Nedaug yra žmonių, kurie apie visatą nusimanytų nors tą truputį, kiek yra pasiekę kai kurie žmonės savo protu ir stebėjimo priemonėmis. Tačiau ar nepakanka stebėti po savo langu kurią nors gėlelę, jos tvarkingumą, jos grožį, kad suprastume, kaip Visagalis Viešpats rūpinasi visata ir kiekvienu daikteliu? Iš nieko kurdamas įvairius daiktus, nesvaido jų nesirūpindamas nė kur kuris nukris, nė kas su juo nutiks. Mes tikime ir suprantame, kad pavasarį Dievas nepabeldžia pirštu į atšylančią žemę, ar medžio liemenį, kad jis pabustų ir atskleistų pumpurus, kad atsivertų žiedai, išaugtų lapai. Apie visas tokias smulkmenas Dievas pagalvojo seniai, kai kūrė pirmųjų augalėlių prigimtį. Tada jis kiekvienam tarsi į širdį įdėjo jų paskirtį, tvarką ir labai daug grožio. Dar daugiau ir gražesnio įvairumo jis įdėjo į Dievo karvutės, spalvotos plaštakės kūnelius, į lakštingalą ir gulbę, šermuonėlį ir į liūtą. Nors tik vieną kurį iš tvarinių stebėdamas, žmogus tokį savo užsiėmimą vadina gamtos ar kitokiu mokslu.
Ar derėtų tad žmogui manyti apie save, būk jis esąs Tvėrėjo numestas žemėn beprasmis daiktas? O buvo ir yra daug tokių žmonių, kurie kada nors jautėsi ar jaučiasi tarsi būtų nereikalingi nė sau, nė kitiems. Kurie tokią savijautą išgyveno, tie žino, kad žmogaus didžiausia nelaimė yra savijauta, būk esą niekam nereikalingas. Toks asmuo kankinasi savotiška psichologine depresija. Toks asmuo turėtų pamąstyti ir pats sau atsakyti, kodėl jis tokiu pasijuto. Ar dėl to, kad jis būtų nereikalingas kitiems žmonėms. Ne jis ir ne kiti žmonės sukūrė žemę ir būtų melagis toks, kuris ją savintųsi. Žmogus ne pats sau ir ne kiti žmonės jam davė paskirtį. Tiesa, kai kada žmogus savo paskirtimi vadina tarnybą kitam žmogui. Ne, tai nėra žmogaus paskirtis, o tik žmonių susikurti tarpusaviai kasdieniniai santykiai. Ar būtų logiška manyti, kad jis tapo niekam nereikalingas, jeigu kitas žmogus nepasamdė jo už pinigą, kokiam nors darbui? Mūsų laikais tokių pesimistų pasitaiko per daug. Gal todėl, kad per didelės minios gyvena miestų kamšatyje ir netvarkoje, neturi progos bendrauti su gamta, ja pasidžiaugti, apie ją pamąstyti.
Žmogui didžiausia paguoda yra žinoti savo paskirtį, ją suprasti ir atlikti. Kiekvienam yra aišku, kad gėlelė atliko savo paskirtį, jeigu ji laiku išsprogo, gražiai išaugo, gražiai žydėjo, niekas jos nesunaikino ir galima laukti sekantį pavasarį ją vėl atgysiant. Ir žmogaus pirmoji paskirtis yra gyventi, suprasti savo prigimtį, suprasti save ir tuo sekti. Žmogus turi protą pasiekiantį toliau ir aukščiau už save patį ir už žmogaus prigimtį. Mes mąstome ir kalbame ne vien apie save, bet apie visą pasaulį, apie jo autorių ir valdovą. Savomis mintimis žmogus pasiekia savo Dievo mintis, ten randa daug sau patarimų, padrąsinimo gyventi taip tvarkingai, tobulai, kaip visa gamta aplink žmogų.
Žmogui skirta pasiekti daug daugiau. Žmogus turi galių, kokių neturi jokia kita iš aplink jį esančių būtybių. Prie savo natūralių ir visokių kitokių savo veiksmų natūralios paskirties žmogus gali pridėti kiekvienam veiksmui savo mintimis ir valia apspręstą paskirtį — tikslą, tokiu būdu savo eilinį veiksmą padarydamas sąmoningu. Mums tai nėra naujiena — mes tai žinome nuo tada, kai pradėjome protauti. Žmogus visa savo būtimi veržiasi protauti ir veikti. Kūno prigimčiai nėra būtinesnio ir kasdieniškesnio veiksmo už valgį — būdą papildyti mūsų kūne besikeičiančias medžiagas. Tačiau ir šį paprasčiausią veiksmą žmogus stengiasi išaukštinti padarydamas jį sąmoningu. Pasakojama apie Babilonijos karalių Baltasarą, gyvenusį prieš kelis tūkstančius metų, kad jis ir jo svečiai valgė ir gėrė garbindami auksinius, sidabrinius ir kitokius dievus (Dan 5, 4). Pagonys klausydami prigimties balso nenorėjo pasitenkinti kaip nors nesuprasminę savo net kasdieninių veiksmų. Gi šv. Povilas apaštalas mokydamas savo naujatikius Kristaus dvasios savo: Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei (1 Kor 10, 31).
Žmogui natūraliai nepakanka tik alkį numalšinti. Jo prigimtyje yra kas tai iš Tvėrėjo galios. Žmogus negali būti be užsiėmimo. Jeigu jis tik žaisdamas šiaip taip užmarintų nuobodulį, tai pats pasijunta tinginiaująs, jį kaltina jo paties sąžinė ir kiti žmonės. Žmogus yra kūrėjas. Jis tada jaučiasi prasmingai gyvenąs, kai ką nors tyrinėja, kai kuria ką nors naujo, kai už ką nors gerą kovoja, kai gali pasidarbuoti kad gražiau sutvarkius žmonių gyvenimą, tobulinti save ir kitus. Net mažamokslis ar neturtingas dirbtuvės ar ūkio darbininkas, matydamas vis ką nors naujo išeinant iš jo rankų, jaučiasi daug laimingesnis už visko pertekusį, bet neturintį ką veikti. Ne vienam įkyri sunkus jo darbas, bet vis tiek kiekvienam yra baisesnė ta mintis, kad ateis laikas, kai negalės nieko gero veikti.
Žmogaus gyvenimo prasmingumui ir jaukumui yra būtina surasti savo paskirtį. Kiekvieno žmogaus paskirtyje yra du elementai, arba dvi dalys. Viena — suprasti kiekvieno žmogaus buvimo tikslą. Šiuo klausimu daug ir prasmingai yra pasakę ir senovės ir krikščionių eros filosofai. Nė vienas iš jų tačiau šio klausimo nepaaiškino gražiau, kaip jis yra paaiškintas Evangelijoje. Evangelijos mintys šiuo klausimu yra gilios ir labai vertingos. Tikintysis Evangeliją ar skaitys kaip Dievo žodį, ar tikintis ir netikintis — vien kaip žmogaus išmintį, kiekvienas ten ras daug šviesos apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kelius, kokiais tos prasmės ieškoti.
Antra — kiekvienam žmogui reikia susirasti dirvą, kurioje jis pasireikštų savo dvasios aspiracijomis ir dinamika. Išspręsti šį klausimą, nors kasdieninio gyvenimo plotmėje, daugeliui žmonių padeda aplinkybės. Žmonės nesunkiai pasirenka luomą, pasiruošia kokiai nors profesijai ir labai dažnai šis pasirinkimas pripildo visą gyvenimą nors tokiam žmogui, kuris nepasigenda aukštesnių siekimų. Ne vienam tačiau reikia daug ryžtingumo ir pastangų, kad suradus kuo užpildyti nors ir labai trumpus darbingus metus. Ne kiekvienas žmogus ir ne visada tinkamu keliu pakreipia jame gyvenančią dinamišką sielą. Reikia šiek tiek pagalvoti, pasistengti ir kiekvienas žmogus gali surasti kur ir kokiam tikslui kilniai išeikvoti visas jėgas, visus sugebėjimus. Žmogaus pastangomis žemė yra praturtinta daugeliu gerų, gražių dalykų. Daug tačiau padaryta ir paskleista klaidų, daug blogo. Jų paskleista ir naujų atsiranda tiek, kad jas taisyti, gelbėti iš jų žmones, skleisti tvarką, kultūrą darbui dirvų yra tiek, kad iki šiol trūksta ne darbų, bet darbininkų.
Taip pat ne visi žmonės yra pajėgūs patys vieni kurti gerus dalykus: ne visi mokslininkai, ne visi išradėjai, ne visi organizatoriai. Kiekvienas tačiau gali būti gero kūrėjas, nors bendradarbiaudamas su kitais. Kiek daug žmonių randa ką gero veikti net užsidarę vienuolyno klauzūroje, ar senovėje atsiskyrėliai išėję į tyrus. Vyriausia žmogaus misija ir paskirtis yra tobulinti patį save, nusikratant būdo ir valios silpnybių ar ydų, sukilninant savo mintis, troškimus, jausmus, siekimus. Kad ne visi to pasigenda, tai tik todėl, kad nepažinto dalyko žmogus negali nė norėti. Žmogus nors kiek pabandęs sekti šiais savo vidiniais, sakome — dvasiniais polinkiais labai lengvai pasitenkina medžiaginių dalykų tik minimumu, kad turėjus daugiau laiko ir jėgų atsidėti vidiniam gyvenimui su Dievu. Ši žmogaus vidinio gyvenimo sritis paprastai vadinama mistika (nuo lotyniško žodžio: mysterium — paslaptis), dėl dviejų priežasčių: kad žmogui pačiam neaišku, kodėl jis veržiasi bendrauti su kuo tai jausmais nepasiekiamu ir kad jis pats pilnai nesupranta, kas yra tai, į ką veržiasi visos jo dvasinės galios, ko nors dalinai pasiekęs jaučiasi patenkintas ir tuo džiaugiasi jo siela. Labai bendru žodžiu teologai tai vadina žmogaus bendravimu su Dievu. Šie keli žodžiai, tačiau ne kiekvienam pakankamai pilnai ir aiškiai pasako žmogaus vidines aspiracijas. Tos aspiracijos yra tiek spontaniškos ir, jeigu sekamos, tiek patenkinančios žmogaus prigimtį, kad jų daugiau ar mažiau patyrusiam tampa aišku, jog jos yra daug natūralesnės ir žmogui teikiančios daugiau pasitenkinimo, negu kasdieninių medžiaginių reikalų tenkinimas. Mūsų laikinojo gyvenimo misija ir yra, kad vieni kitiems padėtume pažinti ir pajusti žmogaus tikrąsias natūralias aspiracijas, kad padėtume pasiekti kuo aukščiausio laipsnio mūsų minties, širdies — visos sielos bendravimo su Dievu.
