Harrisonas Butkeris yra vienas geriausių Nacionalinės futbolo lygos (NFL) žaidėjų, triskart Supertaurės čempionas, tradicinis katalikas. Šią kalbą jis pasakė Benediktinų koledžo studentams.
Ponios ir ponai iš 2024 m. laidos. Pirmiausia norėčiau jus visus pasveikinti, kad šiandien sėkmingai pasiekėte šį laimėjimą. Esu tikras, kad vidurinės mokyklos baigimas nebuvo toks, kokį įsivaizdavote. Greičiausiai tokie nebuvo ir pirmieji pora jūsų studijų koledže metų.
Įveikdami visas jums COVID pandemijos mestas negandas, pasiekėte šią akimirką. Tikiuosi, kad išmokote svarbių pamokų, jog kančios šiame gyvenime yra tik laikinos. Jūs turėjote progą iš arti stebėti, kaip blogi lyderiai gali daryti neigiamą poveikį visuomenei. Per šią prizmę noriu apžvelgti, kaip atsidūrėme ten, kur esame, ir kur turime eiti.
Kaip piliečiai. Ir taip, kaip katalikai. Prieš pradėdamas norėčiau padėkoti prezidentui Minnisui ir valdybai už kvietimą kalbėti. Kai prieš porą mėnesių prezidentas Minnisas pirmą kartą kreipėsi į mane, iš pradžių atsisakiau. Matote, praėjusiais metais sakiau kalbą savo alma mater, Džordžijos technikos insitute, ir man atrodė, kad vienos išleistuvių kalbos daugiau nei pakanka, ypač žmogui, kuris nėra profesionalus kalbėtojas. Bet, žinoma, prezidentas Minnisas pasinaudojo savo įtikinėjimo dovana ir kalbėjo apie daugybę iššūkių, su kuriais jūs visi susidūrėte per COVID fiasko, ir apie tai, kaip praleidote daugybę svarbių įvykių, kuriuos mes, vyresnio amžiaus žmonės, laikėme savaime suprantamais.
Nors COVID galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį jūsų formavimosi metais, tai nėra išskirtinis atvejis. Bloga politika ir prasta vadovybė neigiamai paveikė pagrindinius gyvenimo klausimus, tokie dalykai kaip abortai, dirbtinis apvaisinimas, surogatinė motinystė, eutanazija, taip pat vis didėjanti parama išsigimusios kultūros vertybėms ir žiniasklaidai – visa tai kyla iš netvarkos įsigalėjimo. Mūsų tautai vadovauja žmogus, kuris viešai ir išdidžiai skelbia savo katalikų tikėjimą, bet kartu yra pakankamai suklaidintas, kad per mitingą už abortus padarytų kryžiaus ženklą. Jis taip aiškiai pritarė nekaltų kūdikių žudymui, kad, esu tikras, daugeliui žmonių atrodo, jog galima būti ir kataliku, ir pasisakyti už abortus. Jis toks ne vienas.
Nuo žmogaus, kuris stovi už COVID užraktų, iki žmonių, kurie Amerikos jaunimui bruka pavojingas lyčių ideologijas – visi jie turi vieną bendrą bruožą. Jie yra katalikai. Tai svarbus priminimas, kad vien tik būti kataliku nepakanka. Tai yra tie dalykai, apie kuriuos mandagioje visuomenėje mums sakoma nekalbėti, žinote, sunkūs ir nemalonūs dalykai. Tačiau jei norime būti tokiais vyrais ir moterimis, kokių reikia mūsų dienomis, turime liautis apsimetinėti, kad „meilioji“ Bažnyčia yra kažkoks laimėjimas. Visada turime kalbėti ir elgtis meiliai, bet niekada nepainioti meilės su bailumu.
Galima drąsiai sakyti, kad per pastaruosius kelerius metus įgijau gana gerą reputaciją dėl to, kad sakau savo nuomonę. Niekada neįsivaizdavau ir nenorėjau turėti tokios tribūnos. Tačiau Dievas man ją suteikė, todėl neturiu kito pasirinkimo, kaip tik ją priimti ir skelbti daugiau sunkių tiesų apie tai, kaip priimti savo kelią ir jame išlikti.
Kaip Jėzaus Kristaus įkurtos Bažnyčios nariai, privalome ir galiausiai turime privilegiją būti autentiški ir neabejingi katalikai. Nesuklyskite. Net Bažnyčios viduje žmonės mandagiuose katalikų sluoksniuose bandys įtikinti jus tylėti. Vieno kataliko sukurtas filmas „Tyla“ apdovanotas, nors jame vienas iš pagrindinių veikėjų, kunigas jėzuitas, apleidžia Bažnyčią ir pasirenka apostazę, tačiau neva miršta nuodėmei, griebdamasis kryžiaus, tylus ir niekam, išskyrus Dievą, nežinomas.
Kaip savo filmo recenzijoje sakė Benediktinų koledžo draugas Jo Ekscelencija vyskupas Robertas Barronas, tai buvo būtent tai, kokią kultūrinis elitas nori matyti krikščionybę – uždarą, pasislėpusią ir nekenksmingą. Mūsų katalikų tikėjimas visada buvo kontrkultūrinis. Mūsų Viešpats ir daugybė jo sekėjų buvo nubausti mirtimi už tai, kad laikėsi Jo mokymo. Mus supantis pasaulis sako, kad turėtume pasilaikyti savo įsitikinimus sau, kai jie prieštarauja įvairovės, lygybės ir įtraukties tironijai. Mes bijome kalbėti tiesą, nes dabar, deja, tiesa yra mažumoje. Kongresas ką tik priėmė įstatymą, pagal kurį už tokio elementaraus dalyko, kaip Biblijos mokymas apie tai, kas nužudė Jėzų, išsakymą galite atsidurti kalėjime.
Tačiau nesuklyskite – prieš bandydami išspręsti bet kokias visuomenę kamuojančias problemas, pirmiausia turime susitvarkyti savo namus. Tai prasideda nuo mūsų lyderių. Dievo paskirti vyskupai ir kunigai, kurie yra mūsų dvasiniai tėvai, turi turėti teisingą formaciją. Šiandien man neužteks laiko išvardyti visas istorijas apie kunigus ir vyskupus, klaidinančius savo kaimenes, tačiau nė vienas iš mūsų nebegalime kaltinti neišmanymo ir tiesiog aklai skelbti kažką, nes taip sakė kunigas. Nes, deja, daugelis kunigų, į kuriuos žvelgiame kaip į vadovus, pirmenybę teikia savo pomėgiams ar net nuotraukoms su šunimis ir derančiais drabužiais parapijos katalogui. Mums, pasauliečiams, lengva manyti, kad norėdami būti šventi, turime aktyviai veikti savo parapijoje ir stengtis ją sutvarkyti. Taip, mes būtinai turime dalyvauti remiant savo parapijas. Tačiau negalime būti šaltinis, į kurį galėtų atsiremti mūsų parapijų kunigai, kad spręsti savo asmenines problemas. Kaip žvelgiame į tėvo ir sūnaus santykius, taip turėtume žvelgti ir į kunigo bei jo žmonių santykius. Man nederėtų visada ieškoti pagalbos iš savo sūnaus, kai mano, kaip tėvo, darbas yra jam vadovauti. Šv. Chosemarija Eskriva teigė, kad kunigai yra įšventinti tarnauti ir neturėtų pasiduoti pagundai mėgdžioti pasauliečius, bet būti kunigais iš vidaus.
Tragiška, kad daugelis kunigų didžiąją savo laimės dalį patiria dėl liaupsių, gaunamų iš savo parapijiečių. To ieškodami, jie nusileidžia ir tampa pernelyg familiarūs. Šis pernelyg didelis familiarumas kaskart pasirodo esąs problemiškas, nes, kaip sako mano komandos draugo mergina, „familiarumas gimdo paniekinimą“ [turimi omenyje atlikėjos Taylor Swift dainos žodžiai, vert. past.].
Šv. Chosemarija tęsia, kad kai kurie nori matyti kunigą tik kaip eilinį vyrą, tačiau taip nėra, tikintieji nori kuniguose rasti tas dorybes, kurios būdingos kiekvienam krikščioniui ir iš tiesų kiekvienam garbingam žmogui, suprantančiam teisingumą, darbštų gyvenimą, šiuo atveju kunigišką darbą, ir geras manieras. Mums, kaip pasauliečiams, nėra protinga siekti tapti teologais mėgėjais, kad galėtume iššifruoti vieną ar kitą teologinį mokymą. Žinoma, nebent esate teologijos magistras. Turime sąmoningai susitelkti į savo gyvenimą ir savo pašaukimą. O daugumai iš mūsų tas pašaukimas yra santuoka.
Vis dėlto po ranka turime tiek daug puikių šaltinių, kad netruksime rasti tradicinių ir nesenstančių mokymų, kurie nėra dviprasmiškai pritaikyti mūsų laikams. Be to, vis dar yra daug gerų ir šventų kunigų, ir tik nuo mūsų priklauso, ar jų ieškosime. Pasaulio chaosas, deja, atsispindi chaose mūsų parapijose ir net mūsų katedrose. Mūsų katedrose, kaip matėme per pandemiją, daugybė vyskupų buvo visai ne vadovai. Juos motyvavo baimė, baimė būti teisiamam, baimė būti pašalintam, baimė būti nemėgstamam. Savo tyčiniais ar netyčiniais veiksmais jie parodė, kad sakramentai iš tikrųjų nėra svarbūs. Dėl to daugybė žmonių mirė vieniši, neturėdami galimybės naudotis sakramentais. Ir tai tragedija, kurios niekada neturime pamiršti.
Būdami katalikai, galime remtis daugybe pavyzdžių apie didvyriškus ganytojus, kurie paaukojo gyvybes už savo tautą ir galiausiai už Bažnyčią. Negalime patikėti melu, kad tai, ką patyrėme per COVID, buvo tinkama. Per šimtmečius būta didelių karų, didelių badmečių, taip, net didelių ligų, ir visa tai buvo susiję su tam tikru mirtingumu ir pavojumi. Tačiau kiekvienu iš šių pavyzdžių Bažnyčios vadovai atsigręždavo į savo pašaukimą ir užtikrindavo, kad jų žmonės gautų sakramentus. Tokie didieji šventieji kaip šv. Damijonas iš Molokų, žinojęs savo tarnystės pavojus, 11 metų išbuvo Havajų raupsuotųjų kolonijų dvasiniu vadovu. Šiandien į jo didvyriškumą žvelgiama kaip į kažką išskirtinio ir unikalaus, nors idealiu atveju jis visai neturėtų būti unikalus. Juk kaip tėvas myli savo vaiką, taip ir ganytojas turėtų mylėti savo dvasinius vaikus.
Tai dar labiau pasakytina apie mūsų vyskupus. Šie vyrai, kurie yra dabarties apaštalai, kadaise turėjo garbinančias minias žmonių, bučiuojančių jų žiedus ir įsiklausančių į kiekvieną jų žodį, o dabar save nustūmė į nereikšmingą padėtį. Dabar, kai vyskupijos vyskupas ar visa Vyskupų konferencija paskelbia svarbų dokumentą vienu ar kitu klausimu, niekas net nesiima jo skaityti, jau nekalbant apie tai, kad juo vadovautųsi. Ne. Šiandien mūsų ganytojai kur kas labiau rūpinasi, kad kanceliarijos durys liktų atviros, nei garsiai pasako tuos sudėtingus dalykus.
Atrodo, kad apie savo vyskupus išgirstate tik tada, kai ateina metinio kreipimosi metas. Tuo tarpu mums reikia, kad mūsų vyskupai garsiai kalbėtų apie Bažnyčios mokymą, atidėdami į šalį savo asmeninį patogumą ir apkabindami savo kryžių. Mūsų vyskupai yra ne politikai, bet ganytojai. Tad užuot prisitaikę prie pasaulio ir ėję išvien su juo, jie taip pat turi likti savo kelyje ir vadovauti.
Visa tai sakau ne iš pykčio, nes mes gauname tokius vadovus, kokių nusipelnėme. Tačiau tai verčia mane susimąstyti apie tai, kaip išlikti savo kelyje, susitelkti į savo pašaukimą ir kaip būti geresniu tėvu ir vyru, gyventi pasaulyje, bet nebūti jo dalimi.
Susitelkdamas į savo pašaukimą, melsdamasis ir pasninkaudamas už šiuos vyrus, Bažnyčiai padarysiu daugiau nei skųsdamasis dėl vadovų. Atrodo, kad iš mūsų vadovų sklinda tiek daug sumaišties. Reikia konkrečių pavyzdžių, į kuriuos žmonės galėtų atsiremti, o tokios vietos kaip šis mažas Kanzaso Benediktinų koledžas, pastatytas aukštai ant skardžio virš Misūrio upės, rodo pasauliui, kad tvarkinga, į Kristų orientuota egzistencija yra sėkmės receptas. Nereikia žvelgti toliau nei į pavyzdžius šiame miestelyje, kur per pastaruosius 20 metų studentų skaičius padvigubėjo, o statybos ir augimas yra nuolatinė gyvenimo dalis, ir žmonės, studentai, dėstytojai ir darbuotojai klesti.
Taip yra neatsitiktinai. Benediktinų koledžas, sąmoningai puoselėdamas tradicines katalikiškas vertybes, iš dar vienos laisvųjų menų mokyklos, kuri niekuo neišsiskyrė, tapo klestinčiu šviesos švyturiu. Tai priminimas mums visiems, kad, priėmus tradicijas, sėkmė, tiek plačiąja, tiek dvasine prasme, lydės. Esu tikras, kad AP žurnalistai negalėjo įsivaizduoti, jog jų bandymas apkaltinti ir sugėdinti tokias vietas ir žmones bus sutiktas ne su pykčiu, o su jauduliu ir pasididžiavimu. Ne mirtinos nuodėmės rūšies pasididžiavimu, kuriam skirtas visas mėnuo. Bet tikruoju, į Dievą orientuotu pasididžiavimu, kuris bendradarbiauja su Šventąja Dvasia, kad Jį pašlovintų.
Skaitydami tą straipsnį, kuriuo dabar dalijamasi visame pasaulyje, matome, kad visiškai atsisakę savęs ir atsigręžę į Kristų rasime laimę. Štai čia, mažame Kanzaso miestelyje, randame daug įkvepiančių pasauliečių, naudojančių savo talentus. Prezidentas Minnisas, daktaras Swoffordas ir daktaras Zimmeris yra keli puikūs pavyzdžiai čia pat, šiame miestelyje, kurie išlaikys Kristaus šviesą ryškiai degančią ateinančioms kartoms. Ištvermė savo pašaukime ir buvimas savo kelyje bus patikimiausias būdas rasti tikrąją laimę ir ramybę šiame gyvenime. Labai svarbu, kad susitelktume į savo būseną gyvenime, nesvarbu, ar esame pasauliečiai, ar kunigai, ar vienuoliai.
Ponios ir ponai, 2024 m. laidos studentai, jūs sėdite prie likusio gyvenimo slenksčio. Kiekvienas iš jūsų galite palikti palikimą, kuris pranoks jus pačius ir šią žmonijos egzistavimo epochą. Mažais būdais gyvendami pagal savo pašaukimą jūs užtikrinsite, kad Dievo Bažnyčia tęstųsi ir pasaulis būtų apšviestas jūsų pavyzdžiu. Šiandien dalyvaujančias moteris sveikinu su nuostabiu pasiekimu. Turėtumėte didžiuotis viskuo, ką pasiekėte iki šio momento savo jauname gyvenime. Noriu trumpai pakalbėti tiesiai į jus, nes manau, kad būtent jums, moterims, buvo pasakytas pats velniškiausias melas, kiek daug iš jūsų dabar sėdi čia, ruošiasi pereiti sceną ir galvoja apie visus paaukštinimus ir titulus, kuriuos gausite savo karjeroje.
Kai kurios iš jūsų gali sėkmingai tęsti karjerą pasaulyje. Tačiau drįsčiau spėti, kad dauguma jūsų labiausiai džiaugsis savo santuoka ir vaikais, kuriuos atvesite į šį pasaulį. Galiu pasakyti, kad mano gražioji žmona Izabelė pirmoji pasakytų, jog jos gyvenimas iš tiesų prasidėjo tada, kai ji pradėjo gyventi kaip žmona. Ir kaip motina. Aš šiandien esu šioje scenoje ir galiu būti toks, koks esu, nes turiu žmoną, kuri atsiremia į savo pašaukimą. Aš ne tik palaimintas dėl daugybės talentų, kuriuos man suteikė Dievas. Tačiau visa mano sėkmė tapo įmanoma dėl to, kad mergaitė, su kuria susipažinau vidurinėje mokykloje, atsivertė į tikėjimą, tapo mano žmona ir priėmė vieną iš svarbiausių namų šeimininkės titulų.
Ji – pagrindinė mūsų vaikų auklėtoja. Ji yra ta, kuri užtikrina, kad niekada neleisiu, jog futbolas ar mano verslas atitrauktų dėmesį nuo vyro ir tėvo pareigų. Ji yra tas žmogus, kuris geriausiai pažįsta mano esmę. Ir būtent per mūsų santuoką, jei Viešpats panorės, mes abu pasieksime išganymą.
Visa tai jums sakau todėl, kad savo akimis mačiau, kokie laimingi gali būti žmonės, jeigu nekreipia dėmesio į išorinį triukšmą ir vis labiau artėja prie Dievo valios savo gyvenime. Izabelės svajonė apie karjerą galėjo ir neišsipildyti. Bet jei šiandien jos paklaustumėte, ar ji nesigaili dėl savo sprendimo, ji nedvejodama garsiai nusijuoktų ir atsakytų, kad nė trupučio.
Kaip žmogus, kuris sulaukia daug pagyrų ir kuriam suteikta platforma kalbėti tokioms auditorijoms, kaip ši šiandien, meldžiuosi, kad visada savo balsą naudočiau Dievui, o ne sau. Viskas, ką jums sakau, yra ne iš išminties, o veikiau iš patirties. Tikiuosi, kad į šiuos žodžius bus žiūrima kaip į žodžius, pasakytus ne ką vyresnio už jus žmogaus, kuris mano, jog būtina, kad ši laida, ši karta ir šis laikas mūsų visuomenėje nustotų apsimetinėti, kad tai, ką matome aplink save, yra normalu. Heterodoksinių idėjų gausu net katalikų sluoksniuose. Būkime atviri, nėra nieko gero žaisti Dievą nustatinėjant idealų vaikų skaičių ar tobulą laiką pastoti. Kad ir kaip tai suktumėte, katalikiškoje gimstamumo kontrolėje nėra nieko natūralaus.
Tik per pastaruosius kelerius metus įgijau drąsos kalbėti drąsiau ir tiesiau, nes, kaip jau minėjau, atsigręžiau į savo, kaip vyro, tėvo ir sutuoktinio pašaukimą. Šiandien čia susirinkę džentelmenai, dalis to, kas kamuoja mūsų visuomenę, yra jums įteigtas melas, kad vyrai nereikalingi nei namuose, nei bendruomenėse. Kaip vyrai, mes užduodame kultūros toną. Kai to nėra, netvarka, disfunkcija ir chaosas, kylantys dėl to, kad namuose nėra vyrų, vaidina svarbų vaidmenį smurto, kurį matome visoje šalyje, procese. Kitose šalyse tėvų nebuvimo tėvais rodikliai nėra tokie dideli kaip JAV. Ir tai susiję su drastiškai mažesniu smurto lygiu šiose šalyse. Būkite neabejingi savo vyriškumui. Kovokite prieš kultūrinį vyrų demaskulinizaciją, darykite sunkius dalykus, niekada nesitenkinkite tuo, kas lengva. Galbūt turite talentą, kuris nebūtinai jums patinka. Bet jei jis šlovina Dievą, galbūt turėtumėte į jį atsigręžti, o ne į tai, kas, jūsų manymu, jums labiau tinka.
Kalbu iš savo patirties kaip intravertas, kuris dabar turi kalbėti viešai ir yra verslininkas, nors niekada nemaniau, kad juo tapsiu, kai įgijau pramonės inžinerijos diplomą. Ateityje laukia šviesus kelias, viskas keičiasi, visuomenė keičiasi, o jauni ir seni žmonės priima tradicijas. Man ir mano artimiausiems žmonėms padėjo ne tik mano pašaukimas, bet daugelio iš jūsų neturėtų stebinti ir mano atviras tradicinių lotyniškų Mišių palaikymas. Viešai išreiškiau savo meilę ir atsidavimą šioms Mišioms bei jų reikalingumą mūsų gyvenimui. Tačiau, mano manymu, klaidingai suprantama, kad žmonės, dalyvaujantys jose, tai daro iš puikybės. Galiu kalbėti iš savo patirties – dauguma žmonių, su kuriais man teko susidurti šiose bendruomenėse, tikrai nedaro to iš puikybės.
Tradicines lotyniškas Mišias lankau ne todėl, kad manau, jog esu geresnis už kitus, ne dėl kvapų ir varpų ar net ne dėl meilės lotynų kalbai. Lankau kas, nes tikiu, kad lygiai taip pat, kaip Senojo Testamento Dievas buvo gana smulkiai nustatė, kaip Jį reikėjo garbinti, tas pats galioja ir mums šiandien. Būtent per tradicines lotyniškas Mišias susidūriau su tvarka ir pradėjau jos siekti savo gyvenime.
Be šių Mišių, ir daugybė kitų mūsų šventų tradicijų buvo nustumtos į šalį. Tuo tarpu mano parapijoje vis dar laikomasi tokių dalykų kaip metų ketvirčio dienos, kuomet pasninkaujame ir meldžiamės už pašaukimus ir mūsų kunigus. Tradicinės Mišios yra tokios svarbios, kad norėčiau paraginti kiekvieną iš jūsų išsirinkti vietą, į kurią kraustysitės, pagal patogumą pasiekti šias Mišias.
Daugelis žmonių skundžiasi parapija ar bendruomene, tačiau neturėtume aukoti Mišių dėl bendruomenės. Pirmenybę teikiu tradicinėms Mišioms, net jei parapija nėra graži, kunigas nėra puikus ar bendruomenė nėra nuostabi. Vis tiek einu į šias Mišias, nes tikiu, kad Šventoji Mišių Auka yra svarbiau už viską. Tai sakau gerai žinodamas, kad kai kiekvienas iš jūsų atšviežinsite savo žinias apie daugelį didžiausių Bažnyčios tradicijų ir jų laikymąsi, pamatysite, koks spalvingesnis ir gyvesnis gali ir turi būti jūsų gyvenimas.
Kai iškeliausite iš šios vietos į pasaulį, žinokite, kad susidursite su daugybe iššūkių. Deja, esu tikras, kad daugelis iš jūsų žino nesuskaičiuojamą daugybę istorijų apie gerus ir aktyvius šios bendruomenės narius, kurie baigę mokslus ir išvykę iš Benediktinų burbulo galiausiai apsigyveno pas savo vaikiną ar merginą prieš santuoką. Kai kurie net palieka Bažnyčią ir apleidžia Dievą. Išgirdus šias istorijas visada skauda širdį, ir kyla noras sužinoti, kas nutiko ne taip.
Turite prisiminti, kad gyvenime svarbiausia gerai atlikti mažus dalykus. Taigi nusiteikite sėkmei ir apsupkite save žmonėmis, kurie nuolat skatina jus būti geriausia savo versija. Visą laiką sakau, kad geležis galanda geležį. Tai puikus priminimas, kad artimiausi žmonės turėtų mus daryti geresnius.
Jei susitikinėjate su žmogumi, kuris net nepritaria jūsų tikėjimui, kaip tikitės, kad tas žmogus padės jums tapti šventuoju? Jei tavo draugų grupėje yra žmonių, kurie galvoja tik apie tai, ką veiksi kitą savaitgalį, ir nenori vesti tų sunkių pokalbių, kaip jie gali padėti tau galąsti geležį?
Ruošiantis įsidarbinti labai svarbu iš tikrųjų pagalvoti apie vietas, į kurias persikeliate. Kas yra vyskupas? Kokios ten parapijos? Ar jose aukojamos tradicinės lotyniškos Mišios ir yra kunigų, puoselėjančių savo kunigiškąjį pašaukimą? Pragyvenimo išlaidos neturi būti vienintelis jūsų pasirinkimo arbitras. Juk gyvenimas be Dievo nėra gyvenimas. O išganymo kaina yra didesnė už bet kokią karjerą.
Džiaugiuosi ateitimi. Ir meldžiuosi, kad kažkas iš to, ką pasakiau, atsilieps jums žengiant į kitą gyvenimo skyrių. Niekada nebijokite išpažinti vienos šventos, visuotinės ir apaštalinės Bažnyčios. Nes tai yra Bažnyčia, kurią įsteigė Jėzus Kristus ir per kurią gauname pašvenčiamąją malonę.
Žinau, kad šiandien mano žinutėje buvo šiek tiek mažiau puošnumo, nei tikimasi tokiose kalbose. Tačiau tikiu, kad ši auditorija ir ši vieta yra geriausia vieta atvirai ir sąžiningai kalbėti apie tai, kas mes esame ir kur visi norime eiti – į dangų.
Dėkoju Dievui už Benediktinų koledžą ir už pavyzdį, kurį jis teikia pasauliui. Dėkoju Dievui už tokius vyrus, kaip prezidentas Minnisas, kurie atlieka savo vaidmenį Karalystės kūrime. Ateikite ir sužinokite, kad įmanoma turėti autentiškai katalikišką koledžą ir klestinčią futbolo programą.
Nesuklyskite, įžengiate į misijų teritoriją pasaulyje po Dievo. Tačiau jūs tam buvote sukurti ir, turėdami Dievą šalia savęs bei nuolat siekdami dorybių savo pašaukime, taip pat galite būti šventieji. Kristus yra Karalius. Iki aukštybių.
