Tekstas originaliai paskelbtas kaip Pierre'o Manent knygos „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“ lietuviškojo leidimo pratarmė.
Žmogaus teisės mūsų dienomis politiniame gyvenime įgavusios ypatingą statusą. Reta žinių laida ir jau tikrai nė viena diena nepraeina be žmogaus teisių klausimų aptarimo bet kurios demokratinės šalies žiniasklaidoje. Dažniausiai aptariamos ne bet kokios, o mažumų teisės. Tik pandemija priminė, kad esama daug svarbesnių, visus piliečius tiesiogiai liečiančių ir visuotinai pripažintų teisių, kurios taip pat gali būti pažeidžiamos.
Kiekvienas priimamas teisės aktas ar valdžios veiksmas vertinamas žmogaus teisių aspektu. Vis didesniu mastu pati demokratija yra suvokiama nebe kaip piliečių valios atstovavimas, o kaip žmogaus teisių užtikrinimas. Šiaurės Amerikoje šis principas daugiau reiškiasi kaip faktinė politinė nuostata. Europos Sąjungoje jis oficialus – net ir formaliai neatstovaudami ES šalių piliečių, Sąjungos viršnacionaliniai organai savo ir visos Sąjungos demokratiškumą grindžia pirmiausia tuo, jog Europos Sąjunga yra žmogaus teisių užtikrinimo ir gynimo erdvė. Žmogaus teisės tampa demokratijos matu.
XXI amžiaus Vakarų pasaulis yra kaip niekada anksčiau istorijoje supriešintas ideologijų. Skirtingų pasaulėžiūrų žmonės gyvena skirtingose tikrovėse ir vis sunkiau randa susikalbėjimo pagrindą. Tai itin atsispindi diskusijose apie žmogaus teises. Paimkime kraštutinius pavyzdžius. Vieniems (įskaitant Pasaulio sveikatos organizaciją) į lyties tapatumo sutrikimus žvelgiant kaip į psichikos sutrikimus, kiti kovoja už savo biologinės lyties nepripažįstančių asmenų teisę šią lytį pasikeisti – kas tik dokumentuose, o kas ir chirurginiu būdu. Kas vieniems atrodo beprotybė, kitiems – būtinybė, kurią užtikrinti kaip žmogaus teisę yra demokratinės valstybės pareiga. Mirties bausmė laikoma pažeidžiančia žmogaus teisę į gyvybę ir todėl nesuderinama su demokratija Europos Sąjungoje, tačiau visiškai suderinama su demokratija JAV ar Japonijoje, kurių niekas nedrįstų pavadinti nedemokratinėmis. Gilėjant ideologiniams ginčams ir kultūrinėms takoskyroms vyks ir vis gilesnis nesutarimas dėl to, kas gali ar turi būti pripažinta žmogaus teise.
Žmogaus teisės prigimtis turi mistiškumo elementų. Pamatiniai jų bruožai yra visuotinumas ir prigimtinumas. Vadinasi, jos turėtų galioti visuotinai, nepriklausomai nuo jokių asmens savybių, ir yra ne suteiktos valdžios, o pripažįstamos būdingomis žmogui iš prigimties, tad ir negali būti atimtos. Tačiau, iš pažiūros paradoksaliai, žmogaus teisių idėja atsiranda tada, kai filosofija atsisako pretenzijų pažinti esant ką pastovaus ir pažinaus žmogaus prigimtyje. Kuo mažiau galime pasakyti apie žmogaus prigimtį, tuo daugiau žmogaus teisių išvedame iš jo prigimties. Klasikinis politinis mąstymas nuo graikų iki renesanso tikėjo, kad visa turi tikslą, taip pat ir žmogus, kurio prigimtis reikalauja savąjį tikslą realizuoti. Modernioji samprata sako, kad nei gėris, nei individo prigimtis, nei jo tikslas nėra pažinus, todėl viskas, ką gali daryti politinė valdžia, tai kuo mažesne prievarta užtikrinti taikaus piliečių sugyvenimo sąlygas. Jų paieška yra moderniosios prigimtinės teisės teorijos tikslas. Siekiant šio tikslo, tenkinami vis nauji akivaizdžiai destruktyvaus pobūdžio neturintys individų troškimai.
Politinėje praktikoje žmogaus teisės, nors ir prigimtinės, atsiranda ne „pasirausus prigimtyje“, o politiniais sprendimais. Pasibaigus Šaltajam karui, Vakarų pasaulyje kilo naujų žmogaus teisių pripažinimo banga. Teisės, 1949 metais įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nebepatenkina kultūrinių ir ideologinių pokyčių nulemtų dalies visuomenių poreikių. Amžių sandūroje išryškėjo pastangos žmogaus teisių sąrašus papildyti įvairiomis išimtinai mažumoms, o ne universaliai visiems piliečiams, aktualiomis teisėmis – kalbinėmis teisėmis tautinių bendrijų atveju, teisėmis į šeimos santykius seksualinių mažumų atveju, pozityvia diskriminacija (formaliai ne žmogaus teisės, tačiau jomis motyvuojamos privilegijos) ir panašiai. Jas vejasi migrantų (nebe pabėgėlių) teisės, pradėtos steigti priėmus 2018 metų Jungtinių Tautų migracijos paktą, taip pat bandymai įtvirtinti naujas socialines teises, pavyzdžiui, teisę į bazines pajamas. Pati moderniųjų žmogaus teisių prigimtis programuoja nuolatinį jų augimą didėjančiu pagreičiu. Tai vyksta teismų sprendimais arba politikų balsavimais. Štai teisė į abortą JAV sukurta (ar „atrasta“) 1973 metais, šešiems Aukščiausiojo Teismo teisėjams balsuojant „už“, o trims – „prieš“ teisės į abortą pripažinimą. 2013 metais tame pačiame teisme penkiais balsais prieš keturis sukurta (ar „atrasta“) prigimtinė teisė į vienalytę „santuoką“. Kartais teisės suteikiamos parlamento balsavimuose, itin retais atvejais – referendumais.
Žmogaus teisės turi retai aptariamų politinių padarinių demokratinėms santvarkoms. Tarp žmogaus teisių ir demokratinio sprendimų priėmimo vyksta nulinės sumos žaidimas – vieno veikimo laukas gali plėstis tik kito sąskaita. Kiekviena nauja žmogaus teisė apriboja spektrą klausimų, kuriuos politinė bendruomenė per savo atstovus gali spręsti demokratiniu būdu. Pripažindama ką esant žmogaus teise visuomenė pati apsiriboja savo teisę spręsti (savo pozityviąją laisvę) toje srityje. Galime balsuoti dėl to, kokie bus mokesčiai ar aplinkosauginiai reguliavimai, bet ne dėl to, ar bus galima uždrausti žiniasklaidą arba numatyti skirtingą teismo procesą skirtingų pajamų žmonėms. Bet kokio politinio siekio pripažinimas esant „žmogaus teise“ suteikia jam išskirtinį statusą ir užbaigia bet kokią diskusiją tuo klausimu. Dėl to, kas pripažinta žmogaus teise, tarp padorių individų tarsi nebegali vykti rimta diskusija. Pats statusas reikalingas ir siekiamas tam, kad naujoji teisė nebebūtų visuomenės politinės valios įkaitu. Žmogaus teisės statusas suteikiamas šaliai parlamente ar referendume priimant įstatymus, Konstitucijos pataisas ar ratifikuojant sutartis ir konvencijas. Visais atvejais bent teoriškai patys piliečiai apsisprendžia, ką laikys žmogaus teisėmis ir tuo pačiu, kaip apribos save, įsipareigodami nebesikėsinti į tolesnį demokratinį tų klausimų sprendimą.
Įvairios politinės jėgos – partijos, nevyriausybinės organizacijos, neformalios įtakos grupės – puikiai suvokia šį žmogaus teisių bruožą ir jose slypinčią galią. Aukščiausias saugumo laipsnis, kurį gali pasiekti bet koks politinis tikslas, yra suteikti jam žmogaus teisės statusą ir apsaugą. Tas akivaizdu ir Lietuvos politikoje. Dažniausiai šios pastangos neformalizuotos ir paskęsta kasdienėse politinėse kovose. Tačiau būta ir labai ryškių pavyzdžių. 2015 metais socialdemokratai pasiūlė kitoms parlamentinėms partijoms pasirašyti susitarimą dėl žmogaus teisių. Liberalai ir konservatoriai jį atmetė, nors ne iš principo, o teisindamiesi detalėmis. Susitarime numatyta daugybė dalykų, kurie tarptautinės teisės jokia prasme nėra pripažįstami esant žmogaus teise: abortai, vienalytės „santuokos“, pasų ir viešieji užrašai nevalstybine kalba, dviguba pilietybė ir kita. Toks susitarimas būtų ypač antidemokratiškas veiksmas, nes – kaip aptarta – ko nors pripažinimas žmogaus teise reiškia tam nepritariančiųjų požiūrio atmetimą ne tik konkrečiame balsavime, bet ir pašalinimą iš demokratinės diskusijos ateityje. Akivaizdu, kad daugumai minimo susitarimo naujovių Lietuvos visuomenės dauguma nepritarė ir tokio demokratijos apipjaustymo nebūtų palaikiusi. Tačiau tai nemažina partijų noro kurti naujas žmogaus teises.
Žmogaus teisės kertasi ne tik su demokratiniu atstovavimu (pozityvia laisve), tačiau ir tarpusavyje. XXI amžiaus pradžioje labiausiai pastebimas susidūrimas vyko tarp LGBT teisių reikalavimų ir religijos laisvės išsaugojimo. Šalyse, kur LGBT reikalavimai buvo patenkinti, netruko paaiškėti, kad jų realizavimui tenka apriboti tam nepritariančiųjų žodžio laisvę, tėvų teisę į vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus, pagaliau ir tiesiogiai religijos laisvę, verčiant asmenis ir organizacijas veikti tiesiogiai prieš jų religinius įsitikinimus (dažniausiai – aptarnaujant vienalyčių „santuokų“ ceremonijas). Kiekviena pripažinta teisė sukuria pareigą visiems kitiems bendrapiliečiams. Teoriškai suvokiama, kad turėtų būti ieškoma protingo jų balanso. Praktikoje, atmetus prigimtinį įstatymą ir bet kokius protingos prigimties reikalavimus, sprendžiant tokius klausimus, belieka akla galios ir įtakos kova dėl to, kurios pasaulėžiūros atstovams pavyks maksimaliai įgyvendinti savo visuomenės viziją. Pasinaudojant tuo, jog žmogaus teisės disponuoja galia jų „priglobtus“ klausimus išimti iš demokratinės diskusijos ir balsavimo lauko, siekiama įtvirtinti vienintelį teisingą mąstymą formaliai demokratinėse šalyse. Šis procesas prieš dešimtmetį Lietuvoje ir pasaulyje provokuojančiai, tačiau įžvalgiai pavadintas „šliaužiančiu totalitarizmu“ ir „liberalizmo tironija“.
Šios knygos pasirodymo metu, 2021-ųjų gruodį, Lietuvoje netrūko pavyzdžių, kaip žmogaus teisių žodynas skleidžiasi kasdieniame gyvenime. Daukanto aikštėje vyko protestai už seksualinių mažumų teises, kur homoseksualių asmenų mamos reikalavo suteikti teisinį statusą jų vaikų troškimams. Baltarusijos-Lietuvos (ir Lenkijos) pasienyje vyko mūsų regione precedento neturinti krizė – nelegalių migrantų veržimasis į ES, kėlęs grėsmę ne tik sienų apsaugai, bet ir pačių migrantų gyvybėms. Ryški dalis jos vertintojų akcentavo būtent pasienyje A. Lukašenkos režimo suvežtų nelegalių migrantų teisių užtikrinimą, įtakingiausios Vakarų pasaulio medijos gana atvirai ragino užtikrinti jų teisę į gyvybę ir saugumą, tiesiog įleidžiant juos į Europos Sąjungą. Situacija vaizdingai atskleidė, kad žmogaus teisės daug kam yra svarbesnės už suverenumo, teisingumo ar nacionalinio saugumo klausimus. Siekiui jas užtikrinti būdingas polinkis atsiriboti nuo aplinkybių, tokių, kaip (migrantų atveju) tikroji žmonių finansinė padėtis, saugumas kilmės šalyje, didelio kiekio žmonių įsileidimo kaštai priimančiai šaliai, jų integracijos galimybės, pats ekonominių migrantų nevaržomo priėmimo, kaip skurdo problemos sprendimo, strategijos tvarumas. Ypatingų iššūkių seniai ir visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms iškėlė COVID-19 pandemija ir jos suvaldymo pastangos. Daugybėje šalių, remiantis pandemija, suvaržyta daugelis pamatinių piliečių teisių ir laisvių, tokių, kaip asmens neliečiamumo, judėjimo, privatumo, darbo, švietimo ir kitos, įskaitant ir piliečių lygybės prieš įstatymą principą. Nėra akivaizdu, kad šie suvaržymai pasibaigs kartu su COVID-19 pandemija. Priešingai, netrūksta signalų (K. Schwabo knyga The Great Reset) ir pavyzdžių (Kinijos socialinių kreditų sistema), jog tokie pamatinių teisių suvaržymai gali pasilikti net ir demokratinėse visuomenėse, teisinant juos utilitariniais saugumo ir efektyvumo prioritetais.
Visa tai leidžia suprasti, kad žmogaus teisių klausimo aktualumas išlieka milžiniškas ir vienodai liečiantis visų pažiūrų žmones, nepriklausomai nuo jų palankaus ar kritiško santykio su žmogaus teisių diskurso ir teisinio reguliavimo sklaida. Žmogaus teisės – jų užtikrinimas ir eksportas – šiandien yra tapusios pagrindiniu liberalios demokratijos prioritetu, net kai pats globalus liberaliosios pasaulio tvarkos „elitas“ išduoda pamatinius liberalizmo idealus. Tokią žmogaus teisių svarbą lydi stebėtinas abejingumas jų kilmės klausimams ir minėtiems vidiniams prieštaravimams.
