Skelbiame lietuviškai išleistos kun. Félix Sardà y Salvany knygos „Liberalizmas yra nuodėmė“ įvadą. Mūsų dienomis, sparčiai populiarėjant siekiams suderinti katalikybę ir liberalizmą, vis daugiau visuomenėje populiarių politikų ir dvasininkų save laikant „liberaliais katalikais“, knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ yra kaip niekada aktuali. Knygoje Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje analizuojamas „liberaliosios katalikybės“ reiškinys, sistemingai išaiškinama liberalizmo esmė, pagrindinės nuostatos ir jų santykis su katalikybe, atskleidžiamos mūsų dienų visuomenę kamuojančių moralinių problemų šaknys.
Daugiau apie knygą sužinoti ir ją įsigyti galima čia.
***
Neišsigąsk, malonus skaitytojau, ir nežiūrėk į šią knygelę nuo pat pradžių kreivai. Nemesk išsigandęs jos šalin, nes kad ir kokie degantys ir iki baltumo įkaitę būtų klausimai, kuriuos mudu ketiname joje laisvai ir draugiškai aptarti, ji nenudegins tau pirštų, nes čia minima ugnis yra tik metafora ir niekas daugiau. Žinau, ir tu lyg atsiprašydamas sakysi, kad esi ne vienintelis, tokiems dalykams jaučiantis nenugalimą pasibjaurėjimą ir baimę. Taip pat puikiai žinau, kad toks požiūris šiandien tapo vos ne manija ar visuotine liga. Tačiau sąžiningai man atsakyk: jei vengsime „degančių“, t. y. aktualių, opių, gyvybinių ir šiuolaikinių klausimų, kokiomis svarbiomis temomis dar galėtų diskutuoti katalikai? Ar turėtume kovoti su jau kadai mirusiais ir dulkėmis virtusiais priešais, kurie, užmiršti viso pasaulio, guli istorijos panteone? Arba rimtai, dėmesingai ir uoliai spręsti tik tas dabartines problemas, dėl kurių nekyla jokių nesutarimų ir jokio priešiškumo neliečiamoms tiesos teisėms? Gerasis Dieve! Argi dėl to mes, katalikai, esame vadinami Kristaus kariais? Ar dėl to esame vaizduojami kaip Bažnyčios armija? Ar dėl to savo Viešpatį Jėzų Kristų vadiname karvedžiu? Ar tokiam kovos gyvenimui pasiryžome, kai per Krikštą ir Sutvirtinimą tapome šios šlovingos armijos riteriais? Ar mūsų kova nėra tik spektaklis, kada kovojama su nupieštais ir netikrais priešais, kada šaudoma tuščiais šoviniais ir kertama bukais kalavijais, kurie tik blyksi ir sukelia nereikalingą triukšmą, bet nepadaro priešininkui jokios rimtos žalos?
Žinoma, ne. Jei katalikybė yra tiesa, Dievo apreikšta tiesa, vadinasi, tikri yra ir jos priešai, tikri yra jos kruvini mūšiai, tikri, o ne teatro fantazija, turi būti ir jos puolimas bei gynyba. Tokios kovos vyksta iš tikrųjų, taigi tikri turi būti ir ginklai, kuriuos naudojame, tikri turi būti smūgiai ir dūriai, kuriuos suduodame, tikros turi būti žaizdos, kurias padarome ar gauname.
Atsiverskime Bažnyčios istoriją ir kiekviename jos puslapyje rasime įrašytą šią tiesą, dažnai – kruvinomis raidėmis. Mūsų viešpats Jėzus Kristus be galo ryžtingai kovojo su žydų sugedimu ir prieš to meto subtiliausias religines bei tautines klaidas iškėlė savo mokymo vėliavą, užmokėdamas už tai savo gyvybe. Apaštalai, vos tik Sekminių dieną paliko Paskutinės vakarienės namus, nedvejodami apkaltino Jeruzalės valdytojus ir teisėjus Išganytojo nužudymu. Kadangi išdrįso paliesti tokį anomis dienomis aktualų klausimą, jie buvo nedelsiant nuplakti, o vėliau ir nužudyti.
Nuo tada kiekvienas mūsų šlovingosios armijos didvyris pelnė sau garbę išaiškindamas kokį nors svarbų, degantį klausimą – ne atšalusį, pasenusį, aktualumą praradusį klausimą ir juo labiau ne būsimą, dar negimusį, ateities slėpynėje tebetūnantį klausimą. Pirmieji apologetai, rizikuodami savo gyvybe, akis į akį kovėsi ne su kuo kitu, o su karūnuota ir imperijos soste sėdinčia pagonybe, aktualiausiu to meto klausimu. Šv. Atanazas patyrė persekiojimus, tremtį, bėgimo vargus, mirties grėsmę, netgi netikrų susirinkimų paskelbtas ekskomunikas dėl to, kad sprendė visą pasaulį tomis dienomis uždegusį arijonizmo klausimą. O šv. Augustinas, tas didysis savo amžiaus klaidų nugalėtojas – gal jis išsigando pelagijonizmo keliamų problemų? Kiekviename amžiuje, kiekvienoje epochoje būdavo taip, kad bet kokiam degančiam klausimui, kurį Dievo ir žmonijos priešas ištraukdavo iš pragaro žaizdro, dieviškoji Apvaizda skirdavo žmogų ar kelis žmones, ir jie it galingi kūjai sudaužydavo į šipulius tas klaidas. Geležį kalti reikia tada, kai ji karšta, ir tik kvailys kals atšalusį metalą. Kūjis, sutriuškinęs Vokietijos simonijas[1] ir konkubinatus[2], buvo pop. Grigalius VII; kūjis, sugniuždęs Averojų[3] ir netikrus aristotelininkus, buvo šv. Tomas Akvinietis; Abelaro[4] kūjis buvo šv. Bernardas Klervietis; albigiečių[5] – šv. Dominykas Guzmanas, ir taip iki mūsų dienų. Užimtų pernelyg daug laiko peržvelgti visą Bažnyčios istoriją siekiant įrodyti tiesą, dėl kurios nebūtų verta rimtai diskutuoti, jei, deja, nūdien nebūtų tiek daug nelaimingųjų, pasiryžusių palikti užtemdytus ir užneštus dulkėmis tokius akivaizdžius įrodymus.
Tačiau užteks apie tai, mielas skaitytojau. Tik pridursiu – tyliai, pašaliniams negirdint – kad jei kiekvienas praėjęs amžius turėjo savo „degančius“ klausimus, juos neabejotinai turi turėti ir šiandieninis amžius. Negali būti kitaip. Ir vienas iš jų, klausimų klausimas, iki baltumo įkaitęs klausimas, kurį vien palietus į visas puses pasipila kibirkštys, yra būtent liberalizmo klausimas.
„Mūsų dienomis krikščionių tikėjimui kyla daugybė pavojų, – neseniai pasakė išmintingi ir drąsūs Burgoso bažnytinės provincijos prelatai, – tačiau visi jie galų gale susiveda į vieną: natūralizmą. Vadinkite jį kaip norite: racionalizmu, socializmu, revoliucija ar liberalizmu – savo prigimtimi ir esme tai yra atviras arba slaptas, tačiau visuomet radikalus krikščionių tikėjimo paneigimas. Todėl norint išgelbėti sielas reikia kuo rūpestingiau jo vengti.“
Toks autoritetingas ir rimtas hierarchų pareiškimas oficialiai įvardijo karštąjį dabartinio amžiaus klausimą. Dar aiškiau ir autoritetingiau jį ne kartą daugybėje dokumentų buvo suformulavęs didysis Pijus IX. Galų gale su ne mažesniu įkarščiu šį klausimą pasauliui pristatė dabartinis popiežius Leonas XIII savo enciklikoje „Humanum genus“, dokumente, kuris kėlė, kelia ir dar kels nemažai kalbų ir kuris, ko gero, nėra paskutinis Bažnyčios žodis šiuo klausimu.
Kodėl gi liberalizmas, skirtingai nuo visų kitų ankstesnių erezijų, turėtų būti privilegijuotas, gerbiamas ir beveik neliečiamas? Galbūt todėl, kad savo besąlygišku ir radikaliu Dievo valdžios neigimu jis apima jas visas? O gal todėl, kad labiau nei bet kuriai kitai klaidatikystei jam pavyko užkrėsti visą socialinį kūną ir paskleisti jame savo nuodus? Gal todėl, kad, teisingai baudžiant už mūsų nuodėmes, jis pasiekė tai, ko niekada nebuvo pasiekusios kitos erezijos, būtent: tapo oficialia, įteisinta, kunigaikščių į sostą iškelta ir tautų valdymą reguliuojanti erezija? Ne, priešingai. Šios priežastys kaip tik turėtų paskatinti kiekvieną gerą kataliką paskelbti jam atvirą ir negailestingą kryžiaus žygį, kad ir kiek tai kainuotų. Prieš jį, prieš šį savo priešą, prieš šį plėšrų vilką turime nepaliaudami kelti savo balsą, sekdami aukščiausiojo Ganytojo raginimu, mes, kurie iš dangaus esame gavę užduotį daugiau ar mažiau darbuotis dvasiniam krikščionių gėriui.
Taigi pirštinė mesta, ir tuo pradedu šių trumpų, paprastų paskaitų ciklą. Tačiau prieš tai negaliu nepažymėti, jog kiekvieną, net ir menkiausią savo teiginį pavedu neginčijamam Bažnyčios, vienintelės patikimos tiesos skelbėjos, sprendimui.
Sabadelis, Rožančiaus mėnesį, 1884 m.
[1] Simonija (pagal Biblijoje minimo burtininko Simono, prašiusio apaštalų parduoti jam galią daryti stebuklus, vardą) – apie X a. prasidėjusi bažnytinių pareigų ir privilegijų prekyba. Prieš ją aršiai kovojo Kliuni reforma ir žymiausias jos atstovas pop. Grigalius VII. (Ši ir visos kitos pastabos yra vertėjo.)
[2] Konkubinatas – gyvenimas kartu neįteisinus santuokos. Ankstyvaisiais viduramžiais, sumenkus drausmei ir uolumui, nemažai dvasininkų ėmė gyventi su moterimis, nors tai ir buvo draudžiama. Pop. Grigalius VII šią praktiką išgyvendino, griežtai reikalaudamas laikytis celibato.
[3] Averojus (1126–1198) – Ispanijoje gimęs arabų filosofas, Aristotelio veikalų komentatorius, mėginęs sutaikyti aristotelizmą su islamu. Šv. Tomas kovojo prieš kai kurias klaidingas Averojaus idėjas, pavyzdžiui, dviejų tiesų teoriją, materialaus pasaulio amžinumą ir t. t.
[4] Pierre Abelard (1079–1142) – prancūzų filosofas, teologas, vienas iš scholastikos pradininkų. Šv. Bernardas kovojo prieš kai kurias jo klaidas apie Trejybę, malonę, veiksmų gerumą ir blogumą.
[5] Katarai, arba albigiečiai – viduramžių eretikai, tikėję dualizmu, materijos blogumu, visišku prigimties sugedimu, nepripažinę institucinės Bažnyčios, sakramentų, hierarchijos, priesaikos.
