Jer 29, 11, 12 ir 14. Sako Viešpats: Aš turiu galvoje taikos, bet ne priespaudos mintis. Jūs šauksitės manęs, ir aš jus išklausysiu ir sugrąžinsiu jūsų belaisvius iš visų vietų.
Ps 84, 2. Viešpatie, tu palaiminai savo žemę, tu išvadavai Jokūbą iš nelaisvės.
Introitas
Šio sekmadienio Mišių kolekta vėl mus moko bei primena, jog Dievas yra mūsų Gelbėtojas ir Pagalba, į kurį privalome kreiptis kiekviename varge ir suspaudime. Jis yra tas, kuris atriša mūsų nuodėmių pančius, kuriuos patys, per savo kvailumą užsidėjome ir sumazgėme. Taip, Dievas yra gailestingas, Jis visuomet išvaduoja.
Epistolės skaitinyje girdime, kaip Tautų Apaštalas Filipų krikščionims ir aišku mums primena, jog turime gyventi ir elgtis kaip mūsų tikrosios Tėvynės, kuri yra Danguje, piliečiai. Kiekvienas geras pilietis stengiasi laikytis savo valstybės įsakymų, tad mes, dangiškosios Tėvynės piliečiai, turime laikytis dieviškųjų nurodymų, kuriuos paliko Jėzus Kristus. Nesekime šiuo pasauliu ir jo geismais, nes šis pasaulis nėra tikroji mūsų Tėvynė: „Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.“
Šio sekmadienio Šventosios Evangelijos pasakojime Viešpats Jėzus išgydo sergančią moterį ir prikelia mergaitę — ne tam, kad pasirodytų, koks galingas Jis yra. Ne, Jėzui „dvasinio cirko“ nereikia. Jis veikia vedamas dieviškos meilės, kuri atstato tai, ką piktasis buvo sugriovęs.
Gyvename pasaulyje, kuris kuo toliau tuo mažiau primena Rojaus sodą ar saugią vietą gyventi. Nesibaigiantys kariniai konfliktai, socialinė neteisybė, nepagarba žmogiškajam orumui, įvairių formų išnaudojimas yra nuolatinis žmonijos palydovas.
Dievas to nenori. Tai nėra Jo planas ir tikslas. Jis nesukūrė pasaulio ir žmogaus kančiai ir mirčiai. Tokį pasaulį sukūrėme mes, paklausę ir klausydami Priešo — piktosios dvasios. „Per velnio pavydą mirtis atsirado ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda“, — taip kiekvienas blogis, kuris vyksta po saule, kiekviena kančia yra nuodėmės vaisius. Nuodėmė atneša tamsą ir mirtį į žmogaus širdį. Kuomet nuodėmė užkariauja tautų širdis, — kyla karai ir suirutės, kyla konfliktai ir brolis ima išnaudoti brolį. Kuomet nuodėmė užkariauja širdį, žmogus pats save pastato į Dievo vietą ir ima iš naujo save kurti.
O Viešpats ? Jo atsakas į mirtį ir nuodėmę yra — meilė. Meilė, kuri prisiima kančią, nuodėmę, mirtį ir ją nugali: „pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.“ (1 Jn 3, 8)
Būkime ir mes šviesos vaikais, tiesos vaikais. Neprisidėkime prie nevaisingų tamsos darbų.
Iš gilybės aš šaukiuosi tavęs, Viešpatie!
Viešpatie, išgirsk mano maldą.
Iš gilybės šaukiuosi tavęs, Viešpatie.
