Tuo metu atėjo mano motina ir paklausė, ką mes išsiaiškinome, mat svarstomas klausimas jai buvo žinomas. Kai pagal mūsų paprotį liepiau užrašyti, kad ji atėjo ir šito paklausė, jinai tarė: „Ką darote? Niekada tose knygose, kurias skaitote, nepastebėjau, kad tokio pobūdžio diskusijose dalyvautų moterys.“
Aš jai į tai atsakiau: „Man nerūpi nuomonės išdidžių ir neišmanančių žmonių, kurie užsipuola ir knygų skaitymą, ir žmonių pasveikinimą. Jie nemąsto apie tai, kokie yra patys žmonės, bet kokius rūbus dėvi ir kokiais padėties bei turtų pranašumais išsiskiria. Jie ne itin daug dėmesio skiria mokslams, negalvoja, kaip atsirado koks klausimas arba ko siekia diskutuojantieji, ką jie išsiaiškino ir ką įrodė.
Tačiau tarp jų pasitaiko ir tokių, kurių nedera niekinti; jie pasižymi kultūra ir išsilavinimu, todėl lengvai per auksinius ornamentuotus vartus yra vedami prie šventųjų filosofijos slaptaviečių. Jiems didelį poveikį padarė mūsų protėviai, kurių knygos, mūsų skaitomos, kaip matau, tau yra žinomos. Nekalbėsiu apie kitus, bet ir mūsų laikais iškalba, talentais, likimo dovanomis apdovanotas, protu išsiskiriantis žmogus - Teodoras [1], kurį tu pati gerai pažįsti, elgiasi taip, kad niekas nei dabar, nei vėlesniais laikais negalės priekaištauti dėl mūsų laikų išsilavinimo.
O mano knygos (jei kada pateks į kieno nors rankas ir kas nors perskaitys mano vardą) nepasakys, „kas jis yra“, tiktai paskatins atskleisti ritinėlį. O stropieji ir atkaklieji, nekreipdami dėmesio į [šių knygų] menkumą, peržengs jų slenkstį. Jie lengvai priims mane, su tavim filosofuojantį, ir nepaniekins tų, su kuriais savo knygose aš diskutuoju. Mat jie yra ne tik laisvi žmonės - to kiekvienam laisvajam mokslui, taip pat ir filosofijai, pakanka, - bet ir kilmingi. O mokyčiausių žmonių raštuose galima rasti filosofuojančių siuvėjų ir dar menkesnių žmogelių. Tačiau jie sužibėjo tokia talento ir dorybių šviesa, kad savo turtų nenori, net jei galėtų, keisti į kilmingumą. Patikėk, bus nemažai tokių žmonių, kuriems labiau patiks tai, kad tu su manim kartu filosofuoji, o ne tai, kad šioje knygoje galima rasti ko nors malonaus bei rimto. Juk ir senais laikais moterys filosofavo, o tavo mąstymo būdas man labai patinka.
Juk žinai, mama, kad graikiškas žodis „filosofija“ lotyniškai reiškia „išminties meilė“. Juk ir Šventasis Raštas, kurį tu taip labai mėgsti [skaityti], liepia šalintis ne visų filosofų ir ne iš visų juoktis, o tik iš esančių šiame pasaulyje. Mat yra ir kitas pasaulis, kurio nemato mūsų akys, bet kurį įžvelgia nedaugelio protas. Juk tai parodo ir Kristus, kuris nesako: „Mano Karalystė nėra iš pasaulio“, bet „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Tas, kuris mano, kad reikia vengti bet kokios filosofijos, nori ne ko kito, o tik nemylėti filosofijos.
Taigi ir aš smerkčiau tave šitose savo knygose, jeigu nemylėtum išminties; nesmerkčiau, jei mylėtum vidutiniškai; dar mažiau smerkčiau, jei mylėtum išmintį tiek, kiek aš pats. O dabar, kadangi myli ją labiau negu mane patį (o aš žinau, kaip mane myli) ir kadangi joje darai tokią pažangą, kad jau nebijai patirti nei kokių nelaimių, nei pačios mirties (o tai yra labai sunku net mokyčiausiems vyrams) - visi pripažįsta, kad tokia būsena galima tik pasiekus aukščiausią filosofijos viršūnę, - todėl ar tu manai, kad aš nenorėsiu mielai būti tavo mokiniu?“
Tada ji maloniai ir pamaldžiai pasakė, kad aš niekada nesu prikalbėjęs tiek niekų.
(De ordine, 1, 11,31-33)
[1] Manlijus Teodoras – krikščionis filosofas, kurį Augustinas buvo sutikęs Milane savo dvasinio brendimo metais ir kuriuo labai žavėjosi. Augustinas jam paskyrė dialogą De vita beata (Apie palaimingą gyvenimą).
