Šventieji

1542 metais, likus ketveriems metams iki Liuterio mirties ir trejiems – iki Tridento Susirinkimo, mažame Kastilijos kaimelyje Fontiverose gimė Jonas Jėpes (Yepes), kurio gyvenimas ir veikla tapo tarsi gyvas atsakas (ne vienintelis, bet, aišku, vienas iš ryžtingiausių bei giliausių), kurį Dievas teikėsi duoti to neramaus meto, XVI amžiaus antros pusės, žmonėms.

Tradicija pasakoja, kad gražiosios Liucijos akys buvo išdurtos, bet stebuklingai sugrįžo į savo vietą. Todėl Liucija vaizduojama laikanti padėklą su akimis ir jos šaukiamasi, kad išgydytų aklumą.

Šventasis buvo antras Vincentas Fereras savo pamokslais, antras Pranciškus Asyžietis savo meile neturtui, antras Bernardas Klervietis savo pamaldumu Dievo Motinai, antras apaštalas Paulius savo vargais ir persekiojimais dėl Jėzaus vardo, o kovoje prieš jansenizmą jis nuveikė daugiau, nei kiti to meto Bažnyčios žymūs veikėjai.

Prie altoriaus tvorelės, vienas šalia kito ji ir tas, kuris nužudė jos dukterį, pakėlė praviras burnas kad dalyvautų Jėzaus Kūne ir Kraujyje. Šventoji Komunija taikoje su Dievu ir vienas su kitu.

Surinkęs puikų sielų derlių Judėjoje, šv. Matas išvyko skelbti tikėjimą barbariškoms ir necivilizuotoms Rytų tautoms.

Juk žinai, mama, kad graikiškas žodis „filosofija“ lotyniškai reiškia „išminties meilė“. Juk ir Šventasis Raštas, kurį tu taip labai mėgsti [skaityti], liepia šalintis ne visų filosofų ir ne iš visų juoktis, o tik iš esančių šiame pasaulyje.

Šv. Ona turėjo būti apdovanota angelų dorybėmis, kad tinkamai išauklėtų Mariją, angelų Karalienę. Jos nekaltybė, tikėjimas, meilė viršijo visas Senojo Įstatymo teisingiausiųjų vyrų dorybes.

Viešpats Jėzus paskyrė šv. Petrą vyriausiuoju savo Bažnyčios valdytoju.

Vienas jų skiriamas Bažnyčios galva ir Jėzaus Kristaus įpėdiniu žemėje, kitas siunčiamas į pasaulį skelbti Kristaus vardą ir platinti Jo garbę.

Jo iškalba drungniausius katalikus paversdavo uoliausiais tikinčiaisiais.

Balandžio 29 dieną minimas šv. Petras Veronietis, XIII amžiaus dominikonas kunigas, uolus pamokslininkas, inkvizitorius ir kankinys.

Tada prokonsulas tarė „Turiu laukinių žvėrių. Jei neatsiversi, atiduosiu tave jiems.“ Šitas atsiliepė: „Šauk juos! Mums nevalia iš geresnių vartytis į blogesnius; atvirkščiai: gražu iš blogio pakilti į teisingumą“.

Šv. Irenėjas mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems.

Mėginant bergždžiai rasti kokį nors precedentą Bažnyčios istorijoje, tarpreliginio dialogo skelbėjams Vatikane neliko nieko kito, kaip griebtis klastojimo.

Atsiribokime nuo įprastų poetiškų įvaizdžių, kad suvoktume šventojo Pranciškaus asmenybės esmę, jo dvasinę patirtį, kuri iki šiol skatina mus atsiversti.

Ignacas metė jam tą patį iššūkį, kurį Kristus pateikė savo mokiniams – „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36)

Šv. Augustinas ir kiti tėvai neabejoja, kad garsusis šv. Pauliaus atsivertimas buvo šio šventojo priešmirtinių dejonių ir maldų vaisius ir yra didelio jo dangaus troškimo įrodymas.

„...Gyventi man buvo didžiausia kančia, kokią tik galima įsivaizduoti, nes aš neieškojau Dievo meilės ir nepatyriau pasaulietiškos laimės... Aš troškau gyventi, nes gerai mačiau, kad negyvenu, o kovoju su mirties šešėliu... Mano siela pavargo ir, nors aš troškau ramybės, mano ankstesni įpročiai nedavė nė minutės ramybės...”

Niekada nesėdėk be jokio darbo. Visuomet užsiimk kuo nors naudingu ‒ nors ir lėtai, šitaip padarysi didžiulę pažangą.

Gruodį įvykęs arkivyskupo kraujo praliejimas jo paties sostinės katedroje, nuodėmė, sujungusi kankinystę su šventvagyste, buvo bene labiausiai stulbinantis  brandžiųjų viduramžių įvykis.