Šv. Alfonsas Marija De Liguoris (1696-1787), buvo vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Šv. Pranciškus Jeronimas, netrukus po jo gimimo aplankęs šv. Alfonso tėvus, padarė tokią pranašystę: „Šis vaikas bus palaimintas ilgais gyvenimo metais; jis nematys mirties iki savo devyniasdešimtų metų; jis bus vyskupas ir padarys didelių dalykų Jėzui Kristui“. Ši pranašystė tikrai išsipildė. Vienas iš daugiausiai pasiekusių šventųjų yra šv. Alfonsas Liguoris. Prieš paskirdamas visą savo gyvenimą tarnavimui Dievui, jis buvo tiek pasaulietinės, tiek Bažnytinės teisės teisininkas. Jis buvo religinio ordino įkūrėjas, daugiau nei šimto knygų autorius, šiuolaikinės moralinės teologijos pradininkas, garsus pamokslininkas ir išpažinėjas, vyskupas, muzikos kompozitorius ir tapytojas. Per visus savo 91 metus žemėje jis taip pat buvo maldos ir gilaus asmeninio šventumo žmogus. Jis pateikia tikro krikščioniško gyvenimo pavyzdį, kurį mums visiems būtų gerai sekti. Jis rašė:
„Bažnyčia, kuri nėra vieninga savo mokymu ir tikėjimu, niekada negali būti tikra Bažnyčia ... Vadinasi, kadangi tiesa turi būti viena, iš visų skirtingų bažnyčių ... tik viena gali būti tikra... ir už tos Bažnyčios nėra išganymo. Toliau, norint nustatyti, kuri yra ta tikroji Bažnyčia... reikia ištirti, kurią Bažnyčią įkūrė pats Jėzus Kristus, nes, kai tai bus nustatyta, reikės pripažinti, kad tai ir yra vienintelė tikroji Bažnyčia, kuri, kadaise buvusi tikroji Bažnyčia, visada ir amžinai turi būti tikra Bažnyčia. Nes šiai pirmajai Bažnyčiai buvo duotas Išganytojo pažadas, kad pragaro vartai jos niekada nenugalės (Mt 16, 18)... Per visą religijos istoriją pastebime, kad vien tik Romos Katalikų Bažnyčia buvo pirmoji Bažnyčia, o kitos netikros ir eretiškos bažnyčios vėliau iš jos pasitraukė ir atsiskyrė. Bažnyčia, kurią plėtė apaštalai ir kurią vėliau valdė ganytojai, kuriuos patys apaštalai paskyrė jai valdyti... Šią žymę galime rasti tik Romos Bažnyčioje, kurios ganytojai saugiu būdu nenutrūkstamai ir teisėtai paveldi apaštalinę sukcesiją. (Mt 28, 20).“
„Patys novatoriai neneigia, kad Romos Bažnyčia buvo pirmoji, kurią įkūrė Jėzus Kristus... tačiau jie sako,... kad tai buvo tikroji Bažnyčia iki penkto amžiaus arba kol... ji atsiskyrė, nes ją sugadino katalikai... Bet kaip galėjo nupulti ta Bažnyčia, kurią Šv. Paulius vadina „tiesos šulu ir atrama“ (1 Tim 3, 15)? tiesa yra ta, kad visos netikros bažnyčios, atsiskyrusios nuo Romos Bažnyčios, atsiskyrė ir suklydo... Norint įtikinti visas eretikų sektas suklydus, nėra kito tikresnio ir saugesnio būdo, nei parodyti, kad mūsų Katalikų Bažnyčia buvo pirmoji, kurią įkūrė Jėzus Kristus; nes, tai įrodžius bus išsklaidytos bet kokios abejonės, kad mūsų Bažnyčia yra vienintelė tikroji ir kad visos kitos, palikusios ją ir atsiskyrusios, yra klaidoje... Bet prieš šį argumentą novatoriai išrado atsakymą: jie sako, kad nupuolė matoma Bažnyčia, bet ne nematoma Bažnyčia... Tačiau šios doktrinos yra visiškai priešingos Evangelijai.“
„Novatoriams kelis kartus buvo mestas iššūkis Šventojo Rašto tekstu pagrįsti jų sugalvotos nematomos bažnyčios egzistavimą, tačiau tokio teksto mes iš jų nesulaukėme. Kaip jie galėtų pateikti tokį tekstą, kai, kreipdamasis į savo apaštalus, kuriuos paliko kaip savo Bažnyčios skleidėjus, Jėzus pasakė: „Tu negali būti pasislėpęs“ (Mt 5, 14)?... Taigi Jis pareiškė, kad Bažnyčia negali būti kitokia, kaip tik matoma visiems... Bažnyčia visada buvo ir amžinai bus būtinai matoma, kad kiekvienas žmogus visada galėtų išmokti iš savo ganytojo tikrosios doktrinos apie tikėjimo dogmas,… priimti sakramentus, būti nukreiptas išganymo keliu, kad jis būtų apšviestas ir pataisytas, jei kada nors suklystų. Nes, jei Bažnyčia kada nors būtų buvusi paslėpta ir nematoma, kur žmonės turėtų kreiptis, norėdami sužinoti, kuo jie tiki ir ką reikia daryti?... Tad buvo būtina, kad Bažnyčia ir jos ganytojai būtų akivaizdūs ir matomi, pirmiausia tam, kad galėtų būti neklystantis teisėjas... išsprendžiantis visas abejones ir kurio sprendimui visi būtinai turėtų paklusti. Priešingu atveju nebūtų tikros tikėjimo taisyklės, pagal kurią krikščionys galėtų žinoti tikrąsias tikėjimo dogmas ir tikrąsias moralės nuostatas, o tarp tikinčiųjų kiltų begalė ginčų ir nesutarimų... „Ir Kristus paskyrė vienus apaštalais, kitus ganytojai ir mokytojais, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio.“ (Ef 4, 11-14)
„Bet kokio gi tikėjimo galime išmokti iš šių melagingų mokytojų, kai dėl atsiskyrimo nuo Bažnyčios jie neturi tikėjimo taisyklės?... Kaip dažnai Kalvinas keitė savo nuomonę! Ir savo gyvenimo metu Liuteris nuolat prieštaravo pats sau: viename straipsnyje apie Eucharistiją jis prieštaravo sau trisdešimt tris kartus! Pakanka vieno prieštaravimo, kad būtų galima parodyti, jog jie neturėjo Dievo Dvasios. „Savęs jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13). Žodžiu, atimkite Bažnyčios autoritetą, ir nei Dieviškasis Apreiškimas, nei natūralus protavimas neduos jokios naudos, nes kiekvienas jų gali būti aiškinamas pagal asmeninį žmogaus kaprizą... Ar jie nemato, kokia iš tos prakeiktos sąžinės laisvės atsirado didžiulė eretiškų ir ateistinių sektų įvairovė?... Aš kartoju: jei atimsime paklusnumą Bažnyčiai, nebus klaidos, kuri nebus priimta.“
