Šventieji

Šv. Irenėjas mini, kad Polikarpas yra parašęs laiškų kelioms bažnyčioms. Yra išlikęs šis vienas laiškas Filipų miesto Makedonijoje tikintiesiems.

Mėginant bergždžiai rasti kokį nors precedentą Bažnyčios istorijoje, tarpreliginio dialogo skelbėjams Vatikane neliko nieko kito, kaip griebtis klastojimo.

Atsiribokime nuo įprastų poetiškų įvaizdžių, kad suvoktume šventojo Pranciškaus asmenybės esmę, jo dvasinę patirtį, kuri iki šiol skatina mus atsiversti.

Ignacas metė jam tą patį iššūkį, kurį Kristus pateikė savo mokiniams – „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36)

Šv. Augustinas ir kiti tėvai neabejoja, kad garsusis šv. Pauliaus atsivertimas buvo šio šventojo priešmirtinių dejonių ir maldų vaisius ir yra didelio jo dangaus troškimo įrodymas.

„...Gyventi man buvo didžiausia kančia, kokią tik galima įsivaizduoti, nes aš neieškojau Dievo meilės ir nepatyriau pasaulietiškos laimės... Aš troškau gyventi, nes gerai mačiau, kad negyvenu, o kovoju su mirties šešėliu... Mano siela pavargo ir, nors aš troškau ramybės, mano ankstesni įpročiai nedavė nė minutės ramybės...”

Gruodį įvykęs arkivyskupo kraujo praliejimas jo paties sostinės katedroje, nuodėmė, sujungusi kankinystę su šventvagyste, buvo bene labiausiai stulbinantis  brandžiųjų viduramžių įvykis.

Kadangi Pijaus X dvasia tik ir gyvena troškimu prisidėti visomis išgalėmis prie pasaulio atnaujinimo Kristuje, tai jis ir į visas savo popiežiavimo priedermes, darbus žiūri per to šūkio prizmę.

Antiochijos vyskupas ir kankinys Ignotas (kitaip dar vadintas Teoforu – Dievo Nešiotoju) imperatoriaus Trajano laikais (pasak Harnako, po 110 m.) buvo suimtas ir iš Sirijos nugabentas į Romą žvėrims sudraskyti. Jis buvo po apaštalo Petro antrasis Antiochijos vyskupas, tikras apaštalų įpėdinis ir tarnyste, ir dvasia.

Tėvas Pijus kelis kartus yra užsiminęs, kad informaciją apie sielas gaudavo iš vieno ir to paties šaltinio.

Po senovine bažnyčia Turkijoje archeologai rado kapą, kuriame saugomi šventojo Mikalojaus palaikai.