Sveikinimas ir Apaštališkasis Laiminimas,
Bauginą ginčai dėl visuomenės ūkio reikalų, jau seniai ne vienoje tautoje išardą pažiūrų sutarimą ir kas dieną vis didėdami, tiek įkaitina visuomenę, jog be reikalo traukia į save rimtųjų piliečių dėmesį ir kelia juose susirūpinimą. Tuos ginčus pagimdė pirmiausia plačiai paskleistos klaidingos filosofinės ir etinės nuomonės. Naujų laikų išradimai pramonėje, susisiekimo greitumas ir visokios rūšies mašinos, lengvinančios darbą ir duodančios pelno, sustiprino tą ginčą. Pagaliau, piktų nenuoramų pastangomis turtingųjų ir skurstančiųjų tarpe sukeltas nesugyvenimas privedė dalykus jau prie to, kad valstybės, vis dažniau įvairių neramumų varginamos, susilauks, rodos, ir labai didelių nelaimių.
Mūsų pontifikato pradžioje Mes esame atkreipę visuomenės akį į tai, koks pavojus iš tos pusės jai gresia; laikėme savo pareiga įspėti viešai katalikus, kokios didžios yra socializmo klaidos ir koks pavojus gresia iš jo ne tik šio žemiškojo gyvenimo gerovei, bet lygiai ir viešajai dorovei ir tikėjimui. Tam tikslui 1878 m. gruodžio mėn. 28 d. išleidome Encikliką Quod Apostolici muneris.
Minėtam pavojui kas dieną bedidėjant visuomenės ir atskirų žmonių nenaudai, Mes vėl su dar didesniu atsidėjimu šį dalyką keliam aikštėn. 1891 m. gegužes mėn. 15 d. paskelbtame rašte Rerum Novarum Mes plačiai apibūdinom teises ir pareigas, kurios turėtų jungti dvi piliečių klases — darbdavius ir darbininkus. Kartu Evangelija pasirėmę nurodėme ir tas priemones, kurios, Mūsų manymu, visų labiausiai tiktų teisybei ir tikėjimui saugoti bei kovoms tarp luomų šalinti.
Dievo padedami ir juo pasitikėdami Mes neapsivylėme. Ir iš tikrųjų: net nekatalikai, teisybės verčiami, pripažino, kad Bažnyčia rūpinasi visais žmonių luomais, o ypač tais, kurie vargsta. Mūsų raštais gausingai pasinaudojo katalikai, nes iš jų jie pasiėmė ne tik drąsos ir jėgų pradėtus gerus darbus tęsti, bet rado juose ir tos pageidaujamos šviesos, su' kurios pagalba katalikai galės tais klausimais toliau ramiau ir sėkmingiau vykdyti ir savo mokslinius tyrinėjimus. Nuomonių skirtumai dėl to iš dalies išnyko visai, iš dalies sušvelnėjo. Praktikoje gi, nenuilstamo pasiryžimo dėka padėti neturtingiesiems, ypač ten, kur jie visų labiausiai vargsta, įkurta nemaža naujų tam reikalui įstaigų arba naudingai padidintos jau esančios, pavyzdžiui, biurai bemoksliams teikti teisinę pagalbą, liaudies sekretoriatais vadinami, paskolų kasos kaimuose, draugijos savitarpei paramai teikti ar nuo nelaimingų atsitikimų drausti, darbininkų sąjungos ir kitos tos rūšies įstaigos.
Taip tad, Bažnyčios nurodomi, katalikai ima jungtis bendram darbui ir rūpintis įstaigomis tos liaudies naudai, kurios dorovingumui labai dažnai gresia įvairūs vyliai ir pavojai ne mažiau, kaip kad skurdas ir vargas. Šita liaudies veikimo naudai kryptis pradžioje neturėjo sau atskiro pavadinimo. Krikščioniškojo socializmo vardas ir kiti iš jo kilę vardai ne be pagrindo buvo pamiršti. Daugeliui ne be pamato patiko vadinti šią naują kryptį krikščioniškuoju liaudies veikimu; kai kur tos krypties veikėjai vadina save krikščioniškaisiais visuomenininkais; kitur šita kryptis vadinasi krikščioniškoji demokratija, o josios šalininkai — krikščionys demokratai; mat tuo norima atskirti ji nuo socialistų vedamojo veikimo, socialistiniu demokratizmu vadinamo.
Iš šių dviejų paskiausiai paminėtų krypties pavadinimų, jei pirmasis — krikščioniškieji visuomenininkai — dar ir atrodo pakenčiamas, tai antrasis — krikščioniškoji demokratija — be abejo, nepatinka daugeliui padorių žmonių, nes jie mano jame esant kažin ką dviprasmiška ir pavojinga. Šito pavadinimo bijoma dėl daugelio priežasčių, būtent, kad nebūtų slaptai einama prie demokratinės valstybės formos ar statoma ji aukščiau už kitas valstybių politines formas; kad nesirodytų, jog krikščioniškojo tikėjimo palaima, lyg paneigiant visus kitus luomus valstybėje, tetaikoma liaudies gerovės naudai, kad, pagaliau, tuo vylingu vardu nebūtų pridengiamos pastangos neigti teisėtą pasaulinę ar bažnytinę valdžią.
Kadangi dėl šito paprastai jau per daug, o kartais ir žiauriai ginčijamasi, tai laikome savo pareiga sutvarkyti ginčą, nurodydami, kaip katalikai turėtų žiūrėti į šį dalyką; be to, norime duoti nurodymų, kurie padėtų katalikams praplėsti jų veikimą ir padaryti jį žymiai išganingesnį visuomenei.
Ko siekia socialistiškoji demokratija ir ko turėtų siekti krikščioniškoji demokratija, yra visai aišku. Pirmoji srovė, nežiūrint to, ar ji daugiau ar mažiau kraštutinėmis formomis pasireiškia, yra tiek iškrypus, jog laiko niekais visa, kas antgamtiška, teieško materialinės bei išorinės gerovės manydama, kad visa žmogaus laimė yra tos gerovės pasiekti ir jąja naudotis. Iš čia ir jų noras, kad visa valdžia valstybėje būtų liaudies rankose, kad, panaikinus luominius skirtumus ir sulyginus piliečius, būtų galima eiti ir prie jų sulyginimo turtų atžvilgiu; dėl to reikalaujama panaikinti nuosavybės teisę, o visą esančiąją privatinę nuosavybę, kartu ir pragyvenimo reikmenis, padaryti bendra nuosavybe. Tuo tarpu krikščioniškoji demokratija, jau vien tik dėl to, kad pasivadino krikščioniška, turi remtis dieviškojo tikėjimo apreikštais dėsniais, kaip savo pamatu, ir siekti vargstančiųjų gerovės tuo būdu, kad iš to turėtų naudos ir amžinybei sukurtos žmonių sielos. Dėl to teisybė turi būti tai srovei švenčiausias daiktas; ji turi pripažinti piliečiams neliečiamą teisę įsigyti ir valdyti nuosavybę, globoti skirtingus luomus, tikrai reikalingus gerai sutvarkytoje visuomenėje, pagaliau ji turi pripažinti tą žmonijos sugyvenimo formą ir charakterį, kurį jai davė jos Kūrėjas — Dievas. Aišku tad, kad tarp socialistiškos demokratijos ir krikščioniškosios nėra nieko bendro: jos skiriasi viena nuo kitos tiek, kiek socializmo mokslas skiriasi nuo Kristaus mokslo.
Nedera tad krikščioniškos demokratijos vardas politiškai aiškinti. Nors žodis „demokratija” savo tiesiogine ir filosofine prasme ir reiškia liaudies valdžią, tai vis dėlto kalbamuoju atveju, atmetus bet kokią politinę jo reikšmę, šis žodis reikia taip vartoti, kad jis tereikštų minėtąjį krikščionišką veikimą liaudies naudai. Prigimties ir Evangelijos nuostatai yra savo prigimtimi aukštesni už žmonių institucijas ir dėl to būtinai turi būti nepriklausomi nuo bet kurios valstybių susitvarkymo formos; jie gali susiderinti su kiekviena iš jųjų, jei tik jos neprieštarauja padorumui ir teisingumui. Vadinas, tie nuostatai yra ir lieka nuošaly nuo politinių srovių bei įvairių įvykių taip, kad bet kurioje valstybių santvarkoje piliečiai galėtų ir turėtų vykdyti tuos nuostatus, kurie įsako mylėti Dievą labiau už viską, o artimą, kaip patį save. Toks buvo Bažnyčios mokslas visados juo Romos popiežiai vadovavosi visuomet santykiaudami su valstybėmis, nepaisydami, kokia buvo jų vyriausybės forma. Dėl to katalikų nusistatymas ir veikimas, kuris siekia pagerinti vargstančiųjų būvį, suprantama, neturi būti kreipiamas į tai, kad viena kuri valstybės forma būtų keliama ar remiama daugiau už kitą.
Panašiai iš krikščioniškos demokratijos sąvokos reikia pašalinti ir kita aplinkybė, duodanti progą piktintis. Būtent, kad krikščioniškoji demokratija, tiek atsidedanti žemesnių jų luomų gerovei, atrodo, lyg pamirštanti kitus luomus, kurių reikšmė visuomenės išlaikyme ir jos tobulinime betgi yra ne menkesnė. Tam išvengti padeda krikščioniškos artimo meilės įstatymas, apie kurį esame aukščiau kalbėję. Toji meilė turi apimti visus žmones, nežiūrint, kurio luomo jie būtų, kaip vienos ir tos pačios šeimos narius, to paties geriausiojo Dievo leistus ir Išganytojo atpirktus bei į tą pačią amžinąją tėviškę skirtus. Toks yra Apaštalo mokslas ir įspėjimas: „Vienas kūnas ir viena dvasia, taip kaip jūs ir esate pašaukti į vieną jūsų pašaukimo vilti. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kurs stovi aukščiau už visus, visuose veikia ir yra visuose mumyse[1]). Tad dėl natūralaus liaudies su kitais luomais susiėjimo, krikščioniškuoju broliškumu dar sustiprinto, visa, kas daroma liaudžiai padėti, atsiliepia naudingai ir kitiems luomams, ypač kad geram minėto darbo pasisekimui, aišku, tinka ir yra būtina, jog ir tie luomai būtų kviečiami į šį darbą, apie ką kalbėsime toliau.
Krikščioniškosios demokratijos vardu lygiai negali būti pridengiamos pastangos griauti paklusnumą bei priešinimąsi teisėtai valdžiai. Gerbti valdančias pagal jų paskyrimą valstybėje valdžias ir klausyti jų teisingų įsakymų liepia prigimties ir krikščionybės įstatymai. O kad tai būtų verta žmogaus ir krikščionio, reikia, kad tai būtų daroma nuoširdžiai ir iš pareigos, vadinas, pagal sąžinę, kaip to reikalavo ir Apaštalas, kuris pasakė: „Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyresnybėms[2] Tad nekrikščioniškai elgiasi tas, kuris nenori būti valdomas bei klausyti tų, kurie turi galios Bažnyčioje valdyti, būtent, visų pirma vyskupų, kuriuos, nesiaurindama Romos popiežiaus visa apimančios valdžios, pastatė Šventoji Dvasia Dievo Bažnyčiai valdyti, kurią jis yra įgijęs savo krauju[3]. Kas kitaip manytų bei darytų, tas iš tikrųjų būtų pamiršęs to paties Apaštalo labai svarbų įsakymą: „Klausykite savo vyresniųjų ir būkite jiems pasidavę, nes jie budi, kaip tie, kurie duos apyskaitą už jūsų sielas"[4]. Labai svarbu, kad šituos žodžius giliai į savo širdis įsirašytų visi tikintieji ir stengtus juos vykdyti visose gyvenimo aplinkybėse; ypač dvasininkai, svarstydami juos, tenepamiršta įtikinėti ne tik ragindami juos žodžiu, bet labiausiai savo pavyzdžiu.
Taigi, priminę šiuos principus, kuriuos jau esame tam tikra proga tiksliai paaiškinę, tikimės, kad dabar baigsis ginčai dėl krikščioniškosios demokratijos vardo ir išnyks visokia baimė pavojų ir tuo vardu pavadinto veikimo. Ir ne be pamato laukiame to, nes, iš tikrųjų, atmetus kai kurias perdėtas ir klaidingas nuomones apie šitaip suprastos krikščioniškosios demokratijos esmę ir reikšmę, niekas, be abejo, nesmerks tų pastangų, kurios, prisiderindamos prie prigimties ir dieviškųjų įstatymų, siekia tik vieno, būtent, kad tie. kurie gyvena iš rankų darbo ir amatų, būtų pakenčiamesniame padėjime ir galėtų palaipsniui patys savo ateitį aprūpinti, kad galėtų laisvai ir viešame gyvenime pildyti dorovės ir religijos pareigas ir jaustis esą ne gyvuliai, bet žmonės, būti ne pagonimis, bet krikščionimis, kad tuo būdu lengviau ir su juo didesniu noru siektų to tik vieno būtino, tai yra aukščiausiojo Gėrio, kuriam esame gimę. Toks turi būti tikslas ir tokie siekimai tų, kurie nori tikrai pakelti liaudį krikščioniškąja dvasia ir ją apsaugoti nuo socializmo maro.
Sąmoningai esame čia palietę dorovės ir religijos pareigų vykdymą, nes kai kurie patys mano ir stengiasi kitus įtikinti, kad socialinis klausimas, kaip jie tą reikalą vadina, esąs tik ekonominis klausimas. Tuo tarpu yra aiškių aiškiausia, kad tariamasis klausimas yra pirmiausia dorovinio ir religinio pobūdžio klausimas ir kad dėl to jis reikia spręsti daugiausia remiantis dorovės ir religijos principais. Jei, sakysim, atlyginimas už darbą būtų padvigubintas, darbo laikas sutrumpintas, maisto kainos žemos, tai vis dėlto jei darbininkas vaduosis, kaip tatai dažnai atsitinka, tais mokslais ir seks tais pavyzdžiais, kuriais jis raginamas negerbti Dievo ir nedorai gyventi, jo visas triūsas ir pelnas turės nueiti niekais. Visų dienų patyrimas rodo, kad daugumas darbininkų skursta, nors trumpiau tedirba ir didesnį atlyginimą gauna, kai gyvena nedorai ir be jokio tikėjimo. Panaikinkite tuos jausmus, kuriuos įdiegia ir auklėja žmonėse krikščionybė, pašalinkite rūpinimąsi savo ateitimi, kuklumą, taupumą, kantrybę ir kitas geras įgimtas dorybes — ir veltui sieksite gerovės, kad ir didžiausias pastangas dėdami. Šit priežastis, kodėl, ragindami katalikus kurti sąjungas bei panašias įstaigas liaudies gerovei kelti, Mes visada lygiai primindavome, kad visa tai būtų daroma su tikėjimo dvasia ir jam padedant bei vadovaujant.
Ypatingai šitas katalikų veikimas vargstančiųjų naudai didesnio pagyrimo yra vertas ir dėl to, kad jis pasireiškia kaip tik toje srityje, kurioje visuomet sėkmingai, Bažnyčios laiminama, reiškėsi veikli, prie laiko aplinkybių prisitaikanti krikščioniška artimo meilė. Šitas artimo meilės įstatymas, lyg teisingumo įstatymą tobulindamas, įsako ne tik atiduoti kiekvienam tai, kas jo yra, ir niekam nekliudyti naudotis savo teisėmis, bet, be to, ir padėti vienas kitam žodžiu, ne liežuviu, bet darbu ir tiesa[5], pagal tuos Kristaus žodžius su tokia meile savo mokiniams sakytus: ,,Aš jums duodu naują įsakymą, mylėti kits kitą, kaip aš jus mylėjau ... Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jei turėsite meilę vienas kito."[6]. Šitas savitarpio paramai teikti veikimas nors ir turi pirmiausia rūpintis sielos amžinuoju gėriu, tai vis dėlto neturėtų niekinti visa to, kas yra reikalinga gyvenimui ir kas jį lengvina.
Šiuo atveju verta prisiminti Kristų, kuris, Jono Krikštytojo mokinių klausiamas: „Tu esi, kursai turi ateiti, ar kito laukiame?" [7] primena jiems Izaijo žodžius, kuriais nurodo savo atėjimo į žmones priežastis: „Aklieji regi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji pagydomi, kurtiniai girdi, mirusieji keliasi, beturčiams skelbiama Evangelija"[8]. Taip pat, kalbėdamas apie Paskutinį Teismą ir amžinąjį atlyginimą bei laimę, pareiškė, kad jis kreipsiąs dėmesį ypatingai į tai, kaip žmonės vienas kitą mylėjo. Šitoje Kristaus kalboje stebina tai, kad, neminėdamas sielai darytų gerų darbų, primena gailestingumo pareigą tik kūno atžvilgiu ir vertina to gailestingumo darbus taip, lyg jie būtų daromi jam pačiam. „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau svečias, ir jūs mane priėmėte; buvau nuogas, ir jūs mane apdengėte; ligonis, ir jūs mane aplankėte; buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane"[9].
Prie šitų žodžių apie kūno ir sielos meilę Kristus pridėjo save kaip pavyzdį, o visi žinome, koks kilnus jis yra. Tikrai, malonu yra šia proga prisiminti šis tėviškos širdies pasakymas „Gaila man minios"[10] ir jojo pasiryžimas jai padėti net su stebuklų pagalba. Štai tos meilės paminklas: „Jis perėjo gera darydamas ir gydydamas visus velnio apsėstuosius [11]. Šitą Kristaus paliktąjį artimo meilės mokslą Apaštalai iš pat pradžios šventai ir uoliai vykdė; kurie po jų priėmė krikščioniškąjį tikėjimą yra žinomi, kaip kūrėjai gausingų įstaigų įvairiems žmonių vargams lengvinti. Šitos įstaigos, nuolatos augdamos ir tobulėdamos, sudaro išimtinį ir nepaprastą krikščionybės bei iš jos gimusios kultūros papuošimą taip, jog bešaliai žmonės negali ganėtinai tuo atsistebėti, ypač kai pamano, kaip labai žmogus yra linkęs, pamiršdamas svetimąją, tesirūpinti savąja gerove.
Iš gerų darbų eilės negalima išskirti ir teikimo piniginės paramos, išmaldos pavidalu; šiuo reikalu kalba šie Kristaus žodžiai: „Duokite išmaldos iš to, kas lieka"[12]. Socialistai ją neigia ir nori, kad ji būtų iš gyvenimo pašalinta, laikydami ją įžeidžiančia įgimtąjį žmogaus garbingumą. Vis dėlto, jei išmalda yra duodama su evangeliška dvasia ir krikščionišku būdu[13], tai ji anaiptol nekelia į puikybę nei duodančiųjų, nei daro gėdos ją imantiems. Neteisinga yra manyti, kad ji netinkanti žmogui: ji, atvirkščiai, greičiau jungia visuomenę krūvon, iškeldama savitarpio patarnavimo reikalą. Juk tikrai nėra tiek turtingo žmogaus, kuris būtų visai nereikalingas svetimos pagalbos, kaip lygiai nėra ir tokio varguolio, kuris kitam niekuo negalėtų būti naudingas. Todėl yra natūralu, kad žmonės, pasitikėdami vieni kitais, prašo pagalbos ir vieni kitiems ją mielai teikia.
Tuo būdu teisingumas ir artimo meilė, Kristaus teisingu ir meiliu įsakymu su vienas kitu sujungti, nuostabiai laiko draugėje visuomenę ir išmintingai veda atskirus jos narius į asmeninę ir visuomeninę gerovę.
Kad dirbančiajai liaudžiai padedama ne tik laikinėmis priemonėmis, bet ir su pastovių institucijų pagalba, šitai irgi reikia laikyti tos pat meilės nuopelnu, nes tuo būdu teikiamoj reikalaujantiems parama tampa ir tikresnė, ir pastovesnė. Juo didesnės pagarbos yra užtat vertos pastangos išauklėti amatininkuose ir darbininkuose rūpinimąsi savo ateitimi ir taupumą, kad galėtų ilgainiui bent iš dalies patys save aprūpinti. Toks veikimas ne tik lengvina turtingiesiems jųjų pareigas vargingiesiems, bet kartu dorina ir pačius darbininkus. Ir tikrai, ragindama rūpintis savo geresniu likimu, toji meilė tuo apsaugo nuo pavojų, verčia valdyti geidulius bei skatina lavintis dorybėse. Kadangi šitas veikimas yra toks naudingas ir taip pritaikytas mūsų laikams, tad būtų tikrai garbinga, kad gerų norų žmonės mielai ir išmintingai prie jo prisidėtų.
Taigi turi būti aišku, kad šitokios katalikų pastangos liaudžiai padėti bei jai pakelti yra visiškai suderinamos su Bažnyčios dvasia ir geriausiai sutinka su jos pačios nuolatiniais pavyzdžiais. Ar visą šitą veiklą, kuri siekia minėtų tikslų, vadinti krikščionišku veikimu liaudies naudai, ar krikščioniška demokratija, tai labai maža reikšmės teturi; svarbu tik, kad Mūsų duotieji nurodymai visiškai ir su tinkančiu nuolankumu būtų išlaikomi. Bet užtat yra labai svarbu, kad dėl kokio svarbaus dalyko katalikų būtų vienoda nuomonė ir vienodi siekimai bei veikimas. Ne mažiau svarbu yra tai, kad, didėjant veikėjų skaičiui ir medžiaginiams ištekliams, didėtų ir plėstųsi kartu ir patsai veikimas.
Ypač reikia įsigyti palankios pagalbos tųjų, kurie dėl savo kilmės bei turto ir savo gabumų bei mokslo turi daugiau reikšmės visuomenėje. Neturint šitos paramos, vargu yra galima padaryti kas nors, kas būtų tikrai naudinga liaudies būviui pagerinti. Suprantama, kad kelias į minėtą tikslą bus juo trumpesnis ir tikresnis, juo daugiau žymių piliečių prie to darbo prisidės ir juo energingiau jie dirbs išvien. Iš kitos pusės norime, kad tie piliečiai nemanytų, jog jie gali rūpintis arba nesirūpinti silpnųjų likimu, bet žinotų, kad tai yra jų pareiga, nes kiekvienas gyvena visuomenėje ne tik savo naudai, bet ir kitų gerovei, taip, kad vieniems negalint tam tikra dalimi prisidėti prie bendros gerovės, tai darytų dosniau kiti, kurie gali. Kiek toji pareiga yra svarbi, parodo pati reikšmė tų turtų, už kuriuos reikės reikiamai atsakyti jųjų davėjui — Aukščiausiam. To paties reikalauja ir gausingos nelaimės, kurios, nepavartojus laiku tinkamų priemonių, virs kurią dieną didžiu pavojumi visiems luomams; dėl to tad, kas vargstančiųjų žmonių reikalais nesirūpina, tas kenkia sau ir visuomenei.
Nėra jokio pagrindo manyti, kad tos institucijos, kurias jau seniai Mūsų maldingi ir rūpestingi protėviai įkūrė ir kurios dar tebėra ir vis tarpsta, turės ar sumenkėti, ar naujų įstaigų lyg aprėptos visiškai išnykti, kai šita krikščioniškoji akcija plačiai išsiplėtos ir sustiprės. Ir vienos ir kitos, iš tos pat religinės dvasios bei artimo meilės kilusios ir savo siekimais viena kitai neprieštaraujančios, visai gali susiderinti ir taip gerai sutapti, jog dėl to būtų galima gerų žmonių sujungtomis bendromis pastangomis tik sėkmingiau padėti liaudžiai bei užbėgti už akių kas dieną didėjantiems pavojams.
Tikrovė šaukte šaukia vis garsiau, kad pasiryžimas ir vienybė yra reikalingi; gausingos nelaimės lyg per dažnai pasikartoja ir baisus pražūtingų perversmų pavojus graso, svarbiausia, dėl didėjančios socialistų įtakos. Jie gudriai skverbiasi į visuomenę; slaptuose susirinkimuose ir viešai, žodžiu ir raštu jie kursto sukilti; atmetę religijos varžtus jie nutyli apie pareigas ir tekalba tik apie teises, tuo prisiviliodami vis didesnes varguolių minias, kurios dėl savo vargų apgaulingai yra labiau prieinamos ir lengviau suklaidinamos.
Visas reikalas čia eina apie visuomenės bei religijos išlaikymą. Vieną ir kitą tinkamai išlaikyti turi būti šventa pareiga visiems geriems žmonėms.
Šitai pageidaujamai vienybei palaikyti reikia vengti, tarp kitko, visa, kas erzina ir skiria žmones. Dėl to neturėtų būti keliami dienraščiuose ir liaudies susirinkimuose kai kurie mažos vertės ir beveik jokios praktiškos naudos neturį klausimai, kurie, nelengvai tiriami, reikalauja tam tikrų proto sugebėjimų ir tam tikro jiems suprasti išsilavinimo. Žinoma, žmogui įprasta abejoti daugeliu dalykų ir skirtingai manyti; vis dėlto tinka, kad tie, kurie nuoširdžiai ieško tiesos, išlaikytų tokiuose ginčuose pusiausvyrą ir kuklumą bei abipusę pagarbą, kad nuomonių skirtumas neišardytų veikimo vieningumo. Kokios kuris bebūtų nuomonės klausimais, kurie prileidžia abejojimų, visada taip tebūna nusiteikęs, kad Apaštalų Sostui savo žodį tarus, jis būtų nusiteikęs nuolankiausiai jo klausyti.
Šis katalikų veikimas, kad ir koks jis būtų, vyks su didesniu sėkmingumu, jeigu jų visi sambūriai, kiekvienas išlaikydamas savas teises, bus vadovaujami ir skatinami vienos ir tos pačios pirmaujančios galios. Pageidaujama, kad, pavyzdžiui, Italijoje katalikams vadovautų katalikų suvažiavimai ir kongresai, jau ne kartą Mūsų rekomenduoti; jiems ir Mūsų pirmtakas, ir Mes esame pavedę rūpintis bendru katalikų veikimu, vyskupų globojamu ir vedamu. Panašiai tebūna daroma ir kitose tautose, kur yra tos rūšies aukščiausia instancija, kuriai teisėta tvarka turėtų būti pavestas šitas reikalas.
Aišku, kiek šituo reikalu, kur taip glaudžiai Bažnyčios ir krikščioniškos liaudies interesai susijungia, gali padaryti dvasininkai savo mokslu, patyrimu ir artimo meile. Kreipdamiesi į dvasininkus, Mes laikėm reikalinga nurodyti jiems ne kartą, kad yra labai pageidaujama šiais laikais ir esančiomis aplinkybėmis eiti į liaudį ir, santykiaujant su ja, veikti jos naudai. Dar dažniau per Mūsų laiškus į vyskupus ir kitus dvasios vyrus net paskutiniausiais metais esame pagyrę, šitą meilės rūpinimąsi liaudimi ir pareiškėme jį esant tinkamą abiejų rūšių dvasininkams. Bet, vykdydami šias pareigas, dvasininkai turi tai daryti atsargiai ir išmintingai, sekdami šventųjų pavyzdžiais. Nusižeminęs ir beturtis Pranciškus, nelaimingųjų tėvas Vincentas a Paulio ir daug kitų per visus Bažnyčios amžius paprastai sugebėdavo taip valdyti savo atsidėjimą ir rūpinimąsi žmonių gerove, kad, neperžengdami teisingo saiko savęs atsižadėjime, jie pasiekė, vienodai atsidėję besidarbuodami, ir savo sielų vispusį tobulumą.
Mums malonu čia kiek ryškiau paminėti vieną būdą, kuriuo ne tik dvasininkai, bet apskritai visi liaudies reikalų draugai gali be didelių pastangų daug padėti šiuo reikalu, būtent: jei taip pat atsidėję stengsis kiekvienai progai pasitaikius broliškai diegti į liaudies širdį šiuos principus — vengti sukilimų ir prie jų kurstytojų, gerbti svetimas teises, savo darbdaviams reikšti tam tikrą pagarbą ir noromis eiti savo pareigas, nevengti daugeliu atžvilgiu naudingo šeimos gyvenimo, atsidėjus vykdyti religijos įsakymus, ieškant joje paguodos gyvenimo varguose. Aišku, kiek daug šitam tikslui pasiekti turės padėti Švenčiausios Šeimos iš Nazareto kilniausio pavyzdžio priminimas bei patarimas pasivesti josios globai arba priminimas tųjų, kurie, labai vargingai gyvendami, sugebėjo pasiekti tobulybės viršūnės ar pagaliau gaivintis vildamos atlyginimo geresniame gyvenime.
Pagaliau dar kartą ir visai rimtai primename, kad ir atskiri, ir susibūrę į draugijas katalikai turi atsiminti, kad, ką tuo reikalu daryti manytų, jie turi visai pasiduoti vyskupų autoritetui. Tenesileidžia apgaunami kokiais nors artimo meilės karštesniais užsimojimais, nes uolumas, kuris verčia neigti reikiamą klusnumą, nėra tikras; jis neneša pastovios naudos ir nėra mielas Dievui. Dievas gėrisi tais, kurie, aukodami savo nuomones, klauso Bažnyčios valdytojų, kaip paties Dievo; tokiems Dievas mielai padeda net ir sunkiai įvykdomuose jų sumanymuose ir paprastai maloningai veda sumanytąjį reikalą prie pageidaujamų rezultatų.
Prie to visa teprisideda ir tinkama dorybių praktika, ypačiai tokių dorybių, kurios parodo krikščionį esant apsileidimo ir blogų geismų priešininką, dosnų savo perteklių aukotoją, pastovų ir neįveikiamą gyvenimo varguose. Tokie pavyzdžiai turi didžią galią žmonėse geriems palinkimams ugdyti, ir jų įtaka yra juo didesnė, juo aukščiau stovi visuomenėje tie, kurie jais pasižymi.
Rūpinkitės, Gerbiamieji Broliai, visa tuo pagal vietos ir žmonių reikalus, kaip tai tinka Jūsų rūpestingumui ir atsidėjimui; suėję, kaip paprastai, tarkitės tais reikalais savo tarpe. Bet daugiausia kreipkite savo dėmesį į tai ir, sulaikydami, sudrausdami, priešindamiesi, veikite savo autoritetu, kad kurio nors gero darbo priedanga nebūtų silpninamas drausmingumas bei ardoma santvarka, kurią savo Bažnyčiai davė pats Kristus.
Teisingi, taikingi ir tobulėją visų katalikų darbai, tegu dar aiškiau įrodo, kad visuomenės santvarka bei gerovė tautose ypatingai tarpsta Bažnyčios tvarkomajai ir globojamajai įtakai jose reiškiantis, nes yra jos švenčiausia pareiga priminti kiekvienam jojo pareigas, kaip jas krikščionystės mokslas nustato, jungti broliška meile didžturčius ir vargšus, kelti ir stiprinti žmonių dvasią šio gyvenimo varguose.
Mūsų sutvarkymus ir pageidavimus tesustiprina šis apaštališkos meilės pilnas šv. Povilo paraginimas romėnams: „Taigi aš maldauju jus... Patys save perdirbkite savo dvasios atnaujinimu... Kas dalija, tedalijie neklastingai; kas yra vyresnysis, tebūnie uolus; kas daro gailestingumo darbus, tedaro su džiaugsmu. Meilė tebūnie be veidmainystės. Nekęskite pikto, laikykitės to, kas gera. Mylėkite vienas kitą brolių meile. Pagerbimu vienas kitą pralenkite. Uolumu nebūkite tinginiai. Džiaukitės viltyje. Būkite kantrūs suspaudime, ištvermingi maldoje. Dalyvaukite šventųjų reikaluose, rūpinkitės svetingumu. Džiaukitės su linksmaisiais, verkite su verkiančiais. Turėkite kitas kitam vienokių jausmų. Niekam piktumu už pikta neatsimokėkite; rūpinkitės tuo, kas gera ne tik Dievo akivaizdoje, bet ir visų žmonių.[14]
Šitų gėrybių laidu tebūnie Apaštališkasis laiminimas, kurį Jums, Garbingieji Broliai, dvasininkams ir Jūsų žmonėms maloningiausiai Dievuje teikiame.
Išleista Romoje, prie šventojo Petro, 1901 metų sausio 18 dieną, Mūsų pontifikato dvidešimt trečiaisiais metais.
[1] Ef 4, 4-6
[2] Rom 13, 1, 5
[3] Apd 20, 28
[4] Žyd 13, 17
[5] 1 Jn 3,18
[6] Jn 13,34-35
[7] Mt 11, 3
[8] Mt 11, 4-5
[9] Mt 25, 35-36
[10] Mk 8, 2
[11] Apd 10, 38
[12] Lk 11, 41
[13] Mt 6, 2-4
[14] Rom 12, 1-17
