Šventieji

Mato Talboto gyvenimas – tai nepaprasta istorija apie degradavusį alkoholiką, pakeitusį savo gyvenimą ir tapusį šventuoju.

Vieno didžiausių katalikų misionierių ir pamokslininkų šv. Leonardo iš Porto Moriso pamokslas.

Vieno didžiausių katalikų misionierių ir pamokslininkų šv. Leonardo iš Porto Moriso pamokslo antroji dalis.

Deja, mūsų laikais mažai kas nori sekti tikruoju šv. Pranciškumi, o veikiau dirbtinai sukurta, šių dienų bažnytinei politikai pritaikyta jo iškamša.

Daugelis teologų daro išvadą, kad prisikėlęs Kristus pirmiausia pasirodė Mergelei Marijai, savo motinai. Tačiau evangelijų autoriai pasirinko tai praleisti – jiems rūpėjo išvardyti tik neginčijamus liudytojus, nes motinos liudijimas apie savo mylimiausią sūnų galėjo būti palaikytas melagingu.

Tai knyga, kuri mus moko būti geresniais žmonėmis, susipažįstant su dramatiška konkretaus šventojo gyvenimo istorija.

Šioje pragariškoje sumaištyje nieko nematau ir negirdžiu, tik įnirtusių liūtų, nuolat pasirengusių suryti grobį, riaumojimą.

Šv. Antanas – tai neeilinė asmenybė Katalikų Bažnyčios istorijoje. Jis gyveno tik 36 metus, iš jų 11 – Mažesniųjų brolių ordine.

1858 metais, kai Bernadetai (Bernadette Subirous) buvo keturiolika, ir ji daug sykių buvo regėjusi Lurde Švenčiausiąją Mergelę, šventasis Arso ganytojas jau buvo įžengęs į paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Tačiau tarp senolio ir mergaitės esama įstabios dvasinės giminystės.

Iš dvasios vado pavedimu užrašytos autobiografijos, trumpo dvasinio dienoraščio ir laiškų mes sužinome, jog šventoji buvo ne vien Kryžiaus mistike, bet taip pat palaikė nepaprastai nuoširdžius ir bičiuliškus santykius su savo angelu sargu.

Šv. Ignotas Antiochietis – viena ryškiausių pirmojo krikščionybės šimtmečio figūrų. Labai maža tikrų istorinių žinių apie jo (kaip, beje, ir apie apaštalų) gyvenimą. Tik gyvenimo pabaigoje akimirkai išniręs iš istorijos sutemų šv. Ignotas daugeliui ateities kartų paliko ryškų tvirto tikėjimo – iki džiaugsmingos kankinystės – pavyzdį, o savo pamokymais sutvirtino besikuriančių krikščionių bendruomenių pamatus.

„Jeigu Tu mums atsiųstum, jeigu Tu panorėtum atsiųsti vieną iš Tavo šventųjų... Ką nors naujo, anksčiau neregėto...“. Būtent taip ir atsitiko – Dievas atsiuntė Prancūzijai ir Bažnyčiai naują šventąją, nepanašią į jokią kitą.

„...Kitą kartą Prancūzijoje, Liono apylinkėse, gyveno nedidukas tikintis valstietis, kuris nuo mažumės mėgo vienatvę ir mylėjo gerąjį Dievą. O kadangi Paryžiaus ponai, sukėlę revoliuciją, neleido liaudžiai melstis, berniukas su savo tėvais eidavo į svirną dalyvauti Liturgijoje. Dvasininkai tuomet slapstėsi, o jeigu juos sučiupdavo, jiems tikrų tikriausiai nukirsdavo galvą...“

Nevertas šv. Komunijos priėmimas įžeidžia Dievą labiau nei visos kitos mirtinos nuodėmes.

Daugelyje puokščių buvo supuvusių ar bekvapių gėlių, simbolizuojančių gerus darbus, padarytus mirtinos nuodėmės būsenoje – taigi nenuopelningus – arba iš žmogiškų paskatų.

Iš visų šventųjų, išskyrus Švenčiausiąją Mergelę, niekas nėra taip išaukštintas danguje ir žemėje, kaip šv. Jonas.

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje.

Jis neleido sau nė dienos pailsėti. Kai jį priversdavo ilsėtis, kad visai nenusilptų, jis slapčia grįždavo į ligoninę.

1934 Šventaisiais Metais visa Lietuva iškilmingai pasiaukojo dieviškajai Išganytojo Širdžiai. Tai buvo I Tautinio Eucharistinio Kongreso metu, liepos 1 dieną Kaune. Nuo šios reikšmingos šventės mūsų tėvynė tapo tikra Jėzaus Širdies žeme. Šis pasiaukojimas uždeda ir mums pareigą rimčiau pažinti savo naująjį Valdovą ir jam parodyti daugiau meilės bei ištikimybės.

Kotryna tapo legenda, kuri apaugo pasakojimais apie jos vaikystėje ir jaunystėje buvusius stebuklus. Apie kai kuriuos iš jų pasakojo pati Kotryna, apie kitus – jos nuodėmklausys ir nesuskaičiuojami jos talentų gerbėjai, nuolat ją supę ir žavėjęsi brandžiu jos šventumu.