Šv. Kotryna Genujietė (Caterina Fieschi Adorno, 1447–1510) kilusi iš kilmingos genujiečių šeimos, kuriai priklausė du popiežiai – Inocentas IV ir Adrijonas V. Jos tėvas J. Fieschi buvo Neapolio vicekaralius. Nuo vaikystės pasižymėjusi pamaldumu, Kotryna nesėkmingai bandė stoti į vienuolyną, 16 metų ištekėjo už jauno didiko Giuliano Adorno – vyras buvo linkęs į rūstumą ir išlaidus, todėl pirmieji šeimyninio gyvenimo metai Kotrynai buvo tikras pragaras. Ji ieškojo paguodos nekaltuose pasaulio malonumuose, bet tai susilpnino jos dvasinį gyvenimą.
Sulaukusi 26 metų, ji netikėtai patyrė ekstazę ir aiškiai suvokė savo nuodėmingumą bei Dievo meilę. Likusį savo gyvenimą ji praleido nepaprastoje vienybėje su Dievu, griežtai apsimarindama ir melsdamasi. Savo mistinę patirtį ji aprašė „Sielos ir kūno dialoguose“ bei „Traktate apie skaistyklą“. Jos nuodėmklausys parašė „Memuarus“ apie jos gyvenimą. Kotrynos maldų dėka jos vyras atsivertė, jie abu tapo pranciškonų tretininkais ir gyveno susilaikydami. Vyrui mirus 1497 m., našlė Kotryna atsidėjo ligonių slaugymui ir mirė nuo išsekimo. Šv. inkvizicijai ištyrus ir patvirtinus jos raštus, 1675 m. pop. Klemensas X ją beatifikavo, 1737 m. pop. Klemensas XII paskelbė šventąja. Jos kūnas Genujos kapucinų vienuolyne liko nesugedęs. „Traktatas apie skaistyklą“ yra vienas svarbiausių Bažnyčios tekstų apie šią pomirtinę vietą ir sielų būklę joje.
Traktatas apie skaistyklą
„Kaip lygindama su dieviška ugnimi, kurią jautė savyje, ji suprato, kokia ugnis yra skaistykloje ir kokiu būdu joje esančios sielos gali ir būti patenkintos, ir kentėti.“
„Tuose dalykuose apie skaistyklą, kurių neapibrėžė Bažnyčia, reikia remtis tuo, kas labiausiai atitinka šventųjų mokymą ir apreiškimus“ - Šv. Tomas Akvinietis (In 4 Sent., 21, q. I, a. 1.)
Ettore Vernazza, šventosios Kotrynos mokinys ir pirmasis jos raštų leidėjas, Traktato apie skaistyklą įvade parašė tokią pastabą:
„Ta šventa siela, dar būdama kūne, atsidūrė liepsnojančios Dievo meilės skaistykloje, kuri ją apvalė ir išdegino visas jos dėmes, kad išeidama iš šio gyvenimo, ji galėtų tiesiai stoti Dievo – jos vienintelės meilės – akivaizdon. Padedama tos meilės ugnies, ji savo pačios sieloje suprato, kokia yra būklė tikinčiųjų sielų, esančių skaistykloje, kur jos apvalomos nuo nuodėmės rūdžių ir dėmių, kurių neatsikratė gyvendamos šiame pasaulyje.
Kadangi šioje meilingoje dieviškos liepsnos skaistykloje ji buvo susivienijusi su dieviškąja meile ir visiškai patenkinta viskuo ką Viešpats joje veikė, ji gavo galią suprasti skaistyklos sielų būklę ir taip ją aprašė:“
I. Apie tobulą skaistyklos sielų atsidavimą Dievo valiai
1. Skaistykloje esančios sielos (kiek man buvo leista suprasti) negali turėti kito pasirinkimo, kaip tik būti ten, kur Dievas nustatė savo teisingiausiu potvarkiu. Jos negali susitelkti savyje ir sakyti: „Padariau tas ar kitas nuodėmes, dėl kurių užsitarnavau būti čia“. Taip pat negali pasakyti: „Jei būčiau nuo jų susilaikęs, dabar būčiau rojuje“, arba: „Ta siela bus išlaisvinta anksčiau už mane“, arba: „Aš išeisiu iš čia anksčiau, nei ji“.
2. Jos negali išsaugoti atmintyje nei ko nors gero, nei blogo apie save ir kitus, kas galėtų padidinti jų skausmą. Jos yra taip patenkintos dieviškais nutarimais jų atžvilgiu ir tuo, kad daro viską, kas patinka ir kaip patinka Dievui, jog nebegali galvoti apie save, nors to ir siektų.
3. Jos nemato nieko kito, tik dieviškojo gerumo veikimą, kuris jas taip akivaizdžiai artina prie Dievo, todėl jos negali mąstyti nei apie savo pačių naudą, nei apie kančias. Jei jos taip galėtų daryti, jos negyventų gryna meile.
4. Jos net nemato, kad kenčia skausmus už savo nuodėmes ir negali nei akimirkai susitelkti ties ta mintimi, nes tai būtų aktyvus netobulumas, o jis negali egzistuoti tokioje vietoje, kur jau nebeįmanoma aktualiai nusidėti.
5. Tiktai tą akimirką, kai jos palieka šį gyvenimą, jos mato, dėl ko buvo pasiųstos į skaistyklą, bet daugiau niekada – priešingu atveju jos išsaugotų savyje kažką asmeniško, o tam skaistykloje nėra vietos.
6. Sutvirtintos meilėje, jos negali nuo jos nukrypti jokiu aktualiu trūkumu ir neturi jokio noro ar troškimo, išskyrus gryną grynos meilės norą. Panardintos skaistyklos ugnyje, jos vykdo dievišką sprendimą (kuris yra gryna meilė) ir negali niekaip nuo jo nukrypti. Jos nebegali nei aktualiai nusidėti, nei aktualiai įgyti nuopelnų.
II. Apie skaistyklos sielų džiaugsmą ir apie kaskart tobulesnį Dievo regėjimą
Palyginimas su rūdimis
1. Nemanau, kad yra džiaugsmas, kurį būtų galima palyginti su skaistyklos sielų džiaugsmu, nebent tas, kurį patiria šventieji rojuje. Kiekvieną dieną tas džiaugsmas vis auga, nes Dievas paveikia sielas, ir tuo labiau, kuo geriau pašalinamos kliūtys jam veikti.
2. Kliūtis yra nuodėmės rūdys, ir būtent jas be paliovos naikina ši ugnis, todėl siela vis labiau atsiveria Dievo veikimui. Panašiai uždengtas daiktas negali atspindėti saulės spindulių ne dėl kokio nors saulės trūkumo, kuri nuolat šviečia, bet dėl uždangos priešinimosi. Todėl jei uždanga palaipsniui nuimama, daiktas atsiveria saulei ir tuo geriau atspindi šviesą, kuo labiau nuimamas uždangalas.
3. Taip pat ir rūdys (tai yra nuodėmė) uždengia sielą – skaistykloje jos nuolat valomos ugnimi. Kuo labiau jos nuvalomos, tuo siela geriau atspindi tikrąją saulę – Dievą. Sielos džiaugsmas auga nykstant rūdims, ir ji atsiveria dieviškiems spinduliams. Taip viena auga, o kita nyksta, kol baigiasi valymo laikas.
4. Tačiau kančia nemažėja, tik kentėjimo laikas. Kadangi valia yra stipriai susijungusi su Dievo valia gryna meile, siela yra tokia patenkinta Dievo nurodymu, kad net negali tos kančios pavadinti kančia.
III. Apie skaistyklos sielų kančias
Atskyrimas nuo Dievo yra jų didžiausias skausmas
1. Kita vertus, jos kenčia taip baisiai, kad liežuvis negali apsakyti nei suvokti net mažiausios kibirkštėlės, jei tai nebūtų atskleista ypatinga Dievo malone.
2. Tokią kibirkštėlę Dievas savo malone parodė mano sielai, tačiau liežuviu negaliu jos išreikšti. Šis regėjimas, kurį Viešpats man atskleidė, niekada neišsitrynė iš mano atminties. Aš jį papasakosiu, kiek sugebėsiu. Tie, kuriems Viešpats teiksis atverti protus, supras mane.
3. Bet kokio kentėjimo šaltinis yra arba gimtoji, arba aktualioji [mūsų pačių padaryta] nuodėmė. Dievas sukūrė sielą tyrą, paprastą, švarią nuo bet kokio nuodėmės sutepimo ir turinčią tam tikrą įgimtą palaimingą potraukį jam. Tačiau gimtoji nuodėmė prislopina jame tą potraukį, o kai prisideda aktualiosios nuodėmės, tas potraukis slopinamas vis labiau. Kuo labiau jis nuslopsta, tuo labiau didėja sielos nuodėmingumas ir silpsta jos bendravimas su Dievu.
4. Juk visas gėris, koks tik gali būti, yra iš dalyvavimo Dieve. Neprotingiems kūriniams jis teikia save kaip nori, pagal savo sutvarkymą, nuo kurio niekada neatsitraukia. Tačiau protingai sielai jis teikia save daugiau arba mažiau, priklausomai nuo to, kiek randa ją apvalytą nuo nuodėmės daromų kliūčių. Taigi kai jis randa sielą, kuri grįžta į tokį tyrumą ir paprastumą, su kokiu ji buvo sukurta, jis padidina joje tą palaimingą potraukį ir uždega joje tokią galingą ir stiprią meilės ugnį (kuri traukia ją prie galutinio tikslo), kad siela nebegali pakęsti jokių kliūčių – kuo aiškiau jas mato, tuo didesnį skausmą ji jaučia.
IV. Kuo skiriasi pasmerktieji ir skaistyklos sielos
1. Kadangi skaistyklos sielos yra be nuodėmės kaltės, nebėra kliūčių tarp jų ir Dievo, išskyrus kančią, kuri jas sulaiko, todėl jų troškimas negali pasiekti tobulybės.
2. Kai jos pamato, kokia rimta yra net mažiausia kliūtis, kuri verčia Dievo teisingumą sulaikyti jų troškimą, jose užsidega galinga ugnis, kuri yra panaši į pragaro ugnį. Bet čia nėra kaltės, kuri yra pasmerktųjų pragarui iškrypusi valia. Į juos Dievas neatsigręžia savo gerumu, dėl to jie yra visiems laikams užkietėję nusivylime ir blogoje valioje, maištaujančioje prieš Dievo valią.
3. Dėl to yra aišku, kad ta iškreipta valia, sukilusi prieš Dievo valią, ir yra kaltės esmė, o kadangi pikta valia pasilieka, išlieka ir kaltė.
4. Kadangi pasmerktieji paliko šį gyvenimą su bloga valia, jų nuodėmė jiems nebuvo atleista ir negali būti atleista, nes perėję iš šio gyvenimo, jie nebegali pakeisti valios. Po mirties siela įsitvirtina gėryje arba blogyje, kurį pasirinko laisva valia. Kaip yra parašyta: „Ubi te invenero, kur tave rasiu“, – tai reiškia, ar mirties valandą žmogaus valia bus atsigręžusi į nuodėmę, ar nepatenkinta ir apimta gailesčio dėl nuodėmės, – „ibi te iudicabo, ten tave ir teisiu“.
5. Nuo to nuosprendžio jau nėra atleidimo, nes po mirties laisva valia jau nebegali apsigalvoti ir yra įsitvirtinusi tame nusistatyme, kokiame ją užklupo mirtis.
6. Mirtis užklupo pasmerktųjų pragarui valią atsigręžusią į nuodėmę, todėl jie amžinai nešioja savo kaltę bei bausmę savyje ir, nors ši bausmė nėra tokia didelė, kokios jie užsitarnavo, bet vis dėlto ji yra amžina.
7. Kita vertus, sielos skaistykloje kenčia tiktai bausmę, kadangi jų kaltė buvo ištrinta mirties momentu, kuris jas užtiko neapkenčiančias savo nuodėmių ir atgailaujančias, kad įžeidė Dievo gerumą. Ši bausmė turi pabaigą ir nuolat mažėja laiko atžvilgiu, kaip sakyta.
O varge, pranokstantis bet kokį vargą – tuo didesnis, kuo žmogaus aklumas mažiau jo paiso!
V. Dievas rodo gailestį netgi pasmerktiesiems
1. Tiesa, pasmerktųjų bausmė nėra be galo didelė, kadangi meilusis Dievo gerumas siunčia savo gailesčio spindulius netgi į pragarą.
2. Juk žmogus, miręs mirtinoje nuodėmėje, nusipelno begalinio didumo ir begalinės trukmės kančių, bet Dievo gailestingumas padarė, kad tiktai laikas būtų begalinis, o skausmų stiprumą sumažino. Visai teisingai jis galėjo paskirti daug didesnę bausmę, bet jos neskyrė.
3. O kokia pavojinga yra iš piktumo padaryta nuodėmė! Juk žmogus sunkiai imasi atgailos, o nepadarius atgailos, kaltė pasilieka ir visada pasiliks, kol žmogaus valia lieka prie atliktos nuodėmės ar ketina ją toliau daryti.
VI. Apvalytos nuo nuodėmės, skaistyklos sielos su džiaugsmu atlieka bausmę
1. Sielų skaistykloje valia visiškai sutampa su Dievo valia. Dievas rodo joms savo gerumą, o jos yra visiškai patenkintos (savo valia) ir apvalomos nuo kaltės už gimtąją ir aktualiąsias nuodėmes.
2. Taip tos sielos tampa tokios skaisčios, kaip Dievas jas buvo sukūręs. Kadangi jos išėjo iš šio gyvenimo bjaurėdamosi atliktomis nuodėmėmis ir jas išpažinusios, trokšdamos jų daugiau nedaryti, Dievas joms tuojau atleido kaltę. Lieka vien tik nuodėmės rūdys, kurios turi būti nuvalytos ugnies bausme.
3. Taip nuskaistintos nuo kaltės ir susivienijusios su Dievo valia, jos aiškiai mato Dievą tiek, kiek jis leidžia joms jį pažinti. Jos supranta, kokia laimė yra gėrėtis Dievu ir kad sielos yra sukurtos šiam tikslui.
VII. Apie karštą Dievo troškimą, kuriuo dega skaistyklos sielos
Palyginimas apie duoną ir alkstantįjį
1. Jos sutinka su Dievu tokioje vienybėje ir yra taip jo traukiamos (dėl natūralaus sielos veržimosi link Dievo), kad joks paaiškinimas, paveikslas ar pavyzdys negali to nušviesti, kaip tai suvokia mano protas vidiniu nujautimu. Vis dėlto aš pasitelksiu palyginimą, kuris man peršasi.
2. Įsivaizduokime, kad pasaulyje yra tiktai vienas duonos gabalėlis, kuris turi numalšinti visų tvarinių alkį, ir kad vien jo vaizdas gali juos pasotinti. Ir štai žmogus, kuris, būdamas sveikas, iš prigimties jaučia alkį: net jei jis galėtų apsieiti be maisto, nenusilptų ir nemirtų, jo alkis ir toliau augtų, nes įgimtas instinktas, traukiantis valgyti, nepraranda savo jėgos.
Žinodamas, jog tik ta duona gali jį pasotinti, ir negalėdamas jos gauti, kad numalšintų alkį, jis kęstų nepakeliamas kančias. Kuo labiau artėtų prie jos, negalėdamas jos net pamatyti, tuo labiau didėtų prigimtinis potraukis, kuris įgimta jėga gręžiasi į duoną ir tik joje randa paguodą.
3. Jeigu jis būtų tikras, kad tos duonos niekada nepamatys, tuomet jis patirtų pragarą, kaip ir pasmerktosios sielos, kurios neteko bet kokios vilties kada nors pamatyti duoną – Dievą, tikrąjį Išganytoją.
4. Tačiau skaistyklos sielos turi viltį išvysti tą duoną ir tikrai ja pasisotinti. Dėl to jos taip kenčia alkį ir taip kankinasi, kol galės pasimaitinti ta duona – Jėzumi Kristumi, tikruoju Dievu ir Išganytoju, mūsų Meile.
VIII. Kokiu būdu pragaras ir skaistykla atskleidžia nuostabią Dievo išmintį
1. Kaip apvalytai sielai nėra kitos atilsio vietos, nei Dievas, kuriam ji buvo sukurta, taip nuodėminga siela negali nurimti niekur kitur, tik pragare, kuris jai Dievo nurodytas kaip tikslas.
2. Taigi tą pačią akimirką, kai tik dvasia atsiskiria nuo kūno, siela eina į savo paskyrimo vietą, kurion ją veda pati nuodėmės prigimtis, kadangi ji paliko kūną, būdama mirtinos nuodėmės būklėje.
3. Ir jei siela nenueitų į tą paskyrimo vietą (nustatytą Dievo teisingumo), ji atsirastų dar gilesniame pragare, nei tikrasis, nes ji atsidurtų už ribų to sutvarkymo, kuris kyla iš Dievo gailestingumo, neskiriančio tokios didelės bausmės, kokią siela užsitarnavo. Taigi, nerasdama sau tinkamesnės vietos, kur jai nebūtų taip blogai, ji pati metasi į jai paskirtą vietą.
4. Tą patį galima pasakyti ir apie skaistyklą: nuo kūno atskirta siela, nerasdama savyje to tyrumo, kuriame buvo sukurta, mato, kad kliūtys, kurios jai neleidžia pakilti, gali būti pašalintos tik skaistykloje, todėl puola į ją savo noru.
5. Jeigu siela nerastų joje priemonių, būtinų jos apvalymui, ji akimirksniu susikurtų sau pragarą, blogesnį už skaistyklą, nes matytų, kad dėl kliūčių negali pasiekti savojo tikslo – Dievo. Jis jai toks svarbus, kad palyginus su juo visos skaistyklos kančios neturi reikšmės, nors jos, kaip minėta, panašios į pragarą. Tačiau palyginus jos yra lyg niekas.
IX. Apie skaistyklos būtinumą
1. Pasakysiu dar daugiau: aš matau, kad Dievo atžvilgiu rojus neturi vartų: kiekvienas, kuris nori, gali įeiti į jį, nes Dievas yra vien gailestingumas – jis yra visuomet išskėtęs rankas, kad priimtų mus į savo šlovę.
2. Tačiau aš aiškiai matau, kad Dievo esmė yra pats tyrumas ir nesuteptumas (daug labiau, nei jį galima įsivaizduoti), ir kad siela, turėdama savyje tiek daug netobulumų ar net menkiausią jų šešėlį, verčiau norėtų pulti į tūkstantį pragarų, nei atsistoti Dievo didybės akivaizdoje nors truputį sutepta.
3. Matydama, kad skaistykla yra skirta, kad ją apvalytų nuo tų dėmių, siela pati veržiasi į ją, kad rastų didžiulį gailestingumą, kuris gali išvaduoti ją nuo tos kliūties.
X. Apie skaistyklos baisumą
1. Kokia svarbi yra skaistykla, negali nei liežuvis išreikšti, nei protas suprasti – galiu tik matyti, kad kančios joje tokios, kaip pragare. Taip pat matau, kad siela, kuri jaučia savyje mažiausią netobulumo dėmę, gavusi kančias iš gailestingumo (kaip jau minėjome), laiko jas niekiu, palyginus su ta dėme, trukdančia jos meilei.
2. Man taip pat atrodo, jog didžiausias skaistykloje esančių sielų kentėjimas yra matyti savyje dalykus, nepatinkančius Dievui, kuriuos ji laisva valia padarė prieš tokį gerumą – jokia kita bausmė skaistykloje nėra didesnė. Taip yra todėl, kad būdamos malonės būklėje, jos mato tų kliūčių, trukdančių joms priartėti prie Dievo, tikrumą ir svarbą.
3. Visi šie dalykai, kuriuos pasakiau, palyginus su tuo, kas buvo parodyta mano protui (tiek, kiek galėjau tai suprasti šiame gyvenime), yra tokie didingi, kad bet koks vaizdas, bet koks žodis, bet koks jausmas, bet koks įsivaizdavimas, bet koks teisingumas, bet kokia teisybė atrodo lyg melas ir niekis. Jaučiuosi sugėdinta, kad negaliu rasti dar stipresnių žodžių.
XI. Kaip Dievo meilė traukia prie savęs šventąsias sielas
Jose esanti nuodėmės kliūtis yra skaistyklos bausmės priežastis
1. Tarp sielos ir Dievo matau atitikimą: kai jis regi ją nekaltybės būklėje, kokioje jo Didybė ją sukūrė, jis suteikia jai tokią karštą traukiančios meilės jėgą, kad ji galėtų sunaikinti sielą, jei ši nebūtų nemirtinga.
2. Ji taip perkeičiama į savąjį Dievą, jog nebemato nieko kito, tik Dievą, kuris ją be paliovos traukia ir skandina, ir nepaleidžia, kol neatveda jos į tą būklę, iš kurios ji kadaise išėjo, tai yra į tobulą tyrumą, kuriame ji buvo sukurta.
3. Kai siela vidiniu žvilgsniu pamato, kaip Dievas traukia ją link savęs liepsninga meile, ji visai ištirpsta dėl to jos mylimo Viešpaties ir Dievo užliejančios meilės karščio, kurį jaučia tekant į jos vidų.
4. Šioje dieviškoje šviesoje ji taip pat mato, kaip Dievas nenuilstamai traukia ją į save ir meilingai veda į vidinį tobulumą, nuolatos ja rūpinasi ir ją myli. Siela supranta, kad Viešpats tai daro vien iš grynos meilės, o ji dėl nuodėmės kliūčių negali eiti ten, kur traukia ta Dievo valia, tai yra link to suvienijančio regėjimo, kuriuo Dievas ją traukia į save. Taip pat ji mato, kiek daug praranda, vėluodama matyti Dievo šviesybę, ir tai sužadina joje instinktyvų troškimą išsivaduoti nuo pančių, kurie jai neleidžia pasiekti to suvienijančio regėjimo. Teigiu, kad tų dalykų matymas ir sukelia sielose kančią, kuri yra skaistykloje.
5. Jos ne tiek paiso kančių (kurios yra tikrai didžiulės), kiek rūpinasi tuo priešingumu, kurį randa savyje prieš Dievo valią. Jos aiškiai mato, kad jis yra atsigręžęs į jas su begaline ir tyra meile.
6. Ta meilė, kartu su vienijančiu jo regėjimu, nuolat traukia sielą taip stipriai, tarsi ji nieko daugiau nedarytų.
Todėl jeigu siela, matydama šiuos dalykus, galėtų surasti kitą, griežtesnę skaistyklą, kurioje galėtų greičiau pašalinti tą kliūtį, ji nedelsdama pasinertų į ją, verčiama tos sielą su Dievu jungiančios meilės jėgos.
XII. Kokiu būdu Dievas apvalo sielas
Palyginimas su auksu ir žaizdru
1. Dar matau, kad iš šios dieviškos meilės į sielą krenta tarsi spinduliai ir degantys žiburiai, tokie skvarbūs ir galingi, jog atrodo, kad galėtų sunaikinti ne tik kūną, bet ir sielą, jei tai būtų įmanoma.
2. Tie spinduliai turi dvejopą veikimą: pirma, apvalantį ir antra, naikinantį.
3. Pažvelkime į auksą: kuo daugiau jis lydomas, tuo tampa geresnis. Jį galima tiek lydyti, kad jame išnyktų bet koks netobulumas.
Toks yra ugnies poveikis materialiems daiktams. Tačiau siela negali būti sunaikinta Dieve, o tiktai savyje: kuo labiau ji skaistinama, tuo tobuliau ji miršta pati sau, kol galų gale tampa apvalyta Dieve.
4. Kai auksas išvalomas iki dvidešimt keturių karatų, jo ugnis nebeveikia, kad ir kokia būtų stipri, nes jis negali sudegti, tik netobulumai jame.
Taip ir dieviška ugnis veikia sielą. Dievas laiko ją toje ugnyje tol, kol ji sunaikina visas dėmes ir taip atveda ją iki dvidešimt keturių karatų tobulumo (kiekvieną jos laipsnyje): kai ji nuskaistinama, ji vien ilsisi Dieve, nebeturėdama nieko savo, nes jos būtis yra tiktai Dievas.
5. Kai jis atveda pas save taip apvalytą sielą, sielai jau nebeįmanoma kentėti, kadangi joje nebėra nieko, kas galėtų degti. Nors ji po nuskaistinimo ir liktų ugnyje, ji nejaustų jokio skausmo, nes Dievo meilės ugnis būtų jai tarsi amžinasis gyvenimas, laisvas nuo bet kokių kančių.
XIII. Kaip karštai skaistyklos sielos trokšta būti perkeistos Dieve ir kokia didi yra Dievo išmintis, kuri nuo jų slepia jų netobulumus
1. Siela buvo sukurta, turėdama visas geriausias sąlygas, kurios tik jai prieinamos, kad galėtų pasiekti tobulybę, kad gyventų taip, kaip Dievas jai nustatė ir nesusiterštų jokia nuodėmės dėme.
2. Tačiau sutepta gimtosios nuodėmės, ji praranda tas dovanas bei malones ir tampa mirusia. Niekas jos negali prikelti, tik Dievas. Net kai ji prikeliama Krikštu, joje lieka blogi polinkiai, kurie ją traukia ir veda (jei ši jiems nesipriešina) į aktualią nuodėmę, o ši jai vėl atneša mirtį.
3. Vis dėlto Dievas ją vėl prikelia nauja ypatinga malone [Atgailos sakramentu]. Bet siela yra taip sutepta ir atsigręžusi į save, jog jai reikia viso minėtojo dieviško veikimo, kad ji galėtų grįžti į tą pirminę būklę, kurioje Dievas ją sukūrė. Be šio veikimo ji negalėtų ten grįžti.
4. Kai siela atsiduria grįžimo į tą pirminę būseną kelyje, joje užsiliepsnoja toks stiprus troškimas būti perkeistai Dieve, kad jis tampa skaistykla.
Tai ne todėl skaistykla, kad ji laiko ją skaistykla, tačiau pats užsidegęs ir sutrukdytas troškimas tampa jai skaistykla.
5. Šis paskutinis meilės aktas veikia be žmogaus: jis randa sieloje tiek pasislėpusių netobulumų, kad jei ji galėtų juos išvysti, ji pultų į neviltį, tačiau šis aktas juos visus sunaikina.
Kai jie sunaikinti, Dievas tai parodo sielai, kad leistų jai suprasti šį dievišką veikimą, ugnimi apvalantį ją nuo netobulumų, kuriuos reikėjo panaikinti.
XIV. Apie skaistyklos sielų džiaugsmą ir kančią
1. Reikia suprasti, jog tai, ką žmogus laiko tobulumu, Dievo akyse yra trūkumas. Todėl visi dalykai, turintys tobulumo išvaizdą – tai, ką žmogus mato, jaučia, ko siekia, ko nori ar ką atsimena – jei juose neatpažįstamas Dievas, jie visi tik sutepa ir suteršia.
2. Kad mūsų veiksmai būtų tobuli, jie turi vykti mumyse, bet be mūsų kaip pagrindinių veikėjų. Tai turi būti Dievo veikimas pačiame Dieve, be žmogaus kaip pirmojo veikėjo.
3. Tokie veikimai, kuriuos galiausia atlieka Dievas per skaisčią ir švarią meilę, be mūsų nuopelnų, taip persmelkia ir uždega sielą, kad kūnas, kuriuo siela yra apvilkta, atrodo tarsi degantis ar atsidūręs didžiulėje liepsnoje, kuri nenuslops iki pat mirties.
4. Iš tiesų, ta Dievo meilė, užliejanti sielą (kaip tai regėjau), duoda jai tokį didį džiaugsmą, kad neįmanoma jo išreikšti. Tačiau tas džiaugsmas, kurį jaučia skaistykloje esančios sielos, nepanaikina nei vienos kančių kibirkštėlės.
5. Greičiau toji meilė, kuri yra sulaikoma, ir sukelia joms kančią, ir tuo didesnę, kuo tobulesnė ta meilė, kuriai Dievas jas padarė pajėgias.
6. Tuo būdu sielos skaistykloje kartu patiria didžiulį džiaugsmą ir didžiulę kančią, ir vienas dalykas netrukdo kitam.
XV. Skaistyklos sielos nebegali gauti nuopelnų
Kaip jos žiūri į gerus darbus ir maldas, aukojamas už jas
1. Jeigu skaistyklos sielos galėtų apsivalyti atgaila, užtektų vieno akimirksnio, kad visa jų skola būtų panaikinta – tokią didžiulę jėgą turėtų jų ugningas gailestis, sukeltas tos aiškios šviesos, kuri parodytų, kokios svarbios yra kliūtys, neleidžiančios susijungti su jų tikslu ir meile – Dievu.
2. Reikia tikrai žinoti, kad iš tų sielų skolos joms nebus dovanotas nei skatikas, nes taip nustatyta Dievo teisingumo – taip yra Dievo atžvilgiu.
3. Sielų atžvilgiu, jos nebeturi pasirinkimo ir nebegali matyti nieko kito, tik tai, ko nori Dievas. Jos ir negalėtų nieko kito norėti, nes yra tame įtvirtintos.
4. Jeigu kas nors šiame pasaulyje aukoja už jas kokį gerą darbą, kuris sutrumpina laiką, jos negali dėl to jausti kokio nors pasitenkinimo, nebent dėl teisingos Dievo valios pusiausvyros, palikdamos Dievui tvarkyti tuos nuopelnus, kaip patinka jo begaliniam gerumui. Jeigu tos sielos galėtų žvelgti į tuos gerus darbus ir matyti juos atskirai nuo Dievo valios, šie darbai taptų lyg jų nuosavybe, kuri joms užstotų Dievo valią, o tai joms taptų pragaru.
5. Todėl jų negali pajudinti niekas, ką Dievas joms duoda: nei malonumas ar džiaugsmas, nei skausmas. Jos niekada nebegali vėl atsigręžti į save, nes jos taip susivienijusios ir perkeistos Dievo valios, kad yra visiškai patenkintos jo švenčiausiais nuosprendžiais.
XVI. Skaistyklos sielos trokšta tobulo apvalymo
1. Jeigu siela privalėtų stoti Dievo akivaizdon, turėdama nenuvalytų dėmių, ji laikytų tai dideliu [Dievo] įžeidimu, kuris keltų jai didesnį skausmą, nei dešimt skaistyklų.
2. Taip pat ir tas grynas Gerumas bei aukščiausias Teisingumas negalėtų ištverti jos buvimo šalia, nes tai nederėtų Dievo atžvilgiu.
3. Ir pačiai sielai žvelgimas į Dievą, kuriam ji dar neatsiteisė, nors jos atgailai trūktų tik vieno akimirksnio, būtų nepakeliamas. Norėdama nusikratyti to trupučio rūdžių, ji verčiau pultų į tūkstantį pragarų (jeigu turėtų pasirinkimo laisvę), nei stotų Dievo akivaizdon, nebūdama visiškai apvalyta.
XVII. Priminimai ir priekaištai gyviesiems
Palaimintoji siela, matanti tas tiesas dieviškoje šviesoje, kalba:
1. O jei galėčiau sušukti tokiu stipriu balsu, kuris išgąsdintų visus žmones, gyvenančius žemėje, ir pasakyti jiems: „O nelaimingieji, kodėl leidžiatės pasaulio apakinami dėl šios svarbiausios būtinybės, kurią suvoksite mirties valandą ir kuriai nesate pasiruošę?
2. Dabar stovite prisidengę Dievo gailestingumo viltimi ir kalbate, koks didis tas gailestingumas. Tačiau ar nematote, kad šis Dievo gerumas jums gali virsti pasmerkimu, jei elgsitės prieš tokio gero Viešpaties valią?
3. Jo gerumas turėtų versti jus vykdyti visą jo valią, o ne teikti viltį darant bloga. Kadangi jo teisingumas neklystamas, jis turi būti kažkokiu būdu patenkintas.
4. Nepasitikėkite, sakydami: „Nueisiu išpažinties, gausiu visuotinius atlaidus ir tą akimirką būsiu apvalytas nuo visų savo nuodėmių – taip būsiu išgelbėtas“.
5. Atsiminkite, kad [tobula] išpažintis ir gailestis, reikalingi norint gauti visuotinius atlaidus, yra sunkiai pasiekiami. Jeigu tai žinotumėte, drebėtumėte iš didelės baimės ir būtumėte veikiau įsitikinę, kad negausite šios malonės, nei tikri, kad ją laimėsite“.
XVIII. Apie skaistyklos sielų savanorišką ir džiaugsmingą kentėjimą
1. Matau, kad sielos, esančios skaistyklos kančiose, regi dvejopą poveikį.
2. Pirma, tai yra savanoriškas kančių pakėlimas, kartu matant, kas yra Dievas ir kokį didį gailestingumą jis joms parodė, nors jos mato, ko nusipelnė, ir suvokia, kaip įžeidė Dievą. Iš tiesų, jeigu Dievas nesušvelnintų savo teisingumo gailestingumu (patenkindamas jį Brangiausiuoju Jėzaus Kristaus Krauju), vienintelė nuodėmė užsitarnautų tūkstantį begalinių pragarų.
3. Dėl to jos pakelia savo bausmę taip noriai, jog nenori jos nei trupučio sumažinti, kadangi suvokia, kad teisingai jos nusipelnė ir kad ji tinkamai paskirta. Jos taip paklūsta Dievui (savo valia), lyg jau būtų amžinajame gyvenime.
4. Kitas poveikis yra džiaugsmas, kai sielos mato Dievo sprendimus, kurie jas veikia su meile ir gailestingumu.
5. Šiuos du suvokimus Dievas akimirksniu įspaudžia į jų protus. Kadangi jos yra malonės būklėje, jos tai supranta ir aiškiai mato, kiekviena pagal savo išgales. Dėl to jos patiria didelį pasitenkinimą, kuris niekada jų nepalieka. Priešingai – jis auga jose tiek, kiek jos priartėja prie Dievo.
6. Sielos mato tuos dalykus ne savyje ir ne iš savęs, bet Dieve. Jos labiau kreipia dėmesį į jį, o ne į savo kentėjimus, ir vertina jį nepalyginti labiau. Nes bet koks kentėjimas ir bet koks džiaugsmas, kokį tik žmogus gali patirti, yra niekas, palyginus su silpniausiu Dievo regėjimu. Tačiau šis regėjimas nei trupučio nepakeičia nei jų džiaugsmo, nei kančios.
XIX. Šventoji baigia savo mokymą apie skaistyklos sielas, pritaikydama jį tam, ką išgyveno savo pačios sieloje
1. Tą apvalymo būdą, kurį įžvelgiu skaistyklos sielose, jaučiu ir savo sieloje, ypač per paskutinius du metus. Kiekvieną dieną jaučiu ir matau jį kaskart aiškiau.
2. Matau savo sielą gyvenant kūne tarsi skaistykloje, nes jis iš tiesų panašus į tikrą skaistyklą, su vieninteliu skirtumu, kad ji kenčia tik tokias kančias, kokias kūnas gali pakelti nenumirdamas. Tie kentėjimai po truputį vis didėja, kol atveda iki mirties.
3. Matau, kad mano dvasia yra tolima viskam, netgi dvasiniams dalykams, kurie galėtų ją maitinti, tai yra teikti jai džiaugsmą, linksmumą ar paguodą. Ji negali skonėtis jokiais dalykais, laikinais ar dvasiniais, nei valia, nei protu, nei atmintimi. Todėl negaliu pasakyti: „Esu labiau patenkinta vienu dalyku, nei kitu“.
4. Mano vidus yra tarsi apgultas, nes visa, kas atgaivindavo dvasinę ar kūno gyvybę, buvo po truputį iš manęs atimta. Tik kai tai buvo atimta, aš supratau, kad tie dalykai buvo mano maistas ir pastiprinimas. Tačiau kai juos suvokia dvasia, jie tampa nekenčiami ir baisūs, todėl gali dingti negrįžtamai.
5. Taip yra todėl, kad dvasia instinktyviai stengiasi išsilaisvinti nuo visko, kas kliudo jai tobulėti, ir daro tai taip beatodairiškai, kad norėdama pasiekti tikslą, ji sutiktų eiti net į pragarą. Dėl to ji atmeta viską, kas galėtų maitinti vidinį žmogų, ir saugo jį taip pavydžiai, kad joks netobulumo krislelis negali patekti į ją, nes tuojau būtų pastebėtas ir išmestas.
6. Išorinė [sielos] dalis, neatitikdama dvasios, ir toliau išlieka tokioje apgultyje, tad joks dalykas žemėje negali jos paguosti ir patenkinti žmogiško troškimo. Ji neranda kitokio pastiprinimo nei Dievas, kuris visa tai daro iš meilės ir su didžiu gailestingumu, kad patenkintų savąjį teisingumą.
7. Tų dalykų matymas teikia man didžiulę ramybę ir pasitenkinimą, tačiau nesumažina nei mano kančių, nei prispaudimo. Niekas negalėtų man sukelti didesnių kentėjimų, nei pasipriešinimas tam dieviškam sutvarkymui. Nenoriu palikti to kalėjimo ir nebandysiu išsigauti iš jo, kol Dievas nepadarys manyje to, ką užsibrėžė. Mano laimė glūdi visiškame Dievo patenkinime ir man negalėtų būti didesnės kančios, nei pabėgti nuo Dievo nuosprendžio – puikiai matau, koks jis teisingas ir pilnas didžio gailestingumo.
8. Visus minėtus dalykus aš matau ir liečiu, bet negaliu rasti tinkamų žodžių juos išreikšti taip, kaip norėčiau papasakoti. Tai, ką apie tuos dalykus čia pasakiau, jaučiu viduje veikiant dvasiškai, todėl ir kalbu.
9. Tas kalėjimas, kuriame esu – tai pasaulis, o pančiai – kūnas. Malonės apšviesta siela supranta, kokia svarbi yra ta kliūtis, kuri ją sulaiko ir neleidžia pasiekti jos tikslo. Kuo ji jautresnė, tuo didesnį jaučia skausmą.
10. Iš Dievo malonės ji gauna tam tikrą kilnumą, kuris ją padaro panašią į Dievą. Dar daugiau: padaro ją viena su Dievu per dalyvavimą jo gerume. Kadangi Dievui neįmanoma kęsti jokio skausmo, taip atsitinka ir sieloms, kurios prisiartina prie jo. Kuo labiau jos prie jo artėja, tuo labiau dalyvauja jo savybėse.
11. Todėl bet koks sielos delsimas sukelia sielai nepakeliamas kančias. Šis kentėjimas ir delsimas iškreipia tas savybes, kurias ji turi iš prigimties ir kurios jai parodytos per malonę. Negalėdama jų gauti ir jas priimti, ji kenčia taip pat stipriai, kaip stipriai vertina Dievą. Ji vertina jį tiek, kiek pažįsta, o pažįsta jį tuo daugiau, kuo labiau yra be nuodėmės. Ši kliūtis tampa vis baisesnė, nes siela yra visa susitelkusi Dieve, o kai pašalinamos kliūtys, ji pažįsta jį neklystamai.
12. Žmogus, kuris sutinka verčiau mirti, nei įžeisti Dievą, jaučiasi lyg mirtų ir kenčia. Bet Dievo šviesa duoda jam uolumo ir padaro, kad dieviškoji garbė jam tampa didesne vertybe nei mirtingas kūnas. Panašiai ir siela, pažinusi Dievo nutarimą, stato jį aukščiau už visas vidines ir išorines kančias, kad ir pačias baisiausias. Taip yra dėl to, kad Dievas, kuris atlieka tą apvalymo darbą, viršija viską, ką galima pajausti ir įsivaizduoti.
13. Kadangi Dievas užima sielą savimi bei, kad ir mažiausiu laipsniu, panardina ją savo Didybėje, ji negali vertinti nieko kito. Jame ji praranda viską, kas jai priklauso: ji negali matyti, pažinti kančių ar kalbėti apie jas, kaip kankinančias ją pačią, bet, kaip minėta anksčiau, ji viską pažįsta tą akimirką, kai išeina iš šio gyvenimo.
Galiausiai pabaigdami norime, kad Dievas leistų žmogui prarasti visa, kas yra jo paties, ir kad skaistykla jį apvalytų.
Čia baigiasi Traktatas apie skaistyklą.
(Św. Katarzyna z Genui, Traktat o czyśćcu, Oficyna wydawnicza Viator, Warszawa 2003. Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius. Pagal itališką tekstą (Il Trattato del Purgatorio di Santa Caterina da Genova // www.monasterovirtuale.it) redagavo kun. Edmundas Naujokaitis.)
DIDVYRIŠKAS MEILĖS AKTAS
Skaistykloje kenčiančios vėlės yra didžiausi vargšai, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos. Jos negali melstis už save, todėl jų baisias kančias sutrumpinti galime tik mes, gyvieji. Daugelis šventųjų ragino atlikti didvyrišką meilės aktą: skirti toms vargšėms sieloms visų savo nuopelningų darbų ir kentėjimų vertę, visus mūsų gaunamus atlaidus, taip pat visas maldas ir darbus, kurie bus skirti mūsų pačių vėlei po mūsų mirties. Tai nereiškia, kad tokį aktą atlikusi siela pati turės daugiau kentėti skaistykloje – priešingai, šis aktas yra be galo maloni dovana Dievui, kuri neliks neatlyginta.
Dangiškasis Tėve! Vienydamasis su Jėzaus ir Marijos nuopelnais, aš aukoju Tau už vargšes vėles skaistykloje visus savo gyvenimo nuopelningus darbus, taip pat visus darbus, kurie bus paaukoti už mane po mano mirties. Šiuos darbus aš perduodu į Nekaltosios Mergelės Marijos rankas, kad ji pritaikytų juos toms sieloms, kurias jos išmintis ir motiniška meilė pirmiausiai nori išvaduoti iš skaistyklos. Dieve, maloningai priimk šią auką ir padėk man kasdien augti Tavo malonėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
