Filmas „Katalikai“, vėliau gavęs pavadinimą „Konfliktas“, buvo pastatytas 1973 m., praėjus vos keturiems metams po popiežiaus Paulius VI 1969 m. įvykdytos šv. Mišių revoliucijos.
Filmo veiksmas nukelia į išgalvotą ateitį, kurioje Katalikų Bažnyčioje jau įvykęs Vatikano IV Susirinkimas (aiški aliuzija į Vatikano II Susirinkimą), ir vaizduoja Tradicijos ir Modernizmo susidūrimą.
Grupė vienuolių Airijoje po Mišių reformos nenustoja laikyti tradicinių Mišių, į kurias plaukia tikintieji ir piligrimai iš viso pasaulio. Tai sukelia vienuolių ordino vyresniojo, prisiekusio modernisto, susirūpinimą, todėl jis išsiunčia jauną kunigą į Marko salą, kad jis suvaldytų situaciją ir nutrauktų vienuolių „maištą“.
Šio filmo įžvalgos, užfiksuotos beveik prieš 50 metų, šiandien Katalikų Bažnyčioje yra visiškai aiškiai matomos – tai ir ekumenizmas net su Rytų religijomis, tikinčiųjų, ir ypač – vyrų, pasitraukimas iš bažnyčių, kunigų susirūpinimas šio pasaulio reikalais, o ne sielų gelbėjimų, tikras arba gresiantis paties tikėjimo praradimas. Ypatingai aiškiai pabrėžta, kad atsisakius šv. Mišių, kaip Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimo, bei Eucharistiją pradėjus suvokti tik kaip simbolį, prarandamas antgamtinis Tikėjimo matmuo – tikėjimas tuo, ko žmogus negali patirti savo pojūčiais.
Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Brian'o Moor'o 1972 m. parašytą romaną.
Ištraukos iš filmo
– Aš visada norėjau vykti į Pietų Ameriką.
– Būti vienu iš tų revoliucionierių kunigų, verčiančių vyriausybes?
– Tai Jūs girdėjote?
– Tik tėvą Gustavą Hartmaną, tikrą kovotoją.
– Jis toks ir yra! Jis buvo mano mokytojas.
– Pietų Amerikoje?
– Ne. Ne, aš studijavau su juo Bostone. Dabar jis luošys, žinote.
– Ne, aš nežinojau.
– Taip, Brazilijos kareivos taip ilgai jį kankino, kad galų gale sulaužė stuburą.
– Norėčiau jį susitikti. Ko jis moko savo pamokose?
– Na, jis tiki, kad Bažnyčia yra tobula struktūra, per kurią neišsivysčiusiose pasaulio šalyse gali būti įvykdyta socialinė revoliucija, ir parodo mums, kaip tai galima padaryti.
– Sakykite, ar jis daug kalba apie Dievą?
– Ką turite omenyje?
– Nežinau, pamirškite tai.
– Ne, prašau, tęskite.
– Na, turiu omenyje, ar jis ieško sielų, ar žmonijos gerovės?
– Aš sakyčiau, kad pastarosios.
– Aš taip ir supratau.
*****************************
– Mes keliaudavome į žemyną ir kiekvieną sekmadienį laikėme Mišias, kaip visada ir darydavome. Lotyniškai. Mes taip buvome išmokyti. Jų metu kunigas ir žmonės yra veidu atsisukę į altorių, kad matytų... Galima sakyti, kad atsisukę veidu į Dievą, nes ten kunigas perkeičia duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Taip, kaip Jėzus liepė savo mokiniams Paskutinės Vakarienės metu. „Tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujas. Tai darykite mano atminimui.“ Matote, Dievas atsiuntė savo Sūnų į šią žemę ir jis už mus numirė. Jis numirė už mūsų nuodėmes. Ir tai, suprantate, yra Mišių esmė. Turiu omenyje, būtent tai – Jo mirties atminimas. Ir jos visada buvo lotyniškos. Nes lotynų kalba yra Bažnyčios kalba, o Bažnyčia yra visuotinė. Suprantate, jei vyrukas užsuktų į bet kurią bažnyčią pasaulyje, bet kurią – jis rastų tas pačias Mišias.
– Lotyniškas Mišias – vieninteles visų laikų Mišias. Ir tas faktas, kad jos buvo lotyniškos, buvo paslapties dalis. Turiu omenyje, Jūs nesikalbate paprasčiausiai su savo kaimynu – Jūs kalbatės su visagaliu Dievu, suprantate? Bet kuriuo atveju, mes taip darėme paskutinius du tūkstančius metų. Na, beveik du tūkstančius metų. O, tai paslaptis. Žinoma, tai paslaptis. Bet.. Bet tai, ką jūs mums duodate – tai visai nėra paslaptis. Sakyčiau, tai – pasityčiojimas. Nes jūs nesikalbate su visagaliu Dievu – Jūs kalbatės su savo kaimynu, todėl jos ir angliškos. Ar vokiškos, ar kiniškos – kaip tik užsigeisite kalbėti bažnyčioje. Pasilinksminimas, štai kas tai yra.
{youtube}eV9NIMeZHvc{/youtube}