1 Jei atminsim, broliai, šventųjų senolių žodžius, jei nuolat apie tai mąstysim, tai ne taip lengvai žiūrėsim pro pirštus ir patys į save. Jei, kaip jie kalbėjo, nelaikysim niekais smulkmenų ir to, kas mums visai atrodo nereikšminga, neįpulsim į tai, kas reikšminga ir begal svarbu. Visada aš jus įspėju dėl tų niekniekių. Juk beklausinėjant, kas bus tai, o kas anai, mūsų sieloj susidaro blogas įprotis, ir imam nebekreipti dėmesio į tai, kas didžiai svarbu. Ar tu žinai, koks sunkus nusidėjimas teisti savo artimą? Kas gali būti sunkiau už jį? To Dievas labai nekenčia, nuo to nusigręžia. Ir (Bažnyčios) Tėvai gi sako, jog nieko nėra pikčiau už kito teisimą. Dėl to, kas mums atrodo nereikšminga smulkmena, mes galime patekti į didelę blogybę. Mažų mažiausiai įtarinėjant artimą, tariant: „Kas čia blogo, jei aš pasakysiu štai tokį vieną žodį? Kas čia tokio, jei paklausysiu, ką tas brolis kalba, pažiūrėsiu, ką tas svečias daro?“ Šitaip gimsta polinkis žiūrėti pro pirštus į savo nuodėmes ir domėtis svetimomis. Paskui prasideda apkalbos, teisimas, panieka, o pagaliau imame daryti tai, už ką kitą teisiame. Nes jei žmogus į savas blogybes žiūri pro pirštus ir, kaip sakė (Bažnyčios) Tėvai, neberanda savęs kaip numirėlio, tas pats negali pasitaisyti, bet nuolat užsiima svetimais darbais. O niekas taip nerūstina Dievo, niekas taip nemenkina žmogaus ir nestato jo į kvailą padėtį, kaip apkalbos, teisimas ir kito niekinimas.
2 Viena apkalbėti, kita teisti ir kas kita niekinti. Apkalbėti – tai ką nors sakyti prieš kitą, pavyzdžiui, kad jis melavo, kad supyko, kad jis ištvirkavo ar ką kita panašaus. Štai šitas apkalbėjo – tai yra šališkai šnekėjo apie kito nuodėmę. O teisti – tai sakyti, jog kitas yra melagis, pikčiurna, pasileidėlis. Taip tu pasmerki pačią jo sielos būseną ir apibendrini jau visą jo gyvenimą, sakydamas, kad jis toksai ir tokį jį smerki. O tai sunki nuodėmė. Viena juk sakyti, kad jis buvo supykęs, ir kita, kad pikčiurna, nes, kaip sakiau, tai jau liečia visą jo gyvenimą. Ir toks sunkus dalykas smerkti bet kokią nuodėmę, kad pats Kristus pasakė: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, tuomet išimsi krislą broliui iš akies“. Artimojo nuodėmę palygino jis su krislu, o smerkimą su rąstu, – tokia sunki nuodėmė teisimas, didesnė už bet kokią kitą nuodėmę. Ir tas fariziejus, kurs meldėsi ir dėkojo Dievui už savų darbų orumą, nemelavo, bet sakė tiesą, ir ne dėl to jis buvo pasmerktas. Mes turime dėkoti Dievui, jeigu jo valia padarome ką gera, nes jis mums padėjo ir pagelbėjo. Ne dėl to, kaip sakiau, jis buvo pasmerktas, ne todėl, kad sakė: „Esu ne toks kaip kiti žmonės“, o dėl to, kad atsigręžęs į muitininką pridūrė: „Ir ne kaip šitas muitininkas“. Dėl to jis buvo pasmerktas. Mat jis teisė patį asmenį, pačią jo sielos būseną arba, trumpai tariant, visą jo gyvenimą. Dėl to muitininkas išėjo labiau nuteisintas negu fariziejus.
3 Kaip ne kartą kartojau, nieko nėra sunkiau, nieko pavojingiau, kaip teisti ir niekinti savo artimą. Ko gi mes verčiau neteisiame savęs už savo blogumus, kuriuos geriausiai žinome ir už kuriuos turėsim atsiskaityti prieš Dievą? Ko gi mes savinamės Dievo teisę teisti? Ko norime iš jo tvarinio? Ar nenukrečia mūsų šiurpulys, kai girdime, kas atsitiko tam didžiam senoliui, kuris, išgirdęs, jog vienas brolių nusikaltęs prieš skaistumą, pasakė: „Ak, blogai jis padarė!“ O gal negirdėjot, koks baisus dalykas pasakojamas apie jį senolių knygose?
Šventasis angelas atnešė jam nusidėjusiojo sielą ir pasakė: „Štai tas, kurį tu nuteisei, jau pabaigė dienas. Kurgi liepsi nešti man jį – į dangų ar į pragarą?“ Kas gi galėtų būt kraupiau už šitokį dalyką? Angelas nieko kita nenorėjo pasakyti senoliui, kaip tik tai: „Jeigu pasidarei teisiųjų ir nusidėjusiųjų teisėju, tai pasakyk, ką liepsi man dėl šios nuolankios sielos – teiksies pasigailėti ar bausti?“ Šito pritrenktas, šventasis senolis savo likusį gyvenimą praleido dūsaudamas, ašaras liedamas, begalinių sielvartų slegiamas ir už tokią nuodėmę Dievą atleidimo melsdamas. Ir visa tai jau po to, kai puolė jis kniūpsčias angelui po kojų ir gavo atleidimą. Nes angelo žodžiai: „Štai tau Dievas parodė, kokia sunki nuodėmė yra teisti, kad daugiau to nedarytum“, – jau reiškė atleidimą. Bet šiojo senolio siela, pilna liūdesio ir skausmo, sau paguodos neberado, kol tvėrė šiam pasauly.
4 Taigi ko mes norim iš savo artimo? Kam mums svetimas blogis? Pagalvokim apie save pačius, broliai. Tegu kiekvienas rūpinasi savimi ir savo blogybėmis. Išteisinti ir teisti valia tik vieno Dievo, kurs žino kiekvieno dvasinę sandarą ir galias, jo elgesį ir polinkius, pajėgas ir gabumus, ir dėl to jis kiekvieną teisia, nes tik jis vienas visa tai žino. Vienaip Dievas teisia vyskupą, kitaip kunigaikštį, vienaip teisia igumeną, kitaip mokinį, vienaip senį, kitaip jaunuolį, vienaip paliegusį, kitaip sveiką. Kas gi ir valiotų tokią aibę teismų padaryti, jei ne tas, kurs visa sukūrė, viskam pavidalą davė ir viską žino? Atmenu, girdėjau kartą tokį atsitikimą. Prie vieno miesto priplaukęs laivas su vergais, o tame mieste gyvenusi didžio šventumo mergina, uoliai siekusi išganymo. Išgirdusi apie laivą, ji labai apsidžiaugė, nes norėjo nusipirkti mažą mergytę ir galvojo: „Paimsiu ir išauklėsiu ją kaip noriu, kad ji nepažintų jokių šio pasaulio blogybių“. Taigi pasikviesdino laivo savininką ir sužinojo, kad jis turi dvi mažas mergytes, tokias, kokių ji norėtų, tučtuojau vieną nusipirko ir pasiėmė. Netoli nuo tos šventos merginos tepaėjęs, pirklys susitiko šokėją, laisvo elgesio merginą, kuri pamačiusi antrąją mergytę panoro ją pasiimti ir, sulygusi su juo, užmokėjo ir nuėjo. Va ir matote Dievo paslaptį, matote jo teismą. Kas galėtų tai paaiškinti? Vieną mergytę pasiima šventa mergina, augina ją Dievo baimėje, pratina prie visokio doro darbo, moko gyventi kaip vienuolę, moko, trumpai tariant, šventų Dievo priesakų. Šokėja, paėmusi tą nelaimingąją, pratins ją prie velnio darbų. Ko gi kito toji pamėklė galėtų ją išmokyti, jei ne savo sielą pražudyti? Taigi ką mes galime pasakyti dėl šio siaubingo nuosprendžio? Abi mažylės buvo ir abi parduotos, abidvi nežinojo, kokia lemtis jų laukia. Ir štai viena patenka į Dievo rankas, o antroji į velnio rankas. Tad ar galėtume tarti, jog iš vienos reikalaus kaip iš kitos? Jokiu būdu! Jei abi ims ištvirkauti ar įkris į kitą nuodėmę, ar galima sakyti, jog abi bus taip pat teisiamos, nors abi vienodai nusidėjo? Argi taip galima? Juk viena žinojo apie (Dievo) teismą ir apie jo karalystę, dieną naktį gyveno su Dievo žodžiais. O kita, vargšė, niekad neregėjo ir negirdėjo nieko gera, anaiptol – vien tiktai, kas bjauru, kas velnio pramanyta. Tad kaipgi galima abi vienodai teisti?
5 Taigi joks žmogus nepajėgus suvokti Dievo teismą, tik vienas Dievas gali viską suprasti ir visus teisti, kaip jam vienam atrodo. Dažnai atsitinka, jog brolis nusideda smulkmenomis, bet turi kažin ką tokio, kuo Dievui patinka labiau už tavąjį gyvenimą, o tu sėdėdamas (sau dykas) jį teisi ir darai žalą savo sielai. Tegu jis ir nupuolė, bet iš kur žinai, kiek jis kovojo, kiek kraujo praliejo prieš nupuldamas? Ir gal jo nuopuolis stos prieš Dievo akis kaip teisingas darbas? Dievas mato, kaip jis gynės ir kaip sielvartavo gundomas, ir atleidžia. O tu žinai tik vieną tą nuodėmę ir, kai Dievas jam atleidžia, teisi jį ir žudai savo sielą. Iš kur žinai, kiek jis dėl šito nuopuolio išliejo ašarą prieš Dievą? Tu žinai nusikaltimą, bet nežinai atgailos. Bet kartais mes ne vien teisiame, bet ir paniekiname. Juk, kaip sakiau, vienas dalykas yra teisti, o kitas – niekinti. O panieka yra, kai žmogus ne tik teisia kitą, bet ir niekina; bjaurisi artimu savo ir nusigręžia nuo jo, – o tai yra blogiau negu teisti ir daug pražūtingiau.
6 Kas nori būti išganytas, tas neieško artimojo pražangų, o bus užsiėmęs tik savomis ir su jomis kovos. Toks buvo tas, kuris, matydamas brolį nusidėjus, atsiduso ir pratarė: „Deja, deja! Šiandieną jis, o ryt gal aš!“ Matai, koks apdairumas! Matai, koks sielos budrumas! Kaip greit jis susizgribo, jog brolio teisti nedera! Jo ištartas žodis: „O ryt gal aš!“ sukėlė jam baimę ir rūpestį saugotis nuodėmės. Ir šitaip jis išvengė teisęs artimą. Ir to dar nebuvo jam gana: jis puolė nusižeminęs jam po kojų ir tarė: „Tasai atgailauja dėl savo nuodėmės, o aš nė kiek neatgailauju, nė neskubu, nė nesistengiu atgailauti“. Matai, koks dieviškas sielos šviesumas! Ji ne tik nešoko artimo teisti, bet ir pats dar nusižemino. O mes, bedaliai, teisiam be jokios atodairos, bjaurimės, niekiname, vos ką pamatę ar išgirdę, ar bent įtariam. O dar blogiau – mums negana tik daromos sau žalos, bet, sutikę kokį brolį, tuoj ir šnibždame: atsitiko taip ir taip. Tuo žalą darome jam, sutepdami jo širdį nuodėme. Mes nesibaiminam žodžių: „Vargas tau, kuris girdai artimą savo draugą prapultim!“ Taip dirbame demonišką darbą, ir mums tai nesvarbu. O ko gi kita siekia demonas, jei ne viską jaukti ir kenkti? Taigi padedame demonui, žudydami save ir artimą. Juk kas daro žalą sielai – talkininkauja ir padeda demonui, o kas pagelbsti sielai, – tas talkininkauja šventiems angelams.
7 To priežastis, kad mes neturime meilės. Nes jei turėtume meilės, užjausdami ir sielodamiesi žvelgtume į artimo klystkelius, kaip sakoma: „Meilė pridengia nuodėmių gausumą“, arba „Meilė negalvoja pikta“, viską paslepia ir panašiai. Tad, kaip sakiau, jei būtų meilė mūsų širdyse, ta meilė viską paslėptų, kaip daro šventieji, regėdami žmonių kaltes. Juk argi šventieji akli ir nemato nuodėmių? Ir kas labiau nekenčia nuodėmės už šventuosius? Tačiau nusidėjėliui nėra neapykantos jų širdyse, jie jo neteisia ir nenusigręžia nuo jo į šalį, bet užjaučia, drąsina, guodžia, gydo jį kaip sužalotą kūno sąnarį. Jie daro viską, kad jį išgelbėtų. Jie elgiasi kaip žvejai: pajutę, kad stambi žuvis, užkibusi ant jų meškerės, galingai blaškosi ir daužosi, netraukia jos staiga, nes šitaip ji nukirstų virvę ir nuplauktų sau. Todėl gudriai atleidžia virvę ir duoda plaukioti, kur nori. O pajutę, kad žuvis pavargo, ir jos įnirtis aprimo, vėl ima pamažu ją traukti. Taip ir šventieji su meile ir kantrybe brolį traukia, neatstumia jo ir juo nesibjauri. Kaip motina, pagimdžiusi negražų kūdikį, jį puošia ir daro viską, kas jam malonu, lygiai taip ir šventieji: visad nusidėjėlį gina, puošia, globoja, kad pamažėliais pataisytų ir kad jis kito nežalotų, ir kad patys padarytų pažangą Kristaus meilėje. Taip darė šventasis Amonas, kai atbėgo rūstybės perimti broliai ir sušuko: „Eiki, pažiūrėki, tėve, ano brolio celėj moteris!“ Kiek meilės, kiek gailestingumo parodė ta šventoji siela! Patyręs, jog tas moteriškę paslėpė po statine, jis ant statinės atsisėdo ir broliams liepė visą celę apžiūrėti. Kai tie nieko nerado, jis tarė jiems: „Tebūnie jums Dievas maloningas!“ Taip juos sugėdino ir įspėjo, kad taip lengvai netikėtų skundais prieš artimą. O tą brolį, ne tik apgynęs su Dievo pagalba, bet ir pamokęs, kai rado tinkamą progą, į dorą kelią sugrąžino. Mat visus laukan išprašė, o jam paėmė už rankos ir pasakė: „Susirūpink savimi, brolau!“ Brolis tuojau pat susigėdo ir susigraudino. Šitaip iškart paveikė jo sielą senolio meilė ir užuojauta.
8 Puoselėkime ir mes gerumą, puoselėkime palankumą artimui, kad apsisaugotume nuo baisaus piktžodžiavimo, teisimo ir paniekinimo. Padėkime vieni kitiems kaip savo kūno sąnariams. Juk jei kam sužeista ranka ar koja, ar kurs kitas sąnarys, jis savimi nesibjauri ir nepjauna to sąnario, nors tas ir pūliuoja, bet greičiau plauna, valo, prideda vaistų, apriša, šventu vandeniu šlaksto, meldžiasi ir prašo šventųjų pasimelsti už jį, kaip sakė ir abatas Zosimas – žodžiu, nepalieka, nenusigręžia nuo savo sąnario nei nuo jo dvokos, bet daro visa, kad jį pagydytų. Taip ir mes turime viens kitą užjausti, pagelbėti ir patys, ir su kitų, stipresnių, pagalba daryti visa, kad padėtume sau patiems ir kitiems. „Mes tarp savęs lyg sąnariai, – sako Apaštalas. – Jei esam vienas kūnas, tai vienas kitam mes sąnariai. Ir jeigu kenčia vienas sąnarys, tai kenčia ir kiti.“ O kas yra mums vienuolynas? Argi tai ne vienas kūnas, o mes ne atskiri jo sąnariai? Tie, kurie vadovauja – tai galva. Tie, kurie mato ir pataiso – tai akys. Tie, kurie padeda žodžiu – tai burna. Tie, kurie klauso – ausys. Tie, kurie dirba – rankos. O kojos tie, kurie duoda atsakus ir patarnauja. Taigi tu esi galva? – Valdyk. Akis – atkreipk dėmesį ir pagalvok. Burna – kalbėk, patark. Ausis – klausyk. Ranka? Dirbk. Koja? – Tarnauk. Bet koks sąnarys tegul tarnauja kūnui pagal išgales, ir stenkitės vieni kitiems padėti, čia pamokydami, čia Dievo žodį diegdami į brolio širdį, čia paguosdami sielvarto valandą, čia ranką kam ištiesdami ir užvaduodami darbuose. Žodžiu, kaip sakiau, kiekvienas, kiek jam jėgos leidžia, stenkitės būti kuo arčiausiai artimo. Kuo kas bus arčiau prie artimo, tuo arčiau bus prie Dievo.
9 Aš pasakysiu jums (Bažnyčios) Tėvų paliktą pavyzdį, kad geriau suvoktumėte žodžio galią. Įsivaizduokite apskritimą, skriestuvu nubrėžtą žemėje. Patį vidurį, vienodai nuo kraštų nutolusį, vadiname centru. Dabar sau dėkitėsį galvą, ką toliau sakysiu. Tą apskritimą laikykite pasauliu, o apskritimo centrą – Dievu. Linijos nuo pakraščių į centrą – tai žmonių gyvenimai ir jųjų elgesio būdas. Kuo labiau šventieji žmonės artinas į centrą, kad būtų arčiau prie Dievo, tuo labiau jie palaipsniui artėja ir prie Dievo ir viens prie kito; kuo artimesni jie Dievui, tuo artimesni viens kitam, ir kuo artimesni viens kitam, tuo artimesni Dievui. Tačiau supraskite ir nutolimą. Kai žmonės tolinas nuo Dievo ir pasuka išorinėn pusėn, aišku, jog juo labiau jie traukiasi nuo centro ir tolsta nuo Dievo, tuo labiau tolsta ir viens nuo kito, ir kuo toliau jie viens nuo kito, tuo labiau bus ir nuo Dievo. Tokia yra meilės prigimtis. Kiek mes esame išorėje ir nemylime Dievo, tiek esame atskirti ir nuo artimo. O jei pamilsime Dievą, tai kiek priartėsime prie Dievo per meilę jam, tiek pat susijungsime su artimu, o kiek susijungsime su artimu, tiek, pat susijungsime ir su Dievu. Teleidžia mums Dievas girdėti, kas naudinga, ir tai daryti. Juo labiau mes stengsimės ir rūpinsimės vykdyti, ką būsim išgirdę, tuo labiau Dievas visad mus apšvies ir pamokys, kaip vykdyti jo valią.
(PG 88, 1640–1652, 1685–1696)
Iš graikų k. vertė Antanas DAMBRAUSKAS
