Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Bažnyčios istorijoje būna akimirkų, kai avys turi saugotis – ne dėl pasaulio audrų, bet dėl to, kad patys ganytojai tyli... arba, dar blogiau – prisijungia prie vilkų.
Kartą šv.Paulius Efezo Bažnyčią perspėjo skvarbiai ir aiškiai:
„Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.“ (Apd 20, 29)
Ir tie vilkai atėjo. Jie dėvi sutanas. Jie kalba apie gailestingumą, bet tyčiojasi iš tiesos. Jie skelbia integraciją, bet atmeta ištikimybę tikėjimo depozitui. Jie laimina tai, ką Dievas pavadino nuodėme.
Mes išgyvename apgultį – ne iš išorės, bet iš vidaus. Tai išdavystės valanda, panaši į Getsemanės sodą. Tačiau šį kartą išdavikai dėvi mitras ir yra nešini vyskupų lazdomis.
Kryžius vis dar čia. Eucharistija tebėra čia. Tačiau mus supa samdiniai, kurie apleidžia avis arba, dar blogiau, nuveda jas į erškėčius.
Noriu kalbėti nedviprasmiškai. Ši krizė nėra tiesiog sumaištis – tai apskaičiuota revoliucija. Revoliucija prieš doktriną. Revoliucija prieš tvarką. Prieš pačią Kristaus įsteigtos Bažnyčios prigimtį.
Todėl šiandien noriu jus pakviesti į trijų dalių kelionę po šią tikrovę.
I dalis. Vilkai viduje
M. Skotas Pekas savo garsiąją knygą „Nepramintuoju taku“ pradėjo trimis žodžiais: „Gyvenimas yra sunkus.“ Tačiau net ir ši paprasta tiesa dabar atmetama – ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje. Mums sakoma, kad kryžius yra neprivalomas. Kad šventumas yra slegiantis. Kad doktrina skaldo, o dialogas vienija.
Tačiau Kristus nesiūlė dialogo. Jis pasiūlė savo žaizdas. Jis nestatė bendruomenės centro – Jis įkūrė Bažnyčią, „užstatytą ant apaštalų ir pranašų pamato, turinčią kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“ (Ef 2, 20).
Jis aiškiai pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mt 16, 24)
Kur tie žodžiai yra dabar?
Vietoj jų girdime pamokslus apie ekosistemas ir žmonių brolybę. Mums pateikiami sinodiniai šūkiai, bet jokio kvietimo atgailauti. Mums įteikiami dokumentai, o ne doktrina, konsultacijos, o ne įsakymai.
Palaimintasis popiežius Pijus XII perspėjo:
„Šimtmečio nuodėmė yra nuodėmės jausmo praradimas“ (1946 m. spalio 26 d. radijo žinia JAV nacionaliniam katechetiniam kongresui Bostone).
O dabar nuodėmė net nebeminima. Ji pervadinta. Ji turi būti „palydėta“. Ji, remiantis „pastoraciniu požiūriu“, gali būti laiminama. Bet ji niekada nepasmerkiama.
Tėvas Jamesas Martinas ir toliau laimina homoseksualų sąjungas. Kardinolas McElroy'us sumenkina seksualinę nuodėmę vardan „radikalaus įtraukimo“.
Tradicinės lotyniškos Mišios – šventųjų Mišios – slopinamos. O su pačiu Tikėjimo depozitu elgiamasi kaip su muziejaus eksponatu, kurį reikia pertvarkyti.
Tačiau, kaip teigė popiežius Benediktas XVI: „Ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir mums“ (Laiškas vyskupams, 2007 m. liepos 7 d.).
Ir popiežius šv. Pijus V: „Ši Konstitucija niekada negali būti atšaukta ar pakeista, bet amžinai galios ir turės įstatymo galią“ (Quo Primum, 1570 m. liepos 14 d.).
Ar mes jais tikime? O gal einame „naujuoju keliu“, kurį propaguoja vadinamasis Sinodas dėl sinodiškumo?
Pranašas Izaijas, matydamas šią dieną, sušuko: „Vargas jums, kurie blogį vadinate gėriu, o gėrį – blogiu, tamsą laikote šviesa, o šviesą – tamsa“ (Iz 5, 20).
Ir popiežius šv. Pijus X ragino: „Klaidos šalininkų reikia ieškoti ne tik tarp atvirų Bažnyčios priešų, bet ir... pačioje Bažnyčioje, ir jie tuo piktesni, kuo mažiau tokiais atrodo“ (Popiežius šv. Pijus X, Pascendi Dominici Gregis, 1907 m. rugsėjo 8 d.).
Mes gyvename pagal šią pranašystę.
Sinodas dėl sinodiškumo tapo dūmų uždanga bažnytinei tranformacijai. Ne atsinaujinimui, bet perkūrimui. Ne Sekminėms, o Babeliui.
Mums sakoma „klausytis Dievo tautos“. Bet tik ne tada, kai ta liaudis klūpo per lotyniškas Mišias. Ne tada, kai jie ragina laikytis pagarbos, atgailos ar tyrumo. Ne – tada tie balsai atmetami kaip pernelyg griežti, pernelyg tradiciniai.
Tačiau Kristaus balsas vis dar kalba - per Šventąjį Raštą, Šventąją Tradiciją ir teisingai perduotą Bažnyčios Magisteriumą.
„Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas“ (Gal 6, 7).
Brangūs bičiuliai, tai užbaigia pirmąjį mūsų kelionės etapą. Įvardijome žaizdas.
Antroje dalyje nagrinėsime revoliucijos mechanizmą; pačią Sinodo struktūrą – jos kalbą, tikslus ir rimtus pavojus. Turime žinoti, kaip juda priešas, jei norime apsaugoti kaimenę.
Ir vis dėlto neturime nusiminti. Nes, kai vilkai suka ratus aplinkui, Ganytojas lieka. Kai samdiniai bėga, kyla šventieji. Nors iš altorių tyčiojamasi, šventyklos žibintas tebedega, nes Padangtė nėra tuščia.
Laikykitės tvirtai.
„Pasaulyje turėsite vargo, bet pasitikėkite: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33).
II dalis. Sinodo apgultis
Dabar pereiname į antrąjį šio įspėjimo etapą:
Vilkai turi vardus. Jų taktika taip pat turi vardą – sinodalumas.
Ne sinodalumas, kaip Bažnyčia visada jį suprato – kolegialus pasitarimas vadovaujant popiežiui – bet naujas apibrėžimas. „Naujas būdas būti Bažnyčia“, kaip jie dabar tai vadina.
Tačiau kalbėkime aiškiai: tai, kas siūloma po sinodalumo vėliava, yra ne kas kita, kaip hierarchinės, sakramentinės, apaštališkosios Bažnyčios dekonstrukcija ir kažko naujo, neapibrėžto ir pavojingo atsiradimas.
Oficialiame Vatikano pranešime teigiama, kad Sinodas dėl sinodalumo apibūdinamas kaip „įsiklausymo ir įžvalgos procesas“. Tačiau tai, ko jis klausosi, yra jausmai, o tai, ką jis įžvelgia, yra kompromisas.
Užuot skelbęs Evangeliją, šis Sinodas siekia perkurti Evangeliją pagal puolusio žmogaus paveikslą.
Sinodo parengiamuosiuose dokumentuose kalbama apie „įtraukimą“ ir „kelionę kartu“. Tačiau į kur?
- Į tos pačios lyties asmenų santykių pripažinimą
- Į palaiminimą išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems asmenims
- Į vyriškos kunigystės iškreipimą, siekiant moterų diakonių
- Į Tradicinių lotyniškų Mišių slopinimą, nes jos „kelia grėsmę vienybei“.
Tai nėra pastoracinis jautrumas. Tai dvasinis pakrikimas. Kaip perspėjo kardinolas Raymondas Burke'as: „Mintis, kad Bažnyčios doktrina turėtų prisitaikyti prie tikinčiųjų balsų, yra didelė klaida“ (Interviu su kardinolu Raymondu Burke'u, The Wanderer, 2023 m. liepa).
Bažnyčia nėra demokratija. Ji yra monarchija – su Kristumi kaip Karaliumi.
„Naujas būdas būti Bažnyčia“ – ši frazė ne kartą nuskamba Sinodo dokumentuose. Tačiau naujas būdas reiškia, kad senasis būdas yra sugriautas. Tai netiesa. Kristaus įkurta Bažnyčia nėra sugriauta. Tai jos išdavikai yra palūžę. Tai jos vilkai yra akli.
Popiežius Leonas XIII mums priminė: „Nėra nieko pavojingesnio už eretikus, kurie, pasilikdami krikščionių vardą, gudriai įveda klaidingą doktriną“ (popiežius Leonas XIII, Satis Cognitum, 1896 m. birželio 29 d.).
Šiandienos Sinodo revoliucionieriai puikiai atitinka šį įspėjimą. Sinodo darbinio dokumento 60 punkte teigiama: „Sinodinė Bažnyčia yra klausanti Bažnyčia... pasiruošusi būti kvestionuojama mūsų laikų diskursų“ (Instrumentum laboris Sinodui apie sinodiškumą, 2023).
Tačiau pasaulis Evangelijos nekvestionuoja. Ji kvestionuoja pasaulį.
Šventieji neklausė savo laikų – jie šaukė savo laikams. Šv. Kotryna Sienietė, didžioji popiežiškoji reformatorė, kartą rašė: „Skelbkite tiesą ir netylėkite iš baimės“ (Laiškas popiežiui Grigaliui XI, 1376 m.).
O dabar mes tylime – vardan dialogo.
Sinodo kelias nutiestas įtraukties kalba, tačiau jis veda į atskirtį – Tradicijos, aukos, objektyvios tiesos atskirtį.
Jo architektai remiasi „dvasiniu įžvalgumu“, bet atmeta kiekvieną moralinį absoliutą, kurio mokė Kristus. Jo apologetai ragina siekti „vienybės“, bet skaldo kaimenę, atstumdami ištikimus katalikus.
Bažnyčios autoritetai mums sako:
- kad Bažnyčia turi labiau klausytis žmonių, o ne juos mokyti
- kad doktrina turi būti plėtojama perimant šiuolaikinės kultūros balsą
- liturgija turi būti plėtojama taip, kad atitiktų ekologines ir čiabuvių raiškos formas
Tai nėra katalikybė. Tai klerikalizuotas reliatyvizmas.
Patys apaštalai mums pateikia priešnuodį: „Mes turime klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5, 29).
„Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. Nesiduokite suvedžiojami įvairių svetimų mokslų“ (Žyd 13, 8-9).
Svetimos doktrinos dabar sklinda iš asmenų, dėvinčių kunigo apykaklę.
Sinodas, stumdamasis į priekį, trypia tai, kas maitino šventuosius:
- Visų laikų Mišios vadinamos skaldančiomis
- aiškus mokymas apie lytines nuodėmes vadinamas negailestingu
- Kristaus kunigystė paverčiama biurokratija
- Rožančius ir eucharistinė adoracija beveik neminimi.
Tai nėra atsinaujinimas. Tai kontroliuojamas griovimas.
Tačiau Viešpats nesileidžia išjuokiamas. Jis mato. Jis laukia. Jis išvalys savo šventyklą.
Šv. Atanazas kartą arijonų erezijos sukeltos krizės metu pareiškė: „Jie turi pastatus, mes turime tikėjimą“ (Laiškas savo ganomiesiems).
Šv. Atanazas Aleksandrietis
Ir šiandien, nors sinodų vilkai gali užimti Romos sales, tikėjimas išlieka – visur, kur garbinamas Kristus, kur gerbiama Švenčiausioji Mergelė Marija, kur aiškiai ir drąsiai mokoma Katekizmo.
Ir mūsų misija išlieka ta pati:
Stovėti.
Kalbėti.
Išlikti ištikimiems.
Nes, kaip šv. Paulius rašė Timotiejui: „skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo“ (2 Tim 4, 2-3).
Tas laikas yra dabar.
III dalyje nuo įspėjimų pereisime prie ginklų. Dvasinių ginklų. Išdėstysime, kaip tikintieji gali pasipriešinti šiai revoliucijai – ne kartėliu, bet šventuoju rožančiumi, eucharistine atgaila, ištikimybės darbais ir šventųjų drąsa.
Mes nesame našlaičiai.
Esame Kristaus kariai.
Ir pragaro vartai mūsų nenugalės.
III dalis. Tikinčiųjų ginklai
Įvardijome vilkus. Atskleidėme sinodo apgultį. Dabar turime kovoti – ne pykčiu, ne maištu, bet tiesa, pasiaukojimu ir meile, įsišaknijusia Kristuje.
Dabar yra mūšio valanda. Ne prieš žmones, bet prieš tamsą – mumyse pačiuose, mūsų Bažnyčioje, šiame sinodiniame maskarade, kuris ereziją pridengia gailestingumo rūbais.
Atėjo laikas paimti į rankas tikinčiųjų ginklus. Dvasinius ginklus, kuriuos laikė šventieji, kuriuos apkabino kankiniai ir kuriuos Dievo Motina įdavė mums į rankas.
1. Šventasis rožančius
Kai Dievo Motina 1917 m. pasirodė Fatimoje, ji davė aiškų įsakymą: „Kasdien melskitės rožančių, kad pasiektumėte taiką pasauliui ir karo pabaigą.“
Vėliau sesuo Liucija iš Fatimos pasakė: „Rožančius buvo labai svarbus. Aš jums sakau: „Nėra tokios problemos, kad ir kokia sunki ji būtų, kurios nebūtų galima išspręsti šventojo rožančiaus malda.“
Tai nėra smulki pamaldumo praktika. Tai laidynė naujųjų Dovydų rankose.
Kol vilkai renkasi prie vartų, o sinodiniai dokumentai kaip užnuodytas rašalas liejasi po pasaulį, mes atsakome karoliukais rankose, su Ave Maria, kurią šnabžda seni ir jauni, lotyniškai ir savo gimtąja kalba, namuose ir mūšio laukuose.
2. Šventoji Eucharistija
Tai eucharistinės atgailos valanda. Turime verkti prie tabernakulio. Turime atsiklaupti ten, kur dabar tiek daug žmonių vaikšto nerūpestingai. Turime aukoti Jam meilę ten, kur Jis labiausiai sužeistas.
Šv. tėvas Pijus sakė: „Pasauliui būtų lengviau išgyventi be saulės nei be šventosios Mišių aukos.“
Ir vis dėlto ką padarė Sinodas?
- Užgniaužė lotyniškąsias Mišias,
- marginalizavo eucharistinę adoraciją,
- pagarbą pakeitė plojimais.
Taigi turime eiti pas Jį – dažnai, pagarbiai ir su atgaila širdyje. Kiekviena šventoji valanda yra smūgis Sinodo revoliucijai. Kiekvienas sušnabždėtas „Mano Viešpats ir mano Dievas“ yra Bažnyčios skydas.
„O paragaukite ir pamatysite, kad Viešpats yra saldus; palaimintas žmogus, kuris juo pasitiki“ (Ps 33, 9).
3. Pasninkas ir atgaila
Demonai, su kuriais susiduriame, nėra vien ideologiniai. Jie yra pragaro demonai. Ir mūsų Viešpats mums aiškiai pasakė: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda ir pasninku“ (Mk 9, 28).
Vilkai minta prabanga, konferencijomis, aplodismentais. Pasninkaukime – Kristaus garbei ir Jo Bažnyčios apvalymui.
Imituokime Ninevę. Imituokite šventąjį Pranciškų. Remkimės Mergelės Marijos, Sopulingosios Motinos pavyzdžiu.
Padarykime, kad atgailos penktadieniai taptų mūsų gyvenimo norma. Imkimės pirmųjų šeštadienių praktikos, daug kartų lankykime Švenčiausiąjį Sakramentą ir aukokime aukas, kurių niekas nemato.
Mūsų Viešpats mato.
O Nekaltoji Marijos Širdis laukia mūsų atsako.
4. Aiški kalba
Negalime tylėti. Tik ne dabar.
Tomas Akvinietis moko: „Geriau būti įmestam į jūrą su girnų akmeniu ant kaklo, negu papiktinti vieną iš šių mažutėlių“ (plg. Summa Theologiae, remdamasis (Lk 17, 2).
Stebime, kaip misijas skandina Sinodo rūbais apsirengę ganytojai – supainiojimais, manipuliacijomis, apgavystėmis.
Tad turime kalbėti aiškiai:
- Palaiminimai tos pačios lyties asmenims yra šventvagystė.
- Jis sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.
- Lotyniškosios Mišios nėra grėsmė – jos yra lobis.
- Gailestingumas be atgailos yra melas.
Popiežius šv. Pijus X griausmingai kalbėjo: „Tikrieji žmonių draugai nėra nei revoliucionieriai, nei novatoriai, bet tradicionalistai“ (Notre Charge Apostolique, 1907 m. rugpjūčio 25 d.).
Jei esame vadinami nelanksčiais, tebūnie. Tiesa yra griežta. Ir šventųjų stuburus tvirtais išlaikė Dievo malonė.
Tegul mus vadina fariziejais, fundamentalistais, praėjusio amžiaus reliktais. Mes esame relikvijos – nes esame paveldėtojai. Mes nesame muziejaus eksponatai – mes esame lobio saugotojai.
5. Tikinčiųjų bendruomenės
Šio mūšio nepavyks laimėti vieniems. Turime kurti tvirtas bendruomenes – šeimas, parapijas, apaštalatus, katalikiškas mokyklas ir sodybas.
Tegul gatvėse vyksta eucharistinės procesijos.
Tegul kiekvienuose namuose būna Marijos altorėliai.
Tegul tėvai katalikai pirmiausia būna katalikai, o ne pasauliečiai.
Tegul mūsų vaikus katechizuoja šventieji, o ne ekranai.
Šv. Jonas Bosko sakė: „Dabartinėje krizėje mus gali išgelbėti tik du dalykai: pamaldumas į Mariją ir dažna Komunija“ (Šv. Jonas Bosko, Laiškai jaunimui).
Mano mylima kaimene, mes gimėme ne gyventi patogumuose. Mes gimėme kovai. Vilkai dėvi drabužius. Sinodas tepa ereziją medumi. Bet Kristus vis dar viešpatauja.
Jo Švenčiausioji Širdis vis dar plaka.
Nekaltoji Širdis vis dar triumfuoja.
Ir tiesa tebėra tikra – nepakeista ir nekintanti.
„Jėzus Kristus vakar ir šiandien, ir tas pats per amžius.“ (Žyd 13, 8).
Apibendrindamas, ganytojo balsu sakau jums štai ką:
NEPALIKITE BAŽNYČIOS.
Nebėkite iš mūšio.
Stovėkite mūšio vietoje.
Klūpėkite garbindami.
Melskitės su ašaromis.
Kalbėkite be baimės.
Ir kovokite su meile.
Vilkai yra tikri.
Bet Avinėlis yra savo soste.
Ir pragaro vartai nenugalės.
Išlikite ištikimi.
Būkite budrūs.
Ir pasilikite Kristaus širdyje.
Tegul visagalis Dievas jus laimina – vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
+ vyskupas Joseph E. Strickland
Tailerio vyskupas emeritas
