Lietuviai autoriai

Siaubingoji „tradicinė šeima“, kaip sakyta, būtų remiama tik baisiausio scenarijaus atveju, Lietuvą valdant Kinijos statytiniams.

Paulius buvo keliaujantis mokytojas, savo misionieriškomis kelionėmis aprėpęs pagrindinius tuometinės Europos kelius.

Mūsų dienomis būtent drąsa yra pamatinė krikščionio charakterio savybė. Kiek turėsime drąsos, tiek turėsime laisvės.

 Pertvarkius kalendorių, pašalinta gilias šaknis turinti šventė – Brangiausiojo Kristaus Kraujo iškilmė, tradiciniame liturginiame kalendoriuje švenčiama liepos 1-ąją.

Dabar įdiegtas požiūris yra toks: karjera – visiems, o vaikų auginimas – tik kai kuriems. O juk normalu yra atvirkščiai: visoms šeimoms auginti vaikus, nes toks yra pirminis šeimos tikslas, o darbui skirti tiek laiko, kiek yra būtina išlaikyti šeimai ir kiek nekenkia jos gerovei.

Pasninko ir santūros praktika nuo pirmųjų amžių pamažu švelnėjo, kol galų gale XX a. pabaigoje išnyko beveik visiškai.

Kodėl Rusijos grįžimas prie katalikybės toks svarbus visai Katalikų Bažnyčiai ir pasauliui?

Išbujoję politkorektiškumo ir neapykantos kalbos standartai pasiekė tokį lygį, jog teisiami net Šventąjį Raštą cituojantys parlamentarai.

Reikia peržvelgti tą nesėkmingą krikšto mėginimų laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl Lietuva tapo paskutinioji pagonybės salelė Rytų Europoje.

Nyderlandų dailininko Gerrito van Honthorsto paveikslas „Kristus prieš vyriausiąjį kunigą“ kviečia mus prisiminti vieną iš rečiau prisimenamų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios epizodų.

Paveikslas turėjo didžiausią paveikumą ir geriausiai atliko savo paskirtį, kai tikintieji buvo arčiausiai jo klaupdamiesi prie Dievo Stalo ir priimdami šv. Komuniją.

Kražiškių prisiminimuose ilgam išliko neišdildomi įspūdžiai apie stebinančią kun. Rimkaus veiklą, vos per ketverius metus kone visus parapijiečius atvedusią į dvasinį atgimimą.

Visa valstybinė LDK santvarka ir politika buvo orientuojama į tai, kad visi ar bent absoliuti dauguma LDK valdinių taptų valstybinės statusą turinčios katalikų religijos išpažinėjais – kartu išlaikant katalikišką liturginių apeigų įvairovę.

Ši Seimo sesija gali įeiti į istoriją kaip ta, kurios metu buvo atidarytos durys į multikultūrinės Lietuvos kūrimo pradžią.

Diego Velazquezas savo stulbinančiame paveiksle „Nekaltasis Prasidėjimas“ puikiai atskleidžia šiandienos šventės esmę.

Kun. P. Budrys, likęs vienas centre šalies, kuri nebuvo jam gimtoji, netekęs dvasinės ir materialinės paramos, gyveno neturėdamas net mažyčio nuosavo kambarėlio ir žinodamas, kad visi, kuriais jis pasitiki, yra visąlaik sekami.

Seimas priėmė įstatymo pataisas, kuriomis atėmė galimybę religinėms bendruomenėms ir bendrijoms gauti 1,2 procento gyventojų pajamų mokesčio.

Kiekvienas katalikas turėtų žinoti, kad gruodžio 25-os dienos priskyrimas Jėzaus gimimo dienai turi labai tvirtą istorinį pagrindimą ir greičiausiai yra apaštalinė tradicija, t. y. siekia apaštalų laikus.

Mūsų laikais, vienuolynams nykstant ir praradus bet kokią reikšmę visuomenės gyvenime, naudinga prisiminti tikrą katalikišką požiūrį į vienuolynus kaip bene svarbiausią visuomenės instituciją ir jų reikšmę kuriantis bei vystantis krikščioniškai civilizacijai.

Karštai melskimės, kad Bažnyčia nebebijotų Dievo Jai suteikto pašaukimo ir vėl taptų panaši ne į socialinę labdaros organizaciją, o į Išganymo Arką; kad atgimtų katalikiškos misijos kitatikiams atversti ir kad mūsų ganytojai (o ir kiekvienas iš mūsų) būtų tikri Tiesos gynėjai bei saugotojai.