Pranešimas skaitytas Patriotinėje jaunimo konferencijoje Kaune, 2022 rugsėjo 24 d.
Garbė Jėzui Kristui!
Dėkoju organizatoriams už kvietimą į šią konferenciją! Esu Edmundas Naujokaitis, katalikiškos kongregacijos – Šv. Pijaus X brolijos – kunigas, dirbu vienuose iš Brolijos namų Panemunėje, Kaune. Mūsų Brolija skelbia tradicinę katalikų doktriną, švenčia tradicinę liturgiją lotynų kalba, priešinasi modernizmo plitimui Bažnyčioje.
Iki savo kunigystės pašaukimo studijuodamas Vilniuje, buvau tautininkas, kaip mano tėvas ir senelis. Dalyvavau Tautininkų Sąjungos jaunimo sambūrio veikloje, kol Tautininkų Sąjungoje neįsigalėjo neopagonybė. Tad turėjau nemažai progų pasigilinti į tautiškumo problematiką. Tapo aišku, kad meilė Dievui ir meilė Tėvynei, religijos praktikavimas ir patriotizmas yra visokeriopai susiję. Sekuliarizmas religijos sferoje ir kosmopolitizmas tautiškumo sferoje yra stebėtinai panašūs: religingumas ir patriotizmas daugelio akyse tėra tradicinės, iš praeities epochų paveldėtos mentalinės struktūros, trukdančios atviros ir tolerantiškos visuomenės plėtrai.
Religija ir patriotizmas
Žymusis miestų istorikas Lewisas Mumfordas (The City in History, 1989, p. 7) pabrėžia, kad civilizacija tapo apskritai įmanoma tik žmonėms nuo klajokliško gyvenimo būdo perėjus prie sėslaus. O klajoklius tapti sėsliais skatino įsikūrimas vietose, susijusiose su religija, su periodinėmis apeigomis, protėvių kultu. Tad miestas išsaugo iš šventvietės, gyvųjų miestas – polis – iš protėvių kapinių – nekropolio. Šventykla stovėjo visų senųjų civilizacijų miestų centre.
Šiuolaikinė kultūrinė antropologija patvirtina krikščionių apologetikos tezę, kad žmogus yra iš prigimties homo religiosus, religinga būtybė. Iš pirmykščio Dievo apreiškimo ir jo teikiamos malonės kilo pirmykštė religija – antgamtinė, monoteistinė, morali religinė sistema, kurios centre buvo auka ir malda. Vėliau kilę pagoniškieji kultai skiriasi nuo šios religijos, jie yra savotiškos pirmykštės religijos erezijos.
Nuo Emile‘io Durkheim‘o laikų (Les formes élémentaires de la vie religieuse, 1912) sociologija sutinka, kad religija yra fundamentaliausia žmonijos socialinė institucija, didesnių žmonių grupių solidarumo ir kolektyvinės sąmonės formuotoja. Tad tauta yra dievybės suburta, vieną dievybę garbinanti, nuo tos dievybės malonės priklausanti bendrija. Karai tarp tautų yra pirmiausia karai tarp jų dievų. Šia idėja remiasi Senojo Testamento teologija – čia visur svarbiausia tautos, o ne asmenys, tikrasis Dievas veda ir baudžia tautas. Galiausiai Dievas sukuria sau ypatingą, kunigišką tautą – Izraelį, gelbsti ją ir iš jos išveda visų tautų Išganytoją – Jėzų Kristų.
Religijos istorikas Georges‘as Dumézilis (Flamen-Brahman, 1929) iškėlė trifunkcinės ideologijos (pranc. idéologie tripartite) tezę: trys aukščiausi indogermanų dievai steigia kunigų, karių ir žemdirbių kastas. Išties, viduramžių Europoje vyrauja toks skirstymas į luomus: oratores, bellatores, aratores – besimeldžiantieji, kariautojai, artojai. Oratores – kunigai ir vienuoliai – nėra religinių jausmų puoselėtojai ar kulto paslaugų teikėjai, bet atskiras ir pirmasis tarp kitų luomas, nuo kurių maldų priklauso tautos išlikimas ir gerovė, kaip ir nuo karių narsumo ar darbininkų triūso.
Praėjusiame amžiuje, tarpukariu, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje matome glaudų Bažnyčios ir patriotinių jėgų bendradarbiavimą. Panašiai modernusis Lietuvos valstybingumas formavosi krikdemų valdymo laikais. Ir šiandien katalikų Tradicija, besipriešinanti modernizmo spaudimui, visame pasaulyje yra susijusi su patriotinėmis politinėmis ir jaunimo organizacijomis. Tai mačiau dirbdamas Lenkijoje, Estijoje, taip pat mūsų misijose Baltarusijoje ir Rusijoje, kurių branduolį sudaro režimui opoziciniai patriotai. Katalikų tradicionalistai įtakingi Prancūzijos, JAV dešiniojoje politikoje, Amerikoje kairuoliai juos pravardžiuoja „rad trads“, „tradicals“, net rašo apie rožančiaus kalbėjimą kaip pavojingą, radikalizuojančią praktiką (Daniel Panneton, „How Extremist Gun Culture is Trying to Co-opt the Rosary“, The Atlantic, 2022.08.14).
Lenkų nešovinistinių nacionalistų rimtame žurnale Polityka Narodowa (Nr. 26, 2022, p. 215) Damianas Adamusas atskleidžia, kad karas Ukrainoje neįtikėtinai iškėlė tautiškumo klausimą Europoje, nacionalizmas tapo vėl madingas, tad šią tendenciją reiktų išnaudoti kovoje prieš globalizmą. Matome, kaip politika bemat įtraukė ir religiją, regime tektoninius lūžius stačiatikių bažnyčiose, atsiskleidžia ir katalikybės problemos, lyderystės trūkumas. Meilė Dievui ir meilė Tėvynei šiandien vėl kaip niekada persipynusios.
Vasaros atostogų metu lankiausi savo tėvo gimtinėje Slavikuose, Suvalkijoje. Ten kaip tik vyko tradiciniai šv. Onos atlaidai. Galėjau pasigrožėti kone idiliška sosto ir altoriaus vienybe: centre sėdi Šakių r. meras ir Slavikų klebonas, po Mišių klebonas šventina naujai sukurtą Slavikų herbą, čia pat išsirikiavę šauliai, skautai, pasieniečiai ir pasieniečių šuo. Gražios kalbos, prasmingi simboliai, vėliavos, dainos.
O kokia Slavikų realybė? Tarpukary vien Slavikuose būta netoli 600 gyv., gi 2001 m. visoje Slavikų seniūnijoje iš keliolikos kaimų buvo 900 gyv., 2016 m. liko 700, šiandien liko gal tik 600. Slavikų pradinėje mokykloje 1933 m. buvo 147 mokiniai, dar veikė mokyklos visuose aplinkiniuose kaimuose. Sovietmečiu mokykla tapo septynmete, po to – vidurine, 1987 m. joje būta 119 mokinių. Vėliau mokykla vėl tapo tik pradine. Mokyklą pribaigė kovidas, 2020 m. ji tapo Šakių mokyklos prad. skyriumi su keliolika moksleivių... Šv. Onos atlaidai tarpukariu buvo visos plačios seniūnijos šventė, suplaukdavo tūkstančiai žmonių. Šią vasarą susirinko gal 200 – daugumai per 60 metų, tik būrelis vaikų, ir tai dauguma ne vietiniai, tik vasarą lankantys senelius. Santuokų, krikštų beveik nėra, o laidotuvės vyksta vos ne kas savaitę.
Dar gyvuoja simboliai, atminties ženklai, bet tikrovė sklaidosi lyg migla. Religiniai elementai išlaikyti, bet jie inkorporuoti į vad. sekuliarią pilietinę religiją (civic religion) kaip visuomenės solidarumo palaikymo priemonė...
Sekuliarizacija ir depolitizacija yra dvi vieno medalio pusės. Politinės sferos degradacija, technokratija, politiką verčianti grynai techniniu komunalinio ūkio administravimu; viešosios sferos komercializacija, tarnybas verčiant „paslaugomis“, griauna politinę bendruomenę. Depolitizacija skatina žmonių agorafobiją (viešųjų susirinkimų baimę) – bodėjimąsi bet kokia viešąja veikla, agoros, kaip politinės bendrijos centro, nunykimą. Nunyksta partijos, visuomeninės organizacijos, arba jos virsta komercializuotomis galios struktūromis. Ta pati banga šluoja ir religines bendrijas, vienuolijas – į bažnyčią renkamasi su vartotojo, gaunančio paslaugas, mąstysena. Susvetimėjama religinei bendruomenei ir jos viešoms apeigoms, o tai veda prie jos dogmų ir moralės normų atmetimo. Teisinamasi: aš tikiu į Dievą, tik esu nusivylęs žmogiškais tarpininkais, dvasininkais – esu ne ateistas, bet antiklerikalas, galiu Dievui pasimelsti ir miške. Tačiau miške tokie žmonės tikrai nesimeldžia – liovimasis praktikuoti bažnyčioje, bendruomenėje neišvengiamai veda į bedievystę.
Bažnyčios pataikavimas sekuliarizuoto pasaulio „dvasiai“ ir tendencijoms, taip pat religijos suvedimas į religines patirtis ir jausmus, vadinamas modernizmu. Modernistinė bažnyčia akcentuoja subjektyvias emocijas, „šiltą“ bendruomenę. Sentimentalizmas vyrams primena jų nenatūraliai domestifikuotą ir feminizuotą vaidmenį modernioje šeimoje, todėl kyla nenoras praktikuoti, masinis vyrų egzodas iš parapinio gyvenimo. Religija sekuliarizacijos buvo išmesta iš viešojo gyvenimo („nesikiškit į politiką“), paversta „įsitikinimais“, parapijos virto religinių jausmų puoselėjimo rateliais, tad vyrai laiko religiją kažkuo moterišku, privačia sfera, kurioje nėra ką veikti. Dar žinomas vyriškas sekimo Kristumi Karaliumi idealas, bet vyrai nuleido rankas, nes nemato galimybių jį įgyvendinti. Religija, užuot buvusi asmenų ir tautų tikru dvasiniu gyvenimu, ryšiu su gyvuoju Dievu, tampa miglotu vaizdiniu, pasaulėžiūra...
Amerikietis politologas Benedictas Andersonas (Imagined Communities, 1983) įvedė tautos, kaip įsivaizduojamos bendruomenės, sampratą. Pasak jo, tautos yra įsivaizduotos; jų narystė, ribos, suverenitetas tėra siekiamybės, utopija. „Iš tikrųjų visos bendruomenės, didesnės už pirmykščius kaimus, kur gyventojai vos ne kasdien susiduria akis į akį, … yra įsivaizduojamos.“ Andersonas laikosi technologinio determinizmo: XV a. išrasta nauja komunikacijos technologija – spauda; ji netruko virsti verslu, kuris ėmė plėsti rinką iš bendrosios lotynų kalbos į tautines kalbas; pamažu spauda suformavo bendrines kalbas ir galiausiai jomis skaitančiųjų galvose įsivaizdavimą, kad visi tie skaitytojai priklauso vienai „tautai“. Taip iš spaudos rinkos gimė etnolingvistinis nacionalizmas kaip pagrindas naujo tipo valstybei. Absoliutinę monarchiją pakeičia nacionalinė valstybė, nation-state.
Žinoma, toks požiūris redukcionistinis ir nepagrįstas. Jau nuo Renesanso ir Apšvietos laikų religija laikoma kažkuo įsivaizduojamu, subjektyviu įsitikinimu laimės anapusybėje ieškančių žmonių galvose. XX a. Dievą daug kur pakeitė rasė arba nacija. Gi šiandien, sekant Andersonu, ir tauta paskelbta vaizduotės žaismu, jausmų proveržiu, skatinamu ryškių simbolių, vėliavų ir šūkių. Ta pati banga, kadaise „demitologizavusi“ religiją, netruko demitologizuoti ir tautiškumą.
Tapatybė
Dar netrūksta balsų: turime priešintis, turime ginti savo tapatybę! Bet čia dera įspėti: atsargiai, neskubėkite priimti naujų tendencingų sąvokų, kurios iškreipia tikrovę, arba greičiau realybę pakeičia subjektyvių nuomonių ir vertinimų žaismu. Tauta toje naujakalbėje virsta „tautos fenomenu“, šeima – „šeimos vertybėmis“, patriotizmas – „tautiniu identitetu“, „etnine tapatybe“, religija – „religine pasaulėžiūra“. Visos šios sąvokos perimtos iš vokiečių idealistinės filosofijos. Tauta, valstybė yra realijos, o ne tapatybės; tautinė politika neturi virsti bendros tapatybės politikos atskiru atveju!
Iš kur kilo ta „tapatybės politikos“ sąvoka? Ogi iš amerikiečių juodųjų feminisčių socialisčių judėjimo, kuris ją įvedė 1977 m. Šis terminas padarė svaiginančią karjerą, juo netrukus apimtos visos senesnės religinės ir tautinės politikos formos (pirmykščių genčių, tautinių mažumų, separatizmo, bevalstybių tautų), taip pat atsirado rasės, socialinės lyties (gender), transgender, neįgalumo, kūno išvaizdos ir net transrūšinės tapatybės...
Tapatybe susidomėjo politologas Francis Fukuyama, 1989 nesėkmingai pranašavęs istorijos pabaigą kaip liberaliosios demokratijos triumfą. 2018 m., po Trumpo pergalės prezidento rinkimuose 2016-aisiais, jis išleido įdomią studiją Identity. Jis rašo, kad identity politics esmė pirmykšte feministine prasme – politinė savo grupinės tapatybės gynyba remiantis vad. lived experience – išgyventa patirtimi. Skirtingai nuo įprastos patirties kaip racionalaus tiesos pažinimo, kuris gali būti komunikuojamas, išgyventa patirtis – neperteikiama, kitiems nesuprantama, radikaliai subjektyvi. Ši patirtis – pirmiausia neigiama. Tai jausmai, sukelti marginalizacijos, diskriminacijos, pažeminimų ir kt. Iš lived experience kylantis tapatumas yra aukos ir maištininko tapatumas. Patirtis subjektyvi, tad tapatybė nesuderinama su vad. esencializmu – kažkokių objektyvių realijų, duotybių, prigimčių pripažinimu.
Feministė Judith Butler iškėlė postmodernistinį šios idėjos aspektą: tapatybės yra įvairios, persipinančios, takios, nuolat kintančios, perdirbamos. Žmogus nuolat renkasi, keičia, pervertina savo tapatybes, sudaro savotišką margą tapatybių durstinį, kuris formuoja to žmogaus life style – gyvensenos stilių, image – įvaizdį. Pasak jos, tapatybės politikos idealus veikėjas yra queer – keistuolis, ekscentrikas, iškrypėlis. Šis terminas peržengia vad. „lytinės orientacijos“ ribas, visi tapatybės politikos agentai iš esmės yra „kvyrai“.
Mūsų koplyčioje Taline teko sutikti įdomų jaunuolį: jis buvo įsisegęs flamandų patriotų partijos „Vlaams Belang“ ženkliuką, vadino save flamandų nacionalistu. Tačiau buvo tamsaus gymio – pasirodo, jis yra Alžyro berberas, iš priešiškumo arabams priėmęs katalikybę. Taigi, tolimoje Estijoje sutikau berbero imigranto į Belgiją palikuonį, besiblaškantį identiteto paieškose...
Tapatybė yra tai, kaip aš save subjektyviai suvokiu, kuo save laikau ir noriu būti kitų laikomas. Tapatybė yra pats vertintojas kaip vertybė, jis pats nustato savo savivertę, nepriklausomai nuo to, ar tai atitinka jo tikrą prigimtį ir jo statusą visuomenės akyse. Modernusis mąstymas niekina visuomenės, valstybės, bendruomenių suteiktus statusus, luomus, net profesijas ir tarnystes kaip kažką dirbtino, sutartinio, o identitetus aukština kaip „autentiškus“. Žmogus siekia būti self made man, jis yra tas, kuo pats save padarė, peržengdamas statusų ir net biologinės prigimties ribas.
Religingas žmogus ir savo tautos patriotas negali priimti tokių žaidimo taisyklių. Dievas, Bažnyčia, religija, tauta, valstybė yra realijos, tikri dalykai, o ne mano savavališkai pasirinktos „vertybės“. Tad klaidinga, jei kai kurie konservatoriai ar tautininkai žvelgia į religiją kaip į identity marker, tam tikrą ženkliuką, rodantį jų solidarumą su tautos tradicine simbolių sistema. Taip atsiranda vadinamieji „netikintieji katalikai“ – laiko save katalikais politine prasme, bet nepraktikuoja ir nesidomi religija, arba net bando panaudoti Bažnyčią politiniams tikslams.
Panaši subjektyvistinė tendencija pastebima ir katalikų Tradicijos gretose. Kai kas katalikybėje ieško ne Dievo, Jėzaus Kristaus, dogmų tiesos, moralinių normų, bet kontrkultūrinių emocijų, maištingų antimodernių simbolių, kažko mistiško, reakcingo, gotiškai brutalaus, mobilizuojančio kovoje prieš išglebusią vartotojišką visuomenę. Tokie žmonės mėgsta choralą, liturgiją, simbolius ir apeigas, bet neturi solidaus maldos gyvenimo, skaito ne Bažnyčios Tėvų raštus, o modernizmą puolančių blogerių rašinius soc. tinkluose.
Jei viskas tėra tapatybės, tuomet nėra realių tautų, tad galima pragmatiniais sumetimais žaisti tapatybėmis, jas neigti ar kurti naujas. Postmodernybė yra „taki, skysta“ (anot lenkų sociologo Zygmunto Baumanno), ji ištirpdo bet kokias tapatybes. Dab. Rusijos ideologai: Duginas, Surkovas – yra programiniai postmodernistai, bandantys įkinkyti postmodernizmą imperiniam projektui. Dab. Ukrainos kare esminis klausimas – ar egzistuoja ukrainiečių tauta, ar ne? Ar šiame kare kariaujanti pusė yra ši tauta, ar kolektyvinių Vakarų pajėgos, manipuliuojančios Ukrainos teritorijos gyventojais, kuriems įdiegta neautentiška „ukrainiečių“ tapatybė? Tai klausimas apie būtį: jei jos nėra, tuomet lieka dirbtinai vakariečių sukonstruotas identitetas, antirusiškumas, kurį kaip fikciją turi įveikti „russkij mir“ galia.
Bus daugiau
