurioje didžioji žmonių giminės dalis garbingai ir vertai prasimaitina. Tačiau ir ši sritis, kuri nėra kapitalo pavergta, turi savų vargų ir sunkenybių, kurias jau Mūsų Pirmtakas nurodo daugelyje savo Enciklikų vietų, iš kurių mes čia paduodame vieną kitą mintį.

Drauge su milžinišku industrializmo kilimu smarkiais šuoliais ėjo priekin ir kapitalistinė ekonomikos santvarka. Nuo Leono XIII Encikliklos pasirodymo ji taip išsiplėtė po visą pasaulį, kad faktiškai smarkiai palietė ir tas ekonominio bei socialinio gyvenimo sritis, kurios nebuvo pagrįstos kapitalu, ten padarydama žymios įtakos tiek savo pažanga, tiek nemažiau ir savo liūdnomis pasekmėmis ir žalingais vaisiais.

Todėl ne tik tų, kurie gyvena kapitalo ir pramonės kraštuose, bet ir visų žmonių gerovei panagrinėsime staigų kapitalistinės ekonomikos santvarkos pasikeitimą, kuris yra įvykęs po Leono XIII laikų.

Visų pirma visiems į akis šiandien krinta, kad ne tik kapitalą, bet ir galią bei viso ekonominio gyvenimo vairą į savo rankas yra paėmę atskiri žmonės, kurie dažnai patys nėra turtų savininkai, o tik jiems patikėto kapitalo prievaizdai arba valdytojai, administruojantys šį kapitalą savo nuožiūra.

Ypač didelę galią turi tie, kurie, kaip absoliutūs pinigų laikytojai ir valdytojai, savo galioj turi kreditus ir juos skirsto pagal savo savavališką norą. Kreditu jie valdo visą ekonominio gyvenimo kraujo apytaką; ekonominio gyvenimo gyvybės pajėgos yra jų rankose, kad, rodos, niekas be jų leidimo negali nė atsikvėpti.

Šis galybės ir turtų suplakimas, kuris yra būdingas mūsų laiko ekonomikos bruožas, yra natūralus ribų nežinančios laisvos konkurencijos vaisius; ten tik tas išsilaiko, kuris yra stipriausias, kas dažnai reiškia ‒ kuris kovoje panaudoja didžiausią smurtą ir kurį mažiausia varžo sąžinės skrupulai.

Toks galios ir valdžios sutelkimas į vienas rankas veda į trejopą kovą: pirmiausia kovojama ekonominei sričiai užvaldyti, kovojama dėl politinės įtakos, kurios priemonės ir galia bus panaudotos ekonominėje kovoje, pagaliau kova pereina į tarptautinę areną, kada valstybės savo politines jėgas ir galią panaudoja ekonominių interesų tarnybai, kad savo ekonomine jėga ir galia tarptautiniame politikos gyvenime galėtų duoti lemiamą kryptį.

Be abejo, individualizmo dvasios ekonominėje srityje vaisiai yra tokie, kuriuos Jūs, Šlovingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, matote ir dėl kurių liūdite: laisva jėgų kova pati save sunaikino: vietoj laisvos prekybos, atsirado ekonominė diktatūra. Pelno geismą pakeitė nežabota valdymo ambicija. Visas ekonominis gyvenimas pasidarė baisiai kietas, nepalenkiamas ir žiaurus. Prie to prisideda didžiausios nelaimės, kilusios iš nedoro viešosios valdžios pareigų suplakimo su ekonominiais dalykais. Iš tų nelaimių didžiausioji — valstybės autoriteto smukimas, kuris, užuot buvęs laisvas nuo šalių įtakos ir rėmęs bendrą gerovę ir teisybę, kuris, kaip suverenas ir aukščiausias teisėjas, užuot autoritetingai valdęs, tampa vergas, įpareigotas tarnauti žmonių geiduliams ir žemiems palinkimams. Tarptautinių santykių srityje iš vieno šaltinio išplaukė dvi priešingos srovės: iš vienos pusės plaukia nacionalizmas ar net ekonomiškasis imperializmas, o iš kitos pusės ‒ ne mažiau pragaištingas ir smerktinas finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalis imperializmas, kurio tėvynė ten yra, kur jis randa naudos.

Kokiomis priemonėmis visoms toms blogybėms būtų galima užbėgti už akių, išdėstėme antroje šio laiško dalyje, tad čia užteks trumpai tai prisiminti. Kadangi šių dienų ekonomika ypač remiama kapitalu ir darbu, todėl reikalinga, kad sveiko proto arba krikščioniškojo socialinio mokslo principai apie kapitalą ir darbą bei jų sujungimą būtų ir proto pažįstami, ir darbų vykdomi. Kad būtų galima išvengti tiek individualizmo, tiek socializmo pavojaus, reikia paisyti ypatingai dvejopo charakterio — individualinio ir socialinio, kuris yra ir kapitale, arba nuosavybėje, ir darbe. Abipusiai vieno ir kito santykiai, padedant krikščioniškajai meilei, turi būti tvarkomi pagal labai tikslias teisingumo, kurį vadina komutatyviu, normas. Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota, o ypač kad ekonomiškoji galybė būtų tikrai pasidavusi viešajam autoritetui tuose dalykuose, kurie įeina į jo pareigas. Įvairių tautų viešos institucijos žmonijos santykių visumą turi derinti prie bendro labo reikalų, t. y. socialinio teisingumo normų; be to, negalimas daiktas, kad svarbiausioji socialinio gyvenimo dalis, ekonominis klausimas, sugrįžtų į tiesias ir sveikas vėžes.

Ne mažiau, kaip pati ekonominė santvarka, nuo Leono laikų pasikeitė ir pats socializmas ‒ pirmasis priešas, kuriam Mūsų Pirmatakas taikė. Socializmas tada, galima sakyti, buvo vienas ir gynė mokslą, suvestą į vieną organinį vienetą, bet nuo to laiko skilo į dvi viena prieš kitą stojusias partijas, bet tokiu būdu, kad nei viena, nei kita neatsitraukė nuo krikščionybei priešingo pagrindo, kuris buvo charakteringas socializmui.

Viena socializmo dalis pasikeitė panašiai, kaip dalis kapitalistinės sistemos, apie kurią kalbėjome, ir išsivystė į komunizmą, kuris ne tik slaptai, bet viešai ir atvirai visomis, net didžiausio smurto priemonėmis siekia ir moko dviejų dalykų: žiauriausios klasių kovos ir pilnos privatinės nuosavybės panaikinimo. Tų tikslų siekiančiam komunizmui nieko nėra, ko jis neišdrįstų, ko gėdytųsi, o įgavęs valdžios, pasirodo nepaprastai žiaurus ir nežmoniškas. Tai liudija anos pragaištingos skerdynės ir griuvėsiai, kuriais nuklojo plačiausius Rytų Europos ir Azijos plotus; kiek jis yra priešingas šventai Bažnyčiai ir pačiam Dievui, gausiais faktais įrodyta ir visiems žinoma. Todėl nors ir manome, kad nėra nė reikalo įspėti ištikimus ir dorus Bažnyčios sūnus apie nedorą ir pragaištingą komunizmo prigimtį, tačiau negalime be gilaus skausmo žiūrėti į nerūpestingumą tų, kurie, atrodo, tą gresiantį pavojų niekina ir, nieko neveikdami, apsileidę leidžia sklisti doktrinoms, kurios prievarta ir žudynėmis sunaikins visą visuomenę. Dar labiau smerktinas neišmanymas tų, kurie nenori pašalinti ar pakeisti tų aplinkybių, kuriomis tautų dvasia stumiama į nusivylimą ir taip ruošiamas kelias visuomenės pražūčiai ir išgriovimui.

Be abejonės, kita dalis, kuri pasilaikė socializmo vardą, yra saikingesnė. Ji sakosi ne tik susilaikanti nuo prievartos pavartojimo, bet ir pačių klasių kovą ir privatinės nuosavybės panaikinimą, nors jos ir neišsižada, bet tam tikru būdu sušvelnina. Socializmas, nugąsdintas iš jo principų komunizmo išvestų pasekmių, sakytumei, tam tikru būdu linksta ir artėja prie tiesų, kurių visados laikėsi krikščioniškoji tradicija. Negalima neigti, kad kai kada jų reikalavimai nuostabiai panašūs į tai, kurių teisėtai reikalauja krikščioniškieji reformatoriai.

Klasių kova, jei laisva nuo nedraugiškų žygių ir abišalės neapykantos, pamažu virsta tam tikromis padoriomis rungtynėmis, paremtomis teisingumu; jos nors ir nėra ana palaimintoji socialinė taika, kurios visi geidžiame, tačiau gali ir privalo būti pradžia, iš kurios bus prieitas abipusis šalių bendradarbiavimas. Karas, paskelbtas privatinei nuosavybei, pamažu taip pat nurimsta ir taip susiaurėja, kad pagaliau puolama ne pati nuosavybė tų dalykų, kurie yra būtini gėrybėms gaminti, bet tam tikras socialinis viešpatavimas, kurį prieš visokią teisėtą nuosavybę pagrobia ir uzurpuoja. Tikrai, tokia galia priklauso ne savininkams, bet viešajai valdžiai. Iš to seka, kad nejučiomis gali prieiti iki to, kad švelnesniojo socializmo dėsniai jau nesiskirs nuo reikalavimų ir postulatų tų, kurie rūpinasi reformuoti žmonijos visuomenę pasirėmę krikščioniškais principais. Yra gi kai kurių gėrybių rūšių, kurių valdymą visai pagrįstai siūloma palikti valstybei, su kurių valdymu jungiasi ekonominė galia, kurios negalima palikti privačių asmenų rankose be pavojaus viešajai gerovei.

Šios rūšies teisinguose reikalavimuose ir noruose jau nėra nieko, kas būtų priešinga krikščioniškajam mokslui; ir dar mažiau galima tvirtinti, kad tokia nuomonė ypatingu būdu priklausanti socializmui. Todėl tie, kurie tik šių dalykų siekia, neturi jokios racijos dėtis socialistais.

Tačiau negalima linkėti, kad tos socialistų grupės ir partijos, kurios nėra komunistinės, jau visos būtų atėjusios iki šios ribos ar tai praktikoje, ar tai savo programose. Apskritai, socialistai nebeatmeta nei klasių kovos, nei nuosavybės panaikinimo. Jie pasitenkina tuos klausimus kiek sušvelnindami.

Tačiau jei šie klaidingi principai yra taip sušvelninti ir tam tikra prasme nuolaidūs, tai iškyla, arba iš visų pusių yra keliamas, vienas klausimas: ar nebūtų galima taip pat ir krikščioniškųjų tiesų principus kiek sušvelninti, padaryti juos kiek saikingesnius, kad būtų galima sueiti į santykius su socializmu ir surasti su juo vidurio kelią? Yra tokių, kurie puoselėja klaidingą viltį, kad tokiu būdu būsią galima socialistus patraukti į mūsų pusę. Tačiau tai tuščias laukimas. Tie, kurie nori tapti apaštalais socialistų tarpe, teišpažįsta pilnai, neliečiamai ir nuoširdžiai krikščioniškąją doktriną ir nieku būdu tenepataikauja klaidoms. Jei tikrai nori būti Evangelijos skelbėjai, pirmiausia tesiekia, kad parodytų socialistams, jog jų reikalavimai, kiek jie yra teisingi, daug stipriau yra ginami krikščioniškojo tikėjimo principų ir krikščioniškos meilės jėgomis daug sėkmingiau įgyvendinami.

Tačiau, kiek tai liečia klasių kovą ir privatinę nuosavybę, socializmą taip sušvelninus ir pataisius, ar šalia šių dviejų dalykų jame jau nėra nieko peiktino? Ar staiga atsisakė savo krikščionių tikėjimui priešingos prigimties? Tai klausimas, kuris daugelį palieka abejonėje. Yra ir daugybė katalikų, kurie, aiškiai matydami, kad krikščioniškieji principai niekados negali būti nustumti į šalį, atrodo bekreipią savo žvilgsnį į šį Šventąjį Sostą ir primygtinai prašo išspręsti, ar šis socializmas jau tiek išsilaisvino iš klaidingų doktrinų, kad be įžeidimo krikščioniškųjų principų gali būti prileidžiamas ir tartum krikštijamas. Tėvišku Mūsų rūpestingumu norėdami atsakyti į šiuos norus, Mes nusprendžiame: socializmas, ar jį imsime kaip doktriną, ar kaip istorinį faktą, ar kaip „akciją“, jei jis tikrai pasilieka socializmu, dargi ir po to, kai teisybei ir teisingumui šiuose dalykuose, kaip sakėme, nusileido, negali būti suderintas su katalikiškos Bažnyčios dogmomis, nes socialistinis visuomenės supratimas yra esmingai priešingas krikščioniškojo mokslo tiesoms.

Pagal krikščioniškąjį mokslą žmogus, apdovanotas socialine prigimtimi, šioje žemėje yra pastatytas, kad gyvendamas visuomenėje ir turima galia iš Dievo[48] pilnai ugdytų ir išvystytų visas savo galias savo Kūrėjo garbei ir šlovei bei, ištikimai eidamas savo pašaukimo ar amato pareigas, pasiektų laikinę ir amžiną laimę. Socializmas, priešingai, visai nesirūpina ir nekreipia dėmesio į tą aukštą tiek žmogaus, tiek ir visuomenės tikslą ir mano, kad žmonių visuomenė yra įkurta tik žemiškai gerovei.

Iš to, kad tinkamu darbo pasiskirstymu daug sėkmingiau, nei atskirų asmenų pastangomis, gaminamos gėrybės, socialistai išveda, kad ekonominė veikla ‒ jai jie pripažįsta vien medžiaginius tikslus ‒ turinti būti tvarkoma tik visuomenininkų. Iš to, anot jų, plaukia, kad atskiri žmonės, kiek tai liečia gėrybių gamybą, turį visiškai atsiduoti ir pasiduoti visuomenei. Kiek galima gausingesniam gėrybių pagaminimui skiriama tiek svarbos, kad aukštesniosios žmogaus gėrybės, neišskiriant net jo laisvės, pavedamas valdžiai, net paaukojamos kiek galima daugiau racionalizuotai gėrybių gamybai. Šitoks pasikėsinimas į žmogaus garbingumą, įvykstantis „socializuotame“ gaminimo procese, būsiąs, kaip jie mano, lengvai kompensuojamas gausumu gėrybių, kurios bendromis jėgomis pagaminamos ir kurios dalijamos kiekvienam, kad pagal savo norą laisvai ir patogiai galėtų naudotis. Visuomenė, kurią vaizduojasi socializmas, viena vertus, negali būti suprasta nei egzistuoti be aiškios prievartos; antra vertus, jai teikiama per daug klaidingos laisvės, nes joje išnyksta bet koks visuomeninis autoritetas: socialinis autoritetas negali būti pagrįstas laikinais ir medžiaginiais reikalais, o kyla vien tik iš Dievo, visų dalykų Kūrėjo ir galutinio tikslo.[49]

Nors socializmas, kaip ir visos klaidos, turi šiek tiek tiesos (to popiežius niekad neneigė), tačiau remiasi mokslu apie žmonių visuomenę, priešingu tikrajai krikščionybei. Religinis socializmas, krikščioniškas socializmas yra prieštaraujančios sąvokos: niekas negali būti kartu geras katalikas ir tikra prasme socialistas.

Tie visi dalykai Mūsų primenami ir iškilmingai patvirtinti, taikytini ir tam naujam socialistinio veikimo būdui, iki šiol dar maža žinomam, bet dabar jau tarp daugelio socialistų sambūrių pasklidusiam. Jis stengiasi pirmiausia perimti žmonių protą ir elgesį; ypač dar mažus vaikus masina ir į save traukia draugiškumo skraiste, bet kartu jis stengiasi pasiekti ir visą žmonių masę, kad pagaliau išauklėtų žmogų „socialistą“, kuris visuomenę formuotų pagal socializmo mokslą.

Kadangi Mūsų enciklikoje „Divini illius Magistri“ plačiai mokėme, kokiais principais remiasi ir kurių tikslų siekia krikščioniškoji pedagogika,[50] čia Mes galime nesustoti aiškindami tai, kas yra aišku, kiek „Auklėjamojo socializmo“ veikla ir pažiūros yra priešingi krikščioniškojo auklėjimo principams ir tikslams. Atrodo, kad be baisaus pavojaus, kurį su savim atsineša socializmas, nemato ar tinkamai jo neįvertina tie, kurie nesirūpina pagal pavojaus didumą drąsiai ir uoliai jam pasipriešinti. Šiems priminti, kad gresia didžiausias pavojus, yra Mūsų ganytojiška pareiga: tegu visi atsimena, kad šio papročių ir kultūros auklėjimą perimančio socializmo tėvas buvo liberalizmas, o vaikaitis bus bolševizmas.

Taip dalykams esant, Šlovingieji Broliai, galite suprasti, su kokiu skausmu ypač kai kuriose šalyse matome nemaža Mūsų sūnų, galbūt nenustojusių tikrojo tikėjimo ir geros valios, tačiau iš Bažnyčios stovyklos perbėgusių į socialistų eiles. Vieni jų atvirai giriasi esą socialistai ir socialistų mokslą išpažįsta, kiti apsileidę arba tartum nenoromis priklauso draugijoms, kurios savo programa ar darbais yra socialistinės.

Savo tėviška baime ir susirūpinimu Mes save klausiame ir stengiamės suprasti, kokios buvo priežastys, kad jie šitaip suklydo, ir tariamės girdį, ką daugelis iš jų kalba ir sako: Bažnyčia ir tie, kurie sakosi einą su Bažnyčia, pataikauja turtingiems, nesirūpina darbininkais, todėl jie, kad savim pasirūpintų, privalėjo įsirašyti į socialistų eiles.

Tikrai liūdna, Šlovingieji Broliai, kad buvo arba ir dabar yra tokių, kurie sakosi esą katalikai, bet visiškai užmiršta aną aukštą teisingumo ir meilės įstatymą, pagal kurį ne tik privalome kiekvienam atiduoti tai, kas jo yra, bet stokojantiems broliams turime padėti kaip pačiam Kristui[51], o ypač, kas svarbiausia, kad dėl noro pelnyti nesidrovi slėgti darbininkų. Netrūksta ir tokių, kurie piktnaudoja patį tikėjimą ir jo vardu stengiasi pridengti šiuos neteisingus reikalavimus, kad apsigintų nuo teisingų darbininkų reikalavimų. Šių veikimo būdų niekad nenustosime peikę. Jie yra priežastis, dėl ko Bažnyčia, nors ir neteisingai, buvo įtariama einanti su turtingais ir nesijaudinanti dėl nelaimių ir reikalų tų, kurie yra tartum netekę natūralios teisės į šio gyvenimo gerovę. Kad šitas tvirtinimas neteisingas ir nepamatuotas, aiškiai rodo visos Bažnyčios istorija; pati Enciklika, kurios sukaktuves minime, yra aiškiausias Bažnyčios mokslo liudijimas ir įrodymas, kad anie šmeižtai ir užgauliojimai daromi neteisingiausiai.

Tačiau esame toli nuo to, kad, neteisybės užgauti arba patyrę tėviško skausmo, atstumtume arba atmestume pasigailėtinai apgautus ir toli nuo tiesos ir išganymo atsitraukusius sūnus; priešingai, visu savo rūpestingumu kviečiame, kad grįžtų į motinišką Bažnyčios globą. O kad Mūsų balsui turėtų atviras ausis. O kad iš kur išėjo, ten sugrįžtų, į tėviškuosius namus, ten sustotų, kur yra tikroji jų vieta, būtent ‒ eilėse tų, kurie, Leono paskelbtais ir Mūsų iškilmingai pakartotais dėsniais uoliai sekdami, pagal Bažnyčios mintį stengiasi grįsti pagrindus ‒ atnaujinti socialinį teisingumą ir socialinę meilę visuomenėje. Norime, kad patys įsitikintų, jog niekur žemėje negalima rasti pilnesnės laimės, kaip tame, kurs dėl mūsų pasidarė beturtis, nors buvo turtingas, kad jo neturtu mes būtume turtingi,[52] kuris buvo beturtis ir darbuose nuo savo jaunystės, kurs visus vargstančius ir apsunkintus kviečia į save, kad juos savo širdies meile pilnai atgaivintų,[53] kurs pagaliau nedarydamas jokio asmenų skirstymo, daugiau reikalauja iš anų, kuriems daugiau duota,[54] ir „kiekvienam atlygins, žiūrėdamas jo darbų“[55].

Jei į dalyką uoliau ir giliau pažvelgsime, aiškiai suprasime, kad šitas trokštamasis krikščioniškos socialinės dvasios atnaujinimas, nuo kurio pamažu atsitraukė tiek žmonių, atsidėjusių ekonominiams reikalams, reikalingas pirmiau papročių atnaujinimo, kad tiek pastangų nenueitų veltui, o visas rūmas būtų statomas ne ant smėlio, bet ant uolos[56].

Ir taip, Šlovingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, apžvelgėme šių dienų ekonomiką ir pripažinome, kad ji serga sunkiomis ligomis. Komunizmą ir socializmą iš naujo pašaukėme į teismą ir nurodėme, kad visos jų rūšys, net sušvelnintos, toli nuklydo nuo Evangelijos tiesų.

„Todėl, ‒ tariant Mūsų Pirmatako žodžiais, ‒ jei reikalinga gydyti žmonių giminės visuomenę, tai pagelbės vien tik grįžimas prie krikščioniškojo gyvenimo ir jo dėsnių“[57], nes tik jis [krikščioniškas gyvenimas] gali būti tinkama priemonė prieš per didelį rūpinimąsi žemiškais dalykais, visų ydų pradžią; tik jis vienas gali tartum užburtas ir į nykstančius daiktus nukreiptas žmonių akis iš ten atitraukti ir nukreipti į dangų. Kas ginčys, kad ypač ta priemonė žmonių visuomenei yra nereikalinga?

Iš tiesų, daugelis žmonių jaudinasi vien dėl laikinių sambrūzdžių, nelaimių, griuvimų.

Bet kas tai yra, jei krikščioniškomis akimis, kaip ir dera, visa apsvarstysime ir palyginsime su padaryta žala sieloms. Tikrai, visai neapsilenkiant su tiesa, galima pasakyti, kad dabar yra tokios ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygos, jog nemažam žmonių skaičiui jos sudaro didelių kliūčių siekti to vienintelio reikalingiausio dalyko, būtent, amžinojo išganymo.

Aukščiausiojo Ganytojo, kuris jas atpirko savo krauju, paskirti būti šitų nesuskaitomų avių Ganytoju ir Globėju, į šitą jų didžiausią pavojų Mes negalime žiūrėti be susijaudinimo. Atmindami savo ganytojišką pareigą, su tėvišku rūpestingumu ir pasitelkę pagalbon kitus, kuriuos į tai ragina teisingumo ar meilės pareiga, nuolatos rūpinamės kuo galima joms padėti. Ką padės žmonėms protingumas turtus sunaudoti arba pasidaryti gabesniais, pelnyti visą pasaulį, jei dėl to nukentės jų sielos.[58] Ką padės mokyti juos išmintingų principų apie ekonominius dalykus, jei nepažabotam geismui ir nešvariam savo reikalais rūpesčiui leidžia taip save supančioti, „kad, pažindami Viešpaties įstatymus, elgiasi priešingai?“[59]

Šių gi nuo krikščioniškų dėsnių socialiniuose ir ekonominiuose dalykuose nutolimų ir iš čia plaukiančios daugelio darbininkų apostazės šaknys ir šaltinis yra netvarkingi sielos geismai, liūdna pirmapradės nuodėmės išdava, kuri aną nuostabią žmogaus galių darnumą taip sudarkė, kad žmogus, nedorų geismų lengvai patraukiamas prie nykstančiųjų šio pasaulio gėrybių, stipriai yra viliojamas statyti jas aukščiau už dangiškąsias ir nenykstamąsias gėrybes. Iš čia anas nepasotinamas turtų ir laikinųjų gėrybių troškimas, kurs visais laikais stūmė žmones laužyti Dievo nuostatus ir mindžioti artimųjų teises, kuris šiais laikais dėl ypatingų ekonominių sąlygų žmonių silpnumui padeda dar dažniau suklupti. Ekonominės padėties ir organizacijos nepastovumas reikalauja didžiausio jėgų įtempimo iš visų, kurie tam yra įpareigoti. Kai kurių sąžinės taip sukietėjo, kad priėjo tą nuomonę, jog jiems yra geros visos priemonės, kurios padeda didinti pelną ir sunkiai surinktus turtus apsaugoti nuo netikėtų likimo smūgių. Lengvas pelnas, kurį atnešė prekybinė anarchija, per daug žmonių patraukia prie prekių mainymo. Trokšdami tik vieno ‒ už mažiausią įdėtą darbą gauti kuo didžiausią pelną ‒ jie nežabota spekuliacija prekių kainas savo nuožiūra ir gobšumu taip dažnai didina ar mažina, kad išmintingus gamintojo apskaičiavimus paverčia į nieką. Teisiniai nuostatai kapitalų bendradarbiavimui, apriboją ir padaliją visokią riziką, per dažnai buvo panaudoti baisiam savivaliavimui. Matome, kaip sumažėjo atsakingumo jausmas iki to, kad jis vos paviršutiniškai paliečia sielas. Prisidengus bendruomeniniu tikslu, vykdomos pikčiausios neteisybės ir skriaudos; pagaliau ekonominių sąjungų vedėjai, užmiršę savo pareigas, įžeidžia tų teises, kurių santaupas buvo pasiėmę administruoti. Galiausiai negali būti užmiršti ir anie, per daug gudrūs vyrai, kurie nesirūpindami savo veiklos padoriu ir naudingu rezultatu, nesidrovi žadinti žemus klientūros instinktus, kad juos paskui išnaudotų savo interesams.

Šiuos iškrypimus galėtų pašalinti arba jiems užbėgti už akių aiški dorovinė drausmė, tvirtai paremiama valstybės vairininkų. Tačiau, deja, jos labai dažnai yra per maža. Naujos ekonominės santvarkos daigai pasirodė kaip tik tada, kai daugybėje galvų įsišaknijo racionalizmas, neturįs ryšio su moralės įstatymu, ir tokiu būdu buvo paliktas laisvas kelias žmogiškoms aistroms.

Dabar toli gražu per didelis žmonių skaičius rūpinasi vien tik tuo, kad visokiomis priemonėmis padidintų turtus; savo naudą jie pastatė aukščiau už viską ir net iš didžiausių nusikaltimų artimui nedaro sau jokių skrupulų. O tie, kurie pirmieji stojo į tą kelią, kurs veda į sugedimą,[60] lengvai ar tai dėl tariamo savo pasisekimo pavyzdžio, arba nepaprasta savo turtų prabanga, arba išjuokdami kitų jautresnes sąžines, arba nustelbdami baimingesnius konkurentus, atrado labai daug savo nedorybės sekėjų.

Ekonominio gyvenimo vairininkams išėjus į klystkelius, buvo paruošta dirva, kad darbininkų masė pamažu stačia galva įkristų į bedugnę; juo labiau, kad dauguma įmonių vedėjų naudojasi darbininkais, kaip grynais įrankiais, visiškai nesirūpindami jų sielomis, dar labiau, net negalvodami apie aukštesnius dalykus. Ir tikrai, nusigąsti, kai pagalvoji apie pavojus, į kuriuos moderniose dirbtuvėse išstatoma darbininkų (ypač jaunesniųjų) dora, mergaičių ir kitų moterų padorumas; jei apsvarstysime, kaip dažnai šių dienų ekonominė būklė, o ypač netikęs gyvenimo būdas, stato kliūčių šeimos gyvenimui ir ryšiams; jei atsiminsime, kiek ir kaip kliudoma tinkamai švęsti šventas dienas, jei apgalvosime tą visuotinį susilpnėjimą anos tikrai krikščioniškos dvasios, kuria net nemokyti ir prasčiokai buvo pratę suprasti aukštus dalykus ir kurios vietą užėmė vienintelis rūpestis ‒ kokiu nors būdu surasti kasdieninės duonos. Tokiu būdu darbas, kurį net po pirmapradės nuodėmės Dievo Apvaizda uždėjo žmogaus kūno ir dvasios naudai, pamažu verčiamas iškrypimo įrankiu, būtent, medžiaga iš dirbtuvės išeina patobulinta, o žmonės ten sugadinami ir nevertinami.

Gydomosios priemonės

Tam apgailėtinam sielų nuostoliui, kuriam esant kiekviena pastanga atnaujinti visuomenę bus bergždžia, nėra jokio kito tinkamo vaisto, kaip tik kad žmonės atvirai ir nuoširdžiai sugrįžtų prie Evangelijos tiesos, būtent, prie nurodymų To, kurs vienas turi amžinojo gyvenimo žodžius,[61] tokius būtent žodžius, kurie, nors dangus ir žemė praeitų, betgi niekad nepraeis[62]. Tiesa, tie, kurie socialiniuose reikaluose tikrai yra prityrę, uoliai dirba, kad pagal racionalius principus grąžintų ekonominį gyvenimą į tikrą ir sveiką padėtį. Bet šitoji santvarka, kurios Mes karštai trokštame ir kurią visomis jėgomis remiame, bus visiškai nepilna ir netobula, jei visos žmogiškos galios darniai nesusijungs siekti nuostabios dieviškojo plano vienybės ir, kiek žmonių jėgos leidžia, jas realizuoti; Mes čia kalbame apie tą santvarką, kurią Bažnyčia nenuilstamai skelbia, kurios reikalauja pats sveikas žmogaus protas: kurį Dievas laiko svarbiausiuoju ir galutiniu tikslu visų sukurtų pastangų ir kad visos šio pasaulio gėrybės būtų laikomos grynais įrankiais, kuriais tiek reikia naudotis, kiek jos veda į galutinį tikslą. Nereikia manyti, kad tuo pelningi verslai žeminami arba laikomi ne visai tinkamais žmogaus vertybei; priešingai, krikščioniškoji filosofija mus moko juose įžvelgti Dievo valią, kuri leido žmogų žemėje, kad ją dirbtų ir ja įvairiais būdais savo reikalams naudotųsi. Taigi gaunantiems gėrybes nedraudžiama padoriais būdais gausinti savo turtus; priešingai, teisinga yra, kad kas bendruomenei tarnauja ir ją daro turtingesnę, iš padidintų bendruomenės turtų pats pagal savo padėtį taptų turtingesnis, kad tik visa to būtų siekiama su tinkamu Dievo įstatymų paisymu ir neįžeidžiant artimo teisių bei kad patys turtai būtų suvartojami pagal tikėjimo ir sveiko proto reikalavimus. Jei šie dėsniai visų, visados ir visur būtų saugojami, ne tik gėrybių gaminimas ir įgijimas, bet taip pat turtais naudojimasis, kur dabar regima tokia netvarka, greitu laiku grįžtų į žmoniškumo ir teisingo pasidalijimo ribas ir negražiam savo reikalų rūpesčiui, kurs yra mūsų amžiaus gėda ir didelė nuodėmė, bus priešpastatytas maloniausias, o kartu ir tvirčiausias krikščioniško susivaldymo įstatymas, kuriuo žmogui liepiama pirma ieškoti Dievo karalystės ir jo teisingumo, esant tikriems, kad pagal dievišką dosnumą ir tikrą pažadėjimą ir laikinų gėrybių bus duota, kiek bus reikalinga[63].

Tačiau reikia, kad visose tose pastangose didesnę dalį turėtų artimo meilė, „kuri yra tobulumo ryšys“[64]. Kaip klysta tie neatsargūs reformatoriai, kurie rūpindamiesi, kad būtų saugojamas abipusis teisingumas, išdidžiai atmeta meilės pagalbą. Be abejonės, meilė negali būti tarsi atlyginimas ar atpildas vietoje nesaugojamo teisingumo. Bet jei prileisime, kad kiekvienas žmogus gaus pagaliau visa, ką jis privalo gauti, meilei visados atsidarys plačiausioji veikimo dirva: vienas teisingumas, kad ir ištikimiausiai vykdomas, nepašalins socialinių kovų priežasčių ir niekad negalės sujungti nei širdžių, nei dvasių, nes visa, kas yra įkurta stiprinti tarp žmonių taikai bei ugdyti jų tarpusavio pagalbai, nors atrodo tobula, ypatingu savo tvirtumo pagrindu turi savitarpį sielų ryšį, kuriuo atskiri nariai tarp savęs jungiasi, ir kuriam išnykus, kaip dažnai iš patyrimo pasimokėme, net geriausieji nuostatai nueina niekais. Tokiu būdu tik tada galės būti tikras visų bendrai gerovei bendradarbiavimas, kada visuomenės dalys pasijus esančios nariai vienos didelės šeimos, vieno ir to paties dangiškojo Tėvo vaikai, dar labiau, vienas Kristuje kūnas, „vieni kitų nariai“,[65] taip, kad „jei kenčia ką vienas narys, kenčia visi draug nariai“[66]. Tada turtingieji ir kiti kilmingieji seną savo neturtingesniųjų brolių atžvilgiu nerūpestingumą pakeis į uolų ir gyvą rūpestį, jų teisingus reikalavimus priims atvira širdimi, pasitaikiusias jų kaltes ir klaidas mielai atleis. O darbininkai, nuoširdžiai užgesinę kiekvieną neapykantos ir pavydo jausmą, kurį socialinių kovų palaikytojai taip gudriai išnaudoja, ne tik neniekins Apvaizdos jiems žmonių visuomenėje skirtos vietos, bet ją brangins, kaip gerai žinantieji, kad naudingai ir garbingai kiekvienas pagal savo pareigas ir verslą visuomenės labui dirba ir kad arčiau eina pėdomis to, kurs, būdamas Dievas, panoro būti žmonių tarpe amatininkas ir amatininko Sūnus.

Iš to naujo Evangelijos dvasios paskleidimo po pasaulį, kuri yra visuotinės meilės ir krikščioniškojo tvarkymo dvasia, tikimės ateisiant aną pageidaujamą ir pilną žmonių draugijos Kristuje atnaujinimą, aną „Kristaus Taiką Kristaus karalystėje“, kurios siekimui nuo pat Mūsų Pontifikato pradžios visą Mūsų darbą ir visą ganytojišką rūpestį tvirtai nutarėme ir pasiryžome skirti;[67] Jūs, Šlovingieji Broliai, kurie Dievo Bažnyčią, liepiant Šventai Dvasiai, su Mumis valdote,[68] pagirtinu uolumu dirbate tam pačiam ypatingam ir Mūsų laikais reikalingam tikslui visose pasaulio šalyse, net šventų Misijų kraštuose. Jums tebūna ištarti užtarnauti pagyrimo žodžiai, drauge ir visiems kitiems: ar tai dvasininkams, ar pasauliečiams, kuriuos džiaugdamiesi matome esančius Mūsų kasdieninius ir tvirtus pagalbininkus, mylimus Mūsų Sūnus, susispietusius į Katalikų Akciją, kurie drauge su Mumis ypatingu uolumu imasi rūpintis, kurs Bažnyčiai iš pačios jos dieviškos pradžios dera ir tinka ‒ socialiniais reikalais. Šiuos tad visus pakartotinai Viešpatyje raginame, kad nesigailėtų jokio darbo, kad nesiduotų nugalimi jokių sunkenybių, bet vis labiau ir labiau tvirtėtų ir būtų stiprūs.[69] Be abejo, raginame juos į sunkų darbą; gerai žinome, kad iš abiejų pusių, ar tai aukštesniuose, ar tai žemesniuose visuomenės sluoksniuose yra nemaža kliūčių ir priešingumų, kuriuos reikalinga nugalėti. Tačiau tegu nenusimena: eiti į sunkias kovas yra krikščionių pareiga; sunkius nuveikti darbus yra pareiga tų, kurie, kaip geri Kristaus kareiviai,[70] Jį arčiau seka.

Pasitikėdami tad visagale pagalba To, kurs „nori, kad visi žmonės būtų išganyti,[71] anas nelaimingas nuo Dievo nusigręžusias sielas stenkimės visomis jėgomis gelbėti ir jas, atitraukdami nuo laikinųjų rūpesčių, į kuriuos per daug yra įsipainioję, mokykime su viltimi ieškoti amžinųjų. Tas neretai lengviau bus pasiekta, nei kaip pirmu pamatymu atrodė, nes jei nedoriausiuose žmonėse yra nuostabių dvasios jėgų, tarsi žarijų pelenuose, neabejotinų liudytojų anos natūraliai krikščioniškos sielos, tai juo labiau daugelio kitų širdyse, kurie labiau nežinojimo ar išviršinių aplinkybių yra suklaidinti.

Tarp kitų džiuginančių tam tikro socialinio atnaujinimo ženklų ‒ tai tie patys darbininkų būriai, kurių tarpe su dideliu džiaugsmu matome suglaustus jaunesniųjų darbininkų būrelius, kurie ne tik palankiomis ausimis klauso dieviškos malonės patarimų, bet ir uoliai stengiasi savo draugus laimėti Kristui. Ne mažesnio pagyrimo verti ir darbininkų sambūrio vadai, kurie, padėję į šalį savo naudą, tik savo draugais rūpindamiesi, jų teisingus reikalavimus protingai stengiasi palaikyti ir derinti su visos įmonės nauda ir nesiduoda nuo savo kilnios pareigos nubaidomi nei įvairiomis kliūtimis, nei įtarimais. Matyti taip pat nemaža jaunuolių, kurie ar dėl savo gabumų, ar turtų netrukus atsistos visuomenės viršūnėse, kurie tiria socialinį reikalą ir duoda vilties, kad tam reikalui tikrai atsidės.

Šlovingieji Broliai, prieš mus dabar, kaip kitados ne kartą Bažnyčios istorijoje, stovi supagonėjęs pasaulis. Kad tos rūšies ištisos žmonių klasės būtų vėl grąžintos Kristui, kurio išsigynė, iš jų pačių reikia išrinkti ir padaryti pagalbinius Bažnyčios kareivius, kurie gerai žinotų savųjų mintis ir norus ir kurie tam tikra malonia broliška meile galėtų pasiekti jų širdis. Pirmieji ir artimiausieji darbininkų apaštalai privalo būti darbininkai, o apaštalai tarp pramonininkų ir komersantų taip pat turi būti iš jų pačių tarpo.

Šitų pasauliečių, tiek darbininkų, tiek darbdavių, apaštalų uoliai ieškoti, išmintingai išrinkti, tinkamai išlavinti ir yra ypatingoji Jūsų, Šlovingieji Broliai, ir Jūsų klero pareiga. Be abejo, sunki pareiga dedama kunigams; dėl to tai pareigai eiti sunkiomis studijomis apie socialinius dalykus yra ruoštini tie, kurie sudaro Bažnyčios viltį; bet ypač reikalinga yra, kad tie, kuriuos tam darbui ypatingu būdu paskirsite, pasireikštų švelniu teisybės pajautimu, kad, kam nors ko neteisingai reikalaujant ar neteisingai veikiant, su vyrišku ištvermingumu pasipriešintų; kad jie pasižymėtų išmintimi bei laisvu nuo įvairių kraštutinumų sprendimu; kad jie ypatingai giliai būtų perimti Kristaus meilės, kuri viena tepajėgia maloniai stipriai palenkti žmonių širdį ir valią teisybės ir žmoniškumo įstatymams. Šito kelio sėkmingumą jau ne kartą parodė laimingas patyrimas; dėl to nėra jokios priežasties, kad abejotume juo ištvermingai eiti.

Šiuos gi mylimus Mūsų Sūnus, tam darbui išrinktus, karštai Viešpatyje raginame, kad parengimui sau pavestų vyrų visai atsidėtų ir tą pirmaeilę kunigišką ir apaštališką pareigą vykdydami, kiek reikiant naudotųsi krikščioniškojo mokymo jėga, mokydami jaunuolius, kurdami krikščioniškas sąjungas, steigdami krikščioniškųjų studijų ratelius. Ypač tegu aukštai stato ir savo auklėtinių labui uoliai tevartoja brangiausią tiek privatinio, tiek ir socialinio atnaujinimo priemonę, kurią Mūsų Enciklikoje „Mens Nostra“[72] nurodėme dvasines rekolekcijas; toje Enciklikoje ne tik suminėjome rekolekcijas įvairiems pasauliečiams, bet ir aiškiai nurodėme bei stipriai patarėme, kaip naudingiausias darbininkams uždaras įstaigas rekolekcijoms atlikti: tose dvasios mokyklose išdirbami ne tik geri krikščionys, bet ir paruošiami tikri apaštalai kiekvienam gyvenimo reikalui bei uždegami Kristaus širdies ugnimi. Iš šios mokyklos, kaip Apaštalai iš paskutinės vakarienės kambario Jeruzalėj, išeis tikėjime tvirčiausiai apsišarvavę nenugalimu ištvermingumu persekiojimų laiku, degą uolumu ir rūpesčiu plėsti Kristaus karalystę.

Dabar ypač yra reikalingi tokie tvirti Kristaus kareiviai, kurie dirbtų žmonių šeimai nuo gresiančio pražuvimo išgelbėti, į kurį patektų, jei, atmetus Evangelijos mokslą, būtų leista įsigalėti tai tvarkai, kuri mindžioja ne tik prigimties, bet ir Dievo įstatymus. Kristaus Bažnyčia, pastatyta ant nepajudinamos uolos, neturi ko bijotis, nes tikrai žino, kad pragaro vartai jos nenugalės[73]: priešingai, iš tiek amžių patyrimo Ji žino, kad iš didžiausių audrų išeina tik dar tvirtesnė, naujais triumfais pasipuošusi. Bet motiniška jos širdis negali nedrebėti dėl daugybės blogybių, kurių tarp šios rūšies audrų kankinama tiek žmonių tūkstančių, o ypač dėl didžiausių iš čia einančių dvasinių nuostolių, kurie tiek sielų, Kristaus krauju atpirktų, pastūmėtų į amžinąją pražūtį.

Todėl nieko negalima palikti neišbandžius tokioms blogybėms nuo žmonių visuomenės nukreipti: čia turi koncentruotis visas mūsų darbas, visas sumanumas, į tai turi būti nukreiptos nepaliaujamos ir karštos Dievui maldos. Juk Dievo malonei padedant, žmonių šeimos likimas yra mūsų rankose.

Neleiskime, Šlovingieji Broliai ir Mylimi Sūnūs, kad šio pasaulio vaikai savo rūšimi pasirodytų už mus išmintingesni, kurie dievišku gerumu esame šviesos vaikai[74]. Juk matome juos su didžiausiu gudrumu pasirenkant ir parengiant sau uolius pagalbininkus, kurie jų klaidas tarp įvairių žmonių klasių viso pasaulio kraštuose diena iš dienos plačiau skleistų. Kai tik Kristaus Bažnyčia smarkiau pradedama pulti, matome juos metant į šalį tarpusavio vidaus ginčus, tvarkingai susiburiant į vieną eilę ir sujungtomis jėgomis siekiant bendro tikslo.

Turbūt, nėra tokio, kuris nežinotų, ką ir kiek daro nepailstąs katalikų uolumas tiek socialinėje ir ekonominėje, tiek ir švietimo srity. Bet šitas nuostabus ir nelengvas veikimas neretai pasirodo mažiau sėkmingas dėl į įvairias šalis išblaškomų jėgų. Tesusijungia tad visi geros valios vyrai, kurie po Bažnyčios Ganytojų akimis nori kovoti šitą gerą ir taikingą Kristaus kovą; ir visi Bažnyčiai vadovaujami bei mokomi tesistengia kiekvienas pagal savo išmanymą, jėgas ir padėtį šį tą įnešti į tą krikščioniškąjį žmonių visuomenės atnaujinimą, kurį Leonas XIII savo nemirštamąja Enciklika „Rerum Novarum“ pranašavo; neieškodami savęs nei to, kas jų yra, bet kas yra Jėzaus Kristaus[75]; nesistengdami savo sumanymus žūt būt pravesti, bet pasirengę net geriausių išsižadėti, jei daug didesnė visumos nauda to reikalauja: kad visur ir pirmiausia Kristus karaliautų, Kristus viešpatautų, kuriam „šlovė, garbė ir valdžia per amžių amžius“[76].

Kad viskas laimingai įvyktų, Jums visiems, Šlovingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, Jums visiems, kurie tik esate Kristaus Mums patikėtos didžios Katalikiškos šeimos nariai, o ypač su širdinga meile darbininkams ir kitiems savo rankomis pragyvenimą užsidirbantiems, dieviškos Apvaizdos Mums pavestiems, taip pat ir krikščioniškiems darbdaviams bei darbų tvarkytojams tėviška širdimi teikiame Apaštališkąjį palaiminimą.

Išleista Romoje, prie Švento Petro, 1931 metų gegužės mėnesio 15 dieną, Mūsų Pontifikato dešimtaisiais metais.

---

[1] Arcanum, 1880 m. vasario 10 d.

[2] Diuturum, 1881 m. birželio 29 d.

[3] Immortale Dei, 1885 m.

[4] Sapientiae christianae, 1890 m. sausio 10 d.

[5] Quod apostolici muneris, 1878 m. gruodžio 28 d.

[6] Libertas, 1888 m. birželio 20 d.

[7] Rerum Novarum, nr. 1.

[8] Ten pat, 13.

[9] Ten pat, 2.

[10] Ten pat, 13.

[11] Ten pat, 1.

[12] Mt 7, 29.

[13] De excessu fratris sui Satyri, 1, I. 44.

[14] Rerum novarum, 13.

[15] Iz 11, 12.

[16] Rerum novarum, 26.

[17] Ten pat, 29.

[18] Ten pat, 36.

[19] Ten pat, 42.

[20] Ten pat, 43.

[21] Enciklika Singulari quodam.

[22] Rom 1, 14.

[23] Rerum novarum, 13.

[24] Enciklika Ubi arcano, 1922, XII. 23;

[25] Ubi arcano, 23.

[26] Rerum novarum, 19.

[27] Ten pat.

[28] Ten pat, 7.

[29] Prakalba Katalikų akcijos kongrese Italijoje 1926 m. gegužės 16 d.

[30] Rerum novarum, 6.

[31] Ten pat, 10.

[32] Ten pat, 35.

[33] Šv. Tomas Akvinietis, Summa Theologiae. II ir II g. 134.

[34] Rerum novarum, 27.

[35] Ten pat, 15.

[36] Ten pat, 7.

[37] 2 Tes 3, 10.

[38] Ten pat, 8-10.

[39] Rerum novarum, 34.

[40] Ten pat, 17.

[41] Enciklika Casti connubii, 1930 m. gruodžio 31 d.

[42] Rerum novarum, 27.

[43] Šv. Tomas Akvinietis, Summa contra Gentiles, III. 71; Summa Theologiae, I. q. 65 a 2, 1. c.;

[44] Enciklika Immortale Dei, 1885. XI. 1.

[45] Rerum novarum, 45.

[46] Ef 4, 16.

[47] Rerum novarum, 15.

[48] Rom 13, 1.

[49] Leonas XIII, enciklika Diuturnum illud, 1881 m. birželio 29 d.

[50] Divini illius Magistri, 1929 gruodžio 31 d.

[51] Jok 2.

[52] 2 Kor 8, 9.

[53] Mt 11, 28.

[54] Lk 12, 48.

[55] Mt 16, 27.

[56] Mt 7, 24.

[57] Rerum novarum, 22.

[58] Mt 16, 26.

[59] Ts 2, 17.

[60] Mt 7, 13.

[61] Jn 6, 70.

[62] Mt 24, 35.

[63] Mt 6, 33.

[64] Kol 3, 114.

[65] Rom 12, 5.

[66] 1 Kor 12, 5.

[67] Enciklika Ubi arcano.

[68] Apd 20, 28.

[69] Įst 31, 7.

[70] 2 Tim 2, 3.

[71] 1 Tim 2, 4.

[72] Enciklika Mens nostra, 1929 m. gruodžio 20 d.

[73] Mt 16, 18.

[74] Lk 16, 8.

[75] Fil 2, 21.

[76] Apr 5, 13.