Šūvis, kuris nužudė „Turning Point USA“ (TPUSA) įkūrėją Čarlį Kirką, gali būti laikomas šios kartos versija „šūvio, kurį išgirdo visas pasaulis“. Kai tik pasklido žinia apie jo nužudymą, Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje kilo chaosas, ir tai buvo visiškai suprantama. Viena iš priežasčių buvo tai, kaip daugelis kairiųjų nusprendė reaguoti į Čarlio Kirko nužudymą šaltakraujiškai: atvirai džiaugdamiesi ir visiškai nepaisydami padorumo.
Jei tai būtų buvęs reiškinys, būdingas tik nusikaltėliams ar gaujų nariams, niekas nebūtų nustebęs. Tačiau įrašai, švenčiantys Čarlio Kirko mirtį, randami internetiniuose profiliuose žmonių, kurie priklauso profesijoms, kadaise laikytoms vienomis iš labiausiai gerbiamų – nuo gydytojų iki mokytojų ir visų kitų tarp jų. Kai kurie konservatoriai į tai reagavo vienu būdu: ragino atleisti visus šiuos žmones iš darbo. Jie tai darė ne tik žodžiu, bet ir ėmėsi veiksmų, kad šie atleidimai įvyktų.
Tai sukėlė dar daugiau kontroversijų ne tik kairiųjų, bet ir dešiniųjų tarpe, nes daugybė jų išreiškė nuomonę, kad dešinieji dabar „kuria savo atšaukimo kultūrą“ arba „imituoja viską, ką jie pirmiausia pasmerkė kairiųjų atžvilgiu“, kol tragedija ištiko juos pačius. Kitaip tariant, dešiniųjų frakcija, mananti, kad užtikrina teisingumą, buvo apkaltinta dvigubais standartais, kad laikosi taisyklių tik tol, kol tai jų nepaliečia. Kritikai teigė, kad konservatoriai priešinosi neteisingumui, kurį sudaro atšaukimo kultūra, kol tai nesusiję su vienu iš jų, o tada prisijungė prie kairiųjų.
Šis argumentas buvo pateiktas priešingai amerikietiškam – ar turėčiau sakyti, liberaliam ir masoniškam? – šūkiui apie žodžio laisvę.
Kadangi šis principas buvo grindžiamas masonų „laisvės, lygybės ir brolystės“ principais, šiuolaikinei visuomenei gana sunku suprasti, kad klaida neturi teisių. Mums buvo sakoma, kad žodžio laisvė gina visus. Kiekvienas turi teisę išreikšti savo nuomonę, nepriklausomai nuo to, kuriai politinei stovyklai jis priklauso. Iš tiesų, mes net nesvarstome, ar tai, ką sakome, yra teisinga, ar neteisinga.
Iki šios savaitės būčiau manęs, kad daugelis dešiniųjų vis dar geba atskirti, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Juk dėl to mes kovojame prieš vaikų žalojimą [lyties keitimo operacijomis], ar ne? Tačiau, atsižvelgiant į tai, kaip kai kurie žmonės skubėjo ginti tuos, kurie šventė pono Kirko nužudymą, ar net tuos, kurie ragino dar daugiau smurtauti prieš tuos, kurie laikosi „neteisingų įsitikinimų“, manau, kad Čarlio Kirko mirtis atskleidė ne tik kairiųjų neapykantą (bent jau tą dalį, kuri dar nebuvo atskleista). Ji taip pat atskleidė dešiniųjų moralinį nekompetentingumą.
Mes patikime kairiųjų mums primetamu argumentu, kad žmonės turi teisę išreikšti bet kokias savo politines pažiūras ir kad šios teisės apribojimas yra jų žodžio laisvės pažeidimas. Ir mes tai darome gana idiotiškai. Kas gi pasidarė, kad žmogui taip sunku suprasti, kad yra amoralu raginti nužudyti kitą žmogų arba džiaugtis, kai tai įvyksta? Mūsų priešams tereikėjo išsitraukti „žodžio laisvės“ kortą ir buvome suvystyti.
Žmonės už nusikaltimus patenka į kalėjimą, nes tai yra neteisėta. Vaikai turi būti baudžiami, kai padaro kažką blogo, nes mes pripažįstame, kad jie peržengė moralės ribas. Tas pats pasakytina ir apie žmogaus nužudymo šventimą, nepriklausomai nuo to, ar sutinkate su jo nuomone, ar ne. Kodėl tada šie žmonės neturėtų būti nubausti visuomenės? Štai kodėl vadinamoji žodžio laisvės vertybė visiškai žlunga, jei norite turėti moralią visuomenę. Jei klaida neturi teisių, negalite leisti kam nors turėti teisių skelbti tą klaidą. Tai absurdiška, nelogiška.
Lyginti tų, kurie švenčia Kirko nužudymą ir ragina daugiau smurtauti prieš konservatorius, „atšaukimą“ su kairiųjų atšaukimo kultūra yra kaip lyginti obuolius su apelsinais. Mes nesame vienodi. Kairieji atšaukė žmones už tradicinių vertybių puoselėjimą ir tikėjimą Dievu, o dešinieji „atšaukia“ žmones už priešingą dalyką: už nužudymo ir neteisėtų veiksmų šlovinimą, už smurto ir ateizmo garbinimą.
Jei manote, kad klaida neturi jokių teisių, nematysite nieko blogo, kad žmonės yra baudžiami už jos skatinimą. Tai tik logiška pasekmė, ypač jei šie žmonės dirba tokiose institucijose kaip mokyklos, kur jų užduotis yra formuoti jaunų žmonių protus. Žmogžudystės šlovinimas yra nežmoniška ir necivilizuotos visuomenės veiksmas. Tai barbariška. Leisti žmonėms su tokiu mąstymu formuoti kitų protus būtų neteisinga.
Mes taip pat gyvename visuomenėje, kuri nėra pripratusi prie pasekmių. Tai matome, kai nagrinėjame, kaip sušvelnėjo nusikaltimus reglamentuojantys įstatymai. Todėl šiuolaikinei Amerikai atrodo taip svetima matyti žmones kenčiančius už veiksmus, kurie yra aiškiai smerktini. Jei žmogaus nužudymas motinos įsčiose yra priimtinas, kodėl nepriimtina džiaugtis 31 metų vyro nužudymu, kai jis yra už motinos įsčių?
Dešinieji turi suprasti, kad tai, ką kairieji daro po Čarlio Kirko mirties, nėra jo idėjų nepripažinimas ar protestas prieš jo diskusijas universitete. Jie švenčia jo mirtį. Tai nėra nesutarimas, tai nėra savo nuomonės, kuri skiriasi nuo kito žmogaus nuomonės, išreiškimas.
O tiems katalikams, kurie pritaria dešiniųjų frakcijai, palaikančiai visiškai neribotą žodžio laisvę, norėčiau priminti, kad šaltakraujiškas nužudymas yra nuodėmė, kuri Dievo akyse šaukiasi keršto. Moteris liko be vyro, du vaikai liko be tėvo, žmonės dėl to džiūgauja, o jūs galite tik svarstyti, kaip „žiauru“, kad šie žmonės praranda savo padėtį visuomenėje dėl veiksmų, kurie labiau tinka barbarams nei civilizuotai tautai?
Vienintelis paaiškinimas, kurį galiu rasti tam, kas vyksta Amerikoje po Čarlio Kirko mirties, yra tai, kad mes atsisakėme Dievo. Atsisakyk Dievo, ir nebeliks moralės. Pamiršk Dievą, ir viskas taps priimtina. Mes taip padarėme ir dabar skiname savo sprendimo vaisius.
Nėra jokio politinio sprendimo šiai problemai, išskyrus tai, kad tauta grįžtų prie Dievo. Bet mes čia atsidūrėme tik todėl, kad tie, kurie vis dar tikėjo Dievu, netikėjo Juo pakankamai, kad imtųsi veiksmų visuomenėje, bet, priešingai, gėdijosi savo įsitikinimų ir nusprendė sėdėti sudėję rankas ir stebėti, kaip atsiskleidžia pasekmės; nes esame pakankamai bailūs, kad matydami klaidą, jos nepasmerktume; nes darome nuolaidą po nuolaidos, manydami, kad jei tik leisime tiek, jie paliks mus ramybėje. Mes nesuvokiame, kad esame nusileidę tiek daug, kad jie paėmė visą pyragą, o mums paliko tik keptuvę.
Jei norime atkurti visuomenės sveikatą, turime bausti blogį – už blogus poelgius turi būti pasekmės. Gailestingumui yra vieta, bet gailestingumas be teisingumo yra niekas. Tai melas, netiesa, kuri kenkia ir yra neteisinga tiems, kurie yra teisingi.
Niekada nemaniau, kad kada nors tai pasakysiu, bet aš palaikau atšaukimo kultūrą. Palaikau atšaukimo kultūrą, kuri baudžia neapykantą Dievui. Palaikau atšaukimo kultūrą, kuri baudžia tuos, kurie daro smerktiną blogį. Palaikau atšaukimo kultūrą, kuri atšaukia tuos, kurie padaro žmogžudystę, ir tuos, kurie ją remia. Palaikau atšaukimo kultūrą, kuri klaidai suteikia tai, kas jai priklauso: jokių teisių.
Dešinieji turi nustoti tikėti kairiųjų melais. Tai nėra laisvo žodžio klausimas, bet klausimas, kas yra teisinga ir neteisinga, padoru ir nepadoru. Neleiskime jiems įtikinti mūsų, kad padorus žmogus galėtų džiaugtis gero žmogaus nužudymu. Tie, kurie džiaugiasi politine žmogžudyste ir Čarlio Kirko našlės bei tėvo netekusių vaikų likimu, yra monstrai, kurie kelia grėsmę civilizuotai visuomenei.
Negalime leisti, kad ribos tarp gėrio ir blogio toliau nyktų. Jei Čarlio Kirko nužudymas nėra pakankamas pagrindas konservatoriams atsistoti ir pasakyti „pakaks“ neatsižvelgiant į kairiuosius, jie nusipelno to, kas jų laukia – ir tai nebus gražu.
