2024 m. balandžio 8 d. Tikėjimo doktrinos dikasterija, vadovaujama kardinolo Víctoro Manuelio Fernándezo, paskelbė deklaraciją Dignitas infinita apie žmogaus orumą, kuriai ex audientia pritarė popiežius Pranciškus. Kardinolas Fernándezas deklaracijos įvade apie jos genezę patikslina, kad už pirmąjį teksto projektą, datuojamą 2019 m., yra dėkingas savo pirmtakui kardinolui Luisui Francisco Ladaria Ferrerui.
„Begalinio orumo“, kaip pavadinta ir Deklaracija, pagrindą sudaro asmens kaip „individualios protingos prigimties substancijos“ apibrėžimas pagal klasikinę Severino Boecijaus formulę (Nr. 9). Dokumente kritikuojami „nesusipratimai“ tų, kurie mano, kad „geriau vartoti posakį „asmens orumas“ (ir „asmens teisės“), o ne „žmogaus orumas“ (ir „žmogaus teisės“)“ (Nr. 24), išvedant orumą ir teises iš to gebėjimo pažinti ir laisvės, kuriuo apdovanoti ne visi žmonės. „Tuomet asmens orumo neturėtų nei negimęs vaikas, nei nesavarankiškas pagyvenęs žmogus, nei psichikos negalią turintys asmenys.“ Bažnyčia, priešingai, „primygtinai teigia, kad kiekvieno žmogaus asmens orumas būtent todėl, kad jis yra prigimtinis, išlieka „nepaisant bet kokių aplinkybių“ ir jo pripažinimas jokiu būdu negali priklausyti nuo sprendimų apie žmonių gebėjimą suprasti ir laisvai veikti“ (ten pat).
Čia esame toli nuo tam tikro personalizmo, teigiančio, kad žmogaus orumas ir teisės grindžiamos „asmeniu“, o ne žmogaus prigimtimi. Prigimtinės teisės patvirtinimas yra kertinis šio dokumento akmuo. Todėl vadinamųjų „naujųjų teisių“ akivaizdoje Dignitas Infinita tvirtina, kad „žmogaus orumo gynimas vietoj to grindžiamas žmogaus prigimties konstituciniais reikalavimais, kurie nepriklauso nei nuo asmens savivalės, nei nuo socialinio pripažinimo. Todėl pareigos, kylančios iš kito asmens orumo pripažinimo, ir atitinkamos iš jo kylančios teisės turi konkretų ir objektyvų turinį, grindžiamą bendra žmogaus prigimtimi“ (Nr. 25).
Kardinolas Fernándezas, pristatydamas dokumentą, atkreipė dėmesį, kad popiežius prašė jame pabrėžti kai kuriuos jam rūpimus klausimus: skurdo tragediją, migrantų padėtį, smurtą prieš moteris, prekybą žmonėmis, karą ir kt. Tačiau visi stebėtojai pabrėžė, kad svarbiausia deklaracijos dalis yra ta, kuri skirta žmogaus orumo pažeidimams, šiuolaikiniame pasaulyje vykdomiems prieš gyvybę ir šeimą.
Abortų klausimu „Bažnyčia nenustoja priminti, kad „kiekvieno žmogaus orumas turi prigimtinį pobūdį ir galioja nuo pradėjimo momento iki jo natūralios mirties“. (Nr. 47). Dokumente, cituojant Jono Pauliaus II Evangelium vitae, patvirtinama, kad „jokie žodžiai negali pakeisti dalykų tikrovės: užsakytas abortas yra sąmoningas ir tiesioginis žmogaus nužudymas, kad ir kaip jis būtų atliktas, pradiniame jo egzistencijos etape, tarp pradėjimo ir gimimo“ (ten pat).
Ypač reikšmingas yra surogatinės motinystės praktikos pasmerkimas: ši praktika „pažeidžia moters orumą“ (Nr. 50), taip pat ir „vaiko“ (Nr. 49), kuris „dėl savo neatimamo orumo turi teisę turėti visiškai žmogišką, o ne dirbtinai nustatytą kilmę, ir gauti gyvybės dovaną, kuri kartu atskleidžia dovanotojo ir gavėjo orumą (...). Teisėtas noras turėti vaiką negali virsti „teise į vaiką“, kuria negerbiamas paties vaiko, kaip nemokamos gyvybės dovanos gavėjo, orumas.“ Popiežius Pranciškus ragina tarptautinę bendruomenę įsipareigoti „visuotinai uždrausti šią praktiką“ (Nr. 48). Reikėtų priminti, kad Italijoje projektas, kuriuo siekiama, kad surogatinė motinystė taptų „visuotiniu nusikaltimu“, buvo patvirtintas Atstovų rūmuose ir dabar svarstomas Senate.
Taip pat buvo pasmerkta eutanazija ir savižudybė su pagalba, „ypatingas žmogaus orumo pažeidimo atvejis, kuris yra tylesnis, bet vis labiau plinta“. „Plačiai paplitusi mintis, kad eutanazija ar savižudybė su pagalba atitinka pagarbą žmogaus orumui. Susidūrus su šiuo faktu, reikia ryžtingai dar kartą patvirtinti, kad dėl kančios ligonis nepraranda to orumo, kuris jam savaime ir neatskiriamai priklauso, bet tai gali tapti proga sustiprinti tarpusavio priklausomybės ryšius ir geriau suvokti kiekvieno asmens brangumą visai žmonijai.“ (Nr. 51)
Pasmerkusi kultūrą, kai „atmetami skirtingos negalios žmonės“ (Nr. 53), Deklaracija toliau nagrinėja gender teoriją, kurią vadina „pavojingiausia, nes ji ištrina skirtumus, teigdama, kad visi yra lygūs“ (Nr. 56). „Norėti disponuoti savimi (angl. self-determine myself), kaip nurodo gender teorija (...), reiškia ne ką kita, kaip pasiduoti labai senai pagundai žmogui tapti Dievu ir pradėti konkuruoti su tikruoju meilės Dievu, kurį mums apreiškė Evangelija.“ (Nr. 57) Lyčių teorija „nori paneigti didžiausią iš galimų tarp gyvų būtybių egzistuojančių skirtumų – lyties“ (nr. 58), „įsivaizduoja visuomenę be lyties skirtumų ir ištuština antropologinį šeimos pagrindą“ (nr. 59). „Nereikėtų ignoruoti, kad biologinės lyties (sex) ir socialinio-kultūrinio lyties vaidmens (gender) negalima atskirti.“ „Todėl atmestini visi tie mėginimai, kurie užgožia nuorodą į nepermaldaujamą vyro ir moters lyčių skirtumą.“ (ten pat)
Lygiai taip pat griežtas yra ir lyties keitimo pasmerkimas, kuris taip pat grindžiamas „būtinybe gerbti natūralią žmogaus asmens tvarką“ (Nr. 60). Dignitas infinita teigiama, kad „bet kokia lyties keitimo operacija paprastai kelia grėsmę unikaliam orumui, kurį asmuo įgijo nuo pradėjimo momento“. Aišku, tai nereiškia, kad atmetama galimybė, jog asmuo, turintis akivaizdžių anomalijų gimimo metu, gali nuspręsti tas anomalijas pašalinti, tačiau, kaip pažymima dokumente, „tokiu atveju intervencija nebūtų laikoma lyties pakeitimu“ (ten pat).
Pareiškime Dignitas infinita vienas teiginys prieštarauja katalikų mokymui: mirties bausmė smerkiama ne todėl, kad ji netinkama tam tikromis sąlygomis, bet todėl, kad ji laikoma iš esmės amoralia. Priešingai, nuolatinis Bažnyčios mokymas iki pat Naujojo Jono Pauliaus II katekizmo patvirtina jos leistinumą iš principo. Galima nurodyti ir keletą kitų trūkumų, tačiau su atsargumu, kuris būtinas analizuojant pontifikalinius dokumentus. Nebent juose galima aptikti klaidų ar dviprasmybių, galinčių tiesiogiai pakenkti sieloms, kaip buvo su paraginimu Amoris laetitia (2016) dėl antrą kartą susituokusių, ar deklaracija Fiducia supplicans (2023) dėl tos pačios lyties porų palaiminimo. Šiuo atveju sūniškas pasipriešinimas buvo ir tebėra būtinas. Tačiau jei tiesa, kad Benedikto XVI ir Jono Pauliaus II žodžiai apie nediskutuotinas vertybes yra svarbi pagalba kovojant su reliatyvizmo diktatūra, nebūtinai visų šių pontifikų žodžių ar pareiškimų laikymąsi, popiežiaus Pranciškaus mokymą taip pat reikia sveikinti, kai jis atitinka jo pirmtakų nuostatas, kaip yra naujausiame dokumente.
Istorija susideda iš šešėlių ir šviesos, todėl negalime pamiršti, kad Bažnyčia yra slėpinys, kaip ir Kryžiaus auka, iš kurios ji gimė Kalvarijoje (Pijus XII, 1943 m. gruodžio 4 d. kalba). Sumaišties valandą, kurioje gyvename, šį slėpinį reikia priimti ir kontempliuoti visu savo supratimu ir pamaldumu.
