Bažnyčios mokytojai

Nedrąsiems žmonėms gali būti naudinga žinoti tam tikras teologų patvirtintas doktrinas, kurios gali išgelbėti juos nuo didelio sąžinės nerimo ir suteikti ramybę.

Kantrybė pasitvirtina tik per kančias ir sujungta ji su meile, kaip sakyta. Taigi kentėkite su narsa, antraip neįrodysite esą nei būsite ištikimi manosios Tiesos sutuoktiniai bei vaikai ir nesimėgausite manąja garbe nei džiūgausite dėl išgelbėtų sielų.

„Po šių dalykų pamačiau ant kryžiaus kabantį Dievo Sūnų ir minėtą moters atvaizdą, kuris rodėsi lyg vaiskus švytėjimas, ateinantis iš senovės. Dieviška jėga ji buvo nuvesta pas Jį ir pakilo į viršų taip, kad buvo apšlakstyta krauju iš Jo šono; ir tokiu būdu Dangiškojo Tėvo valia ji buvo sujungta su Juo linksmose sužadėtuvėse ir kilniai apdovanota Jo kūnu ir krauju.“

Tu nori sužinoti, kokia yra Kristaus kraujo galia? Sugrįžkime prie jo pavyzdžio, prisiminkime provaizdį, papasakokime senąjį Raštą.

Sausio 21 d. Vatikane buvo paskelbtas dekretas, kuriuo popiežius Pranciškus suteikė Liono vyskupui šv. Ireniejui Bažnyčios mokytojo titulą. Šia proga „Katalikų Tradicijos“ skaitytojams skelbiame šv. Ireniejaus veikalo „Prieš erezijas“ ištrauką.

Išdidus ir maištingas nusidėjėli, pažvelk į Jėzų Kristų, suklupusį skausme! Kol tu vaikštai pakelta galva, Jėzus nulenkia savo veidą prie žemės. Tu nusimeti drausmės jungą ir atrandi malonumą nuodėmėje, o Jėzus yra prislėgtas jos svorio.

Jei norite iki galo suvokti nuodėmės piktadarybę, pamatyti ją tarsi savo pačių akimis, pažvelkite į šį paveikslą, kuriame Jėzus Kristus vaizduojamas prie stulpo. Net su žemiausiu gyvuliu ar bjauriausiu nusikaltėliu niekada nebuvo elgiamasi taip, kaip elgtasi su Dievo Sūnumi.

Jei žmogus, kad ir koks pamaldus jis būtų viduje, reikalaujant aplinkybėms neparodys, kad jo širdis priklauso Dievui, jei neišdrįs priimti pajuoką pripažindamas savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Švenčiausiąja Motina – toks žmogus yra tik pusė krikščionio.

Prieikime prie Kryžiaus! Jo papėdėje panardinkime savo sielas į Jėzaus kraujo potvynį – iš jo teka visi tie upeliai, tekantys taip greitai, kad pats šaltinis lieka sausas ir tuščias. Skubėkime prieiti, nes Jėzus netrukus bus prikaltas prie kryžiaus: jie jau uždėjo jį Jam ant pečių.

Nepaisant tos nepakeliamos kūno ir proto agonijos, kad numalšintų tą baisų troškulį Jis gauna tik tulžies ir acto, ir kęsdamas šias nepaprastas kančias Jis mato Jį apsupusią nesuskaičiuojamą minią, kuri tyčiojasi ir išjuokia Jį Jo kančios agonijoje.

Visa, ką žmogus brangina ir vertina: turtai, malonumai, garbė, negali susilyginti su skaisčia siela.

„Žodžiu, atimkite Bažnyčios autoritetą, ir nei Dieviškasis Apreiškimas, nei natūralus protavimas neduos jokios naudos, nes kiekvienas jų gali būti aiškinamas pagal asmeninį žmogaus kaprizą... Ar jie nemato, kokia iš tos prakeiktos sąžinės laisvės atsirado didžiulė eretiškų ir ateistinių sektų įvairovė?... Aš kartoju: jei atimsime paklusnumą Bažnyčiai, nebus klaidos, kuri nebus priimta.“

Tą naktį Jonui sapne pasirodęs Basiliskas ir jam pasakęs: „Nebijok, broli Jonai, rytoj būsime kartu.“

1542 metais, likus ketveriems metams iki Liuterio mirties ir trejiems – iki Tridento Susirinkimo, mažame Kastilijos kaimelyje Fontiverose gimė Jonas Jėpes (Yepes), kurio gyvenimas ir veikla tapo tarsi gyvas atsakas (ne vienintelis, bet, aišku, vienas iš ryžtingiausių bei giliausių), kurį Dievas teikėsi duoti to neramaus meto, XVI amžiaus antros pusės, žmonėms.

Tad nusimeskime senąjį žmogų su jo darbais ir, įgiję dalį Kristaus gimime, atsisakykime kūno darbų. Krikščioni, pripažink savo orumą ir tapęs dieviškosios prigimties dalininku, negrįžk prie senojo menkumo blogu elgesiu.

Labai greitai, vėliausiai antrojoje II a. pusėje žodis „Katalikų“ perteikia mintį, jog Katalikų Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia, besiskirianti nuo eretiškų susirinkimų.

Sausio 29 d. minimas vyskupas ir Bažnyčios mokytojas šv. Pranciškus Salezas, kurio 400-ąsias gimimo dangui metines minime šiais metais. Skelbiame kelias ištraukas iš žymiojo šv. Pranciškaus Salezo veikalo „Filotėja“.

Turėdamas švelnią ir meilią sielą, bet tvirtai įsišaknijęs tiesoje ir šventume, Ženevos vyskupas Pranciškus savo žymiais pamokslais atkovojo daugybę sielų, kurios buvo pasukusios klaidingu ir pražūtingu kalvinizmo keliu.