Kunigystės krizė

Katalikų socialinės struktūros irimas ir nuolatinis pašaukimų mažėjimas Airijoje nėra naujiena, tačiau skaičiai tai dar kartą parodė.

Nyderlandų Rurmondo vyskupijoje dalyvavimas Mišiose sekmadienį nebėra privalomas.

Dogmatinį kunigo paveikslą užtemdė pastarųjų šešių dešimtmečių didžioji krizė – iš tiesų tragiškai susilpnėjo didingas kunigo pašaukimas.

Dėl ko gi kito tas, kuris turi galią sakramentiniu būdu teikti Viešpaties Kūną ir atleisti nuodėmes, tuo būdu keisdamas žmonių širdis, gali jaustis menkesnis ir stokojantis atsakomybės, jei ne dėl proto ir tikėjimo užtemimo? Šis menkavertiškumo jausmas kyla iš to, kad kunigas pamiršta tikrąją kunigystės paskirtį – teikti žmonėms šventus dalykus, ir iš to, kad jis mano, jog kunigiškoji būsena yra tokia pati būsena kaip ir bet kuri kita, t. y. tokia, kurioje žmogus siekia realizuoti savo galimybes ir įnešti savo indėlį į pasaulį.

Šiuo metu (2024 m.) Lietuvoje mokosi tik 26 klierikai, t. y. beveik 12 kartų mažiau nei piko metu 1994 m. ir 4 kartus mažiau nei gūdžiame sovietmetyje 1983 m.

2000 m. iki 2019 m. Ispanijoje kasmetinių kunigų šventimų sumažėjo nuo 227 iki 125; Vokietijoje nuo 140 iki 55; Prancūzijoje nuo 150 iki 94; Italijoje nuo 520 iki 310.

Būkite atsargūs, nes per kunigą-klouną į bendruomenę įžengia ydos. Jei kunigas eretikas gali sužadinti budrių katalikų gynybines pozicijas, tai meiliais jausmais trykštantis kunigas neatrodo pavojingas ir daugumą katalikų nuginkluoja.

Pakalbėkime apie kunigijos krizę, pakalbėkime apie šią krizę kaip faktą.